Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Danguolės Žilinskienės ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007-05-17 nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 260 str. 1 d. už 2006-05-24 nusikalstamą veiką laisvės atėmimu trejiems metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 260 str. 1 d. už 2006-06-01 nusikalstamą veiką laisvės atėmimu trejiems metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 260 str. 2 d. už 2006-06-15 nusikalstamą veiką laisvės atėmimu aštuoneriems metams trims mėnesiams,

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 260 str. 1 d. už 2006-06-01 nusikalstamą veiką laisvės atėmimu dvejiems metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 260 str. 2 d. už 2006-06-15 nusikalstamą veiką laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 24 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), savo namų kieme nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui S. P. pasikėsino parduoti už 260 Lt 0,833 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurią, turėdamas tikslą parduoti, 2006 m. gegužės 24 d., tikslus laikas nenustatytas, neteisėtai įsigijo iš nenustatyto asmens, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes ši veika buvo kontroliuojama ir nutraukta teisėsaugos institucijų pareigūnų.

D. G. taip pat nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio 1 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), prie R. V. namų nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui S. P. pasikėsino parduoti už 800 Lt 4,111 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurią ką tik buvo įgijęs iš R. V., tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes ši veika buvo kontroliuojama ir nutraukta teisėsaugos institucijų pareigūnų.

D. G. taip pat nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio 15 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), prie R. V. namų nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui S. P. pasikėsino parduoti už 2060 Lt didelį kiekį – 21,968 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurią ką tik buvo įgijęs iš R. V., tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes ši veika buvo kontroliuojama ir nutraukta teisėsaugos institucijų pareigūnų.

R. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio mėn. 1 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini), prie savo namų pasikėsino parduoti už 700 Lt D. G. 4,111 g. psichotropinės medžiagos – MDMA, kurią jis D. G. prašant 2006 m. gegužės 30-31 dienomis, tiksli data ir vieta nenustatytos, apie 11 val., buvo įgijęs iš nenustatyto asmens, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes ši veika buvo kontroliuojama ir nutraukta teisėsaugos institucijų pareigūnų.

R. V. taip pat nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio 15 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), prie savo namų pasikėsino parduoti už 2060 Lt D. G. didelį kiekį - 21,968 g psichotropinės medžiagos - MDMA, kurias jis D. G. prašant, 2006 m. birželio 14 d., apie 20 val., tiksli įsigijimo vieta nenustatyta, buvo įgijęs iš nenustatyto asmens, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes ši veika buvo kontroliuojama ir nutraukta teisėsaugos institucijų pareigūnų.

Nuteistojo D. G. gynėja apeliaciniu skundu prašo paskirti švelnesnes bausmes. Nurodo, kad teismas, paskirdamas bausmes D. G., neatsižvelgė į tai, kad šiais nusikaltimais nebuvo padaryta turtinė žala, jis prisipažino padaręs nusikaltimus, nuoširdžiai gailisi, dėl to jam bausmė turėtų būti švelninama. Mano, kad nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad D. G. atsakomybę lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Tvirtina, kad teisme D. G. paaiškino visas nusikalstamos veikos aplinkybes, pripažino savo kaltę ir dėl savo poelgio nuoširdžiai gailėjosi, padarė išvadas, apsisprendė daugiau nenusikalsti, dirbti, pakeisti iš esmės gyvenimo būdą. Turtinė žala niekam nebuvo padaryta, todėl mano, kad aštuoneri metai šeši mėnesiai nelaisvės yra per ilgas laiko tarpas izoliuoti jį nuo visuomenės. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į D. G. jauną amžių, į tai, kad teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu. Šios aplinkybės nepašalina padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau yra pagrindas švelninti jo atsakomybę. Mano, kad nuteistojo asmenybė, jo gyvenimo pokyčiai bei kitos bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, skiriant švelnesnę bausmės rūšį. Kadangi D. G. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, jo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, yra pagrindas taikyti BK 62 str. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad egzistuoja BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta aplinkybė. Todėl D. G. paskirta bausmė, numatyta BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, neatitinka BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Mano, kad NVIM buvo taikytas neteisėtai, iš esmės pažeidžiant Operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso įstatymus. Nusikalstamas veikas D. G. padarė įtakojamas ir įkalbėtas NVIM dalyvio S. P. Modelio dalyviai ne prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos, o patys ją sukūrė ir išprovokavo. Gynėjams nebuvo leidžiama susipažinti su įrodymais ir jie neturėjo galimybės pateikti visų argumentų dėl provokacijos versijos. Teismas neatskleidė bylos nagrinėjimo teisme dalyviams medžiagos, kuria remiantis buvo sankcionuotas NVIM taikymas, turinio. Teisė į teisingą ir sąžiningą procesą pažeista, nes policijos pareigūnai neapsiribojo pasyviu tyrimu, bet paskatino D. G. padaryti nusikalstamą veiką. Tokią išvadą gynėja daro, nes policijos pareigūnų veiksmai nebuvo sankcionuoti teismo ir jo kontroliuojami, policijos pareigūnai veikė nepradėję ikiteisminio tyrimo, D. G. darė tik tai, ko pageidavo pareigūnai, nebuvo jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis linkęs daryti nusikalstamą vaiką, pareigūnų parodymai buvo svarbus jo kaltės įrodymas, teisėsaugos įstaigos neturėjo pakankamo pagrindo manyti, kad D. G. daro nusikalstamas veikas, jis nebuvo žinomas ir buvo nustatytas tik per tarpininkus. Reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka, tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tos informacijos patikimumas turi būti tikrinamas išsiaiškinant, ar tiksliai buvo laikytasi įstatymų, pagal kuriuos informacija buvo gauta. Gynėja mano, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad Operatyvinės veiklos įstatymo normos buvo pritaikytos tinkamai.

Nuteistojo R. V. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti, nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas, perkvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d., 260 str. 2 d. ir, pritaikius BK 62 str., skirti mažesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Nurodo, kad visos R. V. padarytos veikos buvo susietos vieninga tyčia (padėti D. G., kuris veikė NVIM dalyvio, taip pat turėjusio vieningą tyčią, įtakotas), todėl turi būti vertinama kaip viena tęstinė veika.

Nurodo, kad šioje byloje du kartus taikytas NVIM. Sankcionuojant NVIM teisme, jo pagrindu buvo surinkta medžiaga pagal NVIM, sankcionuotą prokuroro. Atsižvelgiant į tai, kad nei vienam nuteistajam nebuvo inkriminuoti veiksmai, padaryti iki NVIM, sankcionuoto prokuroro, taikymo, laikytina, kad šis NVIM buvo taikytas nepagrįstai, nes gali būti tik prisijungiama prie tęstinių ar trunkamų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Vertinant tokiu būdu surinktus įrodymus kaip neteisėtus, laikytina, kad jais nebuvo galima grįsti ir NVIM, kurį sankcionavo teisėjas.

Mano, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 62 str. nuostatų, nors nustatė net du pagrindus – veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir kaltininkas išlaiko asmenį, kuris serga sunkia liga, – savo motiną B. V. ir nėra kam jos prižiūrėti. Teismas nepagrįstai nustatė, kad nenustatyta nė viena R. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tokia aplinkybe turėjo būti pripažinta tai, kad R. V. pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat tai, kad jis nuo pat pradžių davė išsamius parodymus apie įvykdytą savo nusikalstamą veiką bei kitus asmenis ir tokiu būdu padėjo išaiškinti šią veiką bei juos padariusius asmenis. Ta aplinkybė, kad antroje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu 2006-07-25 R. V. nurodė, kad savo kaltės nepripažįsta, nes jo veiksmus išprovokavo D. G., negali būti vertinama kaip kaltės nepripažinimas ar trukdymas ikiteisminiam tyrimui. Ši pozicija reiškė, kad jis ir toliau pasilieka prie jau duotų išsamių parodymų apie faktines aplinkybes, bet pasisakė dėl savo veikos motyvų ir paskatų, t. y. kad veikė įtakotas D. G. Be to, atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti pripažinta ir tai, kad R. V. nusikalto dėl labai sunkios savo padėties – buvo vienintelis darbingas vyras šeimoje, prižiūrintis visą namų ūkį bei sunkiai sergančią mamą bei nusenusią močiutę. Atsižvelgiant į R. V. asmenybę – anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, jauno amžiaus, išlaikantis nedarbingus, paramos reikalingus asmenis, padaręs vieną tęstinę veiką, būdamas iš esmės sukurstytas policijos pareigūnų, R. V., kurio atsakomybę švelninančių aplinkybių yra net keturios, turėjo būti paskirta bausmė pagal BK 62 str. nuostatas.

Nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumo

Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai yra viena iš procesinės prievartos priemonių, kuri numatyta BPK 159 str. 1 d.

Operatyvinį tyrimą, kurį atlieka operatyvinės veiklos subjektai, reglamentuoja Operatyvinės veiklos įstatymas. Šio įstatymo 12 str. nustatyta tvarka taikoma nusikalstamos veikos imitacijos modeliui.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad veikiant pagal 2006-05-23 Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo sankcionuotą NVIM Nr. 3.4.S-10s/2006 buvo gauta informacija, kad D. G. pardavė psichotropines medžiagas. Šie duomenys patvirtino būtinumą taikyti BPK 159 str. 1 d. procesinę prievartos priemonę, todėl teismas leido S. P. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius ir slaptus veiksmus prieš D. G. Nutartyje nurodytos atliekamų konkrečių veiksmų ribos nebuvo peržengtos. Veikiant pagal šį leidimą buvo išaiškintos ir R. V. nusikalstamos veikos.

Atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d. provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. S. P. veiksmai nevaržė nei D. G., nei R. V. laisvės pasirinkti teisėtą elgesio variantą. Jie turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikalstamas veikas ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti joms apie, jų manymu, kurstymą (provokaciją) padaryti nusikalstamus veiksmus.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad NVIM pritaikyti pagrįstai ir teisėtai, jų taikymo metu surinkta informacija turi įrodomąją galią ir yra įrodymai byloje.

Dėl nusikalstamų veikų daugeto

Tęstiniu nusikaltimu laikoma veika, kuri susideda iš tapačių veiksmų, esant vieningai kaltei ir siekiant vieningo rezultato. Svarbus tęstinio nusikaltimo požymis yra vieningos tyčios buvimas, todėl būtina nustatyti vieningos tyčios buvimą dėl padarytų veikų. Vieninga tyčia psichotropinių medžiagų pardavimo atveju yra tada, kai asmuo siekia parduoti konkretų kiekį, savo tikslą žino dar iki savo nusikalstamų veiksmų darymo pradžios arba sužino darydamas pirmą nusikalstamą veiksmą, pvz., įgijęs tam tikrą kiekį psichotropinių medžiagų.

Vieningo sumanymo versiją turi kilti iš kaltinamojo. Teismas klausimą dėl tęstinio nusikaltimo svarsto tik esant atitinkamų duomenų dėl galimos vieningos kaltininko tyčios. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nei vienas iš kaltinamųjų neparodė, kad jis veikė vieninga tyčia, t. y. buvo iš anksto suplanavęs savo nusikalstamą veiką tęsti ateityje ir keliais analogiškais veiksmais parduoti tam tikrą psichotropinės medžiagos kiekį.

Savarankiškos, o ne vieningos tyčios padaryti nusikalstamas veikas buvimą patvirtina byloje surinkti duomenys. Abu kaltinamieji parodė, kad kaskart ieškojo psichotropinių medžiagų gavę kliento užsakymą.

Esant šioms aplinkybėms teismas teisingai kvalifikavo kaltininkų nusikalstamus veiksmus kaip atskirus nusikaltimus.

Dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, įtvirtinti BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančiais ir sunkinančias aplinkybes. Tik išimtinais atvejais teismas gali skirti bausmę išeidamas už baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytų ribų. Tokie atvejai numatyti BK 54 str. 3 d. ir BK 62 str.

Apeliaciniuose skunduose prašoma taikyti BK 62 str.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 62 str. nuostatas, net ir esant visoms šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, jeigu jis mano, kad švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės skyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai.

Pripažinti, kad nuteistieji visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo.

D. G. 2006-06-15 apklausos metu melagingai nurodė, kad apie tablečių įgijimą ir jų pardavimą nieko nežino (b. l. 61, t. 2). Apklausiamas 2006-06-23 jis pareiškė, kad dėl nusikalstamų veikų kaltu neprisipažįsta, ir atsisakė duoti bet kokius parodymus tiriamą nusikaltimą (b. l. 64,t. 2). 2006-07-25 apklausos metu D. G. teigė, kad parnešime apie įtarimą nurodytos aplinkybės yra provokacija, ir atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 68, t. 2).

Teisiamojo posėdžio metu D. G. papasakojo tik tiek nusikalstamos veikos aplinkybių, kiek buvo išaiškinta ikiteisminio tyrimo metu. Jis neatskleidė iš ko pirko psichotropines medžiagas 2006-05-24. Savo vaidmenį nusikaltimo padaryme aiškiai siekė sumenkinti, teigdamas, jog jis buvo provokuojamas, nenorėjo parduoti psichotropinių medžiagų, mobiliojo ryšio telefoną nuolat išjungdavo, tačiau šių aplinkybių nepatvirtino jokie byloje esantys duomenys.

Tokia nuteistojo pozicija akivaizdžiai rodo, kad jis davė parodymus teisme tik verčiamas objektyvių aplinkybių, žinodamas, kokia informacija yra surinkta ikiteisminio tyrimo metu, o ne savo noru. Esant tokioms aplinkybėms taip pat negali būti pripažinta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi.

Todėl teismas pagrįstai pripažino, kad D. G. atsakomybę švelninančių aplinkybių nėra, ir netaikė jam BK 62 str.

R. V. 2006-06-16 apklausos metu savo kaltę pripažino iš dalies ir parodymus duoti atsisakė (b. l. 20, t. 2). 2006-06-22 jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė parodymus, tačiau kai kurias aplinkybes nutylėjo, pvz., nenurodė, iš ko pirko psichotropines medžiagas (b. l. 23-24, t. 2). 2006-07-25 jis pareiškė, kad savo kaltės nebepripažįsta visiškai, o jo veiksmai buvo išprovokuoti (b. l. 27, t. 2).

Teisiamojo posėdžio metu R. V. taip pat papasakojo tik tiek nusikalstamos veikos aplinkybių, kiek buvo išaiškinta ikiteisminio tyrimo metu, siekdamas pateisinti savo veiksmus kitų asmenų – D. G. ir S. P. – provokacija. Todėl darytina išvada, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik verčiamas objektyvių aplinkybių, suprasdamas, kad jo dalyvavimas nusikaltime jau išaiškintas, ir formaliai gailisi siekdamas palengvinti savo padėtį. Šaltinis, iš kur gavo R. V. psichotropines medžiagas, taip ir liko byloje neišaiškintas. Taigi nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi – pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad R. V. nuo pat pradžių davė išsamius parodymus apie įvykdytą savo nusikalstamą veiką bei kitus asmenis ir tokiu būdu padėjo išaiškinti šią veiką bei ją padariusius asmenis, ir taikyti BK 62 str. 1 d.

Nors nuteistojo motina B. V. ir patvirtino, kad R. V. padeda namų ūkyje, tačiau nedirbantis ir neturintis kitų legalių pajamų asmuo negali išlaikyti kitų asmenų. Todėl BK 62 str. 2 d. 2 p. numatyta aplinkybė jam netaikytina.

Pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems D. G. ir R. V. paskyrė minimalias BK 260 str. 2 d. sankcijoje numatytas bausmes. Daryti išvadą, kad teismas abejiems nuteistiesiems paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo.

.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 326 str. l d. l p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Danguolės Žilinskienės ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinius skundus atmesti.