Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-11 · Administracinė byla Nr. I-1364-279/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-11
Bylos Nr.
I-1364-279/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02007-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
M. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1364-279/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02007-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.3.2; 1.21.; 37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 11 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. J. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pareiškėjui pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (b. l. 33). Skunde pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 2).

Pareiškėjas teismui pateiktu skundu (b. l. 2) prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), priteisti 10 000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. birželio mėn., apytiksliai 5 mėnesius, buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų: nuo sienų byrėjo tinkas, kamerose būdavo tarakonų, žiurkių. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus bei fizinius nepatogumus.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta ABTĮ nustatyta tvarka (b. l. 35).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10-16) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2011-02-14 iki 2011-08-19. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) patvirtinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus kameros ploto norma, kuri negali būti mažesnė nei 3,6 kv. m. Paaiškino, kad vadovaujantis Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-06 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. J. laikymo“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2011-02-14 iki 2011-08-19 kamerose Nr. 95, 94, 99, 17, 76 (b. l. 18-19). Atsakovas pažymėjo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo pastovus, t. y. dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus, todėl atitinkamą laiką jie nebūna kamerose. Pažymėjo, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Taip pat paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą. Be to, kalinimo Šiaulių TI metu, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už ginčijamą laikotarpį negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. J. skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymas teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškintas, taigi, neturtine žala gali būti pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtas veiksmas (neveikimas) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 straipsnis).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-338-14).

Teismas pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2011 m. vasario 14 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. (b. l. 18-19). Sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos Respublikoje ieškinio senaties klausimus reglamentuoja CK 1 knygos VII skyrius. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Taigi, atsižvelgus į galiojantį teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. birželio 18 d. (b. l. 3). Skunde pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-02-14 iki 2011-08-19.

Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį. Akcentuotina, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas jį atmesti, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1408-575/2015).

Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, taip pat nėra duomenų, kad jis iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus), t. y., savarankiškai susirasdamas advokatą arba kreipdamasis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Be to, Įsakymas Nr. V-124, nustatęs vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje normą, yra viešai paskelbtas teisės aktas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-02-14 iki 2011-08-19, todėl nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad yra taikytinas atsakovo prašomas trejų metų ieškinio senaties terminas, ir pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė