- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-03
- Bylos Nr.
- 2A-1140-431/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-03707-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- V.K., S.K.
- Atsakovas
- AB „Vilniaus šilumos tinklai“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V.K. ir S.K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V.K. ir S.K. ieškinį atsakovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl tranzitinės šilumos trasos iškeldinimo, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai V.K. ir S.K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš ieškovams priklausančių rūsio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), iškeldinti atsakovui priklausantį tranzitinį šilumos tiekimo vamzdyną bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovai 2008 m. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įsigijo rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Sudarant sandorį ieškovai nebuvo informuoti, kad rūsio patalpose yra tretiesiems asmenims priklausantys daiktai – inžineriniai tinklai, duomenų apie tai nebuvo ir viešame registre. Po patalpų įsigijimo ieškovai, vykdydami rūsio patalpų valymo darbus, aptiko jose du vamzdžius, išilgai einančius per visas rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksais R-1, R-9, R-10 ir R-11. Ieškovai išsiaiškino, kad tai yra tranzitinis šilumos tiekimo vamzdynas, kuriuo teikiama šiluma pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Ieškovai, remdamiesi LR CK 4.253 str. 2 d., LR Vyriausybės 2002-04-15 nutarimu Nr. 534 patvirtintų LR nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 52.3.p., Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklių 5 p., mano, kad tranzitinis vamzdynas yra priskirtinas inžineriniams statiniams, jis turėjo būti atvaizduotas rūsio patalpų kadastrinių matavimų bylos plane. Tačiau, kaip nurodė ieškovai, iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo ir Kadastrinių matavimų bylos plano matyti, jog rūsio patalpose nebuvo ir iki šiol nėra jokių šilumos tiekimo tinklų, nėra nustatytos tokių tinklų apsaugos zonos, nėra nustatytas ir servitutas tiesti šilumos tiekimo tinklus ar juos eksploatuoti. Ieškovai teigė, jog LR Šilumos ūkio įstatymas nesuteikia teisės šilumos tiekėjui neatlygintinai naudotis kitam savininkui priklausančiomis patalpomis savo šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų tiesimui ir eksploatacijai. Ieškovo teigimu, jie nesudarę sutarčių su atsakovu ar kitu asmeniu, teikiančiu šilumos energiją tranzitiniu vamzdynu, dėl rūsio patalpų naudojimo šilumos tiekimo tinklams ir jų eksploatacijai, tokie įsipareigojimai ieškovams neperėjo ir iš ankstesnio rūsio patalpų savininko. Todėl ieškovai manė, kad atsakovo tranzitinio vamzdyno buvimas ieškovams priklausančiose rūsio patalpose laikytinas neteisėtu. Neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovams daroma žala, nes ieškovai negali tinkamai naudotis rūsio patalpomis, daryti jų rekonstrukcijos ir pritaikyti komercinei veiklai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. vasario 4 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, jog ieškovų argumentai, kad jie įsigijo patalpas be atsakovui priklausančių vamzdžių, atmestini kaip nepagristi. Iš ieškinio ir ieškovo V. K. paaiškinimų, nuotraukų teismas nustatė, kad vamzdžiai rūsyje patalpų įsigijimo momentu buvo; vamzdžiai yra virš grindų, išdėstyti išilgai per rūsio patalpas. Nors patalpos yra nešildomos, tačiau, kaip teigė ieškovas, dėl šilumos, tiekiamos ginčo vamzdžiais, patalpose yra aukšta temperatūra. Ieškovų teigimu jie vamzdžių nepastebėjo, nes vamzdžiai buvo užmesti šiukšlėmis. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovai, būdami pakankamai rūpestingi, planuodami vykdyti komercinę ūkine veiklą rūsio patalpose, turėjo tinkamai apžiūrėti patalpas ir pastebėti, jog jose yra vamzdžiai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai visas rūsio patalpas pirko ne iškarto, bet dalimis pakankamai ilgu keturių metų laikotarpiu, todėl, prieš pirkdami daiktą, turėjo galimybę įsitikinti vamzdžių buvimo faktu. Teismas pažymėjo, kad santykiai tarp ieškovų ir pardavėjo nėra susiję su ginčo dalyku ir neturi įtakos atsakovo, kaip daiktinių teisių į vamzdyną turėtojui, teisėms ir pareigoms. Tokiu būdu akivaizdu, kad ieškovai įsigijo ginčo patalpas, kuriose jau iki tol buvo nutiesti atsakovui priklausantys vamzdžiai, ir apie tai ieškovai turėjo žinoti.
Teismas konstatavo, jog ištraukos iš Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos, schemos, išrašas iš nekilnojamojo turto registro, liudytojos parodymai ir trečiojo asmens paaiškinimai įrodo, kad visi šilumos tiekimo vamzdynai yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2007-08-21 kaip vienas nekilnojamojo turto objektas. Ginčo atkarpa buvo nutiesta per ginčo patalpą 1970 m., 1997 m. buvo atlikti jos kadastriniai matavimai. Schemoje, kadastrinėje byloje, 1C, 2 C kadastro formose yra individualizuota ir vamzdynų paklojimo būdas (per pastatą), jų išdėstymas ilgis, konkreti vieta. Išraše iš nekilnojamojo turto nurodyta, kad 13894,18 m. ilgio vamzdyno teritorija yra Vilniaus m. savivaldybės teritorija, o ne tik Statybininkų g., kaip nurodė ieškovų atstovas. Tai, kad inžinieriniai statiniai (vamzdynai) nebuvo atvaizduoti atliekant ieškovams priklausančių rūsio patalpų kadastrinius matavimus, nepaneigia fakto, jog šie vamzdynai, iki ieškovai įsigijo patalpas, buvo įregistruoti nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Teismas papildomai pažymėjo, kad teisinė registracija nėra daiktinių teisių atsiradimo pagrindas, jos paskirtis – informuoti suinteresuotus asmenis apie tam tikrus su daiktinėmis teisėmis susijusius juridinius faktus. Kadangi ieškovai, įsigydami patalpas, turėjo žinoti apie jose virš grindų esančius atsakovui priklausančius vamzdžius, todėl faktas ar šie vamzdžiai yra įregistruoti registre neturi esminės reikšmės šiai bylai.
Teismas taip pat pažymėjo, kad VĮ Registrų centro atsakymai patvirtina, kad po šios bylos iškėlimo atsakovas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir trečiasis asmuo kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ dėl vamzdynų žymėjimo gyvenamojo namo planuose, taip pat dėl specialiųjų naudojimo sąlygų statiniui įregistravimo. VĮ Registrų centras išaiškino atsakovui, kad gyvenamojo namo, kuriame randasi ieškovams priklausantis rūsys, kadastrinių duomenų nustatymo/tikslinimo metu galioję teisės aktai nenumatė, jog statinio planuose būtų žymimi inžinieriniai tinklai. 2010-10-15 VĮ Registrų centras priėmė sprendimą, kuriuo atmetė trečiojo asmens prašymą įregistruoti statinio specialiąsias naudojimo sąlygas, motyvuodamas tuo, kad teisės aktai nenumato statiniams specialių naudojimo sąlygų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą/registrą. Teismo teigimu, minėti oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atžymėti ginčo vamzdynų gyvenamojo namo planuose bei įregistruoti specialiųjų statinio naudojimo sąlygų.
Ieškovai neginčija atsakovo vamzdyno registracijos, neginčija ir nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, kuris nurodytas nekilnojamojo turto registre. Teismas nustatė, kad vamzdynas, esantis ginčo patalpose, buvo sukurtas 1970 m. , t.y. žymiai ankščiau, nei ieškovai įgijo daiktines teises į rūsio patalpas. Duomenų apie tai, kad ankstesni rūsio savininkai prieštaravo dėl daikto sukūrimo, dėl vamzdžių buvimo ir eksploatavimo rūsio patalpose, byloje nėra, todėl, įsigydami rūsio patalpas, ieškovai perėmė prieš tai su daiktu buvusius įsipareigojimus ir suvaržymus.
Teismo teigimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovais, kad atsakovo daiktas randasi rūsio patalpose be teisinio pagrindo. Ieškovai įsigijo ginčo patalpas, kuriose servitutas jau buvo nustatytas įstatymo pagrindu. Teismas pažymėjo, jog nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus. Apsaugos zonos inžinieriniams statiniams yra nustatytos vadovaujantis 1998-04-24 LR Ūkio ministro 1998-04-24 įsakymu Nr. 151 patvirtintomis Šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų ir jų įrengimo apsaugos taisyklėmis. Taigi, atsakovo turto buvimas ieškovams priklausančiose patalpose pripažintinas teisėtu.
Esant tokioms aplinkybėms teismas pripažino, kad atsakovui priklausantis turtas teisėtai randasi ieškovams priklausančiose patalpose; elektros energijos tiekimo objektai tenkina ypatingas visuomenės reikmes, ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu, todėl nekilnojamojo daikto, naudojamo šilumos energijos tiekimo įrenginiams, nuosavybės teisės ribojimai šiuo atveju pateisinami.
Ieškovai neįrodė, kad atsakovui priklausančio vamzdyno buvimo patalpose faktas trukdo jiems įgyvendinti rūsio patalpose nuosavybės teises pagal tiesioginę nekomercinę daikto paskirtį. Be to, nei įstatymas, nei ieškovams išduotos techninės sąlygos nedraudžia ieškovams atlikti patalpų rekonstrukcijos statinių savininko ir energetikos įmonės susitarimu perkeliant energetikos objektus, tačiau tokiu atveju būtent statinio savininkas apmoka energetikos įmonėms rekonstravimo ar perkėlimo išlaidas. Įvertindamas minėtas aplinkybes, teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai V.K. ir S.K. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-02-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti.
teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ieškovai turėjo žinoti, jog patalpose yra atsakovui priklausantys vamzdžiai. Teigia, kad sudarant sandorį ieškovai nebuvo informuoti ir nežinojo, kad įgyjamose rūsio patalpose yra tretiesiems asmenims priklausantys daiktai – inžineriniai tinklai. Duomenų apie nebuvo ir viešame registre. Be to, pardavėjas taip pat nenurodė ir nepranešė ieškovams, kad šiose patalpose yra atsakovui priklausantys daiktai;teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo atsakovo priklausančio vamzdyno registravimo viešame registre pareigą ieškovams, o spręsdamas šio vamzdyno registracijos klausimą vadovavosi į bylą nepateiktais ir neištirtais įrodymai, dėl ko sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, jog 1 C ir 2 C formose nė vienu žodžiu nėra nurodyta, kad bent viena vamzdyno atkarpa yra paklota patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovai pateikė visus įrodymus, kad jiems priklausančiose rūsio patalpose nėra jokių atsakovui viešame registre įregistruotų daiktų;teismas nepagrįstai apie teisinę atsakovo pareigą įregistruoti viešame registre rūsio patalpose esantį tranzitinį vamzdyną sprendė vadovaudamasis vien tik VĮ Registrų centras raštu. Apeliantų teigimu, kadangi šilumos tiekimo tinklai yra priskirtini inžineriniams statiniams, 2003 m. atliekant rūsio patalpų kadastrinius matavimus, tranzitinis vamzdynas, jei jis tuo metu buvo, turėjo būti atvaizduotas rūsio patalpų kadastrinių matavimų bylos plane. Tačiau rūsio patalpų iš Nekilnojamojo turto registro išrašo ir Kadastrinių matavimų bylos plano matyti, kad rūsio patalpose nebuvo ir iki šiol nėra įregistruotų jokių šilumos tiekimo tinklų;teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai neginčijo jų teisinės registracijos ieškovams priklausančiose patalpose. Priešingai, tai atsakovas neįrodė, kad vamzdynas esantis patalpose yra vienas ir tas pats, kuris yra įregistruotas viešame registre. Todėl nesant registracijos, ieškovai net ir negalėtų tokio fakto ginčyt, kadangi jiems priklausančiose rūsio patalpose iki šiol nėra įregistruotas joks atsakovui priklausantis vamzdynas;teismas neteisėtai konstatavo, jog patalpose buvo įstatymų pagrindu nustatytas servitutas. Teismas ne tik kaip analogiją taikė specialią teisės normą, bet ir nepagrįstai rėmėsi LAT nutartimi, kurios esminės aplinkybės nesutapo su šios bylos aplinkybėmis. Teigia, kad Energetikos įstatymo 14 str. 3 d. tokio servituto nenustato;teismas nepagrįstai atmetė ieškovų pateiktus į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad patalpose esantys vamzdžiai daro žalą ieškovams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-02-04 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad tai, jog tranzitinis vamzdynas nebuvo atvaizduotas atliekant ieškovams priklausančių rūsio patalpų kadastrinius matavimus, nepaneigia fakto, kad vamzdynas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad energetikos objektas ieškovams nuosavybės teise priklausančiose patalpose įrengtas neteisėtai. Apeliantai, įsigydami patalpas ir būdami rūpestingi šeiminiai turėjo tinkamai apžiūrėti patalpas ir pastebėti, jog jose yra vamzdžiai, galėjo pasitikrinti registro duomenis.
Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad ieškovai įsigijo patalpas, kuriose servitutas jau buvo nustatytas įstatymo pagrindu. Be to, vertinant su nuosavybės teisių ribojimo konstitucingumo aspektais susijusias Konstitucijos aiškinimo nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste, pripažintina, jog šilumos energijos tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši ūkinė veikla grindžiama viršuoju interesu, o tai pateisina nekilnojamojo daikto, naudojamo šilumos energijos perdavimo ir skirstymo įrenginiams, nuosavybės teisės ribojimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-02-04 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad ieškovai visas rūsio patalpas pirko ne iš karto, bet dalimis, pakankamai ilgu 4 metų laikotarpiu, todėl būdami ir atidūs šeimininkai turėjo galimybę įsitikinti vamzdžių buvimo faktu, sutvarkyti rūsio patalpas nuo šiukšlių. Trečiojo asmens nuomone, atsižvelgiant į įstatyminio reguliavimo nuostatas, teismų praktika, ginčijimas teismo sprendimas yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniu reguliavimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nustatytas faktas, kad rūsio patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), yra/praeina tranzitinės šilumos trasos šilumos tiekimo vamzdynai. Šilumos tiekimo vamzdyno dalis, esanti (duomenys neskelbtini) (toliau vadinama - Tranzitinis vamzdynas), nuo šiluminės kameros (ŠK-92464), pažymėtos plane 1-4, pastatytos 1970 metais, o atkarpa, pažymėta plane 5, pastatyta 1990 metais.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo, kad rūsyje esantys vamzdžiai nuosavybės teise priklauso atsakovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Pateiktas nuomos sutarties išrašas patvirtina, kad vamzdynai, kuriais tiekiama šiluma, nuomos pagrindais perduoti naudotis, valdyti šilumos tiekimo veikla užsiimančiai UAB „Vilnius energija“. Tranzitinis vamzdynas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, o ieškovams priklausančio rūsio patalpų plane duomenų apie minėto vamzdyno dalį nėra, nes pagal gyvenamojo namo ir jame esančių rūsio patalpų (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų nustatymo/ tikslinimo metu galiojusius teisės aktus nebuvo numatyta nekilnojamojo turto objekto (statinio/patalpos) planuose žymėti inžinerinius tinklus (vamzdynus).
Ieškovų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovai turėjo žinoti apie atsakovo tranzitinius vamzdynus prieš įsigyjant minimas patalpas, bet kokiu atveju negali turėti įtakos sprendimui pagal pareikštą reikalavimą priėmimui. Nei aplinkybė ar ieškovai buvo tinkamai pardavėjų informuoti apie rūsio patalpose esančius tranzitinius vamzdynus, nei aplinkybė ar ieškovai nežinojo apie šių vamzdynų buvimą rūsio patalpose, niekaip negali įtakoti reikalavimo įpareigoti atsakovą savo lėšomis iš ieškovams priklausančių rūsio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), iškeldinti atsakovui priklausantį tranzitinį šilumos tiekimo vamzdyną išsprendimo. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad ieškovai įsigydami rūsio patalpas su jau nutiestais vamzdžiais, turėjo apie tai žinoti, tačiau ir pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovų žinojimas ar nežinojimas patalpų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu neturi įtakos atsakovo, kaip daiktinių teisių į vamzdyną turėtojui, teisėms ir pareigoms.
Apeliantų teiginys, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovams priklausančiose rūsio patalpose yra įregistruotas jam priklausantis tranzitinis vamzdynas, bylos nagrinėjimo iš esmės metu pirmosios instancijos teisme buvo grindžiamas aplinkybe, kad tranzitiniai vamzdynai, kaip inžineriniai statiniai, turėjo būti atvaizduoti rūsio patalpų kadastrinių matavimų bylos plane, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo ir Kadastrinių matavimų bylos plano matyti, jog rūsio patalpose nebuvo ir iki šiol nėra jokių šilumos tiekimo tinklų, nėra nustatytos tokių tinklų apsaugos zonos, nėra nustatytas ir servitutas tiesti šilumos tiekimo tinklus ar juos eksploatuoti. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodė, kad teismas vadovavosi į bylą nepateiktais ir neištirtais įrodymais, kuriuos turėjo pateikti atsakovas. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo padarė išvadą, jog visi šilumos tiekimo vamzdynai yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas ištyrė ir įvertino tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojos parodymus, pagal kuriuos nustatė, kad pagal kadastro duomenis vamzdynas buvo pastatytas 1970 m., ginčo vamzdyno atkarpa buvo inventorizuota 1997 m. ir nuo 1997 m. kadastro duomenys, susiję su ginčo atkarpa, nesikeitė. Kadastro duomenų pasikeitimai, užfiksuoti 2007-10-19, nėra susiję su ginčo atkarpa. Kadastro byloje esantys vamzdyno inventorizacijos duomenys bei kadastro duomenys 1 C ir 2 C formoje (b.l. 44-47) rodo, kad penkios atkarpos užfiksuotos pagal jų paklojimo būdą, t.y. būtent pastatuose, tame tarpe adresu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ištraukos iš Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos, schemos (b.l. 41-47), išrašas iš nekilnojamojo turto registro (b.l. 48), liudytojos parodymai ir trečiojo asmens paaiškinimai įrodo, kad visi šilumos tiekimo vamzdynai yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre (unikalus Nr. 4400-0147-8117:8118) nuo 2007-08-21 kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, o atžymėti ginčo vamzdynų gyvenamojo namo planuose bei įregistruoti specialiųjų statinio naudojimo sąlygų atsakovas neturėjo teisinio pagrindo, nes jis nebuvo numatytas nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo tvarką reglamentuojančiuose Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose, Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse.
Atmestinas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai padarė išvadą, jog servitutas rūsio patalpose buvo nustatytas įstatymų pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010 konstatavo, kad Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnis ir Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis yra specialiosios teisės normos Civilinio kodekso atžvilgiu, kai pagal CK 4.124 straipsnį servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu. Energetikos įstatymo 14 str. 3 d. nustatė, kad energetikos objektų apsaugai ir eksploatavimui užtikrinti nustatomos apsaugos zonos. Jose statybos, želdinimo ir žemės darbai yra ribojami. Apsaugos zonoje esančių žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutus nustato energetikos objektų apsaugos taisyklės, kiti teisės aktai. Tiek minėtojo straipsnio nuostatos, kad apsaugos zonoje esančių nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus, tiek 1998-04-24 LR Ūkio ministro 1998-04-24 įsakymu Nr. 151 patvirtintomis Šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų ir jų įrengimo apsaugos taisyklėmis, kurios taikomos projektuojant, statant ir eksploatuojant šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklus ir jų įrenginius nepriklausomai nuo nuosavybės formos, taip pat šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų ir jų įrenginių apsaugos zonoje atliekant darbus bei kitokią veiklą, yra nustatomos apsaugos zonos, kurios kaip specialiosios teisės normos ir laikytinos nustatomu servitutu.
Savininkas turi teisę laisvai ir nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę tik nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų. Ieškovas turi teisę ginti savo, kaip pastato savininko, teises ir interesus, tačiau taip pat privalo užtikrinti kitų asmenų interesus ir ginti savo teises tik įstatyme nustatytu būdu, t. y. tokiu atveju vykdyti statinio savininkui Energetikos įstatyme nustatytą pareigą savo lėšomis iškeldinti energetikos objektus. Energetikos įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad energetikos objektai, priklausantys energetikos įmonėms, tačiau esantys kitų savininkų žemėje ar statiniuose, esant galimybei gali būti rekonstruojami ar perkeliami žemės ar statinių savininko ir energetikos įmonės susitarimu; tokiu atveju žemės ar statinio savininkas apmoka energetikos įmonėms rekonstravimo ar perkėlimo išlaidas. Ši teisės norma yra imperatyvi ir, tiek esant statinio savininko ir energetikos įmonės susitarimui, tiek jo nesant, suteikia statinio, kuriame yra įrengti energetikos įmonėms priklausantys energetikos objektai, savininkui teisę ginti savo pažeistas teises iškeldinant iš pastato energetikos objektus, tačiau šioje teisės normoje yra imperatyviai nurodyta, kad energetikos objektų perkėlimo išlaidas turi apmokėti pats savininkas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.