Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 2 d. 2, 8 p., ir nubaustas laisvės atėmimu 12 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. P. priteista J. M. 2457 Lt turtinei žalai ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 17 d., apie 24 val., E. P. gyvenamojo namo kieme, (duomenys neskelbtini), be priežasties, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą bei nepaisydamas elementarių elgesio ir moralės normų, priėjęs prie gulinčio ant žemės ir miegančio dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio V. L. , paimtu iš stovinčio tame pačiame kieme automobilio bagažinės vairu tyčia sudavė esančiam bejėgiškos būklės V. L. po vieną smūgį į kaklo dešinę pusę ir į dešinį šoną bei po vieną smūgį nenustatytu būdu į tarpumentę ir krūtinės kairio šono sritį, iš viso ne daugiau kaip 4 smūgius, padarydamas sprando dešinės pusės-paausio srities-galvos pamato sumušimą, sukėlusį plačią kraujosruvą kaklo-sprando dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose ir kraujo išsiliejimą po galvos bei nugaros smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius; dešinės pusės X ir kairės pusės IV šonkaulių lūžius su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuose audiniuose, ypač plačią kraujosruvą nugaros dešinės pusės raumenyse bei kraujosruvą nugaros minkštuose audiniuose tarp kairės mentės ir stuburo. Nuo stipraus kaklo: sprando dešinės pusės-paausio srities-galvos pamato sumušimo V. L. vietoje mirė, t. y. šiais savo veiksmais G. P. dėl chuliganiškų paskatų nužudė kitą bejėgiškos būklės žmogų.

Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą per griežtą bausmę. Be to, nurodo, kad byla sufabrikuota, nes liudytojai pateikė melagingus parodymus ir nuslėpė tikrąsias įvykio aplinkybes, o į apelianto teisingus parodymus niekas nekreipė dėmesio. Jis neturėjo galimybės pasikviesti tinkamo gynėjo, o su paskirtu gynėju negalėjo įrodyti teisybės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių LR BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas reiškia pretenzijas, kad neturėjo galimybės pasikviesti sau tinkamo gynėjo, o su valstybės paskirtu gynėju negalėjo įrodyti teisybės.

Tokios nuteistojo pretenzijos nepagrįstos ir atmetamos.

Pagal LR BPK 50 str. 2 d. nuostatas įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Jo pavedimu gynėją gali pakviesti atstovas pagal įstatymą arba kiti asmenys, kuriems jis tai paveda.

To paties straipsnio trečioji dalis numato, jog jei įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas praneša valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatoriui, kad reikalingas gynėjas, ir parinktą gynėją paskiria.

Šioje byloje būtent taip ir buvo daroma. Prieš G. P. pranešant apie įtarimą, jis pareiškė, jog reikalingas advokatas (t. 2 b. l. 3), tačiau nenurodė, kad paves artimiesiems ar kitiems asmenims sudaryti susitarimą su konkrečiu advokatu, todėl tyrėja priėmė nutarimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatorės parinktą advokatą R. S. paskirti ginti įtariamąjį (t. 2 b. l. 2). Beveik visi procesiniai veiksmai su įtariamuoju atlikti, šiam gynėjui dalyvaujant. Kai kuriose akistatose su liudytojais G. P. pareiškė, jog atliekant procesinį veiksmą advokatas nereikalingas (t. 2 b. l. 18, 20), tačiau vėliau jis vėl dalyvavo apklausoje. Pirmosios instancijos teisme kaltinamąjį gynė kita įstatymo nustatyta tvarka paskirta advokatė.

Nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nenustatyta, kad gynėjai neatliko savo pareigų, numatytų LR BPK 48 str. 2 dalyje. G. P. taip pat jiems neturėjo pretenzijų. Nepasitenkinimas gynėjais atsirado, priėmus kaltinamajam nepalankų nuosprendį, bet tai nereiškia, kaip teigiama apeliaciniame skunde, jog su valstybės paskirtais gynėjais jis negalėjo įrodyti teisybės. Teismas, pasiremdamas įrodymų visuma, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes, G. P. pasirinko gynybos poziciją jas neigti, tačiau dėl to negali būti abejojama gynėjų darbo kokybe.

Nuteistasis ginčija savo kaltę dėl V. L. mirties teigdamas, kad jam nesudavė jokio smūgio, bet tai paneigia apygardos teismo teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Liudytojas A. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje bei daugelio akistatų metu (t. 1 b. l. 79-80, 101-102, 112-113, 115-116, 122-123; t. 2 b. l. 15-16, 21) ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė matęs G. P. panaudotą smurtą. Išnešus į lauką girtą V. L. , ten jį palikus gulėti, o patiems sugrįžus į namo vidų toliau girtauti, po kurio laiko G. P. pasakė einąs prie ,,to senio“. Į kiemą išėjo visi trys, tik V. S. name truputį užtruko. Liudytojas A. S. iš arti matė, kaip G. P. nieko nesakęs iš stovėjusio automobilio, kuriuo vakare buvo atvažiavę, bagažinės paėmė automobilio vairą, priėjo prie gulinčio V. L. ir vairu stipriai trenkė jam į kaklo dešinę pusę, o netrukus tuo pačiu vairu sudavė į dešinį šoną.

Tiesa, dar vėliau, kai buvo pažadinta E. P. ir vėl visi išėjo į lauką pažiūrėti, ką daro V. L., bandant jį pažadinti, pats liudytojas A. S. uždėjo nukentėjusiajam ant galvos metalinį dubenį ir laužtuvu per jį nestipriai padaužė, tačiau nukentėjusysis į tai nereagavo.

Ši aplinkybė bus aptarta, vertinant byloje esančius medicininius duomenis.

Liudytojas V. S. taip pat nuosekliai parodė (t. 1 b. l. 76-77, 99-100, 122-123, 143-144, 146-147; t. 2 b. l. 12-13, 19, 120-121) analogiškai liudytojui A. S., bet jis, į lauką išėjęs truputį vėliau, matė tik vieną G. P. suduotą V. L. smūgį į dešinį šoną, o apie ankstesnį smūgį į kaklą jam pasakė A. S.

Iš specialisto išvados Nr. M 1826/05 (01) duomenų (t. 1 b. l. 16-21) matyti, jog V. L. mirė nuo stipraus kaklo, t. y. sprando dešinės pusės, paausio srities ir galvos pamato, sumušimo, sukėlusio plačią kraujosruvą kaklo bei sprando dešinės pusės minkštuose audiniuose ir kraujo išsiliejimą po galvos bei nugaros smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius. Be to, V. L. lavone, be kitų sužalojimų, rasta ypač plati kraujosruva nugaros dešinės pusės raumenyse.

Toje pačioje specialisto išvadoje teigiama, kad nėra morfologinių požymių, kurie nurodytų, jog mirtį sukėlęs kaklo sumušimas būtų padarytas, suduodant smūgius metaliniu laužtuvu tiesiogiai ar per aliuminį dubenį.

Pirmosios instancijos teisme dalyvavęs teismo medicinos ekspertas M. P. patvirtino specialisto išvadą, kad mirtinas smūgis padarytas į paausį, ir parodė, jog ant galvos uždėtas dubuo neturėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai, nes, sudavus per dubenį, neįmanoma perduoti tokios jėgos į paausį dubens kraštu.

Ši aplinkybė įrodo, kad tarp liudytojo A. S. veiksmo, suduodant laužtuvu per metalinį dubenį, uždėtą nukentėjusiajam ant galvos, ir pastarojo mirties, nėra priežastinio ryšio.

Taigi, V. L. mirė tik nuo G. P. suduoto smūgio į kaklą, kadangi į tą vietą daugiau niekas jo nemušė.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog liudytojai davė melagingus parodymus.

Šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai A. S. ir V. S. turėjo interesą apkalbėti G. P. Pastarasis akistatose su jais patvirtino, jog santykiai normalūs, nesusipykę. Liudytojų parodymų nuoseklumas jau buvo aptartas.

Be to, negalima neatkreipti dėmesio, kad abu šie liudytojai ikiteisminiame tyrime pirmą kartą apklausti parodė jų pačių matytas įvykio aplinkybes 2005-08-23 (t. 1 b. l. 112-113, 143-144), o teismo medicinos eksperto raštas dėl V. L. mirties priežasties, kurią vėliau patvirtino jau aptarta specialisto išvada, Trakų rajono policijos komisariate gauta tik 2005-08-25 (t. 1 b. l. 13).

Tai neginčijamai įrodo liudytojų parodymų teisingumą, kadangi, nematę smūgių, pirmų apklausų metu jie nebūtų galėję nurodyti jų teisingos lokalizacijos.

Taigi, nuteistojo G. P. kaltė nužudžius V. L. įrodyta.

Jo veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 punktus.

Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 p. išaiškinimu, nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., kai nužudomas bejėgiškos būklės asmuo, o tokia būsena gali būti dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio.

V. L. buvus tokios būsenos parodė ne tik liudytojai A. S. bei V. S., bet ji matyti ir iš jau aptartos specialisto išvados, kur nurodyta, jog V. L. lavono kraujyje rasta 5,75 promilės, o šlapime – net 6,97 promilės etilo alkoholio.

To paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 19 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir pan. arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Nei nuteistasis, nei liudytojai neparodė, jog girtaujant būtų kilęs koks nors kivirčas. Priešingai, V. S. ir V. L. lažinosi, ar pastarasis pajėgs iš karto išgerti tris didelius stikliukus degtinės, ir šis tai padarė. V. L. netrukus apsišlapinus, namo šeimininkės E. P. mažametė duktė paprašė jo išeiti, tačiau šiam dėl girtumo to negalint padaryti, jį sugėrovai išnešė ir paguldė lauke. Taigi, jokios reikšmingos dingsties mušti V. L. nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Jis įvertino nusikaltimo pavojingumą ir sunkumą (LR BK 11 str. 6 d.), jo negrąžinamus padarinius – žmogaus mirtį, kaltės formą ir rūšį, t. y. tiesioginę neapibrėžtą tyčią, įvertino kaltininko asmenybę, kad jis anksčiau teistas, nors teistumas išnykęs, niekur nesimokė ir nedirbo, gyvenamojoje vietoje gana prastai charakterizuojamas, tačiau yra jaunas. Teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (aktyviais veiksmais, t. y. darydamas dirbtinį kvėpavimą, kviesdamas greitąją medicinos pagalbą, bandė išvengti sunkių padarinių) ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veiką padarė, apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos veikai padaryti).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais. Teisėjų kolegijos nuomone, G. P. paskirta trumpesnė, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (LR BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (LR BK 61 str.), bausmės paskirtį (LR BK 41 str.) ir yra teisinga.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nenurodė, į kokias dar bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, o apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Nukentėjusiosios J. M., brolį laidojusios sesers, pareikšto civilinio ieškinio, prašant atlyginti 2457 Lt turtinę ir 1000 Lt neturtinę žalą, dalis pagrįsta dokumentais, o visuma atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, todėl šios nuosprendžio dalies teisingumas taip pat nekelia abejonių.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.