Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-03-24 · Civilinė byla Nr. 2S-371-267/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-24
Bylos Nr.
2S-371-267/2015
Teisminio proceso Nr.
2-47-3-02346-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Burbulienė
Pareiškėjas
R. J.
Suinteresuotas asmuo
L. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Oilseeds trade“, uždarajai akcinei bendrovei „Stuko ūkis“, uždarajai akcinei bendrovei „Virgilita“, VMI prie LR Finansų ministerijos, A. S.
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-371-267/2015 Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02346-2014-8 Procesinio sprendimo kategorija 122.4.; 129.1
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. J. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2‑158-187/2015 pagal pareiškėjos R. J. skundą suinteresuotiems asmenims L. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Oilseeds trade“, uždarajai akcinei bendrovei „Stuko ūkis“, uždarajai akcinei bendrovei „Virgilita“, VMI prie LR Finansų ministerijos, A. S., antstoliui V. D. dėl antstolio veiksmų.

Teismas, išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja R. J. kreipėsi į antstolį su skundu, kuriame nurodė, kad ji yra ūkininkė, ūkininkauja, gauna iš šios veiklos pajamas, o antstolis atlieka išieškojimą ne iš grynųjų pajamų. Pareiškėjos nuomone, antstolis išieškojimui iš asmenų žemės ūkio pajamų turi taikyti specifines taisykles, suformuluotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 737 straipsnyje, tai yra antstolis nepagrįstai netenkina jos prašymo išieškojimą vykdyti tik iš jai priklausančių grynųjų pajamų už darbą žemės ūkyje. Skunde pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti visus antstolio V. D. vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0047/14/01018/1, Nr. 0047/14/01027/1, 0047/14/01161/1, 0047/14/01216/1 ir Nr. 0047/14/01218/1 antstolio V. D. kontoroje, kol bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio veiksmų; pripažinti antstolio V. D. veiksmus, netenkinant pareiškėjos prašymo vykdant išieškojimą iš pareiškėjos pajamų, nustatant grynąsias pajamas, neteisėtais ir įpareigoti antstolį vykdyti išieškojimą tik iš grynųjų pajamų už darbą žemės ūkyje.

Antstolis V. D. perdavė teismui 2014 m. gruodžio 18 d. patvarkymą dėl pateikto skundo su pareiškėjos R. J. skundu suinteresuotiems asmenims, antstoliui V. D., dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas 2015-01-02 nutartimi pareiškėjos skundą atmetė. Teismas nurodė, kad grynosios pardavimo pajamos nustatomos iš pardavimo pajamų sumos (neįskaitant PVM) atimant po pardavimo pirkėjams suteiktų nuolaidų sumas ir sugrąžintų ar nukainotų prekių vertę. Todėl sprendė, kad pareiškėjos motyvai, jog turi būti atimamos visos išlaidos (įskaitant ir įmokas lizingo davėjui), neatitinka įstatymo nuostatų, kadangi atėmus visas išlaidas gaunamas grynasis pelnas, o ne grynosios pajamos. Darant išskaitas iš grynojo pelno būtų pažeidžiamos išieškotojų (kitų kreditorių) teisės, kadangi šiems asmenims (išieškotojams) esamų įsiskolinimų pareiškėja neįtraukia į bendrą būtinų išlaidų sąrašą. Be to, nurodė, kad CPK 737 str., išieškojimui iš grynųjų pajamų (darbas žemės ūkyje), taikomos išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės, nurodytos CPK 735 ir 736 straipsniuose nustatyta, t. y., kad iš pinigų sumos, neviršijančios 1 MMA, turi būti išskaitoma 50 procentų (CPK 736 str. 1 d. 3 p.), o nuo likusios pinigų sumos 70 procentų (CPK 736 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundų ir atsiliepimo į jį esmė

Atskiruoju skundu pareiškėja R. J. prašo panaikinti 2015-01-02 Telšių rajono apylinkės teismo nutartį ir pareiškėjos skundą tenkinti, mano, kad atsižvelgus į bylos sudėtingumą, būtinumą išsiaiškinti visas aplinkybes ir ginčo objektą, bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirajame skunde nurodoma, kad antstolis, nustatydamas grynąsias pareiškėjos pajamas, iš bendrųjų pajamų atima tik mokesčius (privalomąsias įmokas), o su tokia antstolio pozicija apeliantė nesutinka. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas pagal 2 str. nėra taikomas ūkininkams, nes jie nėra 2 str. nustatyti subjektai, be to, šiame įstatyme vartojama sąvoka pardavimo grynosios pajamos. Apeliantės teigimu, teismas nutartyje remiasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 3D-491 patvirtintomis Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijomis, teismas remiasi šių rekomendacijų 27 punkte nustatytomis pardavimo pajamų ir grynųjų pardavimo pajamų sąvokomis, tačiau šiuo atveju ginčas yra dėl grynųjų pajamų už darbą žemės ūkyje nustatymo, kaip tai nurodyta CPK 737 str. l d. l p. Apeliantės manymu, reikia atriboti sąvokas, kurias teismas naudoja savo nutartyje ir dėl ko kyla ginčas – grynųjų pajamų už darbą žemės ūkyje sąvoką nuo pardavimo pajamų ir grynųjų pardavimo pajamų sąvokų. Pareiškėjos teigimu, teismas šių sąvokų neatskyrė ir padarė netinkamą išvadą. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad išieškojimui iš asmenų žemės ūkio pajamų taikomos specifinės taisyklės, suformuluotos CPK 737 str., o šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės taip pat taikomos ir išieškant iš skolininkui priklausančių grynųjų pajamų už darbą žemės ūkyje, tačiau įstatyme nėra apibrėžta grynųjų pajamų už darbą žemės ūkyje sąvoka, todėl būtina nustatyti, kokios tai turėtų būti pajamos. Pareiškėjos nuomone, iš gautų pajamų atėmus sąnaudas toms pajamoms uždirbti bei atėmus mokesčius gaunamos ūkininko grynosios pajamos už darbą žemės ūkyje. Todėl remiantis apskaitos duomenimis, turi būti nustatytos pajamos, kurios prilyginamos darbo užmokesčiui, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo VMI prie LR FM prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Nurodo, kad VMI prie FM 2015-01-19 apskaitos duomenimis R. J. VMI prie FM yra skolinga 7999,17 Eur.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Apeliantė prašo jos atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 336 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas – skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Apeliantės atskirajame skunde nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų nustatytos pirmosios instancijos teisme, todėl šiuo konkrečiu atveju teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas raštinio proceso priemonėmis. Atsižvelgus į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria nutarta netenkinti jos skundo dėl antstolio veiksmų. Pareiškėja nesutinka su antstolio veiksmais išieškant iš skolininkės grynųjų pajamų už darbą žemės ūkyje, teigdama, kad antstolis netinkamai aiškina grynųjų pajamų sąvoką. Apeliantės teigimu, grynosiomis pajamomis šiuo atveju turėtų būti laikomos skolininkės pajamos, iš kurių atimti ne tik privalomi mokesčiai valstybei, bet ir sąnaudos toms pajamoms uždirbti (pvz. lizingo mokėjimai).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs procesines teisės normas, reglamentuojančias vykdymo veiksmus – išieškojimą iš skolininko pajamų, pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų.

Byloje nustatyta, kad antstolio V. D. kontoroje yra užvestos keturios vykdomosios bylos dėl skolų ir palūkanų išieškojimo iš skolininkės R. J.. Antstolis areštavo skolininkės lėšas tiek jos asmeninėse sąskaitose, tiek lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, pradėjo išieškojimą iš skolininkės pinginių lėšų, tačiau antstolio kontoroje buvo gautas skolininkės prašymas išieškojimą iš piniginių lėšų vykdyti tik vadovaujantis CPK 737 str., kadangi skolininkė yra įregistravusi ūkį, taip pat prašymas grąžinti nepagrįstai išieškotas lėšas.

Pažymėtina, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. CPK 735 str. nurodoma, kad išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir iš kitų jam prilygintų išmokų bei davinių dydis apskaičiuojamas imant pagrindu skolininkui išmokėti priskaičiuotas sumas, atskaičius iš jų mokesčius (privalomąsias įmokas). CPK 737 str. nurodytas išsamus sąrašas pajamų, kurios prilyginamos darbo užmokesčiui. Grynosios pajamos už darbą žemės ūkyje yra prilyginamos skolininkui mokamam darbo užmokesčiui, t. y. įstatymų leidėjas yra numatęs, kad jos prilyginamos darbo užmokesčiui ir kad iš jų išieškant skolas taikomos tos pačios taisyklės kaip ir išieškant iš darbo užmokesčio.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuosekli minėtų civilinio proceso teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad skolininko iš darbo žemės ūkyje gaunamomis grynosiomis pajamomis turi būti laikomos pajamos, iš kurių išskaičiuoti mokesčiai – privalomosios įmokos. Iš suinteresuoto asmens VMI prie LR FM pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad skolininkei (ūkininkei) R. J. priklauso tokios mokestinės prievolės kaip akcizų, gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, žemės mokesčio mokėjimas. Apeliantės argumentai, kad išieškant kreditoriams skolas iš jos pajamų turėtų būti atskaičiuojamos ir ūkininkavimo sąnaudos, laikytinas nepagrįstu, kadangi kiti skolininkės kreditoriai, pvz. lizingo davėjas, darbuotojai, yra lygiateisiai kreditoriai su išieškotojais vykdomosiose bylose, todėl, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjos pajamų išskaičiavus mokėtinas sumas tam tikriems kreditoriams, būtų nepagrįstai pažeidžiami kitų kreditorių, t. y. išieškotojų vykdomosios bylose, teisėti interesai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad grynosios pajamomis už darbą žemės ūkyje laikant pajamas, iš kurių atskaičiuoti mokesčiai valstybei, nepažeidžiami skolininko teisėti interesai, kadangi išieškant iš šių pajamų pinigines lėšas išieškotojams, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, taikomos CPK 736 str. numatytos išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės, kas reiškia, kad iš skolininkės nėra išieškomos visos jos už darbą žemės ūkyje gautos grynosios pajamos, o tik dalis jų, paliekant skolininkei įstatyme nustatytą pajamų dalį.

Pažymėtina, kad apeliantės atskirajame skunde iš esmės yra pateikiamas tik kitoks skolininkės subjektyvus išieškojimą reglamentuojančių procesinės teisės normų vertinimas, skolininkė pareiškia savo nuomonę dėl tam tikrų teisės normų vertinimo ir siekia, kad remiantis tuo būtų padarytos kitokios, t. y. skolininkei naudingos, išvados, nei padarė teismas, tačiau jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti iš esmės teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, nepateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje taikytų procesinės teisės normų vertinimo, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeistos ar netinkamai taikytos vykdymo procesą nustatančios procesinės teisės normos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Burbulienė