Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-06-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-365-193-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-10
Bylos Nr.
1A-365-193-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys (pirm.), Nijolė Sušinskienė, Tomas Zdanavičius
Nuteistasis
J., J. J., ir A
Kategorijos

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-365-193/2010

Teisėja Laima Šablevičienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. birželio 10 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Nijolės Sušinskienės,sekretoriaujant Onutei Astrauskienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,advokatui gynėjui Sigitui Lukauskui,nuteistajam J. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-03-16 nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu pagal BK 286 str. ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006-06-30 Panevėžio apygardos teismo paskirta, 2006-11-17 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pakeista ir neatlikta bausme, ir J. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai 7 (septyni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

J. J. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. rugsėjo 16 d. apie 23.15 val., kartu su A. B., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami kartu, prie namo Nr. 94, esančio J. Basanavičiaus gatvėje, Kėdainių mieste, siekdami išvengti sulaikymo įtariant juos padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje – dėl tyčinio svetimo turto sugadinimo, nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams vykti į Kėdainių rajono policijos komisariatą ir panaudodami fizinį smurtą pasipriešino juos sulaikyti ketinusiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio pareigūnams D. Č. ir E. S., tai yra J. J., plūsdamasis necenzūriniais žodžiais tris kartus rankomis pastūmė pareigūną E. S. ir šis atsitrenkė į namo sieną, bei vieną kartą kumščiu smogė pareigūnui D. Č. į dešinį petį, kuriam nuo prieš jį pavartoto fizinio smurto buvo sukeltas fizinis skausmas, bei sugriebęs už striukės tampė pareigūną D. Č., o A. B., plūsdamasis necenzūriniais žodžiais ir siekdamas, kad J. J. nebūtų sulaikytas, rankomis sugriebęs už kaklo pareigūnui E. S., traukė jį nuo sulaikomo J. J., savo veiksmais sukeldamas pareigūnui fizinį skausmą, o po to, sugriebęs už striukės apykaklės, nuo J. J. traukė ir pareigūną D. Č..

Šalies argumentai

Nuteistasis J. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-03-16 nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti jį išteisinantį nuosprendį. Teigia, kad minėtas teismo nuosprendis yra nepagrįstas, byla išnagrinėta šališkai, pažeidžiant BPK 20 str. 5 p. reikalavimus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis ir baudžiamojo proceso įstatymai. Mano, kad pareigūnai nesilaikė 2002-12-24 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 660 patvirtintos „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ XII skirsnio nuostatų ir tai sąlygojo konfliktinę situaciją bei jo veiksmus jį sulaikant. Pareigūnai nebandė jam paaiškinti sulaikymo priežasčių, neleido jam paaiškinti aplinkybių, kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių jis atsidūrė J. Basanavičiaus g. prie namo Nr. 92 Panevėžyje. Apeliantas teigia, kad jis atvyko padėti sužalotam draugui A. B. parvykti į namus ir jokio ryšio su prieš tai buvusiais įvykiais neturėjo, todėl jo sulaikymas jam buvo nesuprantamas. Dėl šių priežasčių pareigūnų veiksmus jis vertino kaip neteisėtus. Jis siūlė pareigūnams išsiaiškinti vietoje, tačiau pareigūnai nesilaikė minėtos instrukcijos reikalavimų ir brutaliai reikalavo paklusti jų reikalavimui vykti į policiją. Apelianto manymu, nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad jis sulaikymo momentui yra pažeidęs viešąją tvarką ar padaręs kokį nors kitą nusikaltimą. Teigia, kad priešingai pareigūnų paaiškinimams, nei jis, nei A. B. nebuvo laiptinėje, nes jiems nebuvo nuo ko slėptis. Mano, kad pareigūnai tuo bandė pagrįsti savo veiksmų sulaikant jį ir A. B. teisėtumą. Nurodo, kad nebuvo bandoma nustatyti asmenį, kuris pagal pareigūnų parodymus nurodė jį esant laiptinėje. Tai įrodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas buvo šališki, nesiekė visapusiškai ištirti sulaikymo aplinkybes bei siekė pateisinti pareigūnų veiksmų teisėtumą.

Taip pat apeliantas mano, jog netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 286 str. Jo manymu, teismas jo veiką turėjo kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 187 str. 1 d. Skunde nurodoma, kad apeliantas nuteistas remiantis iš esmės tik policijos pareigūnų parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Apeliantas teigia, kad nebuvo padaręs jokio nusikaltimo, todėl neturėjo tikslo priešintis, tačiau neneigia vengęs sulaikymo. Taip pat teigia pareigūnams nesmūgiavęs ir net nesiekęs panaudoti fizinio smurto prieš juos, tiesiogiai jų nekoliojęs, negrasinęs tęsti nusikalstamą veiką, jis tik stengėsi išvengti sulaikymo. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas turėjo vertinti jo veiksmų pobūdį ir intensyvumą bei pasisakyti, kokie būtent jo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Mano, kad pats sudavimas į petį ir pastūmimas, net jei teismas laiko šiuos veiksmus nustatytus, negali būti vieninteliai vertinimo kriterijai. Apelianto nuomone, teismas neteisingai įvertino ir su necenzūrinių žodžių vartojimu susijusias aplinkybes. Apeliantas teigia, kad jo nusikeikimas nebuvo nukreiptas įžeisti pareigūnus, tai tik išreiškė pasipiktinimą dėl, apelianto nuomone, neteisėtų pareigūnų veiksmų jį sulaikant. Nurodo, kad jo vartoti necenzūriniai žodžiai nebuvo grasinančio policijos pareigūnams, jų šeimos nariams ateityje sukompromituoti ar pakenkti, pobūdžio. Apelianto teigimu, tokiais atvejais paprastai nusižengusio asmens veiksmai kvalifikuojami kaip administracinis nusižengimas pagal ATPK 187 str. 1 d. Nurodo, kad pagrindinis kriterijus atsakomybės atribojimui pagal BK 286 str. ir ATPK 187 str. 1 d. yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Todėl turi būti neginčijamai įrodyta fizinio smurto panaudojimo tyčia, siekiant pasipriešinti pareigūnų teisėtiems veiksmams, jo pobūdis, grasinimai žodžiu, necenzūriniai žodžiai, veiksmų intensyvumas, kurie leistų spręsti atsakomybės kilimo bei veikos kvalifikavimo klausimą. Apelianto nuomone, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį neįvertinęs visumos įrodymų šių požymių kontekste.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo J. J. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nutartyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai jo veiksmus vertino kaip nusikalstamus, o ne kaip administracinį teisės pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas apeliantui buvo pritaikytas tinkamai, t. y. nuteistojo J. J. teistosios jągas einantįveika atitinka BK 286 str. įtvirtintos sudėties požymius.

BK 286 str. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. ATPK 187 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Pagrindinis kriterijus sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Atribojimui turi reikšmės ir nukentėjusiojo statusas bei jo atliekamos funkcijos. Pasipriešinimas teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, išreikštas fiziniu smurtu arba grasinimu jį panaudoti, paprastai (išskyrus mažareikšmes veikas) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 straipsnyje. Fizinis smurtas – tai smūgiai, imtynių veiksmai, fizinio skausmo sukėlimas, apimantys nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam ir pan. Nesunkaus ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas išeina už BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties ribų ir kvalifikuojamas kaip atskira nusikalstama veika. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – ta įvairūs pasakymai, judesiai, gestai, akivaizdžiai rodantys nukentėjusiajam, kad prieš jį nedelsiant bus panaudotas fizinis smurtas. ATPK 187 straipsnio 1 dalis numato pasipriešinimą tik policijos pareigūnams ar policijos rėmėjams, ir tik tiems iš jų, kurie konkrečioje situacijoje eina jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Jeigu kaltininkas šiems asmenims priešinosi nenaudodamas prieš juos fizinio smurto ar negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, veika paprastai kvalifikuotina kaip administracinis teisės pažeidimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji D. Č. ir E. S., būdami policijos pareigūnais atvyko į įvykio vietą gavę pranešimą apie vyrų netinkamą elgesį gadinant kieme stovintį automobilį. Liudytojas D. Š. teisme parodė, kad matė, kaip asmenys, atitinkantys J. J. ir A. B. išvaizdą nuo konteinerių kažką ėmė ir mėtė į automobilį Mersedes Benc, apie tai pranešė policijai. Atvykę policijos pareigūnai D. Č. ir E. S. rado automobilį Mersedes Benc su išdaužytais a/m Mersedes Benc stiklais ir besimėtančias baldų dalis, įvykio vietoje rado neblaivius J. J. ir A. B., kuriems pasiūlė vykti į policijos komisariatą kaip įtariamiems išdaužius automobilio stiklus. J. J. ir A. B. tai daryti atsisakė. Iš to kas išdėstyta akivaizdu, kad policijos pareigūnų D. Č. ir E. S. veiksmai, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, buvo teisėti ir pagrįsti, adekvatūs jų rastai įvykio situacijai. Įvykio metu abu nukentėjusieji dėvėjo uniformą, todėl nei vienam įvykyje dalyvavusiam ar jį stebėjusiam asmeniui nekilo abejonė, kad jie yra policijos pareigūnai. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 str. 3 p. ir 16 str. 1 p. nuostatomis, policijos pareigūnas yra viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, turintis teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus. Taigi, nukentėjusieji D. Č. ir E. S. buvo policijos pareigūnai ir atvykdami į įvykio vietą vykdė viešojo administravimo funkcijas.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiesiems D. Č. ir E. S. bandant sulaikyti vieną iš pažeidėjų J. J., pastarasis plūsdamasis necenzūriniais žodžiais tris kartus rankomis pastūmė pareigūną E. S. ir šis atsitrenkė į namo sieną, bei vieną kartą kumščiu smogė pareigūnui D. Č. į dešinį petį, kuriam nuo prieš jį pavartoto fizinio smurto buvo sukeltas fizinis skausmas, bei sugriebęs už striukės tampė pareigūną D. Č. – pasipriešino teisėtiems policijos pareigūnų D. Č. ir E. S. veiksmams. Nukentėjusieji parodė, kad įvykio vietoje jiems aptikus nuteistuosius, J. J. iškart pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, buvo agresyviai nusiteikęs, kelis kartus pastūmė E. S. ir sudavė vieną smūgį kumščiu D. Č. į dešinį petį. Tai kėlė grėsmę, nes į pareigūnų D. Č. ir E. S. teisėtus reikalavimus nurimti buvo reaguota keiksmais bei fizinio smurto pavartojimu. Nors apeliantas kaltu neprisipažino, tačiau netikėti nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais apie įvykio aplinkybes ir fizinio smurto pavartojimą jų atžvilgiu, teismas neturi pagrindo, nes jie atitinka kitą bylos medžiagą. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie iš esmės yra vienodi ir jokių esminių prieštaravimų juose nėra. Byloje nėra duomenų, jog pareigūnai būtų turėję pagrindą nuteistąjį apkalbėti, tokių duomenų nenurodė ir nuteistasis, kuris beje taip pat neneigė stengęsis išvengti sulaikymo. Todėl netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems bei kitoms byloje ištirtoms aplinkybėms, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Liudytojas E. D. parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą matė su policijos pareigūnais D. Č. ir E. S. besigrumiantį nuteistąjį J. J., kuris priešinosi pareigūnams ir juos stūmė nuo savęs, jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Liudytoja N. Z. parodė mačiusi, kaip J. J. su policijos pareigūnais kalbėjo pakeltu tonu, barėsi. Kitas nukentėjusiųjų nurodytas ir apeliantui inkriminuotas įvykio aplinkybes iš dalies patvirtina ir paties J. J. parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, tai patvirtino ir pats apeliantas, kad jis įvykio metu buvo neblaivus, supykęs, dėl ko elgėsi pareigūnų atžvilgiu neadekvačiai – pasakė jiems necenzūrinių žodžių, galėjo policijos pareigūną kokius tris kartus stumtelėti. Šiais savo parodymais nuteistasis J. J. iš dalies pripažino savo elgesio pareigūnų atžvilgiu neleistinumą, tačiau jo nekonkretizavo, apsiribodamas pasakymu, jog nenorėdamas važiuoti į policijos komisariatą policijos pareigūnams pasakė necenzūrinių žodžių, stūmė pareigūną. Apelianto skunde nurodomas jo nepaklusimo policijos pareigūnams motyvas – tariamai neteisėti policijos pareigūnų veiksmai – vertintinas kaip bandymas pateisinti savo neteisėtus veiksmus ir išvengti atsakomybės už juos, kuris jo atliktųjų veiksmų nepaneigia bei jų nepateisina. Byloje esančių duomenų analizė nesudaro pagrindo abejoti policijos pareigūnų veiksmų teisėtumu nagrinėjamojo įvykio metu. Todėl apelianto teiginiai apie policijos pareigūnų pažeidimus vertintini kritiškai, kaip deklaratyvūs.

Taigi, nagrinėjamoje byloje faktiniais duomenimis nustatyta, kad apeliantas pasipriešino viešosios tvarkos saugojimo pareigas vykdžiusiųjų policijos pareigūnų D. Č. ir E. S. teisėtiems veiksmams. Nustatytieji J. J. veiksmai – nepaklusimas teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams vykti į Kėdainių rajono policijos komisariatą bei fizinis smurtas teisėtai veikiančių pareigūnų atžvilgiu – pagal savo pobūdį užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nes jie visiškai atitinka BK 286 straipsnio dispoziciją. Vertinant atskirai, pasipriešinimas sulaikymui, plūdimasis necenzūriniais žodžiais, užtrauktų tik administracinę atsakomybę. Tačiau šiuo atveju vertintina J. J. padarytų veiksmų visuma. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką įvairaus pobūdžio veiksmai kvalifikuojami pagal tą teisės normą, kuri numato griežčiausią atsakomybę. Todėl šiuo atveju apylinkės teismas teisingai nustatė, kad savo pobūdžiu J. J. padarytas teisės pažeidimas panaudojant fizinį smurtą pagal galiojančius įstatymus užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Todėl ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė šiuo atveju apeliantui negalėjo būti pritaikyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, jog apeliantas padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas. Todėl išteisinti J. J. iš BK 286 str. nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo J. J. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto J. J. teiginys apie teismo šališkumą. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl J. J. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą apeliantas neturėjo. Apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista jo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo J. J. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-03-16 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

NUTARIA:

Nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Ričardas GilysTeisėjai Tomas ZdanavičiusNijolė Sušinskienė