Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-352-282/2008

1.1.10.1., 1.1.13., 2.4.6.3.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 20 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. (dėl 2008-07-06 televizoriaus „VIDO“ vagystės iš A.S.) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d. V. U. į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikyme ir kardomajame suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. įskaitytinai.

Vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 2 p. V. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl 2008-07-06 DVD grotuvo „VIDO“ vagystės iš A.S.) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. liepos 6 d. apie 21 val. per langą įsibrovė į A. S. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir iš jo pasikėsino pagrobti A. S. priklausantį televizorių „VIDO“ 300 Lt vertės, tuo nukentėjusiajai A. S. pasikėsino padaryti 300 Lt turtinę žalą, tačiau veikos negalėjo baigti dėl nuo savo valios nepriklausančių aplinkybių.

V. U. išteisintas dėl to, kad 2008 m. liepos 6 d. apie 18 val. per atrakintas duris įsibrovė į A. S. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir iš jo pagrobė A. S. priklausantį DVD grotuvą „VIDO“ 250 Lt vertės.

Nuteistasis V. U. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. V. U. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. To neginčija ir pats apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, kai apylinkės teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi nusikaltęs, o didžiausią dėmesį kreipdamas į tai, kad ankščiau buvo teistas, neatidėjo bausmės vykdymo.

Pagal BK 27 str. 1 d. nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo laikomas recidyvistu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. U. naują tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui ir dėl to konstatavo, kad jis yra recidyvistas. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. U., neišnykus teistumui, pagal 2000 m. balandžio 10 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendį, pagal 2002 m. vasario 14 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį, pakeistą 2003 m. gegužės 19 d. to paties teismo nutartimi, pagal 2004 m. birželio 18 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu (b. l. 63-69) – padarė BK 178 str. 4 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą, už kurį buvo nuteistas 2004 m. gruodžio 6 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę (b. l. 70-71). 2005-03-23 pagal 2005 m. kovo 17 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartį V. U. lygtinai (BVK 157 str.) buvo paleistas iš pataisos namų, o 2005-08-25 baigėsi jo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos terminas. Tokiu būdu, sprendžiant nusikaltimų recidyvo klausimą, būtina nustatyti, ar apeliantas tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė nepasibaigus Baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui, kada asmuo laikomas teistu (BK 97 str.). BK 97 str. 8 d. nurodyta, kad jei turintis teistumą asmuo padaro naują nusikalstamą veiką, teistumo išnykimo eiga nutrūksta ir išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo, ir asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų. Sunkiausia nusikalstama veika, už kurią V. U. buvo nuteistas minėtais teismų sprendimais – apysunkis tyčinis nusikaltimas, už kurį teistumas išnyksta praėjus 3 metams po realaus bausmės atlikimo (BK 97 str. 3 d. 3 p. ,,a“ pp.). Kaip buvo minėta, apeliantas 2005-03-23 baigė realiai atlikti laisvės atėmimo bausmę, paskirtą 2004 m. gruodžio 6 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, naują nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus daugiau nei 3 metams – t. y. 2008-07-06, vadinasi, teistumo terminas už sunkiausią nusikalstamą veiką jau buvo suėjęs, todėl jo ankstesni teistumai išnykę.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliantas negali būti laikomas teistu (BK 97 str. 6 d.), todėl apylinkės teismo išvada, kad V. U. naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, nepagrįsta. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nepagrįstai konstatavo nusikaltimų recidyvą (BK 27 str.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad dėl pasikėsinimo pagrobti A. S. turtą – televizorių, V. U. prisipažino visiškai, tačiau nesvarstė klausimo ir nemotyvavo savo sprendimo, kuriuo konstatavo, kad apelianto atsakomybės lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nors BK 59 str. 1 d. 2 p. numato, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis lengvina jo atsakomybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 34-35; 38-39; 47-49), tiek teisiamajame posėdyje (b. l. 164-166) ir apeliaciniame skunde prisipažino padaręs nusikaltimą, išreiškė apgailestavimą dėl savo nusikalstamų veiksmų, atsiprašė nukentėjusiosios, žadėjo toliau dirbti ir daugiau nenusikalsti. Tai, kad apeliantas vėl pažeidė baudžiamuosius įstatymus praėjus gan ilgam laiko tarpui, nuo pradžių neneigė savo kaltės ir davė išsamius parodymus, leidžia daryti išvadą, kad apeliantas smerktinai vertina savo poelgį ir nuoširdžiai gailisi dėl to, todėl, kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti V. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Be abejonės, tai, kad V. U. praeityje buvo teisiamas daug kartų, atlikęs laisvės atėmimo bausmes vėl daro nusikalstamas veikas, administracinės teisės pažeidimus (b. l. 116-118), apibūdina jį neigiamai, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui skirti jam griežčiausią iš BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytų bausmių – laisvės atėmimą. Kolegijos nuomone, šiuo nuosprendžiu nustačius vieną V. U. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo dar labiau švelninti pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės, nes pastaroji ir taip yra žymiai mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų).

Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad V. U. pasikėsino padaryti nusikaltimą būdamas neteistas, tokiu būdu jo atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas kaip neteisto asmens, konkrečiai apsvarstant Baudžiamajame įstatyme numatytų jo atsakomybę lengvinančių institutų taikymo galimybę.

Esant byloje BK 75 str. 1 d. numatytoms sąlygoms, teismas turi apsvarstyti, ar galima pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo. Taikyti BK 75 str. V. U. kliūčių nebuvo ir dėl šio klausimo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė, tačiau, kaip nustatyta šiuo nuosprendžiu, savo sprendimą grindė nepagrįstais argumentais, akcentuodamas, kad V. U., būdamas recidyvistas, vėl padarė nusikalstamą veiką, kas, pirmosios instancijos teismo nuomone, nesuteikia pagrindo nuspręsti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 ,,Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą” 5 punkte išaiškinta, kad svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismai turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Taigi teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 str. taikymo, turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę (jį apibūdinančius duomenis iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo), taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai ir lemia, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 2 punkte išaiškinta, jog vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Senato to paties nutarimo 5 punkte akcentuota, jog kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, teismas ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, neteks galimybės įgyti specialybę ir pan.).

Konkrečiu atveju, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, atsižvelgiama į V. U. teigiamus socialinius ryšius – dirbo, ką skundžiamu nuosprendžiu nustatė, tačiau neįvertino apylinkės teismas, į tai, kad apeliantas baudžiamuosius įstatymus pažeidė teistumui išnykus, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, kas pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kad jo atsakomybės sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Tačiau išdėstyti argumentai, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam taikytinas BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas. Be to, kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes ir apelianto asmenį apibūdinančius duomenis – praeityje ne sykį teistas už baudžiamųjų įstatymų pažeidimus, administracinės teisės pažeidimus, daro išvadą, jog V. U. tikslinga nustatyti maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą, skiriant teismo įpareigojimus (BK 75 str. 2 d.).

Kolegija, atsižvelgdama į visa tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus, reglamentuojančius kaltininko atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 str.), teistumo ir nusikaltimų recidyvo institutus (BK 27 str., 97 str.), bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 str.), todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti V. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginį, kuriuo konstatuota, kad V. U. yra recidyvistas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., V. U. pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams.

Įpareigoti V. U. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Panaikinti V. U. kardomąją priemonę suėmimą ir paleisti jį teismo salėje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.