Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-28 · Administracinė byla Nr. I-2340-423/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-28
Bylos Nr.
I-2340-423/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01335-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2340-423/2017Proceso Nr. 3-62-3-01335-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 55.1.3; 20.2.3.2. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 28 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

nedalyvaujant pareiškėjui A. K., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-6). Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014-09-20 iki 2016-02-12 buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose, kur pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, buvo šalta, trūko ventiliacijos, veisėsi pelėsis, iš tualetų patalpos sklisdavo nemalonus kvapas. Kai kuriuose būriuose nebuvo įrengtos virtuvėlės bei poilsio kambariai. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį bei nacionalinius teisės aktus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, nemiga, nuovargiu, emociniais išgyvenimais.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 9-13) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo 22, 10, 9 ir 8 būriuose. Įvertinus būriuose laikytų asmenų skaičių ir bendrą būrių patalpų plotą, matyti, kad pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Nuteistieji nustatytu laiku ir tvarka gali lankytis koplyčioje, bibliotekoje, profesinėje ir vidurinėje mokykloje, taip pat dirbti ir sportuoti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Tai, jog kai kuriuose būriuose nėra poilsio kambarių ir virtuvėlių, negali būti traktuojama kaip kankinančios ar žeminanęios kalinimo sąlygos, kadangi nuteistiesiems suteikiama judėjimo laisvė, jie yra aprūpinami maistu, o papildomai nupirktą maistą gali laikyti šaldytuvuose. Visuomenės sveikatos centras jokių higienos normos pažeidimų nenustatė. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nėra kreipęsis į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Marijampolės PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui.

Pareiškėjas nurodo, kad 22, 10 ir 9 būriuose jam nebuvo užtikrinama minimalaus ploto norma. Bylos duomenimis (b. l. 9, 14-18, 36-38) nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2014-09-20 iki 2015-06-03 kalėjo 22 būryje, nuo 2015-06-03 iki 2015-08-30 – 10 būryje, nuo 2015-08-31 iki 2015-12-09 – 9 būryje. Pažymėtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat buvo kalinamas ir 8 būryje, tačiau jame tekusio minimalaus gyvenamojo ploto neginčija, todėl pareiškėjui tekęs plotas vertintinas tik tuose būriuose, kuriuos nurodo pats pareiškėjas (9, 10, 22 būriai).

Remiantis atsakovo atstovo pateikta Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-07-21 pažyma Nr 14/07-3366 (b. l. 18), 2014 metais 22 būryje buvo laikoma nuo 39 iki 47 nuteistųjų, 2015 metais 10 būryje – nuo 48 iki 59 nuteistųjų, 9 būryje – nuo 27 iki 41 nuteistojo. Iš byloje esančių minėtų būrių schemų (b. l. 36-38) matyti, kad 22 būrio gyevnamųjų patalpų bendras plotas sudaro 201,70 kv. m, todėl, padalijus jį iš didžiausio šiame būryje ginčo laikotarpiu kelėjusių nuteistųjų skaičiaus (47), vienam nuteistajam (taip pat ir pareiškėjui) teko 4,29 kv. m ploto. Pagal pateiktą 10 būrio schemą, šio būrio gyvenamųjų patalpų bendras plotas sudaro 195,77 kv. m. Padalijus jį iš didžiausio šiame būryje laikytų nuteistųjų skaičiaus (59), vienam nuteistajam teko 3,3 kv. m ploto. Iš 9 būrio schemos matyti, kad bendras gyvenamųjų patalpų plotas yra 127,52 kv. m, todėl, padalijus jį iš didžiausiio šiame būryje laikytų nuteistųjų skaičiaus (41), vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas skunde nurodo, kad 22 būryje kalėjo 47 asmenys, tuo tarpu nepateikia detalesnių aplinkybių apie kituose būriuose laikytą asmenų skaičių ar patalpų plotą bei nepateikia jokių savo argumentus pagrindžiančių duomenų. Byloje nėra atsakovo atstovo oficialiai pateiktus paaiškinimus ir įrodymus dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto paneigiančių duomenų, todėl teismas jais vadovaujasi, nustatydamas bylos aplinkybės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodytas aplinkybes dėl pasivaikščiojimo kiemelių nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui sieja su gyvenamųjų patalpų perpildymu. Atsižvelgiant į tai, kad minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas šioje byloje nenustatytas, o teisės aktuose nėra reglamentuojamas pasivaikščiojimo kiemelių plotas, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko nepagrįstais.

Pareiškėjo teigimu, kai kuriuose būriuose nebuvo įrengtos virtuvėlės, tačiau teismas pažymi, jog teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos pataisos namams kiekvienam būriui įrengti virtuvėlę. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punktą, virtuvėlės būryje įrengiamos tik esant techninėms galimybėms. Tuo tarpu pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktą, kiekvienam būriui turi būti įrengti laisvalaikio kambariai. Nors atsakovas pripažįsta, jog poilsio kambariai ir virtuvėlės įrengti ne visuose būriuose, teismas pažymi, kad pareiškėjas šių skunde nurodomų aplinkybių nedetalizavo, nepaaiškino, kokios neigiamos pasekmės dėl to jam kilo, o tik deklaratyviai pažymėjo, kad poilsio kambarių ir virtuvėlių nebuvo. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturinės žalos, kuri gali būti atlyginama pinigais, konstatavimui. Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad jam „teko gamintis maistą 1 gyvenamojoje sekcijoje“. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas turėjo galimybę pasigaminti maistą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, veisėsi pelėsis, trūko ventiliacijos.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, kad oro temperatūra gyvenamosiose patalpose šiltuoju metų laiku turi būti nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, tuo tarpu atsakovas į bylą pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus Nr. PT-318 ir Nr. PT-524 (b. l. 24-27). Šių patikrinimų metu nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose (8 ir 9 būryje) pelėsių požymių nėra, suteikiama galimybė išvėdinti patalpas, neužfiksuota jokių Higienos normos pažeidimų. Teismas pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose pareiškėjo gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Marijampolės PN administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, kurios pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, neišskyrė priežastinio ryšio su galimai kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, nepaaiškino, kokius nepatogumus ar išgyvenimus jam sukėlė kiekviena minėta aplinkybė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl per mažo gyvenamojo ploto, blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas sprendžia, jog Marijampolės PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė