Kauno apygardos teismo nutartis

2014-01-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-50-319-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-01-14Kauno apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2014-10-21Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-14
Bylos Nr.
1A-50-319-2014
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-00167-2012-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Egidijus Jonas Grigaravičius
Kaltinamasis
V. V.
Nukentėjusysis
A. V.
Advokatai
Kęstutis Gudynas, Neringa Grubliauskienė
Kategorijos

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-50-319-2014

Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00167-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, išteisintajam V. V., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui, nukentėjusiajai A. V., jos atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios A. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios A. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2012 m. vasario 3 d., apie 21.30 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kauno r., buitinio konflikto metu, panaudojo prieš sutuoktinę A. V. fizinį smurtą, t.y. rankomis sugriebė nukentėjusiąją už kaklo, po to rankomis sugriebė pastarąją už žastų, tokiu būdu parversdamas ją ant grindų, ne mažiau kaip tris kartus rankomis sudavė į viršutinę dešinę galvos dalį, sukinėjo rankų pirštus bei rankas per riešus, bendrai ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarydamas A. V. lengvą galvos smegenų sukrėtimą, žastų sumušimą, poodines kraujosruvas žastuose, dešiniame momenyje, kas sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2012 m. vasario 3 d., apie 21.30 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kauno r., konflikto metu, nukreipdamas į A. V. krūtinės sritį teisėtai turėtą ginklą - lygiavamzdį šautuvą Nr.38559, kurio modelis 586P, taip grasino A. V. ją nužudyti, buvus pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. liepos 11d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti kitą, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. V. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės apribojimu vieneriems metams; pripažinti jį kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laisvės apribojimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti galutinę bausmę, laisvės apribojimą vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, 7 dalimi, paskirti V. V. įpareigojimą per 6 mėnesių laikotarpį atlyginti turtinę žalą; paskirti įpareigojimą per 1 metų laikotarpį išklausyti smurtinį elgesį keičiančią programą ir atlyginti neturtinę žalą;

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - 5 ( penkis) metus uždrausti teisę laikyti ir nešioti šaunamąjį ir nešaunamąjį ginklą.

Nukentėjusiosios A. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti A. V. iš V. V. 168, 67 Lt turtinės žalos atlyginimui; priteisti A. V. iš V. V. 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Nurodo, kad teismas, išteisindamas V. V. dėl jam inkriminuotų veikų savo išvadą grindė tuo, kad kaltinimas paremtas tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, tačiau teismas, darydamas tokias išvadas, nuosprendyje nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė teismo medicinos specialistų išvadas bei specialisto paaiškinimą dėl visų sužalojimų, apžiūros protokole užfiksuotą A. V. garso pranešimą policijai apie nusikaltimo įvykį. Be to, teismas padarė klaidingas išvadas dėl A. V. parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo, nepagrįstai rėmėsi nepatikimais liudytojo R. Š. parodymais, nepagrįstai neobjektyviais įvertino G. V. ir D. G. parodymus, klaidingai vertino ir nurodė liudytojų J. G. ir V. M. parodymus. Skunde nurodoma, jog priešingai, nei konstatuoja savo sprendime teismas, A. V. parodymus dėl jos sužalojimo patvirtina objektyvūs duomenys-Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. Gp397/12(02), kurioje A. V. konstatuotas ne tik lengvas galvos smegenų sukrėtimas, žastų sumušimas, poodinės kraujosruvos žastuose, bet ir kraujosruvos dešiniame momenyje. Teismo medicinos ekspertė M. K. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino savo išvadą, parodė, kad A. V. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti taip, kaip nurodė nukentėjusioji, jie nebūdingi griuvimui ar savęs žalojimui. Medicinos specialisto išvados ir ekspertės M. K. paaiškinimų dėl nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų galvoje teismas visai nevertino, dėl jų nepasisakė, taip nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdamas šiuos V. V. kaltės įrodymus.

Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad A. V. sužalojimas - smegenų sutrenkimas nenustatytas objektyviais duomenimis ir diagnozuotas tik iš nukentėjusiosios žodžių, nors ekspertė E. K. parodė, kad A. V. medicininiuose dokumentuose buvo įrašas apie objektyvų smegenų sukrėtimo simptomą-horizontalųjį nistagmą. Pats V. V. pripažįsta, kad tarp jųdviejų įvyko konfliktas, jis buvo įpykęs, buvo sugriebęs A. V. už žastų ir taip galėjęs jai padaryti kraujosruvas. Teismas nepagrįstai šį sužalojimą įvertino kaip padarytą dėl neatsargumo, nes tai buvo tyčinis sugriebimas. Taigi, skundo autorės nuomone, A. V. parodymai yra patvirtinti teismo medicinos specialisto išvada, eksperto paaiškinimais, įvykio vietos apžiūros protokolu, jos parodymais, įvykio vietoje. Apie V. V. panaudotą fizinį smurtą ir grasinimą byloja ir netiesioginiai įrodymai - G. V., D. G. parodymai. D. G. girdėjo, kaip A. V. pasakojo policijos pareigūnams, kad V. V. ją parbloškė ant žemės, sudavė į galvą, katilinėje jis matė šaunamąjį ginklą. G. V. parodė, kad kitą dieną po įvykio matė A. V. rankų žastuose mėlynes, A. V. jam paaiškino, kad V. V. paėmęs už žastų ją stumdė, sudavė į galvą, katilinėje atkišo ginklą į ją. G. V. parodė, kad praeityje yra matęs tėvą V. V. smurtaujantį prieš A. V., be to, tėvą pažįsta kaip linkusį meluoti. Jam motinos paaiškinimas nekėlė abejonių. Teismas be pagrindo šiuos V. V. kaltės įrodymus atmetė ir nepagrįstai juos įvertino neobjektyviais dėl liudytojų giminystės ryšio. Liudytojai susieti giminystės ryšiais ne tik su nukentėjusiąją, bet ir su kaltinamuoju V. V., tačiau nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių šie liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti V. V. ar duoti A. V. naudingus parodymus. Priešingai, visi parodė esantys draugiškuose santykiuose. Tuo labiau, jog liudytojų parodymai sutampa ir su teismo medicinos specialisto išvada. Be to, apie A. V. patirtą sutuoktinio smurtą byloja ir Bendrojo pagalbos telefono „112" pateiktas garso įrašas: jo apžiūros protokole užfiksuota, jog 2013-02-03 A. V. policijos įstaigai pranešė, kad ją namuose sumušė.

Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai A. V. parodymus atmetė laikydamas juos nenuosekliais, nes viso proceso metu nukentėjusioji nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, o liudytoju apklausto ikiteisminio tyrimo pareigūno R. Š. surašyto iš A. V. žodžių pareiškimo - protokolo netinkamas surašymas negalėjo būti vertinamas kaip A. V. parodymų nenuoseklumas. Teismas nepagrįstai vadovavosi ir šio liudytojo parodymais, neįvertinęs, jog jie prieštarauja jo paties surašytam A. V. pareiškimui - protokolui, jo parodymus teisminio nagrinėjimo metu paneigė ir A. V. bei D. G.. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai išteisinimą grindžia ir liudytojų V. M. ir J. G. parodymais, neatsižvelgęs į tai, kad jie nukentėjusiosios A. V. paaiškinimų neklausė, todėl šių liudytojų parodymai neprieštarauja nukentėjusiosios A. V. parodymams ir negalėjo būti V. V. išteisinimo argumentu.

Skunde teigiama, kad vieninteliai V. V. teisinantys duomenys dėl BK 140 straipsnio1 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies. numatytos veikos padarymo yra paties V. V. parodymai, tačiau jo parodymai yra paneigti nukentėjusiosios A. V. parodymais, kuriuos patvirtina kiti, aukščiau aptarti duomenys. Be to, paties V. V. parodymai buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad 2012-02-03 grįžus į namus tarp jo ir sutuoktinės A. V. buvo barnis, ją ištiko isterija, ji pati griuvo ant grindų, pradėjo voliotis. Be to, jis parodė, kad nuėjęs į garažą ruošėsi medžioklei, buvo atrakinęs seifą, kuriame buvo laikomi ginklai, norėjo juos patikrinti, kai tuo metu čia atėjo A. V. ir jis ją nuo ginklų vijo. Teisminio nagrinėjimo metu V. V. kitaip nurodė įvykio aplinkybes, jau nenurodė, jog A. V. nugriuvo ir voliojosi, jis parodė, kad pats patraukė A. V., dėl ko jai galėjo likti kraujosruvos rankose. Pagal bylos duomenis, tik po 2012-02-03 jis inicijavo skyrybų procesą, turto padalinimą.

Apeliacinio skundo autorės teigimu, teismas, tendencingai vertindamas byloje surinktus įrodymus, dalį jų nepagrįstai, nemotyvuotai atmesdamas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, to pasekmėje nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. liepos 11 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti V. V. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio1 dalyje padarymo, paskirti sankcijos apimtyje bausmę bei patenkinti civilinį ieškinį. Nurodo, kad nesutinka su teismo nurodytais nuosprendžio motyvais, nes akivaizdu, kad teismas nuosprendį grindė iškraipytomis aplinkybėmis: pačios nukentėjusiosios A. V. teisme duoti parodymai nuosprendyje nurodyti visiškai kitaip, kad ji išdėstė kitas įvykio aplinkybes nei iš tikrųjų buvo jos parodymai. Apeliantė tvirtina, kad tiek ikiteisminiame tyrime tiek teisminio nagrinėjimo metu duodama parodymus nurodė tas pačias aplinkybes ir buvo nuosekli, tik kai kurios aplinkybės teisme buvo patikslintos. Teismas teigė, kad pareiškime nėra nurodyta apie grasinimą ginklu ir nenurodyta kiek kaltinamasis jai sudavė smūgių, tačiau nesirėmė nei jos ir liudytojo R. Š. paaiškinimais dėl šio pareiškimo surašymo aplinkybių. Teismas aiškino policijos pareigūno R. Š. parodymus kaltinamojo naudai, kad įvykio dieną kaltinamasis jai ginklu negrasino, kad jis tai darė anksčiau, visiškai neatsižvelgė į tai, kad šis pareigūnas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir tuomet tokių aplinkybių nenurodė, kas aiškiai rodo, kad šis liudytojas meluoja. Teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė liudytojo V. M. ir J. O. parodymais, tačiau jų parodymus interpretavo iškraipydamas jų esmę, šie liudytojai nieko dėl jos sužalojimų pasakyti negalėjo, nes jų negalėjo matyti. Teismo argumentas, kad liudytoja D. M. A. V. diagnozę - smegenų sukrėtimą nustatė tik iš nukentėjusiosios žodžių, kad ji buvo praradusi sąmonę ir ją pykino, neatitinka tikrovės, ir rodo, kad teismas ir šios specialistės duotus išsamius paaiškinimus iškraipė, nes liudytoja savo parodymuose nurodė, kad užfiksavo ne tik pacientės nusiskundimus, bet ir objektyvius duomenis, paaiškino, kodėl buvo diagnozuota būtent galvos smegenų trauma, nes nistagmas gali būti ne tik dėl traumos, bet ir prie kitų neurologinių susirgimų, bet tada būtų kita ligonio simptomatika, šiuo konkrečiu atveju kitų simptomų nerado, dėl ko pagrįstai atmetė kaltinamojo teiginius apie kitas priežastis. Smegenų sukrėtimo objektyvus įrodymas yra horizontalus nistagmas, kuris ir buvo diagnozuotas, ir kuriam paaiškinti šiuo konkrečiu atveju kitų priežasčių nėra. Duomenų, kad buvo galvos trauma pakanka — buvo kraujosruva dešinėje momens srityje. Apeliantė nurodo, kad jos sužalojimo mąstą patvirtina ne tik jos pačios nurodytos aplinkybės, tačiau ir užfiksuoti sužalojimai, bei medicininiai dokumentai, kurių turinio teisingumą patvirtino ją gydžiausi gydytoja D. M., tiek specialistė M. K.. Be to, atkreipia dėmesį, kad teismas visiškai net neužsimena apie 7 ar daugiau trauminių poveikių, tame tarpe ir sužalojimą dešinės momens srityje, kurie jai buvo konstatuoti ir tiek vertinant juos po vieną atskirai, tiek jų visumą atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Skunde pažymėta, kad teismas, visiškai nepasisakė dėl kaltinamojo parodymų nuoseklumo ir teisingumo. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis V. V. iš viso neigė bet kokio kontakto su nukentėjusiąja buvimą įvykio dieną nurodydamas, kad "jis net nebuvo prisilietęs ir tokią aplinkybę pripažino tik teisme, kuomet turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga. Apeliantės įsitikinimu, teismas šios aplinkybės nenurodė tik dėl vienos priežasties - kadangi bylą tyrė neobjektyviai, ko pasėkoje netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl ko nepagrįstai kaltinamojo V. V. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje kvalifikavimo apeliantė nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nurodė, kad kaltinimas grindžiamas tik jos parodymais, tačiau ji teigia, kad išteisintojo veiksmuose yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimo sudėties požymiai. Apeliantė teigia, kad ji jau pirmame savo pareiškime aiškiai nurodė, kad V. V. ne tik prieš ją smurtavo, tačiau nukreipęs į ją medžioklinį šautuvą, grasino nužudyti. Tai, kad ji buvo įsibaiminusi, patvirtino apklausos metu ir policijos pareigūnai V. M. ir J. G.. Nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad ginklai, kuriems laikyti išteisintasis turi leidimą, buvo ne seife, vienas tų ginklų mėtėsi patalpoje - katilinėje, kurioje iš dalies vyko incidentas. Apeliantė teigia nežinojusi, ar į ją nukreiptas ginklas buvo užtaisytas, tačiau jai buvo žinoma, kad ginklas esantis katilinėje nuolat būna parengtas šaudymui, todėl kaltinamajam jau naudojus prieš ją smurtą, elgiantis agresyviai, o po to nukreipus į ją ginklą, su grasinimu nužudyti, suabejoti kaltinamojo grasinimo realumu ji neturėjo pagrindo. Teismas nenurodė jokių išteisinimo motyvų, todėl šioje dalyje išteisinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 3 dalies, 307 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi teismas dėl šios nusikalstamos veikos nepateikė jokio įrodymų vertinimo motyvų bei išteisinimo pagrindo.

Skunde taip pat teigiama, kad bylą teismas išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai. Apeliantės nuomone, bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka, dėl ko neobjektyviai vertino įrodymus, dėl jos santykio su kaltinamojo gynėju Kęstučiu Gudynu. Nurodo, kad šią bylą nagrinėjusi teisėja ir kaltinamojo gynėjas advokatas Kęstutis Gudynas, yra buvę bendradarbiai, t.y. teisėja nuo 1998 metų sausio mėnesio iki 2000 metų dirbdama Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurore buvo pavaldi Kęstučiui Gudynui, tuo metu dirbusiam Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoju. Apeliantės įsitikinimu, į bylą įstojus gynėjui Kęstučiui Gudynui, teisėja privalėjo nusišalinti dėl tos priežasties, kad ji ir kaltinamojo gynėjas yra buvę bendradarbiai, dar daugiau, teisėja buvo pavaldi gynėjui pagal tuo metu jų eitas pareigas. Tačiau teismas ne tik kad nesiėmė priemonių šiai abejonei pašalinti, tačiau akivaizdžiai demonstravo prielankumą kaltinamajam ir jo gynėjui, ne tik nepagarbiai elgdamasis su nukentėjusiosios atstove, tačiau ir pats buvo nenuoseklus paties proceso metu: iš pradžių atmetęs kaltinamojo gynėjo prašymą apklausti V. V. kaimynus, kurie niekaip nebuvo susiję su įvykio aplinkybėmis, kaltinamojo gynėjui šį prašymą kitame teismo posėdyje pateikus pakartotinai, teismas jo posėdžio metu neišsprendė, o pasibaigus posėdžiui teisėja pareiškė, kad tenkina visus prašymus ir šiuos liudytojus kitame teismo posėdyje apklausė. Teismo šališkumą leidžia įtarti ir tai, kad jau paskutinio teismo posėdžio metu, kuris įvykio 2013 m. liepos 10 d. ir baigėsi apie 17.10 val., teismas nuosprendį paskelbė jau kitą dieną, kas atsižvelgiant į teisėjos 2013 m. liepos 11 d. užimtumą (ji nagrinėjo ir kitą bylą), leidžia manyti, kad išteisinamasis nuosprendis buvo surašytas iš anksto. Abejoti viso proceso neobjektyvumu leidžia net ir tokia aplinkybė, kad teismas išteisinamąjį nuosprendį paskelbė vėliau, negu buvo pranešta - apie 16.10 val., tuo tarpu teisėjos pasirašytame protokole nurodoma, kad išteisinamasis nuosprendis buvo pradėtas skelbti 15.30 val. ir baigtas 15.40 val., kas yra akivaizdi netiesa. Apeliantė nurodo, kad jos skunde nurodytos aplinkybės ir teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas, todėl kalbėti apie tokio teismo priimtą teisingą nuosprendį negalima.

Atsikirtimu į prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus išteisintasis V. V. prašo apeliacinius skundus atmesti kaip teisiškai nepagrįstus ir palikti galioti teismo nuosprendį. Nurodo, kad savo parodymuose jis nuosekliai tvirtino žmonos nestumdęs ir nemušęs, o tik patraukęs nuo praėjimo, kai ji užstojo jam kelią. Apeliantai savo poziciją grindžia A. V. duotais parodymais ir tvirtina, kad tik šie parodymai yra teisingi ir jais turi būti vadovaujamasi, tačiau jos parodymų nepatvirtino jokie kiti neabejotini įrodymai, kitų liudytojų parodymai yra išvestiniai, jie apie įvykio aplinkybes sužinojo iš A. V. pasakojimų. Išteisintojo įsitikinimu, tokioje situacijoje svarbu nustatyti objektyvius, nuo niekieno valios nepriklausančius įrodymus ir įvertinti juos vadovaujantis bendraisiais įrodymų teorijos principais, t.y. nustatyti jų liečiamumą ir leistinumą. Pagrindinis įrodymas nustatant sužalojimo mastą yra teismo medicinos specialisto išvados, kuriose taip pat daug abejotinų išvadų. 2012 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje Nr.G361/12(02) nustatytos kraujosruvos abiejų rankų žastuose ir kraujosruva dešinio momens srityje, sužalojimai momens srityje nenustatyti. 2012 m. vasario 2d. papildomoje specialisto išvadoje Nr.Gp397/'12(02) buvo papildomai įvertintas VšĮ Kauno klinikinės ligoninės nervų sistemos ligų ambulatorinio skyriaus registratūros duomenų išrašas, iš kurio matyti, kad A. V. 2012 m. vasario 9 d. kreipėsi į šią gydymo įstaigą ir jai nustatytas lengvas galvos smegenų sukrėtimas. Iki to A. V. neminėjo, kad po patirto smurto be sąmonės, ją pykino, o vėliau jau aiškino, kad buvusi apie pusę minutės be sąmonės, pykino. Taip pat medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad jai nustatytas I-ojo laipsnio horizontalus nistagmas, dėl ko M. K. ir padarė papildomą išvadą apie A. V. padarytą lengvą smegenų sukrėtimą. V. V. įsitikinimu, tokiai išvadai apie galvos smegenų sukrėtimą medicininių duomenų nepakanka, nes ir gydytoja D. M. nurodė, kad nistagmui atsirasti yra ne viena priežastis, o galvos smegenų sukrėtimo diagnozę nustatė vadovaudamasi tik nukentėjusiosios aiškinimu. Pagrįstą abejonę kelia pačios nukentėjusiosios nenuoseklumas aiškinant medikams apie savijautą - 2012 m. vasario 4d. traumpunkte aiškino, kad be sąmonės nebuvusi, o 2012 m. vasario 9 d. pas neurologe nurodė apie pusę minutės praradusi sąmonę. Pati gydytoja neurologe parodė bei užfiksavo medicininiuose dokumentuose, kad objektyviai, t.y. be paties asmens aiškinimo, nėra duomenų, kurie reikštų I-jo laipsnio nistagmo nustatymą. Išteisintojo nuomone, galvos sukrėtimui diagnozuoti objektyvių duomenų nėra. Atsikirtime nurodyta, kad visi šie prieštaravimai ikiteisminiame tyrime nepanaikinti, jų nepavyko išsklaidyti ir teisminio nagrinėjimo metu, todėl kaltinimas dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje nepagrįstas.

Atsikirtime taip pat teigiama, kad V. V. inkriminuota nusikalstam veika padaroma tyčia, t.y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato kilsiančias pasekmes ir jų nori arba kad ir padarinių nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Išteisintasis neneigia, kad paėmė nukentėjusiąją už žastų kuomet ji užstodama kelią, neleido jam išeiti, patraukė ją į šalį ir tokioje situacijoje gal ir galėjo atsirasti minėtos kraujosruvos, tačiau jo tikslas buvo atsilaisvinti kelią, o ne tiesioginis ketinimas tokiu veiksmu padaryti sužalojimą nukentėjusiajai, todėl jo veiksmai vertintini kaip neatsargūs, įvardinti juos kaip nusikalstamą nerūpestingumą, tai reiškia, kad gal būt galima būtų kalbėti apie nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo ( BK 139 str.), tačiau nėra ir šią veiką kvalifikuojančių požymių.

Atsikirtimo autoriaus nuomone, visos šios aplinkybės sukėlė pagrįstą teismo abejonę faktinių duomenų patikimumu ir jo veiksmų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį teisinio kvalifikavimo pagrįstumu. Dėl tų pačių priežasčių jis teigia, kad nėra įrodyta ir jam inkriminuota veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą atsiranda tuomet, kai asmuo grasina nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šis kaltinimas vėl buvo grindžiamas tik nukentėjusiosios A. V. parodymais, nors jokių objektyvių įrodymų šiam kaltinimui pagrįsti nebuvo surinkta. Kaltinime tiksliai konkretizuotas šaunamasis ginklas, kuriuo neva jis grasino žmonai, tačiau 2012 m. vasario 3 d. jo gyvenamojo namo apžiūros metu, vienvamzdis medžioklinis šautuvas modelis 586-P, Nr.38559, policijos darbuotojų rastas ir paimtas išardytas, be šovinių ir sudėtas į rudos spalvos odinį dėklą, jo išardymas trunka keliolika minučių, todėl jis niekaip negalėjo juo grasinti.

V. V. įsitikinimu, neturi pagrindo ir nukentėjusiosios skundo teiginys, kad nuosprendį priėmė šališkas teismas. Dėl jo gynėjo ir teisėjos praeityje buvusio tarnybinio pavaldumo pats savaime negali būti pagrindu laikyti teisiną šališku. Teisėjai nušalinimo nukentėjusioji ir jai atstovaujanti advokatė teisminio nagrinėjimo metu nereiškė bei iš viso abejonės nekėlė, nors advokatei tokios aplinkybės buvo žinomos, nesant pareikšto reikalavimo, teismas privalo nusišalinti esant BPK 58 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktuose numatytoms sąlygoms. Šios normos 4 punkte numatyti nušalinimo pagrindai kuomet tokią iniciatyvą motyvuotai parodo proceso dalyviai. Be to, nepagrįstas ir teiginys, kad teisėja išteisintojo pozicijai rodė prielankumą, nes ir jo bei gynėjo pareikšti prašymai teismo buvo atmesti, o dėl iškviestų ir apklaustų liudytojais jo kaimynų, išteisintasis teigia, jog tai yra normali baudžiamojo proceso eiga, o teismas renkant įrodymus yra aktyvus. Be to, nėra duomenų, kad nukentėjusiosios ir jo atstovės motyvuoti prašymai būtų buvę ignoruojami ir netenkinti. Atsikirtimuose nurodyta, jog nepagrįsti nukentėjusiosios skundo argumentai dėl nuosprendžio paskelbimo laiko, nes tai yra organizaciniai teismo veiklos aspektai, kurie procesinio dokumento esmės neliečia ir negali būti priežastimi pripažinti jį neteisėtu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji bei jos atstovė advokatė prašė skundus patenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų, įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti V. V. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, bei jį pagrįstai dėl šių abiejų veikų išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai dėl įrodymų vertinimo grindžiami iš esmės tapačiais argumentais - abiejuose skunduose teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje teismas netinkami vertino įrodymus, dėl ko padarė neteisingą išvadą dėl V. V. kaltės nebuvimo, todėl jie bus nagrinėjami kartu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinių skundų argumentu, jog nuosprendyje teismas nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė teismo medicinos specialistų išvadas bei specialisto paaiškinimą dėl visų sužalojimų. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išsamiai ir nuosekliai analizavo duomenis, susijusius su nukentėjusiajai padarytais sužalojimais, kaip reikalauja baudžiamojo proceso normos, visus šiuos duomenis vertino tiek atskirai, tiek kitų įrodymų visete ir neginčijamais įrodymais laikė tik tuos, kurie nekelia jokių abejonių. Pažymėtina, kad aptariamame nuosprendyje teismui svarbu buvo nustatyti, ar byloje esantys duomenys yra pakankami neabejotinai konstatuoti, jog iš tiesų nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus padarė išteisintasis.

2012 m. vasario 10 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog A. V. konstatuotas lengvas smegenų sukrėtimas, poodinės kraujosruvos žastuose, dešiniajame momenyje. Iš išvados aprašomosios dalies matyti, kad ji surašyta remiantis ne tik objektyviai apžiūrint tiriamąją, bet ir ištyrus pateiktus papildomus duomenis, t.y. pateiktą išrašą iš klinikų. Specialistė M. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad apie pacientės sąmonės netekimą sprendė iš neurologės išvados, t.y. neurologės nustatyto horizontalaus nistagmo. Liudytoja apklausta D. M., kuri nustatė A. V. diagnozę – smegenų sukrėtimą, ir kurios surašytais duomenimis buvo remtasi rengiant specialisto išadą, parodė, kad smegenų sukrėtimą A. V. ji konstatavo vertindama ne tik objektyvų jo požymį–horizontalus nistagmą, tačiau taip pat vadovaudamasi nukentėjusiosios paaiškinimu, kad dėl galvos sumušimo ji buvo praradusi sąmonę ir ją pykino. Tačiau A. V. teiginiai dėl prarastos sąmonės negali būti laikoma objektyviais duomenimis, kurių pagrindu galima būtų daryti kategorišką ir neabejotiną išvadą, jog smegenų sukrėtimas tikrai buvo ir štai dėl ko: 2012 m. vasario 6 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusioji jos apžiūros metu paaiškino, kad po patirto smurto sąmonės praradusi nebuvo, o papildomoje specialisto išvadoje, kuri pasirašyta 2012 m. vasario 10 d., jai smegenų sukrėtimas konstatuotas įvertinus pateiktus papildomus duomenis, t. y. jau aukščiau paminėtą klinikinės ligoninės medicinos dokumentų išrašą, iš kurio matyti, kad apžiūrint nukentėjusiąją 2012 m. vasario 9 d., ji paaiškino jau priešingas nei apžiūrint ją tuoj po įvykio pirmosios, aplinkybes - kad po smurto ji apie pusė minutės buvo praradusi sąmonę, ją pykino. Įvertinus aptartus duomenis akivaizdu, kad specialisto išvada, kurioje nukentėjusiajai konstatuotas lengvas smegenų sukrėtimas, negali būt laikomas objektyvius duomenis pateikiančiu įrodymu, kaip bandoma įtikinti prokurorės bei nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose. Dėl konstatuotų sužalojimų žastuose teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog juos išteisintasis V. V. nukentėjusiajai A. V. padarė ne tyčia. Kaltinamasis neneigia, kad nukentėjusiajai neleidžiant išeiti iš namų, ir jai nereaguojant į jo prašymus pasitraukti nuo praėjimo, jis suėmė A. V. už rankų žastų srityje ir patraukė į šalį. Tokius jo parodymus iš esmės patvirtino ir pati nukentėjusioji, kuri neneigė visais būdais bandžiusi sutrukdyti vyrui išvažiuoti iš namų, dėl ko jis ant jos pyko ir suėmęs už žastų ją pastūmė. Iš pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad konfliktą pradėjo pati nukentėjusioji, nes ji pradėjo jam priekaištauti dėl girtumo, paleistuvavimo, o kai V. V. pasakė, kad išvažiuoja, ji ėmėsi aktyvių veiksmų jį sulaikyti, nors pati suvokė, kad vyras pyksta ir net po, pasak jos, jos atžvilgiu panaudoto smurto, kai vyras išėjo į kitą patalpą, ji ėjo vyrui iš paskos ir toliau bandė sutrukdyti jam išeiti iš namo. Visos šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad išteisintasis suėmė nukentėjusiąją už žastų ir patraukė nuo praėjimo, nenorėdamas jos tyčia sužaloti, o tik taip norėdamas pašalinti kliūtį ir išeiti iš namo, todėl tokie jo veiksmai apylinkės teismo teisingai buvo įvertinti kaip netyčiniai.

Be to, nukentėjusiosios parodymai kelia abejonių ir dėl kitų jai padarytų sužalojimų konstatavimo. Nukentėjusioji parodė, kad V. V. be to, kad buvo sugriebęs ją už žastų, taip pat sugriebė už kaklo, sudavė tris kartus ranka į galvą, sukinėjo pirštus bei rankas per riešus, tačiau jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad kaltinamasis atliko šiuos veiksmus jos atžvilgiu nėra. Iš medicininių dokumentų, esančių byloje negalima kategoriškai teigti, kad momenyje konstatuotos kraujosruvos padarytos būtent įvykio dieną, o duomenų, kad nukentėjusiajai buvo sugriebta už kaklo, jai sukinėtos rankos bei pirštai, apart pačios A. V. parodymų, byloje apskritai nėra.

Negalima sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir jos atžvilgiu naudoto smurto faktą patvirtina kitas objektyvus įrodymas - bendrosios pagalbos telefono „112“ garso įrašas. Iš bendrosios pagalbos telefono „112“ garso įrašo matyti, kad šiuo įrodymu tik konstatuotas faktas, jog 2012 m vasario 3 d. A. V. pranešė policijos įstaigai apie prieš ją panaudotą smurtą, tačiau paties smurto panaudojimo fakto šis įrodymais niekaip nepagrindžia.

Kolegija nesutinka su skundų argumentais, jog teismas nepagrįstai subjektyviais laikė G. V. parodymus, nes byloje nustatytos aplinkybės patvirtina šio liudytojo neobjektyvumą nagrinėjamoje situacijoje ir pirmosios instancijos teismui šie parodymai pagrįstai sukėlė abejonių ne vien dėl to, kad liudytojas - nukentėjusiosios sūnus. Kaip matyti iš G. V. parodymų, jis akivaizdžiai palaiko motinos pusę - sužinojęs iš motinos apie įvykį ir išgirdęs jos versiją, jis nesuabejojo jos teisumu, nors nepatvirtino matęs ant motinos kūno kokius nors sužalojimus, patvirtinančius jos žodžius. Tuo tarpu apie V. V. jis nurodė, kad tėvas iš anksčiau naudojo prie motiną smurtą bei apibūdino jį kaip linkusį meluoti, tačiau jokių tai pagrindžiančių faktų nenurodė, todėl tokie tendencingi pasisakymai apylinkės teismui davė pakankamą pagrindą jo parodymus vertinti kaip subjektyvius. Be to, pažymėtina, kad liudytojo G. V. parodymų nenuoširdumą ir pagrindą jais abejoti davė ir ta aplinkybė, jog jis tvirtino, jog A. V. nuolatos gyveno kartu su tėvu name, kur įvyko incidentas, nors tokius jo parodymus paneigė byloje apklausti liudytojai V. B. ir J. P., kurie patvirtino, kad name gyveno vienas V. V.. V. B. išteisintojo žmoną kartais matydavo kieme, o J. P. nukentėjusiosios nebuvo matęs. Šie asmenys yra V. V. kaimynai, artimai su juo nebendrauja, jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, todėl jų parodymais nėra pagrindo abejoti.

Nepagrįstas skunduose išdėstytas samprotavimas apie liudytojo R. Š. parodymų prieštaringumą ir jų vertinimą. Kolegijos įsitikinimu, R. Š. parodymai visiškai pagrįstai apylinkės teismui nekėlė jokių abejonių. Jis pagal pranešimą nuvykęs į įvykio vietą, tiesiogiai bendravo su nukentėjusiąja, kuri pasakojo apie konfliktą, jis suprato, kad tai šeimyniniai barniai ir pasiūlė viską išspręsti taikiai, be policijos įsikišimo, tačiau nukentėjusioji į šį pasiūlymą sureagavo neadekvačiai, apšaukė korumpuotais policininkais. Ikiteisminio tyrimo metu jis davė išsamesnius parodymus, kuriuose smulkiau nurodė, ką jam pasakojo nukentėjusioji, o būtent, kad jos vyras grįžo neblaivus ir norėjo vėl važiuoti, todėl ji bandė jį sulaikyti, laikė už striukės, dėl ko V. V. ją pastūmė nuo savęs ir ji nukrito ant žemės. Taip pat liudytojas nurodė, kad jis surašė pareiškimą iš nukentėjusiosios žodžių, kur ji nurodė, kad V. V. pastūmus ją ir jai nugriuvus, jis dar sudavė jai per galvą, tačiau liudytojas R. Š. teisme kategoriškai patvirtino, jog nukentėjusioji pradžioje pasakė, kad vyras jai sudavė per galvą, bet paskui tai paneigė ir pasakė, kad jis ją tik pastūmė, taip pat nukentėjusioji į klausimą dėl grasinimo aiškiai pasakė, kad būtent tą dieną vyras ginklu jai negrasino. Liudytojas paaiškino, kad šito paneigimo neužfiksavo, kadangi žinojo, jog bus atliekamas tyrimas ir visos aplinkybės bus išaiškintos. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. Š. šioje byloje būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus, aplinkybes dėl patikslintų nukentėjusiosios parodymų neužfiksavimo jis paaiškino logiškai ir argumentuotai. Be to, pažymėtina, kad šio liudytojo parodymai dėl nukentėjusios paaiškinimų, kad ji bandė V. V. neišleisti iš namų, laikė jį už palto, dėl jo jis ją pastūmė ir ji krito, esminėse detalėse sutampa su išteisintojo parodymais, todėl teismui nebuvo pagrindo manyti, kad šis liudytojas davė neteisingus parodymus.

Apeliaciniuose skunduose kritikuojami ir liudytojų V. M. ir J. G. parodymai, argumentuojant, jog šie asmenys neapklausinėjo nukentėjusiosios, o dirbo kitą darbą įvykio vietoje. Su tokiais argumentais sutikti negalima, nes jie prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Iš šių liudytojų parodymų turinio apie V. V. atliktus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu akivaizdžiai matyti, kad jie atvykę į įvykio vietą girdėjo nukentėjusiąją pasakojant įvykio aplinkybes, nes šie abu liudytojai nurodė analogiškai kaip ir liudytojas R. Š.. V. M. ir J. G. taip pat pažymėjo, kad ant nukentėjusiosios kūno jokių smurto žymių nepastebėjo. Abejoti šių asmenų parodymais, kurių suinteresuotumo faktų byloje nenustatyta ir kurių parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo

Prieštaraujantis faktiniams bylos duomenims ir prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatyta duomenų, dėl ko nukentėjusioji galėtų apkalbėti išteisintąjį. Skunde tik formaliai nurodyta, jog skyrybų procesas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvo V. V. inicijuotas po bylos iškėlimo, tačiau iš bylos duomenų visumos akivaizdu, jog nesutarimai šioje šeimoje vyksta jau seniai. Nepaneigti išteisintojo parodymai apie tai, kad jis jau seniai kalbėjo apie skyrybas, dar 1994 m. buvo priėmęs sprendimą nutraukti santuoką, tačiau dėl mažų vaikų šis sprendimas nebuvo įgyvendintas, nors nuo to laiko su sutuoktine santykiai ir nepagerėjo. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys teismo procesiniai dokumentai (t. 3, b. l. 64-63). Apie skyrybas V. V. užsiminė ir įvykio dieną, dėl ko žmona buvo nepatenkinta, suirzusi. Nors nukentėjusioji tvirtino su išteisintuoju gyvenusi kartu, kas jau buvo paneigta kitais bylos įrodymais, tačiau ir ji pati pripažino, kad vyrą ji įtarinėjo dėl neištikimybės, kad jų santykiai buvo įtempti.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog išteisintojo veiksmuose yra visi BK 145 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėties požymiai. Apeliantė teigia, kad be jos pačios parodymų išteisintojo kaltę patvirtina policijos pareigūnai V. M. ir J. G. bei nustatytos aplinkybės, jog ginklai buvo ne seife, o mėtėsi katilinėje. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes skunduose nurodyti įrodymai niekaip nepatvirtina V. V. kaltės ir be to, jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Neabejotinai nustatyta, kad įvykio vietoje buvo tik išteisintasis ir nukentėjusioji, kurių versijos dėl įvykio aplinkybių iš esmės skirtingos, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai, tik sugretinęs abiejų pusių parodymus su objektyviais duomenimis, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios parodymų dėl įvykdyto konkretaus ir realaus grasinimo jos atžvilgiu, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Liudytojas R. Š. parodė, kad į užduotą į klausimą - ar šiandien buvo grasinta, nukentėjusioji atsakė, kad ne. Liudytojai V. M. ir J. O. parodė, kad įvykio vietoje buvo rasti trys ginklai, kurie buvo neužtaisyti, išardyti, dėkluose, šoviniai rasti atskirai. Tokius jų parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad katilinėje rastas ginklas nebuvo užtaisytas, jis buvo išardytas ir įdėtas į dėklą. Nukentėjusioji parodė, kad katilinėje laikomu šautuvu vyras šaudydavo kurmius, todėl kai jis šiuo ginklu pagrasino, ji suprato, kad jis užtaisytas ir patikėjo, kad grasinimas yra realus ir gali būti įvykdytas. Tačiau iš A. V. nurodytos įvykių sekos, o būtent, kad vyras po pagrasinimo nuleido ginklą ir neužilgo išėjo iš namų (apeliaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, jog kai vyras jai pagrasino ginklu, ji pradėjo šauktis pagalbos, tuomet vyras iš karto pabėgo) matyti, kad V. V. neturėjo realios galimybės ginklą, kuriuo, anot nukentėjusiosios, jai grasino, išardyti ir sudėti į dėklą, kokioje padėtyje atvykę policijos pareigūnai jį ir rado katilinės patalpoje. Įvertinus išteisintojo bei pačios nukentėjusiosios parodymus, teismui buvo pagrindo abejoti A. V. išsakytos versijos teisingumu. Nukentėjusiosios parodymais dėl grasinimo realumo duoda pagrindo abejoti ir liudytojų V. B. ir J. P. parodymai, kuriuose jie tvirtino niekada negirdėję kaimyno V. V. kieme šaudant. Pats išteisintasis neigė, jog katilinėje jų konflikto metu apskritai buvo ginklas, nei užtaisytas nei dėkle, nes jo visi ginklai laikomi vienoje vietoje. Kaltinamasis įsitikinęs, kad apžiūrint įvykio vietą rasti trys jo ginklai nukentėjusiosios buvo padėti tyčia, siekiant patvirtinti jos iškeltą versiją dėl grasinimų. Įvertinus aptarta, daroma išvada, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, kad V. V. konflikto su nukentėjusiąja metu grasino jai šautuvu, kad toks grasinimas buvo realus ir buvo pagrindo manyti, kad jis gali būti įvykdytas, t.y. kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą. BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Vertinant tai, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas tarp asmenų, daug metų pragyvenusių santuokoje, atkreiptinas dėmesys į Aukščiausiojo teismo poziciją vertinant parodymus nagrinėjant panašaus pobūdžio bylos, kur sakoma, kad tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

Taigi, iš aptartų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad nukentėjusiosios versiją dėl abiejų V. V. inkriminuotų veikų be jos pačios parodymų patvirtina tik kitų asmenų parodymai, kurie yra susiję su ja, o objektyvių, nekeliančių abejonių ir neginčijamai V. V. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad V. V. pareikštame kaltinime dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kaltė nebuvo įrodyta, o visos abejonės yra vertinamos išteisintojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik spėlionėmis ar abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą, todėl skundžiamajame nuosprendyje buvo padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, kad V. V. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1 p.).

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde netinkamą įrodymų vertinimą bei šališką ir neobjektyvų bylos nagrinėjimą apylinkės teisme bandė pagrįsti tuo, kad bylą nagrinėjusi teisėja praeityje dirbo kartu su kaltinamojo advokatu ir buvo jam pavaldi. Kolegija sprendžia, kad šis skundo argumentas visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad nukentėjusioji bylos tyrimo metu savo procesine teise nušalinti bylą nagrinėjančią teisėją dėl skunde nurodytos aplinkybės nepasinaudojo. Kaip nurodyta skunde, bylą nagrinėjusi teisėja ir kaltinamojo advokatas vienoje institucijoje dirbo iki 2000 metų. Po to šie asmenys bendrose įstaigose ar institucijose nedirbo, pavaldumo ryšiais nebuvo siejami, jokių kitų objektyvių BPK 58 str. numatytų bylą nagrinėjančios teisėjos nušalinimo pagrindų nenustatyta, todėl vien tik skunde aplinkybė objektyviai negali būti laikoma pagrindu daryti išvadą, jog teismas gali būti šališkas. Kaip paminėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, BPK 20 str., 305 str. 3 p. numatytų reikalavimų nepažeidė.

Šalies argumentai

A. V. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismo šališkumą galima įtarti dėl to, kad teismo nuosprendis buvo skelbtas ne tuo laiku, nei buvo pranešta, o posėdžio protokole nurodytas dar kitas jo paskelbimo laikas, kuris neatitiko tikrovės. Kolegija konstatuoja, kad su nuosprendžio paskelbimo laiku susiję aplinkybės yra išimtinai administracinio - organizacinio pobūdžio, niekaip nesusijęs su skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios A. V. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Rimas ŠvirinasTeisėjai Jūratė JakubonienėEgidijus Jonas Grigaravičius