- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-28
- Bylos Nr.
- A-438-710-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Business Foundation“
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Business Foundation“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Business Foundation“ skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Baltic Business Foundation“ kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2008 m.gegužės 12 d.sprendimą Nr. 14-20-20651.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. gegužės 16 d. gavo atsakovo 2008 m.gegužės 12 d. sprendimą Nr.14-20-20651, kuriuo pradėta 145966,12 Lt mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra. Iki tol apie mokestinę 145966,12 Lt nepriemoką jis buvo informuotas atsakovo 2008 m.balandžio 9 d. raginimu Nr.14-08-16212, kuriame nurodyta, kad ši nepriemoka nustatyta atsakovo 2004 m. spalio 10 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.61-03-10-09. Pastaruoju sprendimu nurodyta 272978,35 Lt nepriemoka. Nors ginčijamu sprendimu nepriemoka sumažinta, tačiau neaišku kuo remiantis tai padaryta. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsniu, toks veiksmas turi būti įformintas mokesčių administratoriaus sprendimu ar kitu dokumentu. Anot pareiškėjo, šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu jis turėjo teisę gauti visus dokumentus, priimtus atsakovo ir susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu. Pareiškėjo teigimu, jis tokių dokumentų negavo, todėl buvo pažeistos jo teisės, kadangi negalėjo jų apskųsti. Pareiškėjo manymu, atsakovas pažeidė nurodytus teisės aktus bei pagrindines procedūras ir tai yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno AVMI prašė skundą atmesti.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad 2004 m. gegužės 10 d. atliktas pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas, kuris įformintas aktu Nr.61-03-10-178 ir apskaičiuota papildomai įvairių mokesčių 449921,85 Lt sumai. Kauno AVMI 2007 m.gegužės 20 d. sprendimu dėl senaties ši suma sumažinta iki 199988,12 Lt sumos ir nurodyta į biudžetą sumokėti 272978,35 Lt. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m.rugsėjo 26 d. nutarimu ir Kauno AVMI 2007 m. rugsėjo 27 d. viršininko įsakymu buvo atliktas pareiškėjo nesumokėtų mokesčių delspinigių perskaičiavimas bei 2007 m.gruodžio 7d. sprendimu Nr.(19)-K3-467 nurodyta į biudžetą sumokėti 145966,12 Lt Šis sprendimas 2007 m.gruodžio 11 d. raštu išsiųstas pareiškėjui jo buveinės adresu ir 2007 m. gruodžio 15 d. gautas pašto patvirtinimas, kad raštas įteiktas E.B..
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 36 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę gauti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu. Iš bylos duomenų matyti, jog mokestinės nepriemokos suma sumažinta 2007 m.gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (16)-K3-467. 2007 m. gruodžio 11 d. raštu pareiškėjui minėtas sprendimas išsiųstas ir 2007 m. gruodžio 12 d. jis įteiktas E.B.. Teisme E.B. nurodė, kad nėra UAB „Baltic Business Foundation“ darbuotojas, tačiau jo bendrovė yra vienoje teritorijoje su pareiškėjo buveine ir jis buvo įgaliotas pareiškėjo atstovas sprendžiant iškilusius ginčus dėl abiejų bendrovių teritorijos Chemijos g. 2, Kaune. Nurodytame 2007 m. gruodžio 12 d. pranešime apie dokumentų įteikimą pareiškėjui pasirašė jis.
Aiškindamas minėtą Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą teisės normą, teismas padarė išvadą, kad joje įtvirtinta teisė mokesčių mokėtojui gauti informaciją, susijusią su jo prievolėmis mokėti mokesčius, bet ne mokesčių administratoriaus pareiga bet kokiomis priemonėmis įteikti priimtus sprendimus. Tai nenumato ir Įstatymo 32 straipsnis, apibrėžiantis mokesčių administratoriaus pareigas. Teismo vertinimu, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas jau nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d., kuomet buvo patvirtintas sprendimas Nr.( 19)-K3-629 , informavo pareiškėją spaudoje apie sprendimo priėmimą ir kvietė atstovą atvykti, siuntė registruotus laiškus, kurie grįždavo neįteikti. 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimas taip pat buvo įteiktas asmeniui, kuris buvo susijęs su pareiškėju, o tai pripažino ir E.B.. Be to, teismo nuomone, Įstatymo 27 straipsnis įtvirtina abipusį mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojų reikalavimą gera valia bendradarbiauti. Teismas akcentavo, jog kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bei kaip patvirtino pareiškėjo atstovas teismo posėdyje, nuo 2007 m. sausio mėnesio pati UAB „Baltic Business Foundation“, nors nebuvo išregistruota, tačiau darbuotojai nedirbo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo. Iš šių aplinkybių analizės teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, turėjo realią galimybę gauti sprendimus ir kitą informaciją, susijusią su jo prievole mokėti mokesčius, o mokesčių administratorius realiai stengėsi supažindinti pareiškėją su priimtais sprendimais. Teismo manymu, šioje situacijoje pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, kadangi nėra duomenų, kad jis pats būtų siekęs bendradarbiauti.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti įstatymų nustatyta tvarka bet kokį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam tapo žinoma apie mokestinės nepriemokos sumažinimą tik 2008 m. balandžio 9 d. Tačiau pareiškėjas ginčija tik 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą pradėti priverstinę 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu sumažintos mokestinės nepriemokos procedūrą. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnis numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Nagrinėjamu atveju mokestinė nepriemoka buvo apskaičiuota 2004 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (19)-K3-629, jos sumažinimą atsakovas įformino 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr.(16)-K3-467. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį apie Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnio pažeidimą ir pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar motyvuotų argumentų, susijusių su galimu sprendimo dėl mokestinės nepriemokos sumažinimo nepagrįstumu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas geruoju neįvykdė raginimo sumokėti mokestinę nepriemoką, todėl vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 8 punktu mokesčių administratorius 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr.14-20-20651 pradėjo priverstinę mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą, o šis sprendimas pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų nepažeidžia, todėl ir panaikinti jį nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas konstatavo, jog liudininko E.B. įmonė yra vienoje teritorijoje su pareiškėjo buveine, tačiau liudininko E.B. įmonė UAB "Verslo servisas" yra įsikūrusi Plytinės g.52, Kaune, o pareiškėjo buveinė - Chemijos g. 2, Kaune. Šiuo adresu E.B. neturi jokios įmonės.
2. Teismo nuomone, E.B. buvo įgaliotas pareiškėjo atstovas sprendžiant iškilusius ginčus dėl abiejų bendrovių teritorijos Chemijos g. 2, Kaune. Tačiau, anot pareiškėjo, E.B. niekada nebuvo įgaliotas spręsti iškilusius ginčus dėl abiejų bendrovių teritorijos Chemijos g. 2, Kaune, nes bendrovės neturi bendros teritorijos Chemijos g. 2 Kaune ir E.B. niekada nebuvo įgaliotas spręsti jokių pareiškėjo ginčų.
3. Kauno AVMI priėmusi 2004 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą siuntė laiškus pareiškėjui, bet jų pareiškėjas negaudavo, todėl mokesčių administratorius apie priimtą 2004 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą pareiškėją informavo per spaudą. Iš to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas vengė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tačiau niekur nebuvo nagrinėjamos minėtų laiškų negavimo aplinkybės. Pareiškėjo teigimu, jis sužinojęs apie negautus laiškus ėmėsi priemonių, kad siunčiama korespondencija pasiektų adresatą, t. y. aptarnaujantis pašto skyrius buvo informuotas dėl esamų problemų, kurios buvo atsiradusios dėl pašto darbuotojų kaitos. Nuo to laiko pareiškėjas visą korespondenciją gaudavo, išskyrus tą atvejį, kai iš pašto skyriaus E.B. vardu buvo galimai pasiimta Kauno AVMI 2007 m. gruodžio 12 d. siųsta informacija.
4. Liudininkas E.B. teisme pripažino, kad 2007 m. gruodžio 12 d. iš pašto skyriaus, esančio Chemijos g. 2, Kaune atsiėmė pareiškėjui siųstą Kauno AVMI korespondenciją, tačiau, kaip teigiama apeliaciniame skunde, liudininkas, turėdamas silpną regėjimą, galėjo suklysti nurodydamas šį faktą. Tą jis vėliau patvirtino ir pats, kai pareiškėjas paprašė atiduoti jam 2007 m. gruodžio 12 d. siųstą Kauno AVMI korespondenciją. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E.B. yra tiek susijęs su pareiškėju, kad galėtų jį atstovauti ginčuose ir atsiimti gaunamą korespondenciją, neatitinka tikrovės.
5. Pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad pareiškėjui apie mokestinės nepriemokos sumažinimą tapo žinoma jau po Kauno AVMI 2008 m. balandžio 9 d. raginimo, bet ginčijamas tik Kauno AVMI 2008 m. gegužės 12 d. sprendimas pradėti priverstinę išieškojimo procedūrą. Pareiškėjo teigimu, sužinojęs apie Kauno AVMI 2008 m. balandžio 9 d. raginimą, jis bendravo su Kauno AVMI, o negavęs mokestinės nepriemokos perskaičiavimo pagrindimo, kreipėsi su skundu į Kauno miesto apylinkės teismą. Teismui nepriėmus skundo, Kauno AVMI VMI pradėjo priverstinio išieškojimo procedūrą, o pareiškėjas 2008 m. liepos 10 d. ją apskundė. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas vengė ar nesiėmė priemonių užtikrinti bendradarbiavimą su Kauno AVMI taip pat neatitinka tikrovės.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo mokestinės nepriemokos sumažinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, padaręs klaidingas išvadas dėl E.B. ryšių su bendrove ir jo įgaliojimų, bei bendrovės nebendradarbiavimo su Kauno AVMI, neįvertino, kad bendrovė nėra gavusi jokio mokestinės nepriemokos perskaičiavimo ar pranešimo apie jį, todėl neturėjo galimybės jo apskųsti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno AVMI prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Kauno AVMI 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. (19)-K3-467 buvo įteiktas E.B.. Teisme apklaustas liudytoju E.B. nurodė, kad nėra UAB "Baltic Business Foundation" darbuotojas, tačiau jo bendrovė yra vienoje teritorijoje su pareiškėjo buveine ir jis buvo įgaliotas pareiškėjo atstovas, 2007 m. gruodžio 12 d. pranešime apie dokumentų įteikimą pareiškėjui pasirašė būtent jis. Atsakovo teigimu, mokesčių administratoriui teisės aktai nustato reikalavimus korespondencijos išsiuntimui, tačiau ne pristatymui. Gavėjas, turintis adresą, kartu ir galimybę gauti siunčiamą korespondenciją, turi rūpintis, kad siunčiamai korespondencijai pakliūti pas adresatą nebūtų sudarytos kliūtys. Kaip matyti iš esančių dokumentų ir nustatytų aplinkybių, nėra įrodymų, kurios įrodytų, jog pareiškėjas būtų netinkamai informuotas apie priimtą sprendimą.
2. Nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, jog jis bendradarbiavo su atsakovu, , kadangi kaip matyti iš byloje esančių dokumentų ir nustatytų aplinkybių, pareiškėjas nuo 2004 m. rugpjūčio 20d., kuomet buvo patvirtintas sprendimas Nr. (19)-K3-629, kviečiamas pas atsakovą neatvykdavo, išsiųsti registruoti laiškai grįždavo neįteikti. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, kad pareiškėjas vengė bendradarbiauti su Kauno AVMI.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjo teiginys, jog jis nėra gavęs jokio mokestinės nepriemokos perskaičiavimo ar pranešimo apie jį, todėl neturėjo galimybės jo apskųsti, yra nepagrįstas, nes, remiantis ankščiau išdėstytais argumentais, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie priimtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas tarp pareiškėjo UAB „Baltic Business Foundation“ ir atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kilo dėl atsakovo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 14-20-20651. Šiuo sprendimu buvo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš mokesčių mokėtojo UAB „Baltic Business Foundation“ turto 145966,12 Lt sumą (mokestinę nepriemoką) (b. l. 23).
Vertinant šio atsakovo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui UAB „Baltic Business Foundation“ buvo išsiųstas atsakovo 2008 m. balandžio 9 d. raginimas Nr. 14-08-16212 per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos sumokėti mokestinę nepriemoką į biudžetą (b. l. 22). Kaip skunde pirmosios instancijos teismui nurodė pats pareiškėjas, šį raginimą jis gavo ir su jo turiniu susipažino (b. l. 5). Įvertinus šią aplinkybę, darytina išvada, jog pareiškėjui nesumokėjus mokestinės nepriemokos sumų per raginime nurodytą terminą, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo.
Akcentuotina, jog savo skunduose teismui pareiškėjas teigė, kad priimdamas šį sprendimą atsakovas pažeidė teisės aktus bei pagrindines sprendimo procedūras. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, argumentų bei konkrečių apskaičiavimų kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 14-20-20651 išieškomos sumos dydis yra neteisingas, taip pat nenurodė koks, jo nuomone, turėtų būti tikrasis išieškomos sumos dydis, ar kokios konkrečios teisės aktuose reglamentuotos procedūros buvo pažeistos priimant ginčijamą sprendimą. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, byloje surinkti dokumentai patvirtina, jog išieškomos mokestinės nepriemokos susidarymo faktas ir jos dydis yra nustatyti remiantis tinkamais faktiniais bei teisiniais pagrindais. Nagrinėjamu atveju, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje bei 132 straipsnio nuostatomis atsakovui suteiktais įgalinimais, mokestinė nepriemoka buvo patvirtinta Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (19)-K3-629 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 20 - 21), jos sumažinimą atsakovas įformino 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr.(16)-K3-467 (b. l. 28 – 29). Byloje nėra duomenų, kad šie mokesčių administratoriaus sprendimai, priimti įstatymu apibrėžtos jo kompetencijos (įgalinimų) ribose, būtų pakeisti ar panaikinti. Taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad dėl šių sprendimų Mokesčių administravimo įstatymo 144 – 145 straipsniuose nustatyta tvarka vyktų teisminiai ar ikiteisminiai ginčai, t. y. kad pareiškėjas keltų ginčą dėl 2004 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (19)-K3-629 ar 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimų Nr.(16)-K3-467 panaikinimo ir toks ginčas būtų nagrinėjamas teisme ar tam įgaliotose ikiteisminėse institucijose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog dėl minėtų priežasčių aplinkybės kada ir kaip pareiškėjui buvo įteikti minėti sprendimai, nesudaro šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyko ir nėra esminės vertinant ginčijamo atsakovo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 14-20-20651 teisėtumą bei pagrįstumą.
Akcentuotina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundžiamų administracinių aktų panaikinimo pagrindai yra:
1) aktas neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams;
2) aktas neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas;
3) aktas neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė savo reikalavimą dėl atsakovo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 14-20-20651 panaikinimo pagrindžiančių aplinkybių bei nepateikė jas patvirtinančių įrodymų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. neįrodė nė vieno iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų skundžiamo administracinio akto panaikinimo pagrindų egzistavimo. Dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Business Foundation“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.