Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-263-109/2009

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-02-18
Bylos Nr.: 2A-263-109/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Bobrel (pirm.), Evaldas Burzdikas, Algirdas Remeika
Ieškovas: G. B.
Atsakovas: Kauno apskrities viršininko administracijos, Kauno miesto vienuoliktajam notarų biurui
Trečiasis asmuo: V. S., L.G., E.R.G., E.B.
Advokatai: Jelena Koltakova, Albertas Trumpulis

Kategorijos

30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
30.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-263-109/2009

Pirmosios instancijos teismo teisėja Daiva Mekšraitienė

Procesinio sprendimo kategorija: 30.2;30.5; 30.11; 121.18

(s)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų: Evaldo Burzdiko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Deimantei Milevičiūtei-Anakurdovienei, dalyvaujant ieškovei G. B., jos atstovams S. K., advokatui Albertui Trumpuliui, atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Neringai Pėtnyčytei , trešiojo asmens V. S. atstovei advokatei Jelenai Koltakovai ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos, trečiojo asmens V. S. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr.2-353-521/2008 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto vienuoliktajam notarų biurui su trečiaisiais asmenimis V. S., L.G., E.R.G., E.B. dėl nuosavybės teisės gynimo, nuosavybės atkūrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė G. B. 2007-04-13 ieškiniu ir 2008-02-08 patikslintu ieškiniu (tomas I, b. l. 2-4, 118-119) prašė pripažinti, kad pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pretendentu į A. B. nusavinto turto 1/3 dalies grąžinimą buvo ieškovė, o ne jos tėvas P. B., miręs 1993 m. gegužės 13 d., ir pakeisti Kauno apskrities Viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą (žemę) atkūrimo“, šio įsakymo priedus ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B.“, pripažįstant, kad šiais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę G. B., a. k. (duomenys neskelbtini), bei V. B. ir E. B.; grąžinant ieškovei natūra 0,47 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) ir 0,10 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), likusią dalį natūra grąžinant vėliau ir kitoje vietoje; taip pat, konstatuoti, kad Kauno miesto 11-tojo notarų biuro 2006 m. kovo 2 d. papildomas paveldėjimo liudijimas, reg. Nr. 11B-638, P. B. turto paveldėjimo byloje Nr. 117/2005, yra niekinis. Nurodė, kad 1993 m. gegužės 13 d. mirus tėvui P. B., ieškovei buvo žinoma, kad jo tėvas, ieškovės senelis A. B. turėjo 5,46 ha žemės (duomenys neskelbtini), kurią buvo įsigijęs iki 1940 metų, tarybų valdžios ji buvo atimta, todėl 1999-08-13 pateikė Kauno rajono Domeikavos apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti senelio turėtą žemę. Ieškovės prašymą priėmė, tokie pat prašymai buvo pateikti ir ieškovės tėvo sesers bei tėvo brolio įpėdinių. Nuosavybę, giminystę įrodantys dokumentai buvo rasti archyvuose, jokių ginčų tarp pretendentų nebuvo, ieškovei buvo žinoma, kad jai bus atkurtos nuosavybės teisės į 1/3 dalį senelio turėtos ir nusavintos žemės. 2006-02-07 Kauno apskrities Viršininko įsakymu Nr. 02-01-1583 ir 2006-02-07 sprendimu Nr. 19/6400 buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio turėtą nekilnojamą turtą trims jo vaikams, tame tarpe ir ieškovės mirusiam tėvui P. B., jų vardu šis nekilnojamas turtas ir daiktinės teisės į jį buvo įregistruotos VĮ Registrų centras Kauno filiale. Iš žemėtvarkos skyriaus ieškovė sužinojo, kad jos velionis tėvas buvo parašęs prašymą atkurti nuosavybės teises. G. B. tvarkė visus žemės atgavimo reikalus. Kauno 11-tasis notarų biuras 2006-03-02 išdavė jai papildomą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, reg. Nr. HB-638, paveldėjimo byloje Nr. 117/2005 į žemės sklypus, jos nuosavybės teisė į grąžintus sklypus įregistruota, ji turtu naudojasi, jį valdo ir disponuoja. Apie tai, kad jos tėvas turėjo sutuoktinę V. S., sužinojo jau po to, kai tapo žemės savininke - 2006 m. kovo mėn. pabaigoje. Pretenzijas į P. B. vardu atkurtas ir jos paveldėtas nuosavybės teises į žemę trečiasis asmuo V. S. pareiškė 2007 m. pavasarį, tada atsirado ieškovės teisė į ieškinį nuosavybės teisių į žemę gynimui (LR CK 1.127 str.). V. S. Kauno miesto apylinkės teismo pareikalavo atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo ir jos prašymas buvo patenkintas. Be kitų motyvų, ji nurodė ir tai, kad jai kaip P. B. našlei, priklauso paveldėti ir jam grąžintą žemę, to ji ir sieks. Formaliai pagal LR CK 5-tos knygos normas, ji tokią teisę turi. Nuosavybės atkūrimo klausimus sprendė atsakovas ir jam pavaldūs darbuotojai, todėl ieškovė G. B. jais pasitikėjo, o jų surinktos medžiagos šiuo klausimu nežinojo, išskyrus tuos dokumentus, kuriuos pateikė pati. Dabar, susipažinusi su visa medžiaga, pastebėjo, kad atsakovas priėmė iš dalies neteisingą ir neteisėtą 2006-02-07 įsakymą Nr. 02-01-1583, 2006-02-07 sprendimą Nr. 19/6400, kuriais atkūrė nuosavybės teises ir velioniui P. B. – jis niekada nerašė prašymo atkurti jam nuosavybės teises į jo tėvo išlikusį nekilnojamą turtą, žemę, todėl jam ir negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Prašymą rašė ieškovė, todėl pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės į dalį senelio turto turi būti atkurtos tik jai ir šis turtas yra jos asmeninė nuosavybė. Atsakovas ir jo darbuotojai per savo neatidumą, didelį darbo krūvį, neteisingai informavo ieškovę apie dokumentus, kurių nebuvo, suklaidino dėl esminių aplinkybių, apgavo ją, dėl ko ieškovė sutiko su įsakymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo velionio tėvo vardu (LR CK 1.91 str. 5 d.). Ieškovė mano, kad atsakovas tai padarė tik todėl, kad jam paprasčiau buvo atkurti nuosavybę savininko vaikams, padalinant turtą į tris dalis. Tačiau toks jų veiksmas sukuria neigiamas pasekmes ieškovei - į jos nuosavybę pretenduoja asmenys, kurie neturi tam teisės. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymas nurodo, kad ieškovė yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą turtą, kad gali pretenduoti į tą turto dalį, kuri atitektų jos tėvui, kad nuosavybės teisės atkuriamos į visą turtą tik tam pretendentui, kuris įstatymo nustatytu terminu tinkamai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taip šį Įstatymą aiškina ir LR Konstitucinis teismas, ir LR Aukščiausiasis teismas, ir LR Vyriausiasis Administracinis teismas. Ieškovė taip pat vadovaujasi LR CK 4.98 str. nustatančiu, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Jos nuosavybės teisės į žemę faktiškai atsirado ne paveldėjimo, o paduoto pareiškimo atkurti nuosavybės teises į 1/3 dalį senelio A. B. turėtos ir nusavintos žemės. Mano, kad nuosavybės teises į žemę įgijo savarankiškai ir nori, kad tai teisme būtų pripažinta ir taip būtų apgintos ieškovės G. B. nuosavybės teisės, t. y. teismas turi pripažinti, jog jos nuosavybės teisių į žemę atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimas, bet KAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, pripažino, kad pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pretendentu į A. B. nusavinto turto 1/3 dalies grąžinimą buvo ieškovė G. B., o ne jos tėvas P. B., miręs 1993 m. gegužės 13 d., įpareigojo Kauno apskrities viršininko administraciją pakeisti Kauno apskrities Viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą (žemę) atkūrimo“ , šio įsakymo priedus ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B.“, pripažįstant, kad šiais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę G. B., a. k. (duomenys neskelbtini), bei V. B. ir E. B. bei konstatavo, kad Kauno miesto 11-tojo notarų biuro 2006 m. kovo 2 d. papildomas paveldėjimo liudijimas, reg. Nr. 11B-638, P. B. turto paveldėjimo byloje Nr. 117/2005, yra niekinis. Teismas, vadovavosi LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., kuris numato, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos turto savininkui (1 d., 1 p.); asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams (1 d., 2 p.); turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (1 d., 4 p.). Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui (Įstatymo 2 str. 2 d.). Nuosavybės teisės atkuriamos pretendentams, kurie įstatymu nustatyta tvarka ir terminu padavė nustatytos formos prašymą. Tokį prašymą ieškovė pateikė 1999 m. rugpjūčio 13 d. (tomas I, b. l. 13), o jos tėvas P. B., miręs 1993 m. gegužės 13 d., tokio prašymo pateikęs nebuvo, todėl nuosavybės teisės į A. B. turėtą žemę turėjo būti atkurtos ieškovei. Teismas sprendė, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija priėmė iš dalies neteisingą 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 (tomas I, b. l. 7) ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 (tomas I, b. l. 11), kuriais atkūrė nuosavybės teises jau mirusiam P. B. Atsakovas ir jo darbuotojai per savo neatidumą, didelį darbo krūvį, neteisingai informavo ieškovę apie dokumentus, kurių nebuvo, suklaidino ieškovę dėl esminių aplinkybių, dėl ko ieškovė sutiko su įsakymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo velionio tėvo vardu (LR CK 1.91 str. 5 d.). Teismas nurodė, kad pripažinus aplinkybes, kad pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pretendentu į A. B. nusavinto turto 1/3 dalies grąžinimą buvo ieškovė G. B., o ne jos tėvas P. B., miręs 1993 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 2 d. išduotas papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas reg. Nr. 11B-638 (tomas I, b. l. 12) tampa niekiniu (LR CK 1.78 str. 1 d.), nes jis išduotas įsakymo, kurį ieškovė prašo keisti, pagrindu. Pakeitus ginčijamą įsakymą nuosavybės teisės atkuriamos ieškovei ir paveldėjimas neatsiranda. Be to teismas pažymėjo, kad 2008 m. balandžio 21 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi (tomas I, b. l. 153-154) buvo kreiptasi į Lietuvos Aukščiausiojo teismo specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu nuspręsti, kuriame iš teismų – bendrosios kompetencijos ar administraciniame – nagrinėtinas ginčas. 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi (tomas I, b. l. 157-159) specialioji teisėjų kolegija nutarė, kad šis ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme ir bylą gražinio nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui, todėl trečiojo asmens V. S. atstovės reikalavimą bylą perduoti nagrinėti pagal teismingumą Kauno apygardos administraciniam teismui laikė nepagrįstu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008-10-30 sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo:

1) Teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir taip pažeidė CPK 42 str. bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 5 p. išaiškinimo. Patikslintame ieškinyje ieškovė prašė teismo ne įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją pakeisti Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“, šio įsakymo priedus ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B.“, pripažįstant, kad šiais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę G. B. bei V. B. ir E. B., o pakeisti Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“, šio įsakymo priedus ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B.“, pripažįstant kad šiais aktais (minėtu įsakymu, jo priedais ir sprendimu) atkurtos nuosavybės teisės į žemę G. B. bei V. B. ir E. B., grąžinant ieškovei natūra 0,47 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir 0,10 ha (duomenys neskelbtini), likusią dalį natūra grąžinant vėliau ir kitoje vietoje. Tačiau teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir įpareigojo viešojo administravimo subjektą atlikti aukščiau minėtus veiksmus.

2) Teismas, pripažindamas, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pretendentu į A. B. nusavinto turto 1/3 dalies grąžinimą buvo ieškovė G. B., o ne ieškovės tėvas P. B., miręs 1993 m. gegužės 13 d., peržengė savo kompetencijos ribas, kadangi teismas tik sprendžia, ar viešojo administravimo subjekto atlikti veiksmai ar neveikimas yra teisėti, bet neatlieka ir negali atlikti viešojo administravimo subjektams priskirtų funkcijų.

3) Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog Kauno apskrities viršininko administracija priėmė iš dalies neteisingą 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 ir tos pačios dienos sprendimą Nr. 19/6400, kuriais atkūrė nuosavybės teises jau mirusiam P. B., kuris niekada nerašė prašymo atkurti nuosavybės teises į jo tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą. A. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys pretendento P. B. giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai bei ta aplinkybė, jog A. M. 1991 m. rugsėjo 9 d. prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. B. nuosavybės teise valdytą žemę savo brolį P. B. nurodė pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pakankamas pagrindas pripažinti P. B. pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose (2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-879/2003, bylų kategorija 25.3). Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo“ 4 str. 2 d. numatė, jog visi Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatyme numatyti apskrities valdytojo įgaliojimai, t. y. ir įgaliojimai vykdyti žemės reformą, turi būti perduoti per 2 metus nuo 1996 m. sausio 1 d. Kadangi pretendentas P. B. mirė 1993 m. gegužės 13 d., Kauno apskrities viršininko administracija, kaip institucija vykdanti žemės reformą, negalėjo pareikalauti, jog P. B. parašytų atskirą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Aplinkybė, jog kilo ginčas tarp P. B įpėdinių, nėra pagrindas keisti Kauno apskrities viršininko įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. B. vardu.

4) Teismas konstatuodamas, kad Kauno miesto 11-ojo notarų 2006 m. kovo 2 d. papildomas paveldėjimo liudijimas, reg. Nr. 11B-638 P. B. turto paveldėjimo byloje Nr. 117/2005, yra niekinis visiškai neįvertino aplinkybės, jog 2006 m. kovo 2 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 11B-638 pagrindu ieškovės įgytas 0,22 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra parduotas tretiesiems asmenims (b. l. 95-99, 101). Sutinkamai su LR CK 4.262 str. įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

5) Teismas neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovės inicijuojamas ginčas kilęs iš teisinių santykių, susijusių su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 d. nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Teismas nepagrįstai netaikė šio termino.

Apeliaciniu skundu tretysis asmuo V. S. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008-10-30 sprendimą iš dalies, t. y.:

1. ieškovės reikalavimą: įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją pakeisti Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“, šio įsakymo priedus ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B.“, pripažįstant, kad šiais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę G. B., bei V. B. ir E. B., grąžinant ieškovei natūrą 0,47 ha žemės (duomenys neskelbtini), ir 0,10 ha (duomenys neskelbtini), likusią dalį natūra grąžinant vėliau ir kitoje vietoje; atmesti, kadangi pažeistos rūšinio teisingumo taisyklės;

2. ieškovės reikalavimą: konstatuoti, kad Kauno miesto 11—ojo notarų biuro 2006 m. kovo mėn. 2 d. priimtas paveldėjimo liudijimas, reg. Nr. 11B-638, P. B. turto paveldėjimo byloje Nr. 127/2005, yra niekinis grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui, kadangi šio reikalavimo teismas neišsprendė.

Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai vertino faktinę bylos medžiagą, pažeidė LR CPK 185 str., 250 str., 293 str. 4 d. nuostatas, netinkamai taikė 1997-07-01 „Lietuvos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ Nr. VIII-359 2 str. 2d., 17 str., 18 str. l d., 19 str., netaikė aprobuotų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime ir patvirtintų Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko V. Valančiaus „Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų“ 3 p., „Valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimo“, bei pažeidė LR CPK 270 str. 4 d. 2 p., 293 str. 4 p., kas įtakojo neteisingo sprendimo priėmimui. Motyvuose nurodo:

1. Dėl rūšinio teisingumo. Ieškovei pareiškus reikalavimą teismui dėl Kauno apskrities viršininko 2006-02-07 įsakymo Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ atsakovas ir tretysis asmuo pareiškė nuomonę, kad byla yra teisminga Kauno apygardos administraciniam teismui, kadangi reikalavimas pagal savo pobūdį priskirtinas prie administraciniame teisme nagrinėtinų ginčų, kadangi nuosavybės teisių atkūrimas yra reglamentuojamas viešosios teisės normomis, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (LR ABTĮ 2 str. 2 d.). Šiuo pagrindu pagal atsakovo ir trečiojo asmens prašymą pirmos instancijos teismas kreipėsi į Aukščiausiojo teismo Specialiąją teisėjų kolegiją dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti. 2008-05-28 nutartimi specialioji teisėjų kolegija nutarė, kad ginčas nagrinėtinas bendros kompetencijos teisme, kadangi Kauno apygardos teisme yra užvesta kita civilinė byla pagal ieškovės V. S. (šioje byloje trečiojo asmens) ieškinį G. B. (šioje byloje ieškovė) dėl 2006-03-02 paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo (civ. b. Nr. 2-1133-230/2007), bylos nagrinėjimas sustabdytas; ir būtent šį paveldėjimo teisės liudijimą ieškovė ginčija šioje byloje, tačiau kitu pagrindu. Taigi, teisinis pagrindas priskirti ieškovės pareiškimą teismingu bendros kompetencijos teismui buvo laikyta tai, kad ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą (Nr. 2) prašydama teismą konstatuoti, kad Kauno miesto 11-ojo notarų biuro 2006-03-11 papildomas paveldėjimo liudijimas, reg. Nr. 11B-638 P. B. turto paveldėjimo byloje Nr. 117/2005 yra niekinis LR CK 1.178 str. 4 d., 5 d. (patikslintas ieškinys I t. b. l. 85). Teismui nagrinėjant bylą iš esmės 2008-10-17 posėdyje ieškovė atsisakė savo pareikšto teismui reikalavimo (Nr. 2) paaiškindama, kad neprašo naikinti 2006-03-02 paveldėjimo teisės liudijimo ieškinio pagrindu LR CK 1.78 str. nurodė per klaidą, motyvuodama tuo, kad netiksliai suformulavo savo reikalavimą ir todėl jo atsisako (II t. b. l. 9). Taigi ieškovė pažeidė LR CPK 42 str., atliko nesąžiningus veiksmus, atsisakė reikalavimo (Nr. 2) dėl 2006-03-02 (patikslintame ieškinyje klaidingai nurodoma data 2006-03-11 (l t. b. l. 85) papildomo paveldėjimo liudijimo pripažinimo niekiniu, jau po to kai Aukščiausiojo teismo Specialioji teisėjų kolegija 2008-05-29 nutartimi nutarė, dėl bylos teismingumo bendros kompetencijos teismui būtent atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 2006-03-02 papildomo paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo. Tokiu būdu ieškovės nesąžiningi veiksmai įtakojo Aukščiausiojo teismo Specialiajai kolegijai neteisingai išspręsti klausimą dėl bylos rūšinio teismingumo, priskiriant bendrosios kompetencijos teismui. Ieškovei atsisakius reikalavimo dėl 2006-03-02 papildomo paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo niekiniu, teismas netaikė LR CPK 42 str. 5 d., 293 str. 4 d., kadangi ieškovė atsisakė reikalavimo (Nr. 2) būtent atsižvelgiant į kurį bylos nagrinėjimas buvo priskirtas bendrosios kompetencijos teismui proceso metu, byla tapo neteisminga bendrosios kompetencijos teismui ir teismas privalėjo taikyti LR CPK 293 str. 4 p. ir bylą nutraukti, kadangi ieškovei atsisakius reikalavimo (Nr. 2), liko nagrinėtinas reikalavimas pagal rūšingumą teismingas administraciniam teismui, kadangi susijęs su LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, ginčijant Kauno apskrities viršininko norminį aktą - 200-02-07 įsakymą Nr. 02-01-1583 ir 2006-07-02 sprendimą Nr. 19/6400.

Šalies argumentai

2. Dėl teisės priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Teismas viršijo savo kompetenciją tenkindamas ieškovės reikalavimą pakeisti Kauno apskrities viršininko 2006-02-07 įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo, kadangi LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 17 str., 18 str. 1 d. teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo deleguoja tiktai Vyriausybės įgaliotoms institucijoms, šiuo atveju Kauno apskrities viršininkui. Šių specialiojo įstatymo normų pažeidimas įtakojo neteisingo sprendimo priėmimą. Teismas pažeidė LR CPK 263 str. 1 d., kadangi neturėjo teisės spręsti klausimo dėl Kauno apskrities viršininko 2006-02-07 įsakymo Nr. 02-01-1583 pakeitimo, teismui suteikta teisė tiktai panaikinti įsakymą ir įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus.

3. Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) P.B. atkūrimo teisėtumo. P. B. vardu nuosavybės teisės į jo tėvo A. B. turėtą žemę, galėjo būti atkurtos P. B. po jo mirties tik tuo atveju, jeigu jis būtų padavęs prašymą jam atkurti nuosavybės teises. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 str. 2 d. reglamentuoja, kad jeigu šio straipsnio 1 d. 1-4 p. nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymą atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Teismas nesivadovavo rekomendacijomis, kuriose pritariama praktikai, pagal kurią asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas nevertino faktinės bylos medžiagos, surinktos A. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje: 1991-09-09 A. M. (P. B. sesuo) prašyme pretendentu į grąžinamą A. B. žemę įrašytas P. B. (b. l. 8), pateiktas P. B. gimimo liudijimas ir jo vertimas iš rusų kalbos. Šie dokumentai yra asmenybę nustatantys dokumentai, todėl negalėjo būti pateikti be P. B. valios (b. l. 21, 22). 2003-02-26 pranešimas (b. l. 14) patvirtina, kad ieškovė 1999-08-13 pateikiant prašymą, kaip pretendentė į senelio žemę, giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus su žemės savininku A. B. pateikusi nebuvo, todėl sprendžiant klausimą dėl pretendentų teisių į žemę Kauno apskrities viršininko administracija tikrino jų pareikštų prašymų pagrįstumą ir to pagrindu ieškovė nebuvo pripažinta pretendente į A. B. nusavintą žemę, kadangi neatitiko Lietuvos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ Nr. VI11-359 2 str. 2 d. nuostatoms. 1993-12-20 buvo pasirašytas susitarimas tarp A. M. ir jau tuo laiku mirusio P. B. (mirė 1993-05-13) žmonos V. B. (šioje byloje tretysis asmuo), kaip P. B. įpėdinės dėl buvusio savininko A. B. žemės, viso 5,46 ha nuosavybės teisės į namų valdos žemę atstatymo tokia tvarka: A. M. 2,73 ha; V. B. 2,73 ha. Šis susitarimas patvirtina, kad A. M. ir V. B. buvo žinoma P. B. valia atstatyti jo vardu nuosavybės teisę į tėvo A. B. žemę (b. l. 7). Ieškovė į šį susitarimą neįrašyta. 1996-12-10 Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno rajono Žemėtvarkos skyrius išdavė pažymą V. B. dėl buvusio savininko A. B. žemės 5,46 ha suskirstymą lygiomis dalimis pretendentams: A. M. - 1,82 ha; V. B. - 1,82 ha; V. B. - 1,82 ha; ieškovė šioje pažymoje, kaip pretendentė į A. B. žemę neįrašyta. 2004-06-29 pažymoje dėl nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų Nr. 47 (b. l. 15) pažymėta, kad pagal P. B. (mirusio) pateiktus nuosavybės teisės patvirtinančius dokumentus į buvusio savininko A. B. 1,82 ha žemės (nurodomi dokumentai: Kauno valstybinio archyvo 1991 m. lapkričio mėn. pažyma Nr. B-488; gimimo ryšio įrodantys dokumentai) atliktas žemės paskirstymas: A. M. 1,82 ha; P. B. - 1,82 ha; V. B. - 0,91 ha; E. B. - 0,91 ha. Ieškovė į šią pažymą, kaip pretendentė į A. B. žemę neįrašyta. 2005-11-14 žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo aktuose savininku įrašytas P.B., suformuluojant jo vardu du žemės sklypus: 287/937-1 plotas 0,25 ha ir 287/937-3 plotas 0,22. Šiuose aktuose ieškovė pasirašė nurodydama save, kaip mirusio P. B. turto paveldėtoją, o ne pretendentę į grąžinamą žemę. Aukščiau nurodyti dokumentai patvirtina, kad P. B. buvo išreiškęs savo valią grąžinti jo vardu jo tėvo A. B. nusavintą žemę, o taip pat patvirtina ir tą aplinkybę, kad ieškovė užfiksuotus A. B. nuosavybės tiesų atkūrimo byloje. Veiksmus atliko, kaip mirusio P. B. turto paveldėtoja, o ne pretendentė į grąžinamą žemę. Teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovė 2006-02-07 Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/6400 pagrindu kreipėsi į Kauno 11-ąjį notarų biurą ir 2006-03-02 paveldėjo P. B. vardu atkurtą nuosavybę į du žemės sklypus: 0,25 ha ir 0,22 ha ploto ir įregistravo nuosavybės teise VĮ „Registrų centras“ šio paveldėjimo liudijimo pagrindu. Teismas neįvertino, kad ieškovė neginčijo Kauno apskrities 2006-02-07 sprendimo Nr. 19/6400 įstatymo nustatyta tvarka, tuo išreikšdama savo sutikimą, kad įsakymas yra teisėtas. Ieškovė paveldėtu turtu disponavo, kaip mirusio P. B. įpėdinė ir vieną žemės sklypą - 0,22 ha, kurį 2006-04-22 pardavė L.G. ir E. R. G. Šių aplinkybių teismas taip pat nevertino, kaip ir ieškovės sutikimo su įgijimo būdu, kurio pagrindu ji įgijo teisę į P. B. vardu grąžintą žemę.

4. Dėl ieškovės tariamojo nuosavybės teisių gynimo. Teismo argumentas, kad trečiajam asmeniui V. S. (P. B. žmonai) kaip įstatyminei įpėdinei pareiškus reikalavimą dėl savo vyro P. B. turto paveldėjimo, buvo pažeistos ieškovės teisės į jos paveldėtą tėvo P. B. turtą (žemę) ir šiuo pagrindu jai nuo šio pažeidimo sužinojimo (2007 m.) atsirado teisė reikšti ieškinį ginti savo pažeistas teises LR CK 4.98 str. pagrindu prieštarauja materialinės teisės normoms. Tretysis asmuo V. S. (P. B. žmona) LR CK 5.13 str. pagrindu turi teisę pasinaudoti sutuoktinės paveldėjimo teise, todėl jos kreipimasis į teismą dėl LR CK 5.13 str. teisės gynimo, teismo nepagrįstai laikytas ieškovės teisės pažeidimu. Šios aplinkybės teismo buvo neteisingai įvertintos ir tai įtakojo padaryti nepagrįstą išvadą apie tariamą ieškovės nuosavybės teisės pažeidimą, trečiojo asmens V. S. veiksmus - savo teisių gynimą dėl vyro P. B. palikimo fakto nustatymo priėmimo, apskundus Kauno m. apylinkės teismo 2005-06-07 sprendimą, kuriuo buvo nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė viena po savo tėvo P. B. mirties priėmė jo palikimą, pateikdama teismui pažymą, kad P. B. mirė ne santuokoje.

5. Dėl senaties termino. Teismas neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovės inicijuojamas ginčas kilęs iš teisinių santykių, susijusių su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimu. Vadovaujantis „Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo“ 19 str. 1 d., sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti per 30 d. nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Teismas nepagrįstai netaikė šio termino.

6. Bylos nagrinėjimo ribų peržengimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas. Teismo išvada, kad atsakovas ir jo darbuotojai per savo neatidumą, didelį darbo krūvį, neteisingai informavo ieškovę apie dokumentus, kurių nebuvo, suklaidino ieškovę dėl esminių aplinkybių, dėl ko ieškovė sutiko su įsakymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo velionio tėvo vardu (LR CK 1.91 str. 5 d.) yra nepagrįsta, kadangi ieškovė savo pareikštame ieškinyje nenurodo ieškinio pagrindo LR CK 1.91 str. 5 d. dėl kurio prašo pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2006-02-07 įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo, šio įsakymo priedus ir 2006-02-07 sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B. negaliojančiu šiuo pagrindu. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, pakeisdamas savo nuožiūra reikalavimo pagrindą ir padarė prielaidas, kuriomis buvo grindžiamas sprendimas, pažeisdamas LR CPK 185 str. - įrodinėjimo taisykles ir LR CPK 270 str. 4d. 2 p., kadangi teismas nepasisakė dėl įrodymų, kurių pagrindu padarė šią išvadą. Nagrinėjant ieškovės reikalavimą: Konstatuoti, kad Kauno miesto 11-ojo notarų biuro 2006 m. kovo mėn. 2 d. priimtas paveldėjimo liudijimas, reg. Nr. 11B-638, P. B. turto paveldėjimo byloje Nr. 127/2005, yra niekinis, teismas nesvarstė ieškovės 2008-10-17 posėdyje pareikšto atsisakymo nuo šio reikalavimo (CPK 293 str. 4 p.). Ieškovė minėtame posėdyje pareiškė, kad neprašo naikinti 2006-03-02 paveldėjimo teisės liudijimo CK 1.78 str., pagrindu, kadangi nurodė jį per klaidą ir motyvuodama tuo, kad netiksliai suformulavo savo reikalavimą, ir todėl jo atsisako (II t. b. l. 9). Tokiu būdu teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, neišspręsdamas klausimo dėl ieškovės pareikšto atsisakymo nuo reikalavimo ir nepagristai jį tenkino. Ieškovei atsisakius 2008-10-17 posėdyje reikalavimo dėl 2006-03-02 paveldėjimo liudijimo reg. 11B-638 pripažinimo niekiniu, būtina prie nagrinėjamos apeliacinės bylos prijungti Kauno m apylinkės teismo bylą Nr. 2-07614-52/2005 užvestą pagal ieškovės reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė palikimą po savo tėvo P. B. mirties, kadangi nustatytos šioje byloje faktinės aplinkybės tiesiogiai susijusios aplinkybėmis susijusiomis su ieškovės 2006-03-02 papildomo paveldėjimo liudijimo išdavimo pagrindais.

Atsiliepimu į atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą ieškovė G. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad su teismo sprendimu pilnai sutinka, atsakovo kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą laiko nepagrįstu. Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, nes nei vienas iš šešių CPK 42 str. (šalių teisės ir pareigos) nebuvo pažeistas. Taip pat nesutinka su KAVA teiginiu, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr.5 „Dėl įstatymų reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“. Teismas aiškiai ir išsamiai nurodė aplinkybes, kuriomis šalys rėmėsi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, atliko įrodymų analizę. Ieškovė nesutinka su KAVA nuomone, kad teismas peržengė savo kompetencijos ribas pripažindamas ieškovę G. B. pretendente į senelio A. B. nusavinto turto 1/3 dalies grąžinimą, nes tą pripažino ir KAVA darbuotojai, priimdami iš jos 1999 m. rugpjūčio 13 d. prašymą ir giminystę patvirtinančius dokumentus. Teismas neatliko viešojo admininstravimo veiksmų, o įpareigojo KAVA pataisyti 2006 vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583, šio įsakymo priedus ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B.“, t. y. ištaisyti KAVA darbuotojų klaidas. Ieškovė nesutinka su atsakovo KAVA pozicija, kad KAVA, kaip institucija vykdanti žemės reformą, negalėjo pareikalauti, jog P. B. parašytų atskirą prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, nes LR 1994 gruodžio 20 d. įstatyme nurodoma Vyriausybės institucijų funkcijų perdavimas apskričių valdytojams programa, o ne ir piliečių teisės ir pareigos, atkuriant teises į išlikusįjį neknojamąjį turtą. G. B. nurodo, kad atsakovas KAVA klaidina teismą, minėdamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo pozicija 2003 m. rugsėjo 29 nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3K-3-879/2003, bylų kategorija 25.3, kurioje pretendentė įrašyta į kito asmens prašymą bendravo su agrarine tarnyba, ir įgaliojo kitą asmenį atlikti įstatymo numatytus veiksmus. Ieškovės tėvas P. B. buvo įrašytas jo sesers A. M. 1991 m rugsėjo mėn. 9 d. prašyme, kaip miręs asmuo, niekada nebuvo pateikęs LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 3 p. atitinkančio prašymo, nederino savo veiksmų su kitais pretendentais, nieko neįpareigojo to daryti, nepristatinėjo įstatymo normų reikalaujančių dokumentų, nepasirašinėjo jokių susitarimų, sutikimų ar įgaliojimų. Visoje Kauno m. žemėtvarkos A. B. žemės grąžinimo byloje nėra nei vieno jo parašo, jo vardu siųstos korespondencijos, pristatytų dokumentų ar pažymų. Byloje pakanka įrodymų, kad visus tos veiksmus atliko pati ieškovė nuo 1999 m. Tretiesiems asmenims L.G. ir E.R.G., nupirkusiems 0,22 a žemės sklypą (kadastrinis Nr.l901/0287:989, unikalus Nr.4400-0794-2910) šis teismo sprendimas teisinių pasekmių nesukelia. Ieškovės nuomone teismas teisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes asmenų nuosavybės turto gynimas nagrinėjamas bendrosios praktikos teisme, kas patvirtinta LR Aukščiausiojo teismo Specialiosios teisėjų kolegijos 2008-05-29 d. nutartyje, o ne administraciniame teisme.

Atsiliepimu į trečiojo asmens V. S. apeliacinį skundą ieškovė G. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tretysis asmuo V. S. jau keletą metų įvairiais būdais, rašydama nepagristus ieškinius ir skundus, klaidindama melagingais parodymais įvairias teisėtvarkos ir valstybines institucijas atkakliai stengiasi užvaldyti ieškovei priklausantį turtą, t. y. 1/3 dalį 5,46 ha žemės sklypo, kuris iki 1940 m. priklausė ir buvo valdomas G. B. senelio A. B. Ji nesutinka su trečiojo asmens V.S. motyvais, kad teismas pažeidė LR CPK 185 str., 250 str. nes teismas išsamiai tyrė ir analizavo rašytinius ir kitus įrodymus, esamus byloje. V.S. jokių įrodymų nepateikė. Teismas niekaip negalėjo pažeisti LR CPK 293 str. 4 p., nes ieškovė niekada neatsisakė ieškinio. G. B. nesutinka su trečiojo asmens nuomone, kad teismas netinkamai taikė 1997-07-01 „Lietuvos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimą“ įstatymo Nr. VIII-359 2 str. 2 d., kuriame parašyta: Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 p. nurodytu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavė prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu...“. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad ieškovės tėvas P. B. tokio prašymo pateikęs nebuvo. Minėto įstatymo 17 str. rašoma, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija. Šiuo atveju G. B., E. ir V. B. ir A. M. prašymus nagrinėjo Kauno apskrities viršininko administracijos specialistai. 18-me šio įstatymo straipsnyje rašoma, kad nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Apie sprendimo priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 str. nurodyti piliečiai. P. B. prašymo pateikęs nebuvo, jokių dokumentų nepristatė, akivaizdu, kat po 6 mėn. jo niekas apie sprendimą atkurti turtą neinformavo, nes tokio sprendimo nebuvo. Jam skirtų raštų, laiškų, informacinių lapelių bei kitokios korespondencijos A.B. žemės atkūrimo byloje nėra. Visus aukščiau minėtus veiksmus atliko G. B. savo vardu, o ne velionio tėvo. Ji Nesutinka su trečiojo asmens V.S. teiginiais dėl rūšinio teismingumo, nes Aukščiausio teismo Specialioji teisėjų kolegija 2008-05-29 nutarė, kad byla turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. V.S. teigimą, kad ieškovė nesąžiningais veiksmais įtakojo Aukščiausio teismo Specialiąją teisėjų kolegiją, kitaip kaip šmeištu ir nepagarba teismui nepavadinsi. Visiškai nesutinka su apeliacinio skundo 3 dalimi „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) P. B. atkūrimo teisėtumo“. Teismas teisingai sutinkamai su įstatymu sprendė, kad nuosavybės teisės atkuriamos pretendentams, kurie įstatymo nustatyta tvarka ir terminu padavė nustatytos formos prašymą. Tokį prašymą 1999 m rugpjūčio mėn. 13 d. pateikė ieškovė, taip pat giminystės ryšį įrodančius dokumentus ir archyvo pažymą apie senelio A. B. iki 1940 m valdomą turtą. V.S. klaidina teismą, nes ieškovės tėvas P.B. jokių susitarimų su kitais pretendentais nepasirašinėjo, o A.M. ir V.S. pasirašyti susitarimai yra ne tik neteisėti bet ir absurdiški, nes pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 1 str. 1-4 p., 2 str. 2 d. turtas buvusių savininkų marčiom negrąžinamas. V.S. reikalavimas prijungti prie nagrinėjamos bylos civ. bylą „Dėl juridinio fakto nustatymo“ yra nelogiškas, nes juridinio fakto nustatymo byla yra pilnai išnagrinėta ir nėra susijusi su šios bylos dalyku.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos esmė

Byloje nustatyta, kad ieškovės senelis A. B. iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 5,46 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). A. B. turėjo tris vaikus: dukterį A. M., gim. (duomenys neskelbtini), sūnus: P. B. , gim. (duomenys neskelbtini) ir A., gim. (duomenys neskelbtini).

1991-09-09 A. M. Kauno rajono Domeikavos apylinkės ART pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo A. B. valdytą žemę iki 1940 metų. Savo prašyme pretendentu nurodė savo brolį P. B. Nežiūrint į tai, kad pretendentu buvo nurodžiusi ir savo brolį, 1996-06-24 tik jai vienai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią 1/3 dalį tėvo turėto turto. 1992-05-11 mirė žemės savininko A. B. sūnus A. B., o 1993-05-19 – ieškovės tėvas ir trečiojo asmens V. S. vyras P. B. 1995-12-07 mirusiojo A. B. sūnus E. (žemės sklypo savininko anūkas) pateikė ART prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio A.B. išlikusį nekilnojamąjį turtą (pretendentais nurodė savo motiną V. B., kuri yra jau mirusi, ir V. B., šios bylos tretįjį asmenį V. S., kurios buvo žemės sklypo savininko marčios, prijungtos bylos Nr. 5 (153), b.l. 29).

1998-08-13 ieškovė G. B. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio A. B. valdytą žemę (b.l. 13).

2006 m. vasario 7 d. Kauno apskrities Viršininko įsakymu Nr. 02-01-1583 (t. 1, b.l. 7) ir 2006 m. vasario 7 d, sprendimu Nr. 19/6400 (1 t. 1 b.l. 11) buvo atkurtos nuosavybės teises į žemės savininko A. B. turėtą nekilnojamąjį turtą jo sūnui, ieškovės mirusiam tėvui, P. B., anūkui E. B. ir marčiai V. B. Jų vardu šis nekilnojamas turtas ir daiktinės teisės į jį buvo įregistruotos VĮ Registrų centras Kauno filiale. Kauno 11- tasis notarų biuras 2006 m. kovo 2 d. išdavė ieškovei papildomą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą reg. Nr. 11B-638 paveldėjimo byloje Nr. 117/2005 į žemės sklypus (t.1, b.l. 12).

Ieškovė G. B. 2007-04-13 ieškiniu ir 2008-02-08 patikslintu ieškiniu (tomas 1, b. l. 2-4, 118-119) prašė pripažinti, kad pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pretendentu į A. B. nusavinto turto 1/3 dalies grąžinimą buvo ieškovė, o ne jos tėvas P. B., miręs 1993 m. gegužės 13 d., ir pakeisti Kauno apskrities Viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą (žemę) atkūrimo“, šio įsakymo priedus ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B.“, pripažįstant, kad šiais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę G. B., a. k. (duomenys neskelbtini), bei V. B. ir E. B.; grąžinant ieškovei natūra 0,47 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), ir 0,10 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), likusią dalį natūra grąžinant vėliau ir kitoje vietoje; taip pat, konstatuoti, kad Kauno miesto 11-tojo notarų biuro 2006 m. kovo 2 d. papildomas paveldėjimo liudijimas, reg. Nr. 11B-638, P. B. turto paveldėjimo byloje Nr. 117/2005, yra niekinis.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų apeliacinių skundų argumentais.

Teismo sprendimas naikintinas ir perduotina byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ir štai dėl ko:

CPK 329 straipsnyje nustatytas baigtinis sąrašas procesinės teisės normų pažeidimų, kuriuos pirmosios instancijos teismui padarius, atsiranda besąlygiškas pagrindas aukštesnės instancijos teismui panaikinti priimtą byloje pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jeigu teismas, priimdamas sprendimą padaro bent vieną iš šių įstatyme numatytų procesinės teisės normų pažeidimų, tai yra pagrindas panaikinti tokį sprendimą nepriklausomai nuo to, ar dėl tokio teisės pažeidimo buvo neteisingai išspręsta civilinė byla.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė ne dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija ir tretysis asmuo V. S. savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniuose skunduose prašė taikyti ieškinio senatį ieškovės ginčijamiems administraciniams aktams ir atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties termino pritaikymo.

Ar bylos išskyrimas galimas ir tikslingas neišspręsto reikalavimo atžvilgiu kiekvienu atveju sprendžia apeliacinės instancijos teismas.(CPK 327 str. 2d.).

Ieškinio senaties taikymo klausimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovės reikalavimu nustatyti pretendento asmenį į A. B. išlikusį nekilnojamąjį turtą bei administracinių aktų panaikinimu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ginčija nuosavybės teisės pirminį atsiradimo pagrindą, t.y. siekia nusistatyti, kad jos nuosavybės teisės į žemę faktiškai atsirado ne paveldėjimo, o paduoto pareiškimo atkurti nuosavybės teises į 1/3 dalį senelio A. B. turėtos ir nusavintos žemės, t.y. pagal specialųjį įstatymą, pagrindu. Taigi, ieškovės inicijuojamas ginčas yra kilęs iš teisinių santykių, susijusių su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimu, todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo apeliacinio skundo 5 argumentą, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 d. nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Teismas, spręsdamas bylą, privalėjo išsiaiškinti taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams.

Spręsti, ar ieškinio senaties terminas praleistas ir ar atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra pagrįstas, galima tik nustačius , kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga ir kada šis terminas pasibaigė.

Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino netaikė ir dėl jo nepasisakė.

Atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nesprendė ne dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, įstatymas pripažįsta absoliučiu pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2d. 7p.).

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė ne dėl visų byloje pareikštų reikalavimų ir bylos negalima išskirti, arba toks išskyrimas pakenktų tinkamam bylos išnagrinėjimui, privalo grąžinti visą bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo komentuojamo straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (CPK 329 str. 2d. 7p.).

Taip pat pažymėtina, kad teismo sprendimas priimtas nepilnai išsiaiškinus aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.

Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ne tik atitinkamomis materialinėmis ir procesinės teisės normomis, bet ir faktine bylos medžiaga. Pagrįstu laikytinas toks teismo sprendimas, kuriame išdėstytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismas sprendime konstatuodamas, kad atsakovas ir jo darbuotojai per neatidumą, didelį darbo krūvį neteisingai informavo ieškovę apie dokumentus, kurių nebuvo byloje, suklaidino ieškovę dėl pretendento asmens į savininko Andrejaus Baranovo valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą, faktiškai netyrė aplinkybių, kuriomis ieškovė grindė savo reikalavimus (CPK 135 str. 1d. 2p.-faktinis ieškinio pagrindas), o apsiribojo virš nurodytų ieškovės ieškinyje aplinkybių perkėlimu į teismo sprendimo motyvuojamąją dalį.

Priimdamas sprendimą, pats teismas negali išeiti už ieškininių reikalavimų ribų, nes įstatymai tokios teisės jam nesuteikia. Pagal CPK 42 str. 1d. pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus turi teisę tik ieškovas. Kadangi teisingam bylos išsprendimui svarbu, jog ieškinio pagrindas ir dalykas būtų tiksliai suformuluoti, ši ieškovo teisė realizuojama raštu pagal taisykles nustatytas ieškiniui pareikšti (CPK 135 str.).

Teismas įpareigodamas atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją pakeisti Kauno apskrities Viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymą Nr. 02-01-1583 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą (žemę) atkūrimo“ , šio įsakymo priedus ir 2006 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 19/6400 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. B.“, pripažįstant, kad šiais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę G. B., a. k. (duomenys neskelbtini), bei V. B. ir E. B. pakeitė ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1d. 4p.).

Dėl virš nurodytų argumentų teisėjų kolegija sutinka iš dalies su atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo argumentais, todėl jų nebekartoja ir pripažįsta, kad ieškovė yra netinkamai suformulavusi savo ieškinio reikalavimus.

Trečiojo asmens V. S. apeliacinio skundo argumentai dėl bylos rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti, nes šis klausimas yra išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo teismo Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija nesutinka taip pat su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė teismo posėdyje atsisakė reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, todėl teismas toje dalyje turėjo bylą nutraukti ir bylą perduoti pagal teismingumą Kauno apygardos administraciniam teismui, nes ieškovė tokio reikalavimo teismo posėdyje nereiškė. Tai patvirtino ir ieškovės atstovė teismo posėdyje (b.l. 13). Atsisakymui nuo ieškinio ar jo dalies turi būti taikomos taisyklės, numatytos CPK 42 str. 1d., 2d., 140 str. 1,2 d.,293 str. 1d.4p., 294 str. Be to, pažymėtina, kad teismas nebuvo ieškininių reikalavimų išskyręs į atskiras bylas (CPK 136 str.2d.).

Dėl virš nurodytų argumentų teismo sprendimas yra neteisėtas, nes jis priimtas pažeidus materialinės ir procesinės teisės normas, kurių negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl teismo sprendimas naikintinas ir perduotina byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 185 str., 327 str. 1d. 2p., 326 str. 1d. 4p., 329 str. 2d.7p., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno miesto aplinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė Birutė BobrelKolegijos teisėjai: Evaldas BurzdikasAlgirdas Remeika