Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. L.apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-35-45/2008 pagal ieškovo R. K. L.ieškinį atsakovams V. O. ir Č. O. dėl skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad sutartimi firma „ Ekochron“ suteikė V. O. 8 700 JAV dolerių paskolą su šios paskolos grąžinimo terminu iki 1994 m. gegužės 1 d. su galimu pratęsimu. Teismas padarė išvadą, jog, remiantis sutarties sudarymo metu galiojusio CK 43 straipsniu, sutarties pakeitimas dėl skolos grąžinimo termino turėjo būti sudarytas rašytine forma, o, tokių įrodymų nepateikus, laikytina, kad sutarties grąžinimo terminas pratęstas nebuvo. Teismas nurodė, kad remiantis likvidavimo aktu, individuali R. Luišaičio elektroninės technikos projektavimo firma „Ekochron“ 2002 m. gegužės 8 d. likviduota ir 2002 m. gegužės 30 d. išregistruota iš įmonių rejestro. Pagal 2001 m. lapkričio 16 d. priėmimo-perdavimo aktą firma „Ekochron“ dėl likvidavimo proceso perdavė debitorinius įsiskolinimus R K. L. pagal 1994 m. sausio 30 d. su V. O. sudarytą kreditinę sutartį. Teismas padarė išvadą, jog nurodyto priėmimo-perdavimo aktu buvo perduota cesionarijui R K. L. reikalavimo teisė pagal 1994 m. sausio 30 d. sutartį. Reikalavimui priteisti paskolintus pinigus ieškininės senaties termino pradžia prasideda nuo tos dienos, kai pasibaigia sutartyje numatytas įvykdymo terminas ar atsiranda aplinkybės, su kuriomis siejamos prievolės grąžinti pinigus įvykdymas. Sutarties vykdymo metu galiojęs CK 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris, esant paskolos sutarčiai terminuotai, sudarytai tarp firmos „Ekochron“ ir V. O. galiojo iki 1997 m. gegužės 1 d. CK 83 straipsnio normos nustatė, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.101 straipsnio pirmoji dalis draudė perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Jeigu reikalavimo teisės neįmanoma patenkinti, reikalavimas yra bevertis, o susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 str. 4 d.). Imperatyvi įstatymo norma neleidžia perleisti teisės, kurios negalima priverstinai įgyvendinti pasibaigus ieškinio senaties terminui. Faktas, jog ieškovas nuo 1995 m. sausio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 21 d. buvo izoliuotas, teismo teigimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog firmai „Ekochron“ taip pat turi būti taikytinos ieškinio senaties sustabdymo taisyklės. Teismas padarė išvadą, jog kreditoriui pagal 1994 m. sausio 30 d. paskolos sutartį firmai „Ekochron“ senaties terminas pažeistai teisei ginti baigėsi 1997 m. sausio 30 d., todėl 2001 m. lapkričio 16 d. perdavimo-priėmimo aktą, kurio remiantis ieškovas grindžia savo teisę, pripažino niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str.).

1. Teismas pažeidė CPK 330 straipsnį. Teismas sprendimą nepagrįstai priėmė remdamasis ne patikslintu ieškiniu, bet pradiniu ieškiniu.

2. Teismas nepagrįstai personalinę įmonę prilygino juridiniam asmeniui, tuo metu neturėjusiai tokio statuso. Ieškovas, kaip IĮ „Ekochorn“ savininkas, priverstinio gydymo metu negalėjo vykdyti veiklos ir išieškoti debitorinius reikalavimus.

3. Vilniaus apygardos teismas pagal tokius pat ieškinius, remiantis tokiomis pat kreditinėmis sutartis, priėmė ieškovą tenkinančius sprendimus civilinėse bylose Nr. 2-2104-28/2007 ir Nr. 2-2258-48/2007.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. K. L.apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde ieškovas R K. L. nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendimą priėmė remdamasis ne patikslintu ieškiniu, bet pradiniu ieškiniu.

Nėra pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Pradiniu 2007 m. gegužės 30 d. ieškiniu ir patikslintu 2007 m. liepos 12 d. ieškiniu (b.l. 2, 27) ieškovas prašė priteisti iš atsakovo V. O. 31 600 Lt skolos, 505 600 Lt palūkanų ir teismo išlaidas, o 2007 m. lapkričio 28 d. patikslintu ieškiniu (b.l. 66) – priteisti solidariai iš atsakovų V. O. ir Č. O. 31 600 Lt skolos, 530 880 Lt palūkanų ir teismo išlaidas. Taigi, pareikštuose reikalavimuose skiriasi asmenys, iš kurių prašoma priteisti pinigines lėšas, ir prašoma priteisti palūkanų suma.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 31 d. nutartimi (b.l. 103) savo iniciatyva nutarė ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendime padarytus rašymo apsirikimus: trečiąjį asmenį Č. O. ištaisyti į atsakovą Č. O. . Be to, 2007 m. gruodžio 12 d. teismo rašte dėl atsiliepimo į papildomai patikslintą ieškinį pateikimo (b.l. 79), 2008 m. sausio 8 d. teismo posėdžio protokole (b.l. 92-95) Č. O. įvardijamas atsakovu. Ginčijamame sprendime teismas nurodo tokį ieškovo reikalavimą – priteistinas sumas, kokios yra nurodytos 2007 m. lapkričio 28 d. patikslintame ieškinyje. Tad, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, negalima daryti išvados, kad teismas sprendime rėmėsi pradiniu ieškiniu ir jį nagrinėjo.

Nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad priverstinio gydymo metu IĮ „Ekochorn“, neturėjusi juridinio asmens statuso, negalėjo vykdyti veiklos ir išieškoti debitorinius reikalavimus.

Šioje byloje atsakovai atsiliepimais (b.l. 47-48, 57-58, 84-86) prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydami, kad terminas ieškiniui pareikšti praleistas tiek pagal 1964 m., tiek pagal 2000 m. liepos 1 d. Civilinį kodeksą, o pagrindo sustabdyti ieškinio senaties terminą nėra (b.l. 84-86). Ieškininę senatį teismas taiko tik esant skolininko reikalavimui (CK 85 str. 2 d.)

Remiantis 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalimi nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas.

Byloje yra nustatyta ir šalių neginčijama aplinkybė, kad prievolė pagal tarp firmos „Ekochron“ ir V. O. sudarytą 1994 m. sausio 30 d. sutartį turėjo būti įvykdyta iki 1994 m. gegužės 1 d. Taigi, ieškinio senaties terminas, remiantis procesinių terminių skaičiavimo taisyklėmis, prasidėjo nuo 1994 m. gegužės 2 d., t.y. nuo šios dienos ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Ieškinį atsakovams ieškovas galėjo pareikšti iki 1997 m. gegužės 2 d. (1964 m. CK 84 str. 1 d.).

Ieškovas nurodė aplinkybę, kaip priežastį, dėl kurios ieškininės senaties terminas buvo praleistas, jog jis tam tikrą laikotarpį sirgo. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad jis nuo 1995 m. sausio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. buvo areštuotas, kalinamas ir priverstinai gydomas. Kaip jau minėta, teisė pareikšti ieškinį ieškovui atsirado 1994 m. gegužės 2 d. Duomenų, kodėl ieškovas šia teise nepasinaudojo iki 1995 m. sausio 9 d., nėra.

Remiantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1997 m. spalio 2 d. nutarties nuorašu (b.l. 68-71), teismas nutarė atleisti R K. L. nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytas pavojingas visuomenei veikas ir paskirti jam priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę, atiduodant priverstiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę sustiprintojo stebėjimo sąlygomis.

Kaip patvirtina byloje esantys VšĮ Vilniaus psichiatrijos ligoninės 1998 m. gruodžio 14 d. pažymėjimo (b.l. 73), VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2000 m. rugsėjo 12 d. pažymos (b.l. 74 ), Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2000 m. rugsėjo 20 d. pažymėjimo (b.l. 75) nuorašai, R K. L. šiose ligoninėse gydėsi nuo 1995 m. spalio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 20 d.

1964 m. CK nustato atvejus, kada ieškininės senaties termino eiga yra sustabdoma (88 str.). Liga nepatenka į sąrašą atvejų, kurie yra pagrindas sustabdyti senaties terminą. Nors Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1997 m. spalio 2 d. nutartimi pripažino, kad dėl psichinės ligos R K. L. negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių, kad jis būtų civiline tvarka pripažintas neveiksniu ir jam būtų paskirtas globėjas, kas sudaro pagrindą sustabdyti senaties termino eigą (CK 88 str. 1 d. 4 p.). Ieškovas gydėsi nuo 1995 m. spalio 9 d., o teisė į ieškinį atsirado dar 1994 m. gegužės 2 d.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovo liga traktuotina kaip nepaprastas įvykis, dėl kurio ieškininės senaties termino eiga turėjo būti sustabdyta.

Teisėjų kolegijos nuomone, liga negali būti pripažinta nepaprastu įvykiu, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio, t.y. nenugalima jėga (CK 88 str. 1 d. 1 p.). Nenugalima jėga apibūdinama kaip nepaprastos aplinkybės, kurių negalima numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti. Tokioms aplinkybėms priskirtini tam tikri gamtos reiškiniai, nepriklausantys nuo žmogaus valios, kitokie įvykiai, kuriuose žmogus aktyviai nedalyvauja. Tad nėra pagrindo taikyti CK (1964 m.) 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto.

Apeliantas nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas pagal tokius pat ieškinius, remiantis tokiomis pat kreditinėmis sutartis, priėmė ieškovą tenkinančius sprendimus civilinėse bylose Nr. 2-2104-28/2007 ir Nr. 2-2258-48/2007. Tačiau apelianto minimose bylose priimti sprendimai grindžiami visiškai kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2104-28/2007 buvo priimtas sprendimas už akių, teismui atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir įsitikinus, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2258-48/2007 atsakovas pripažino skolą R K. L.. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsižvelgti į teismo sprendimus, apelianto nurodytose civilinėse bylose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. K. L.apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovui V. O. priteisiamos jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, iš viso 120 Lt (CPK 98 str., b.l. 123) Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.18 punktais, bei atsižvelgiant į tai, kad atstovavimo sutartis su atsakovais sudaryta 2008 m. gegužės 21 d. (b.l. 121), o teismo posėdis įvyko gegužės 26 d., į tai, kad byla nėra sudėtinga, atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant tik apeliacinės instancijos teisme – viename teismo posėdyje, trukusiame 1 valandą, į advokato darbo ir laiko faktines sąnaudas, į tai, kad nėra pagrindo nukrypti nuo rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių, atsakovui priteistinos atstovavimo išlaidos, lyginant su reikalaujama suma, mažinamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. K. L.atsakovui V. O. 120 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti.