- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-514-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos, Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Tugva“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tugva“, tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Tugva“ ieškovo naudai 47 562,72 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2002-03-28 atsakovas ir tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pasirašė sutartį Halės turgavietei nuomoti, remontuoti ir eksploatuoti (toliau tekste – Sutartis), pagal kurios 15 p. atsakovas įsipareigojo padengti ieškovo išeitinių kompensacijų mokėjimo išlaidas, susidariusias dėl darbuotojų, kurie nesutiks būti perkelti pas atsakovą, eksploatuojantį turgavietę. 15-ai ieškovo darbuotojų nesutikus būti perkeliamiems pas atsakovą, ieškovas jiems 2002-04-10 sumokėjo išeitines kompensacijas 101 142,16 Lt sumai. 2002-04-16 ieškovas ir atsakovas pasirašė Darbdavių susitarimą dėl Halės turgavietės darbuotojų išeitinių kompensacijų (toliau – Susitarimas), pagal kurio 1 p. atsakovas įsipareigojo ieškovui kompensuoti visas išeitinių kompensacijų mokėjimo išlaidas per 55 darbo dienas po kompensacijų išmokėjimo. 2002-07-10 raštu Nr. 20 atsakovas pranešė ieškovui, jog jis sutinka padengti ieškovo darbuotojams išmokėtą 53 579,44 Lt išeitinių kompensacijų sumą, likusią sumą - 47 562,72 Lt atsakovas atsisakė padengti motyvuodamas tuo, kad ieškovas darbuotojus, kurie nesutiko dirbti pas atsakovą, atleido šalių sutarimu (pagal DSĮ 26 str. 1 d.). Šalys nei viename sutarties punktų, nei susitarime, nei 2002-09-27 papildomame susitarime nesitarė ir nenurodė, kokiu DSĮ numatytu pagrindu ieškovas privalės atleisti darbuotojus, kurie nesutiks būti perkelti pas atsakovą, taigi atsakovas prisiėmė prievolę padengti visas ieškovo išmokėtas išeitines kompensacijas darbuotojams, kurie nesutiks dirbti pas atsakovą visiškai neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jie bus atleisti iš darbo. Atsakovui iki šiol neįvykdžius minėtos Sutarties sąlygos, 47 562,72 Lt suma priteistina iš atsakovo.
Atsakovas UAB „Tugva“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad iš tarp šalių sudarytos Sutarties 15 ir 16 p. nuostatų matyti, kad šalys vadovavosi DSĮ 26 str. 12 p., kurio taikymas UAB „Senamiesčio ūkio“ darbuotojams reikštų, jog UAB „Senamiesčio ūkis“ susijusių su turgavietės eksploatacija darbuotojų darbo sutartys su UAB „Senamiesčio ūkis“ pasibaigs, kai UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojai, jiems sutinkant, bus perkelti į eksploatuosiančią turgavietę įmonę. 2002-07-04 šalys, atsižvelgdamos į tai, kad ieškovas, atleisdamas nesutikusius dirbti atsakovo įmonėje savo darbuotojus, nesilaikė DSĮ reikalavimų dėl atleidimo pagrindo, papildomu susitarimu patikslino iš atsakovo gautinų kompensacijų dydį ir konstatavo, kad abipusiu susitarimu dėl 15 ieškovo darbuotojų, nesutikusių dirbti atsakovo įmonėje, ieškovo iš atsakovo gautina kompensacijos suma yra 53 579,44 Lt; ieškovui gavus 53 579,44 Lt kompensaciją, bus laikoma, kad atsakovo įsipareigojimai pagal sutarties 15 ir 16 p.ir susitarimą yra visiškai įvykdyti.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, jog atsakovas, sutikdamas sumokėti ieškovui kompensacijos dalį, t.y. 53 579,44 Lt sumą, pripažino, jog darbo santykiai su atleistais šalių susitarimu darbuotojais pasibaigė dėl to, kad jie nesutiko būti perkelti dirbti į atsakovo įmonę. Teismas, įvertinęs šalių susitarimą dėl darbuotojams išmokamų išmokų kompensavimo, pažymėjo, kad 2002-04-16 darbdavių susitarime, kuris detalizuoja 2002-03-28 Sutarties 15 p., numatyta, jog UAB „Tugva“ įsipareigoja kompensuoti visas priklausančias pagal DSĮ išeitinių kompensacijų mokėjimo išlaidas, padarė išvadą, kad, nors ieškovas turėjo teisę pasirinkti darbo santykių su darbuotojais pasibaigimo įstatyminį pagrindą, šalys buvo susitarusios ne dėl bet kokių išeitinių išmokų kompensavimo, o tik dėl tokių, kurios numatytos įstatyme. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atlygintino kompensacijų dydžio apskaičiavimo pagrindai įtvirtinti DSĮ 40 straipsnyje, konstatavo, jog išmokėtų kompensacijų dydis viršija jame numatytus dydžius 47 562,72 Lt sumai, o likusią 53579,44 Lt sumą atsakovas ieškovui sumokėjo. Ieškovo nurodytos aplinkybės, jog tokiu būdu ieškovas siekė sumažinti savo išlaidas, susijusias su atlyginimų mokėjimu įspėjimo laikotarpiu, nelaikė atsakovo prievolės šiuos nuostolius padengti atsiradimo pagrindu.
Teismas vertino kritiškai ieškovo paaiškinimus, jog 2002-09-27 šalių pasirašytas papildomas susitarimas dėl 53579,44 Lt kompensacijos sumokėjimo neatleidžia atsakovo nuo likusios sumos apmokėjimo. Teismas konstatavo, jog 2002-09-27 šalys susitarė dėl sumos, mokėtinos pagal 2002-03-28 sutarties 15-17 p. Nr. 4/1778, 2002-04-16 darbdavių susitarimą bei 2002-14-16 susitarimą, konkretaus dydžio, todėl atsakovas neturi pareigos vykdyti prievolę ir sumokėti 47 562,72 Lt sumą, kurios nebuvo prisiėmęs minėtu papildomu susitarimu.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovui pinigų sumos, dėl kurios buvo susitarta. Nors ieškovas atleido darbuotojus pagal DSĮ 27 straipsnį, leidžiantį susitarti dėl išeitinių išmokų, tačiau ieškovas, atleisdamas darbuotojus, išmokėjo jiems griežtai DSĮ numatytus išmokų dydžius, t.y. išeitines pašalpas, priklausančias nuo darbo stažo, ir išmokas, susijusias su įspėjimo laikotarpiu.Ieškovo išmokėta 101 142,16 Lt suma neviršijo sumų, numatytų DSĮ.
Apeliantas nesutinka su teismo aiškinimu, jog 2002-09-27 šalys susitarė dėl 53 579,44 Lt kompensacijos sumokėjimo, nes nuo pat šalių susirašinėjimo pradžios ieškovas visuose raštuose nurodė 101 142,16 Lt išmokėtų išmokų darbuotojams sumą, ši suma buvo išmokėta darbuotojams 2002-04-10, t.y. dar prieš pasirašant minėtą papildomą susitarimą, taigi atsakovas jau tuomet žinojo išmokų dydį.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tretysis asmuo ir atsakovas 2002-03-23 sutartimi susitarė, jog atsakovas įdarbins sutarties priede Nr. 6 išvardintus UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojus, dirbančius Halės turgavietėje, jei bus darbuotojų ir ieškovo sutikimas. Atsakovas privalėjo apmokėti ieškovo išlaidas dėl atleistų darbuotojų išeitinių kompensacijų nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu šie darbuotojai buvo atleisti. Darbo sutarties šalys nutraukdamos sutartį pagal DSĮ 27 straipsnį turėjo teisę susitarti dėl bet kokių išmokų, kurios neprieštarauja įstatymui, išmokėjimo. 2002-09-27 susitarimu atsakovas nebuvo atleistas nuo likusios skolos dalies sumokėjimo, todėl jis yra skolingas ieškovui 47 562,72 Lt.
Atsakovas UAB „Tugvita“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teisinių pirmos instancijos teismo sprendimo motyvų dėl tinkamai įvykdytų įsipareigojimų pagal sutartį ir jos papildymų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad 2002-03-28 ieškovas UAB „Tugva“ ir tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė sudarė sutartį Nr. 4, pagal kurią ieškovui UAB „Tugva“ buvo išnuomota Halės turgavietė su teise ją remontuoti ar rekonstruoti ir eksploatuoti. Minėtos sutarties 15 p. šalys susitarė, kad vadovaujantis DSĮ 26 str. 12 p. (darbo sutarties pasibaigimas, kai darbdavių susitarimu ir darbuotojui sutinkant, darbuotojas perkeliamas į kitą įmonę) UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojai, dirbantys Halės turgavietėje, nurodyti pridedamame etatų sąraše (6 priedas), bus įdarbinti UAB „Tugva“, jei bus darbuotojų ir UAB „Senamiesčio ūkis“ sutikimas. UAB „Tugva“ turės padengti UAB „Senamiesčio ūkis“ kompensacijų mokėjimo išlaidas, susidariusias dėl darbuotojų, kurie nesutiks būti perkelti į UAB „Tugva“ (b.l. 10, 12).
2002-04-16 ieškovas ir atsakovas vadovaudamasi minėtos Sutarties 15 p. susitarė, kad ieškovas UAB „Tugva“ įsipareigoja kompensuoti visas priklausančias pagal DSĮ UAB „Senamiesčio ūkis“ išeitinių kompensacijų mokėjimo išlaidas, susidariusias dėl darbuotojų, kurie nesutiks dirbti UAB „Tugva“, per 55 darbo dienas po kompensacijų išmokėjimo (b.l. 13).
Penkiolika sąraše nurodytų darbuotojų buvo atleisti iš darbo UAB „Senamiesčio ūkis“ pagal DSĮ 27 str. (26 str. 1 d.) – šalių susitarimu (b.l. 18, 28, 31). Laikotarpiu nuo 2002-04-09 iki 2002-04-22 ieškovas šiems darbuotojams išmokėjo 101142,16 Lt kompensacijų (b.l. 14, 28, 45-115). 2002-09-27 bylos šalys pasirašė papildomą susitarimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas sumoka ieškovui 53 579,44 Lt kompensaciją (b.l. 30) taip pat šalys tą pačią dieną pasirašė aktą dėl išeitinės kompensacijos išmokėjimo kiekvienam iš penkiolikos atleistų darbuotojų (b.l. 31-32).
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo likusią dalį atleistiems darbuotojams sumokėtos kompensacijos – 47 562,72 Lt, savo reikalavimo pagrindą nurodo bendrus prievolės vykdymo pagrindus – Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 d. ir 6.59 straipsnį.
Pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino tiek ieškovo nurodytas materialinės teisės normas, reguliuojančias prievolės pagal sutartį vykdymą, tiek santykių metu galiojusios Darbo sutarties įstatymo nuostatas, reguliavusias darbo sutarties pasibaigimą darbdavio valia, o taip pat išeitinių kompensacijų apskaičiavimą ir mokėjimą, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Kaip jau minėta, tretysis asmuo išnuomodamas atsakovui Halės turgavietę, siekdamas apginti turgavietėje dirbančiųjų teises, sutarė su nuomininku, atsakovu byloje, kad darbuotojai bus įdarbinti atsakovo įmonėje. Taip pat šalys sutarė, kad atsakovas turės padengti ieškovui išeitinių kompensacijų mokėjimo išlaidas, susidariusias dėl darbuotojų, kurie nesutiks dirbti atsakovo įmonėje (sutarties 15 p.). Šalys nekonkretizavo, kokiu Darbo sutarties įstatyme numatytu pagrindu tokie darbuotojai bus atleisti iš darbo, todėl ieškovas atleisdamas iš darbo darbuotojus galėjo pasirinkti vieną iš DSĮ numatytų atleidimo iš darbo pagrindų, t.y. tokį atleidimo pagrindą, už kurį numatyta mokėti išeitinę pašalpą (DSĮ 40 straipsnis), dėl kurios padengimo išlaidų šalys sutarė. Ieškovas pasirinko darbuotojų, nesutikusių dirbti atsakovo įmonėje atleidimo iš darbo pagrindą DSĮ 27 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu), ir kaip sprendė pirmos instancijos teismas, toks ieškovo pasirinkimas neprieštarauja aukščiau minėtai Sutarčiai. Tačiau ieškovas pagal sutarties sąlygas dėl išeitinių pašalpų su atleidžiamais darbuotojais neturėjo teisės susitarti kitaip, negu numatė DSĮ 40 straipsnis, nes šalys sutarė ir atsakovas sutiko padengti ieškovo išlaidas, kurias sudarė darbuotojams išmokėtos išeitinės pašalpos. Tiek trečiajam asmeniui, tiek ieškovui bei atsakovui Sutarties sudarymo metu išeitinės pašalpos bei jų dydis buvo aiškus, nes tiek mokama pašalpa, tiek dydis buvo apibrėžtas DSĮ 40 straipsnio, todėl sutarties šalims nebuvo būtina išeitinės pašalpos ir jos dydžio detalizuoti. Tokiu būdu ieškovas pasirinkęs darbuotojų atleidimo pagrindą DSĮ 27 straipsnį, negalėjo tikėtis, kad atsakovas pagal sutarties sąlygas jam atlygins didesnę ieškovo ir darbuotojo sutartą išeitinę pašalpą negu numato DSĮ 40 straipsnis. Pirmos instancijos teismas nagrinėdamas ieškovo reikalavimą teisingai sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė atlyginti ieškovo turėtas išlaidas 47 563,72 Lt, nes atlyginti tokias išlaidas šalys nesutarė. Pats ieškovas pripažino, kad į prašomą atlyginti sumą įskaičiuotos ne tik priklausiusios išmokėti atleistiems darbuotojams išeitinės kompensacijos (DSĮ 40 straipsnis), tačiau ir darbo užmokestis, kurį ieškovas būtų privalėjęs darbuotojams mokėti pagal DSĮ 34 straipsnio 1 d. už laikotarpį po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki darbuotojo atleidimo, tačiau pagal Sutarties sąlygas atsakovas neįsipareigojo atlyginti tokios rūšies darbo užmokesčio mokėjimo išlaidų.
Tarp šalių nėra ginčo dėl darbuotojams paskaičiuotų išeitinių pašalpų, numatytų DSĮ 40 straipsnyje, dydžių, todėl kolegija jų nedetalizuoja pagal kiekvieną atskirai iš penkiolikos atleistų darbuotojų. Šalys sutinka dėl 53 779,44 Lt penkiolikai darbuotojų paskaičiuotų išeitinių pašalpų priklausančių mokėti pagal DSĮ 40 straipsnio nuostatas.
Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad šalių pasirašytas 2002-09-27 papildomas susitarimas bei aktas dėl išeitinės kompensacijos išmokėjimo kiekvienam iš penkiolikos atleistų darbuotojų (b.l. 30, 31-32) yra pagrindinės Sutarties (b.l. 7-12) bei 2002-04-16 Susitarimo dėl Halės turgavietės darbuotojų išeitinių kompensacijų (b.l. 13) sudedamoji dalis, patikslinanti kompensacijų dydį, kuris nebuvo aptartas nei Sutartyje, nei Susitarime. Pačiame Papildomame susitarime yra nurodyta, kad jis sudarytas vykdant Sutartį ir Susitarimą, neatskiriama Susitarimo dalis (2 p.), o taip pat nurodyta, kad atsakovas sumoka ieškovui 53 579,44 Lt kompensaciją, ir kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, dėl kitos ieškovo ieškiniu prašomos kompensacijos dalies mokėjimo ar nemokėjimo šalys Papildomame susitarime, kur ir buvo nustatyta kompensacijos dydis, nenurodė, t.y. nesutarė. Nors apeliantas nurodė, kad tokį Papildomą susitarimą jis buvo priverstas pasirašyti, kad gautų nors dalį kompensacijos, tačiau nei apie atsakovo prievartą , nei apie kitas aplinkybes, jog jis nelaisva valia pasirašė Papildomą susitarimą ieškovas neteikė įrodymų, todėl kolegija tokį nurodymą vertina kaip neįrodytą ir ne pagrįstą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsakovas, sutikęs atlyginti ieškovui atleistiems darbuotojams išmokėtas išmokas dalyje, kurią sudaro išeitinės pašalpos, tinkamai vykdė savo prievolę pagal sutartį. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad atsakovas netinkamai vykdė prievolę, įvykdydamas jos tik dalį (Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 d.), o taip pat, kad atsakovas vienašališkai atsisakė vykdyti dalį prievolės ar vienašališkai pakeisdamas jo vykdymo sąlygas (Civilinio kodekso 6,59 straipsnis). Dėl kitų prievolės vykdymo principų kolegija nepasisako, nes ieškovas kitų tinkamos prievolės vykdymo principų pažeidimo (Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 d.) ieškinyje nenurodė.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Apelianto skundo netenkinus, jo prašomos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 d. ir 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
n utarė:
Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.