Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-08-10 · Byla Nr. N-575-618-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-10
Bylos Nr.
N-575-618-12
Teisminio proceso Nr.
4-02-3-05408-2010-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-618/2012Teisminio proceso Nr. 4-02-3-05408-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nutarimo A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. kovo 16 d. nutarimu pripažino A. M. (toliau – ir A. M.) kalta padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jai subendrintą administracinę nuobaudą – 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams.

Teismas nustatė, jog administracinė nuobauda A. M. buvo paskirta už tai, kad ji 2010 m. rugpjūčio 18 d., apie 17 val. 4 min., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Toyota Carina“, pravažiuodama stovintį automobilį „Audi 80“, nepaliko tarpo iš šono, kliudė jį ir abu automobilius apgadino, po ko iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nurodė, jog nepaisant to, kad A. M. neprisipažino padariusi minėtus pažeidimus, jos kaltė buvo įrodyta šiais duomenimis – eismo įvykio schema, pareigūno V. Š. tarnybiniu pranešimu, Ž. P. paaiškinimu, pranešimo apie įvykį registravimo duomenimis, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, CD laikmenoje esančiu vaizdo įrašu. Pažymėjo, jog šie įrodymai neabejotinai patvirtina A. M. atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes, be to, jie vieni kitiems neprieštarauja, netgi vieni kitus papildo, todėl nenustatyta priežasčių dėl kurių būtų galima šiais įrodymais netikėti. Pridūrė, jog tai, kad A. M. pajuto ir suprato, jog apgadino kitą automobilį, patvirtina ir tai, kad, kaip matyti iš vaizdo įrašo, ji po įvykio padidinusi greitį iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Be to, tai taip pat patvirtina ir automobilio „Audi 80“ apgadinimų pobūdis, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad buvo nuplėštas, o ne nubrauktas ar įlenktas, šio automobilio priekinis bamperis.

II.

A. M., nesutikdama su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62 – 66), kuriuo prašo šį teismo nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neįvertino administracinio teisės pažeidimo protokole ir vaizdo įraše nustatytų prieštaravimų. Tikina, jog eismo įvykio schemos sudarymo metu automobilis „Audi 80“ stovėjo ne susidūrimo vietoje, bet buvo perstatytas, todėl schemoje nurodyta automobilis padėtis susidūrimo metu prieštarauja kompaktiniame diske esančio vaizdo įraše užfiksuotiems faktams. Remiasi ATPK 256 straipsniu ir pažymi, jog teismas privalėjo motyvuoti, kodėl administracinio teisės pažeidimo protokolą ir eismo įvykio schemą laiko tinkamais įrodymais, nors juose nustatyti prieštaringi faktai, tačiau to nepadarė. Mano, kad teismo išvada, jog iš sulėtinto vaizdo įrašo matyti, kad automobilis „Toyota Carina“ kairės pusės priekiu kliudęs automobilio dešinės pusės priekį stabtelėjo, yra neobjektyvi, nes nei susidūrimo, nei kliudymo fakto vaizdo įraše nesimato, tačiau matosi, jog automobiliai stabtelėjo reaguodami į kliūtį. Taip pat remiasi ATPK 127 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, jog teismo nutarime nėra nurodyta, kokie Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimai nulėmė kitiems asmenims priklausančios transporto priemonės apgadinimą. Teigia, jog nustatęs faktą, kad susidūrimo metu jos vairuojamas automobilis „Toyota Carina“ ir automobilis „Audi 80“ judėjo, teismas privalėjo įvertinti, kuris automobilis turėjo pirmenybę judėti, t. y. kuris automobilis, nepraleisdamas kito, pažeidė KET reikalavimus, kas nulėmė susidūrimą. Pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad eismo įvykis įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje prie pastato (duomenys neskelbtini), kur eismas nebuvo sureguliuotas, todėl akivaizdu, jog esant tokiai situacijai šioje teritorijoje transporto eismas turėjo vykti pagal KET 159 punkto nuostatas, pagal kurias, tuo atveju, kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka KET neaptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės. Taip pat mano, jog byloje nenustatyta ir kita reikšminga aplinkybė – kitos transporto priemonės apgadinimas. Atkreipia dėmesį, jog iš Ž. P. 2010 m. rugpjūčio 18 d. paaiškinimų nustatyta, kad eismo įvykio schemoje nurodyti automobilio „Audi 80“ apgadinimai neatitiko tikrovės, nes pagal liudytojo parodymus išlipęs iš automobilio jis pastebėjo tik tai, kad nuo spynelės nusikabino bamperis, nors schemoje nurodyta, kad automobilio „Audi 80“ bamperis deformuotas ir įbrėžtas dešinysis sparnas. Nesutinka ir su tuo, jog tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Šiuo aspektu pažymi, jog Ž. P. parodymai patvirtina, jog ji nesuvokė kliudžiusi automobilį, o kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ji kontaktą pajuto, byloje nėra. Priduria ir tai, jog teismas visiškai neargumentavo skirdamas nuobaudą, t. y. neatsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes ir pažeidėjos asmenybę.

Atsiliepimas

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius (toliau – ir Institucija) atsiliepimu į A. M. apeliacinį skundą prašo šio apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, jog byla buvo išnagrinėta išsamiai ir objektyviai. Atkreipia dėmesį, jog nukentėjęs Ž. P., kuris buvo supažindintas su ATPK 187² straipsnyje įtvirtinta administracine atsakomybe už melagingų parodymų davimą, išsamiai išdėstė eismo įvykio aplinkybes, be to, peržiūrėjus vaizdo įrašą, kurio įrodomąją galią pripažino ne tik teismas, bet ir visi proceso dalyviai, buvo nustatyta, jog transporto priemonės kontaktavo tuo metu, kai „Toyota Carina“ automobilių stovėjimo aikštelėje pajudėjo iš stovėjimo vietos link išvažiavimo, kas patvirtina A. M. pateiktų kaltinimų pagrįstumą. Pabrėžia, jog bylos medžiaga patvirtina, kad kontakto metu automobilis „Toyota Carina“ atsitrenkė į sustojusį automobilį „Audi 80“ priekine kaire puse, susidūrimo garsas girdėjosi. Be to, ir pati A. M. teismo posėdžio metu prisipažino, jog vėliau buvo pastebėjusi ant „Toyota Carina“ kėbulo naujus apgadinimus, kuriuos uždažė laku.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu A. M. pripažinta kalta padariusi pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3 500 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.

Apeliantė neigia savo kaltę, motyvuodama tuo, jog teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nenustatė reikšmingų aplinkybių, netyrė, kuris vairuotojas yra kaltas dėl susidūrimo, o bylos duomenys, kuriais buvo grindžiama jos kaltė, yra prieštaringi. Be to, ji neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, ką patvirtina liudytojo parodymai, o jokių kitų duomenų, patvirtinančių jos tyčią, byloje nėra.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. M. padarė jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas ją kalta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo įsitikinimu, jokių esminių prieštaravimų tarp šių įrodymų nenustatyta. Pažymėtina, jog A. M. nepagrįstai teigia, kad duomenų neobjektyvumą įrodo ta aplinkybė, jog schemoje netiksliai atvaizduota automobilio „Audi 80“ padėtis, buvusi susidūrimo metu, nes tikroji automobilio padėtis puikiai matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo (b. l. 19), kurio objektyvumu teisėjų kolegija abejoti neturi pagrindo. Iš šio įrašo taip pat matyti tai, jog priešingai nei teigia apeliantė, automobiliai stabtelėjo ne reaguodami į kliūtį, bet susidūrė A. M. automobiliui „Toyota Carina“ kairės pusės priekiu staigiai įsirėžus į automobilio „Audi 80“ dešinės pusės priekį.

Taip pat nurodytina, jog apeliantė nepagrįstai tikina, kad byloje visiškai nebuvo analizuotas kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimas, kaip tai numatyta ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog žalos kitam automobiliui faktas buvo nustatytas tiek nukentėjusiojo asmens paaiškinimais (b. l. 36), tiek eismo įvykio vietos schema (b. l. 3). Tai, kad nukentėjusiam automobiliui buvo nuplėštas priekinis bamperis, kas kvalifikuotina kaip kitam automobiliui padaryti apgadinimai, eksplicitiškai nurodė ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame nutarime. Tuo tarpu tai, kad jis expressis verbis nenurodė, kokie KET pažeidimai, kaip būtinoji sąlyga ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuobaudai taikyti, buvo padaryti A. M., nesudaro pagrindo teigti, kad nėra aišku, kokie KET pažeidimai jai buvo inkriminuoti. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 1) matyti, kad administracinė atsakomybė apeliantei buvo pritaikyta už KET 132 ir 232 punktų pažeidimą ir dėl to abejonių nekilo. Iš šios bylos aplinkybių taip pat akivaizdžiai matyti, kad A. M. nesilaikė tokio atstumo, jog neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, todėl teigti, kad automobilių važiavimo trajektorijos kirtosi ir kelią jai privalėjo duoti „Audi 80“ vairuotojas yra nepagrįsta.

Pažymėtina, jog A. M. taip pat ginčija tai, jog tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, tokiais savo veiksmais padarydama ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ji susidūrimą tarp automobilių pajuto. Tačiau teismas su tuo nesutinka, nes iš minėto kompaktiniame diske esančio vaizdo įrašo akivaizdu, jog įsirėžusi į „Audi 80“ automobilį, A. M. išsyk po to greitį ženkliai padidino, tuo, kaip pastebėtina, be kita ko, sukeldama pavojų pašalinių praeivių saugumui, bei sparčiai iš įvykio vietos pasišalino. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent šie objektyviai užfiksuoti veiksmai neabejotinai rodo apeliantės tyčią pasišalinant iš eismo įvykio vietos, todėl spręstina, jog administracinio teisės pažeidimo sudėtis pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį buvo įrodyta.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. skirta sankcijos vidurkį atitinkanti administracinė nuobauda individualizuota tinkamai (ATPK 30, 30² str.), todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius