Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-111-309-2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-03-21
Bylos Nr.: 1A-111-309-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-41-1-00464-2012-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: G. K.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-309/2013Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00464-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.7; 2.1.15.3.3.2; 2.4.2.1; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Laimutei Martinavičienei,nuteistajam G. K., jo gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių trukmės laisvės apribojimu, įpareigojant G. K. bausmės atlikimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, ir per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 95 (devyniasdešimt penkias) valandas sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 4 d., apie 13 val. ir vėliau, per keletą kartų, (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, t. y. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pašalinių žmonių akivaizdoje, trukdė tuo metu dirbančiai B. G. atlikti savo, kaip pardavėjos, funkcijas – užėjęs už prekystalio spaudinėjo kasos aparato mygtukus, grasino suplėšyti užsakymų kvitus, ją stumdė, tyčiojosi žodžiais, trukdė nukentėjusiajai rašyti užsakymus, užsisakęs prekių už jas nenorėjo mokėti, tą pačią dieną, apie 20 val., pašalintas iš parduotuvės, tęsdamas nusikalstamą veiką, eidamas (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatve, būdamas agresyviai nusiteikęs, atsineštu kirviu grasino sudaužyti Ž. G. priklausantį automobilį „BMW 325“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) taip išgąsdindamas automobilio salone sėdėjusį Ž. G., A. Ž. ir mažamečius vaikus: M. G., gim. (duomenys neskelbtini), K. G., gim. (duomenys neskelbtini), sukeldamas pavojų jų sveikatai bei turtui ir tokiu įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistas G. K. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis skunde nurodo, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu, kai įrodyti visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tarp jų nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė nusikalstamos veikos pusė, kurią apibūdina šie požymiai – veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės, bei nusikaltimo subjektyvioji pusė, parodant asmens psichinį santykį su jo daroma veika (kaltė, tikslas, motyvas).

Apelianto teigimu, teismas netinkamai ištyrė jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviąją pusę, neįrodė kaltinamajame akte išdėstytų veikos aplinkybių, be to, nuosprendyje nurodė aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte ir prokuroro prašyme dėl kaltinimo pakeitimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. kovo 5 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-P-36/2010) nurodė, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies a punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o b punkte – teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. EŽTT sprendimuose bylose dėl gynybos teisių pažeidimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo kontekste nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje a punkto nuostatos rodo, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz., Pėlissier and Sassi v. France,no. 25444/94, judgement of 25 March 1999; Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, judgement of 21 February 2002). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje, atsižvelgdama į Konstitucijos 31 straipsnio, Konvencijos 6 straipsnio nuostatas, EŽTT jurisprudenciją, pažymėjo, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus (kasacinė bylaNr. 2K-7-228/2008).

Pasak nuteistojo, tiek kaltinamajame akte, tiek prokuroro prašyme dėl kaltinimo pakeitimo jis buvo kaltinamas „apie 13 val., atėjęs į parduotuvę“ ir atlikęs eilę tariamai neteisėtų veiksmų, tarp jų „užsisakęs prekių už jas nesumokėjo“, o „apie 20 val., pašalintas iš parduotuvės“, tęsdamas nusikalstamą veiką gatvėje grasino sudaužyti automobilį, sukeldamas pavojų sveikatai bei turtui. Taigi iš tokios kaltinimo formuluotės, apelianto teigimu, darytina išvada, kad jo nusikalstami veiksmai nenutrūkstamai tęsėsi nuo 13 val. iki 20 val. ir vėliau. Skundžiamame nuosprendyje atsirado naujos, iš esmės skirtingos nusikalstamos veikos aprašymo aplinkybės – „apie 13 val., ir vėliau, per keletą kartų“, „užsisakęs prekių už jas nenorėjo mokėti“. Apie tai, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos kitomis, jis nebuvo įspėtas. Tokiais veiksmais teismas pažeidė jo teisę žinoti, kuo yra kaltinimas ir tinkamai pasiruošti gynybai.

Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje teismas apsiribojo įrodymų išdėstymu ir itin formaliu bei abstrakčiu vertinimu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtent išsamios ir nešališkos įvykio aplinkybių analizės ir vertinimo nėra skundžiamame teismo nuosprendyje. Be to, teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų – neiškvietė ir teisme neapklausė visų kaltinamajame akte nurodytų liudytojų, o būtent D. P., J. P., su kuriais jis bendravo įvykio dieną ir kurie galėjo teismui paliudyti, kaip jis buvo nusiteikęs įvykio dieną, ar buvo agresyvus ir pan., D. E., kuris galėjo matyti, kaip Ž. G. ir A. Ž. jį ištempė iš parduotuvės, ir kuris galėjo teismui paliudyti, kaip jis elgėsi. Apeliantas teigia, kad prieštaravo įrodymų tyrimo pabaigimui neišklausius šių liudytojų parodymų, tačiau teismas to nepaisė, taip pažeisdamas pareigą įrodymus ištirti išsamiai, objektyviai ir visapusiškai.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, kaip matyti iš kaltinimo turinio, jis nuteistas už tai, kad parduotuvėje trukdė kaip pardavėjai vykdyti savo funkcijas, nes: 1) užėjęs už prekystalio spaudinėjo kasos aparato mygtukus, 2) grasino suplėšyti užsakymų kvitus, 3) trukdė rašyti užsakymus, 4) ją stumdė, 5) tyčiojosi žodžiais, 6) užsisakęs prekių už jas nenorėjo mokėti. Mano, kad pripažįstant jį kaltu atlikus šiuos veiksmus, kuriuos teismas pripažino nusikalstamais, kiekviena iš šių faktinių aplinkybių turėtų būti nuosprendyje pagrįsta teismo ištirtais įrodymais, be to, teismui pripažinus, kad jis į parduotuvę buvo užėjęs 3–4 kartus, turėtų būti detalizuota, kada konkrečiai ir kokius veiksmus jis atliko ir kodėl jie laikytini nusikalstamais, ir kokiu pagrindu teismas nusprendė, kad jo nusikalstami veiksmai parduotuvėje tęsėsi nuo 13 val. iki 20 val.

Pasak apelianto, nukentėjusiosios B. G. parodymai itin neišsamūs ir nekonkretūs, juose daugiau emocijų, o ne faktų. Ji nurodė, kad jis (apeliantas) atėjęs pirmą kartą, norėjo atsiskaityti banko kortele už alaus bambalį, laikė bambalį aukštai iškėlęs, nepadėjęs ant prekystalio, ir taip iš jos tyčiojosi, kvietė eiti parūkyti, visaip trukdė jai dirbti, ji tą bambalį iš jo paėmė. Paprastai pirkėjai gražiai apsiperka, o apsipirkę išeina. Ji tą bambalį iš kaltinamojo paėmė; atėjęs į parduotuvę antrą ar trečią kartą, grasino suplėšyti užsakymų kvitus, rašant užsakymų kvitus jai trukdė, norėjo šiuos kvitus paimti; be to, neprisimenanti, kurį kartą atėjęs sėdėjo už prekystalio, kur laikomi pirkinių krepšeliai, dar ją stumdė, užlindęs už prekystalio, lindo ir spaudinėjo kasos aparato klaviatūrą, bet kasos aparatui nieko neatsitiko. Apeliantas pripažįsta, kad buvo atėjęs į parduotuvę, kad kalbino pardavėją, bet ne todėl, kad siekė pažeisti viešąją tvarką, o todėl, kad norėjo pabendrauti, pajuokauti–- ji pripažino pati, kad kvietė parūkyti, nes matė ją rūkant prie parduotuvės. Beje, teisme nukentėjusioji pripažino, jog melavo, kad yra nėščia. Gal ir buvo įkyrokas, bet jokiu būdu nesiekė jos įžeisti, pažeminti, ir labai apmaudu, kad buvo taip suprastas. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios tikrai nestumdė, ji, teigdama, neva jis ją stumdęs, nenurodė konkrečiai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis ją stumdė. Tai, kad jis laikė pakėlęs butelį alaus ir juokaudamas su pardavėja, už jį sumokėjo ne iš karto, visiškai nereiškia, kad nuteistasis iš jos tyčiojosi. Ji pripažino, jog iš jo butelį paėmė, ir tai įrodo, kad jis neturėjo jokių neteisėtų ar savanaudiškų kėslų. Taip pat teigia, kad kasos aparato mygtukų nespaudinėjo, pati nukentėjusioji nurodė, kad kasos aparatas nėra sugadintas, apeliantas abejoja, kad mygtukų spaudinėjimas būtų be pasekmių. Beje, nukentėjusioji nepaaiškino, kodėl ji nekvietė policijos, jei jo veiksmai buvo nusikalstami, kodėl neprašė kitų pirkėjų pagalbos. Bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nė vienas asmuo, kuris nebūtų parduotuvėje aptarnautas, būtų pasijutęs nemaloniai dėl jo elgesio, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti jį sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką. Nukentėjusioji prisiminė tik vieną tos dienos pirkėją M., bet teisme parodė, kad M. pagalvojusi, kad jis yra nukentėjusiosios draugas.

Apeliantas nurodo, kad BK 284 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką; to paties straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką (baudžiamasis nusižengimas), Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnis numato atsakomybę už nedidelį chuliganizmą, t. y. už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Kodėl jo veiksmai parduotuvėje bendraujant su pardavėja įvertinti kaip neteisėti, kodėl jie įvertinti kaip nusikalstami, jei įžvelgtas neteisėtumas, kodėl įvertinti kaip nusikaltimas, o ne baudžiamasis nusižengimas ar administracinis teisės pažeidimas, iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku.

Pasak apelianto, nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materialioji, todėl ir paskatos turi būti aiškiai chuliganiškos, ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas realus. Tam, kad kaltininko veiksmus būtų galima kvalifikuoti kaip padarytus iš chuliganiškų paskatų, kuriais buvo siekta pažeisti viešąją tvarką, būtina atskleisti jų pobūdį ir paskatas, lėmusias tokį kaltininko elgesį. Teismas skundžiamame nuosprendyje neatlikęs išsamios jo veiksmų, jų motyvų analizės, nepagrįstai visus jo veiksmus įvykio dieną nuo 13 val. iki 20 val. pripažino nusikalstamais, nes jo veiksmuose nebuvo nei įžūlumo, nei vandalizmo, be to, nėra jokių duomenų, kad būtų sutrikdytas parduotuvės darbas ar kitų asmenų rimtis bei viešoji tvarka.

Apeliantas nurodo, kad įvykio dieną į parduotuvę tikrai buvo atėjęs kelis kartus pirkti alaus, nes netoliese su draugais gėrė. Paskutinį kartą atėjus, jį iš parduotuvės tiesiog išmetė, kaip dabar žino, pardavėjos vyras Ž. G. ir A. Ž., vienas suėmęs už rankų, kitas – už kaklo. Toks jų elgesys jį pažemino bei sukėlė fizinį skausmą. Jie patys pripažino, kad jiems atėjus, jis sėdėjo (ne ant prekystalio, o ant palangės), taigi jokios grėsmė niekam nekėlė ir nebuvo būtina prieš jį naudoti fizinį smurtą. Įžeistas tokio elgesio, jis pasiėmė kirvį ir ėjo paskui važiuojantį jų automobilį, pamojavo kirviu, duodamas suprasti, kad norėdamas galėtų trenkti į automobilį, bet net nebuvo priartėjęs tiek, kad pasiektų automobilį. Gal šis jo veiksmas ir buvo neapgalvotas, tačiau jis buvo sukeltas Ž. G. ir A. Ž. smurtinio elgesio su juo. Apelianto manymu, jis neatliko jokio pavojingo veiksmo, kad realiai pakenktų automobiliui ar jame buvusiems žmonėms, todėl kaltinimo teiginiai apie jo agresyvumą, grėsmę turtui ir sveikatai yra tik prielaidos. Nori pažymėti, kad nė vienas teisme apklaustas, išskyrus nukentėjusiuosius, neparodė, kad jis įvykio dieną ar kada nors anksčiau yra buvęs agresyvus. Taip pat nori atkreipti dėmesį, kad pats nukentėjusysis Ž. G. parodė, kad mažesnysis sūnus (K. G., gim. (duomenys neskelbtini)) visiškai nesureagavo, kad apeliantas ėjo netoli automobilių turėdamas rankoje kirvį, bei pabrėžė, kad jis jo (apelianto) iš viso neišsigando, tačiau teismas vistiek pripažino jį išgąsdinus abu vaikus ir Ž. G..

Pasak apelianto, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, dėl to turėtų būti išteisintas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis nepadarė BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo ir todėl turi būti išteisintas.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, o kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais.

Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.

Grasinimas – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu) ir pan.).

Patyčios – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo ir garbės žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais (vadinant žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, apipilant skysčiu ar apspjaudant, juokiantis iš neįgalaus, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.).

Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, 2K-429/2012, 2K-25/2013, kt.).

Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. K. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jis viešoje vietoje – parduotuvėje trukdė dirbti pardavėjai B. G., po to gatvėje kirviu grasino sudaužyti nukentėjusiojo Ž. G. automobilį, taip G. K. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir taip pažeidė viešąją tvarką.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis G. K. 2011-07-04, maždaug nuo 12 ar 13 val. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų (duomenys neskelbtini) pavėsinėje vartojo alkoholinius gėrimus. Jis vis eidavo į netoliese esančią parduotuvę ir nupirkdavo alkoholinių gėrimų. Paskutinį kartą ėjo apie 19.30 val. ir pardavėjos B. G. paprašė duoti prekių skolon. Pardavėjos B. G. įkyriai prašė eiti kartu parūkyti, tačiau ji atsisakė, pradėjo verkti, sakė, jog nori baigti darbus. B. G. taip pat sakė, jog yra nervinga, trečią mėnesį nėščia ir prašė jo išeiti iš parduotuvės, tačiau G. K. iš parduotuvės nėjo. B. G. paprašyti atvyko Ž. G. ir A. Ž., kurie G. K. iš parduotuvės išvedė. G. K. paėmęs kirvį grįžo prie parduotuvės ir juo mosuodamas ėjo gatve iš paskos atbuline eiga važiuojančiam nukentėjusiųjų automobiliui.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios B. G. parodymais, kad 2011-07-04 dirbo pardavėja parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini). Visų aplinkybių gerai nepamena. Apie pietus į parduotuvę atėjo G. K.. Iš viso jis tą dieną į parduotuvę buvo atėjęs 3–4 kartus. Atėjęs pirmą kartą, G. K. norėjo banko kortele atsiskaityti už alaus bambalį, tačiau ja atsiskaityti negalėjo. Jis laikė bambalį aukštai iškėlęs, t. y. nepadėjęs ant prekystalio, ir taip iš jos tyčiojosi, kvietė eiti parūkyti, visaip trukdė jai dirbti. Neatsimena, kas tada iš pašalinių žmonių buvo parduotuvėje. Paprastai pirkėjai gražiai apsiperka, o apsipirkę išeina. Ji tą bambalį iš G. K. paėmė ir po kiek laiko jis iš parduotuvės išėjo, bet vėliau grįžo. Atėjęs į parduotuvę antrą ar trečią kartą, G. K. grasino suplėšyti užsakymų kvitus. Rašant užsakymų kvitus, jis jai trukdė, iš jos norėjo šiuos kvitus paimti. Tiksliai nepamena, ką konkrečiai ir kurį kartą atėjęs G. K. darė. Kitais kartais atėjus G. K., pašalinių žmonių parduotuvėje buvo, tačiau ji negali pasakyti, kas konkrečiai buvo. Kiek pamena, buvo M.. Vienas asmuo matė, jog G. K. sėdėjo toje vietoje už prekystalio, kur laikomi pirkinių krepšeliai, nes jis ilgai taip sėdėjo. Kurį kartą atėjęs parduotuvėje ją stumdė, pasakyti negali. G. K. jai trukdė dirbti ir tai darė daugiau ne žodžiais, o veiksmais. Pamena, jog G. K. buvo užlindęs už prekystalio, lindo ir spaudinėjo kasos aparato klaviatūrą. Spausdamas klaviatūrą galėjo kažką sugadinti, bet vis dėlto kasos aparatui nieko neatsitiko. Galiausiai nuo tokio G. K. tyčiojimosi ji pradėjo verkti, pasakė, jog iškvies policiją, paskambino savo vyrui. Atvykęs automobiliu su draugu A. Ž., jos vyras ir A. Ž. G. K. išsivedė lauk. Automobilyje taip pat buvo jos mažamečiai vaikai M. ir K. Po kurio laiko, jai iš lauko parėjus į parduotuvę, o vyrui automobiliu važiuojant iš parduotuvės kiemo, pamatė ateinant G. K., kuris rankose turėjo kirvį ir jį laikė iškėlęs į viršų. Tada ji puolė skambinti policijai, ji ir jos mažamečiai vaikai patyrė išgąstį.

Nuteistasis G. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2011-07-04, maždaug nuo 12 ar 13 val. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų (duomenys neskelbtini) pavėsinėje vartojo alkoholinius gėrimus. Jis vis eidavo į netoliese esančią parduotuvę ir nupirkdavo alkoholinių gėrimų. Iš viso tą dieną į parduotuvę ėjo 3–4 kartus. Paskutinį kartą ėjo apie 19.30 val. ir pardavėjos B. G. paprašė duoti prekių skolon. Tą dieną suplėšyti užsakymų kvitų negrasino, pardavėjos B. G. nestumdė, neįžeidinėjo, jai darbo netrukdė, kasos aparato klaviatūros nespaudė. Pripažįsta, kad pardavėjos B. G. įkyriai prašė eiti kartu parūkyti, tačiau ji atsisakė, pradėjo verkti, sakė, jog nori baigti darbus. B. G. taip pat sakė, jog yra nervinga, trečią mėnesį nėščia ir prašė jo išeiti iš parduotuvės. Jis parduotuvėje sėdėjo ne ant prekystalio, o ant tokios palangės, kur sėdi ir kiti. Parduotuvėje pasirodę nukentėjusieji Ž. G. ir A. Ž. ištempė jį iš parduotuvės, vienas paėmęs už rankų, kitas – už kaklo. Po kiek laiko jis su J. B. nuėjo nuo parduotuvės ir tada pasiėmė bei atsinešė kirvį. Nešinas kirviu rankose, ėjo gatve iš paskos atbuline eiga važiuojančiam nukentėjusiųjų automobiliui, tačiau kirviu nemosikavo ir negrasino. Buvo kelis sykius užsimojęs, parodė, kad gali jiems įkirsti. Ėjo kelio važiuojamosios dalies kaire puse, pakraščiu, apie 50–60 cm nuo kelkraščio. Ištiesęs ranką lengvai galėjo daužyti automobilį. Automobilio galinių langų stiklai buvo tamsinti, jis vaikų automobilyje nematė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs bylos medžiagą, patikrinęs įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje nenustatyta, jog nuteistasis G. K. iki 19.30 val. būtų atlikęs veiksmus, kurie sutrikdytų viešąją rimtį ar tvarką. Tai, kad jis kelis kartus buvo užėjęs į parduotuvę pirkti alkoholinių gėrimų negali būti laikoma viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymu. Nuteistasis G. K. neigia stumdęs nukentėjusiąją ar tyčiojęsis iš jos žodžiais, grasinęs suplėšyti užsakymų kvitus, trukdęs nukentėjusiajai rašyti užsakymus. Nukentėjusioji nenurodo, kada ir kokiu būdu buvo stumdoma, ar atsitrenkė į kokius nors daiktus, kokie necenzūriniai žodžiai jos atžvilgiu buvo pasakyti, jos parodymai nėra nuoseklūs. Paneigti nuteistojo G. K. parodymų neįmanoma, nes nenustatyta liudytojų, kurie būtų matę įvykį, nukentėjusiajai nenustatyti sužalojimai, nenustatyti parduotuvės turto sugadinimai, nenustatyta, kad dėl nuteistojo G. K. veiksmų būtų sutrikdytas parduotuvės darbas. Nors, kaip nurodo nukentėjusioji, veiksmas vyko maždaug šešias valandas, tačiau ji pagalbos nesikreipė, o nuteistąjį aptarnaudavo. Nuteistojo G. K. veiksmuose nenustatyti BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai, todėl iš kaltinimo reikalinga pašalinti G. K. inkriminuotus nukentėjusiosios B. G. atžvilgiu atliktus veiksmus, kad 2011 m. liepos 4 d., apie 13 val. ir vėliau, per keletą kartų, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, t. y. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pašalinių žmonių akivaizdoje, trukdė tuo metu dirbančiai B. G. atlikti savo, kaip pardavėjos, funkcijas, – užėjęs už prekystalio spaudinėjo kasos aparato mygtukus, grasino suplėšyti užsakymų kvitus, ją stumdė, tyčiojosi žodžiais, trukdė nukentėjusiajai rašyti užsakymus, užsisakęs prekių už jas nenorėjo mokėti.

Byloje nustatyta, jog G. K. 2011 m. liepos 4 d., apie 19.30 val., ateina į parduotuvę, įkyriai kalbina nukentėjusiąją, siūlo jai eiti parūkyti, nukentėjusiajai nuteistojo buvimas parduotuvėje nemalonus, ji prašo jį išeiti iš parduotuvės, tačiau nuteistasis to nepadaro, atsisėda prie prekystalio, tačiau nenustatyta, kad jis būtų nukentėjusiąją įžeidinėjęs, naudojęs necenzūrinius žodžius, atlikęs kokius nors veiksmus, kurie realiai būtų sutrikdę parduotuvės darbą. Nukentėjusioji, neapsikentusi nuteistojo buvimo parduotuvėje, telefonu iškviečia savo sutuoktinį, o ne policiją, tai rodo, kad jai realiai grėsmė nekilo. Atvykęs su draugu nukentėjusios sutuoktinis nuteistąjį pašalina iš parduotuvės. Pašalintas iš parduotuvės G. K. grasina ir skambina telefonu, sutikęs liudytoją J. B. su juo pasikalba ir nueina, tačiau beeidamas apsisuka ir nueina pas K. B., iš kurio brolio, A. G., pasiėmęs kirvį, eidamas (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, paskui atbuline eiga važiuojantį Ž. G. vairuojamą automobilį „BMW 325“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas agresyviai nusiteikęs, mojuoja kirviu ir taip grasina sudaužyti Ž. G. priklausantį automobilį „BMW 325“ bei išgąsdina automobilio salone sėdėjusius Ž. G., A. Ž. ir mažametį M. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir tokiu įžūliu elgesiu bei grasinimais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Kaip jau minėta, teismų praktikoje įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (kasacinė byla Nr. 2K–513/2010). Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Grasinimas – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu) ir pan.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija mano, kad byloje pakankamai aiškiai nustatyti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai – įžūlus elgesys ir grasinimai. G. K. einančio kaimo gatve mojavimas kirviu ir grasinimas sudaužyti nukentėjusiojo Ž. G. vairuojamą automobilį, užkertant kelią nukentėjusiajam ir jo automobiliui judėti norima kryptimi, grasinimas sudaužyti nukentėjusiajam priklausantį automobilį, išgąsdino automobilyje „BMW 325“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvusius asmenis, ir taip jis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baigtinumo momentas siejamas su visuomenės rimties ar viešosios tvarkos sutrikdymo momentu. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Nagrinėjamu atveju G. K. mojavimas kirviu ir grasinimas sudaužyti Ž. G. vairuojamą automobilį sukėlė išgąstį Ž. G., A. Ž. ir mažamečiui M. G., ir sutrikdė transporto priemonių eismą. Tai, kad G. K. mojavimas kirviu sutrikdė viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, įrodo nukentėjusiųjų Ž. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis kirviu mojavo, neleido pravažiuoti, todėl jis automobiliu važiavo atgal. Atstumas tarp jų automobilio ir kaltinamojo buvo nedidelis, apie 1–1,5 m. Jei būtų norėjęs, nuteistasis būtų trenkęs į automobilį. Skambino policijai, atvyko policijos ekipažas. Dėl tokio kaltinamojo elgesio jam buvo labai nemalonu. Automobilyje taip pat buvo du jo mažamečiai vaikai. Jaunesnysis sūnus į nuteistojo veiksmus gal ir nelabai sureagavo, tačiau vyresnysis sūnus buvo labai išsigandęs, rėkė: „Dėdė su kirviu, dėdė su kirviu“, dėdę su kirviu jis prisimena dar ir šiuo metu. Nukentėjusiojo A. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad jis su Ž. G. sėdo į automobilį, išvažiavę iš parduotuvės kiemo, pamatė nuteistąjį, ateinantį su kirviu rankose. Nuteistasis, laikydamas rankose kirvį ir juo mojuodamas, nesitraukė, ir kelio viduriu ėjo link jų automobilio. G. K. šaukė: „Pasiryškinkim, kas kietesnis dabar“. Saugodamiesi nuteistojo, jie automobiliu važiavo atgal, paskambino policijai. Po kiek laiko nuteistasis pasišalino. Pamačius nuteistąjį su kirviu rankose buvo nejauku, kilo baimė, kad nuteistasis kirviu kur nors nepataikytų. Nukentėjusiosios B. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad jai iš lauko parėjus į parduotuvę, o vyrui automobiliu važiuojant iš parduotuvės kiemo, pamatė ateinant nuteistąjį, kuris rankose turėjo kirvį ir jį laikė iškėlęs į viršų. Tada ji puolė skambinti policijai, ji ir jos mažamečiai vaikai patyrė išgąstį. Tą dieną nuteistasis atrodė neblaivus. Nuteistasis jos abu mažamečius vaikus tikrai matė, kai vaikai stovėjo prie parduotuvės durų. Šias nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojo Ž. K. duoti parodymai, kad 2011-07-04 įvykių prie parduotuvės nematė. Buvo pas (duomenys neskelbtini) pavėsinėje kartu su D. P., J. P.. Pamatė keliu atbuline eiga važiuojantį automobilį, vairuojamą Ž. G.. Automobilyje matė Ž. G., automobilio šoniniai langai buvo uždaryti. Nuteistasis G. K. ėjo prieš automobilį ir nuleidęs kirvį juo mojavo. Nuteistasis nėjo kelio viduriu, ėjo važiuojamąja dalimi, pusės metro atstumu nuo kelkraščio. Nuteistasis su kirviu atėjo prie pavėsinės ir jų prašė sakyti, jog jis buvęs su jais, tačiau jie jį išvarė, nes nenorėjo problemų. Tada nuteistasis kirvį paliko ir išėjo. Jam kilo išgąstis, kai G. K. atėjo į pavėsinę su kirviu rankose.

Tai, kad G. K. buvo agresyviai nusiteikęs, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas J. B., kuris parodė, kad 2011-07-04 ėjo į parduotuvę apsipirkti. Prie parduotuvės pardavėjos vyras, jo draugas bei nuteistasis kažką aiškinosi, konfliktavo, jų pokalbis nebuvo malonus. Išėjęs iš parduotuvės, kaltinamajam pasakė: „Einam į namus“. Ėjo kartu su nuteistuoju, bet šis vėliau apsisuko ir nuėjo atgal. Nuteistasis gal buvo kažkiek išgėręs. Kad G. K. buvo agresyviai nusiteikęs, patvirtina ir tai, jog jis išvestas iš parduotuvės grasino ir kažkam skambino, tačiau niekam nepriskambino, po to nuėjo pas K. B. ir iš jo brolio pasiskolinęs kirvį ėjo gatve link Ž. G. vairuojamo automobilio. Tai, kad nukentėjusieji G. K. elgesį suvokė kaip pavojingą, įrodo tai, kad nukentėjusieji Ž. G. ir B. G. skambino policijai.

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008). Šiuo atveju įvertinus G. K. amžių, gyvenimišką patirtį ir kitus byloje surinktus duomenis, daroma išvada, kad G. K. turėjo numatyti, jog ėjimas kaimo gatve, kurios priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia, mojuojant kirviu priešais važiuojančiam automobiliui ir grasinant jį sudaužyti, gali sutrikdyti visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, todėl pripažįstama, kad G. K., padarydamas jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad G. K. veiksmai buvo atlikti po tam tikro laiko tarpo, kai jis buvo pašalintas ir parduotuvės, todėl nevertintini kaip natūralus atsakas į jo išvedimą iš parduotuvės. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad Ž. G. ir A. Ž. išvesdami jį iš parduotuvės jį pažemino ir sukėlė skausmą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šias skunde nurodytas aplinkybes laiko nepagrįstomis, kadangi tokių aplinkybių nuteistasis nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jų nepatvirtina ir kiti bylos duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų Ž. G., A. Ž. ir B. G. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kurie yra nuoseklūs ir kuriuos patvirtina liudytojų J. B., Ž. K., A. G., M. P. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai ir kita byloje surinkta medžiaga. Byloje neneustatyta, kad nukentėjusieji Ž. G., A. Ž., B. G. būtų susipykę su nuteistuoju G. K., ar būtų suinteresuoti nepagrįstai jį apkalbėti. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis. Teismas nesiremia nuteistojo G. K. duotais parodymai, kadangi jie nėra nuoseklūs ir prieštaraujantys anksčiau išdėstytų įrodymų visumai.

Šiuo atveju G. K. elgesio kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 2 dalį arba pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnį nėra pagrindo, kadangi byloje nenustatyta, jog G. K. būtų vartojęs necenzūrinius žodžius ar įžeidžiamai kibęs prie žmonių, o jo elgesys vertintinas kaip grasinimai ir įžūlus elgesys, ir dėl jo veiksmų kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, todėl konstatuojama, kad G. K. veika teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Įvertinus tai, kad iš kaltinimo buvo pašalintos aplinkybės, kurios nepriskiriamos nusikalstamiems veiksmams, spręstinas G. K. paskirtos bausmės klausimas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sumažėjo nuteistojo G. K. padarytų nusikalstamų veiksmų apimtis, taip pat įvertinęs ir tai, kad yra G. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalie 9 punktas), ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad praeityje jis daug kartų baustas administracine tvarka (nusikaltimo padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo), kad nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas (tačiau buvo nuteistas už kitą nusikalstamą veiką po šio nusikaltimo padarymo), kad jis padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, kad dirba, dabartinės darbovietės vadovo charakterizuojamas teigiamai, nors ankstesnės darbovietės charakterizuotas neigiamai, mano, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės apribojimo bausmę, nustatant artimą šios bausmės vidurkiui dydį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išplėtė kaltinamajame akte ir prokuroro prašyme dėl kaltinimo pakeitimo teisme jam pateikto kaltinimo ribas ir tokiu būdu pažeidė jo teisę į gynybą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apelianto nurodytos aplinkybės, kuriomis buvo išplėstos kaltinimo ribos, šalintinos iš G. K. pateikto kaltinimo, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų – neiškvietė ir teisme neapklausė visų kaltinamajame akte nurodytų liudytojų, o būtent D. P., J. P., su kuriais jis bendravo įvykio dieną ir kurie galėjo teismui paliudyti, kaip jis buvo nusiteikęs įvykio dieną, ar buvo agresyvus ir pan., D. E., kuris galėjo matyti, kaip Ž. G. ir A. Ž. jį ištempė iš parduotuvės ir kuris galėjo teismui paliudyti, kaip jis elgėsi. Apeliantas teigia, kad prieštaravo įrodymų tyrimo pabaigimui neišklausius šių liudytojų parodymų, tačiau teismas to nepaisė, taip pažeisdamas pareigą įrodymus ištirti išsamiai, objektyviai ir visapusiškai.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti visų bylai svarbių aplinkybių, o priimtas nuosprendis yra nemotyvuotas ir nepagįstas byloje surinktais įrodymais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. lapkričio 7 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis G. K. į teisiamojo posėdžio pirmininko klausimą, ar galima nagrinėti bylą, neatvykus liudytojams D. E., J. P., A. G. ir D. P., atsakė, kad prašo bylą nagrinėti, jo gynėja advokatė tokiam ginamojo prašymui pritarė. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis ar jo gynėja būtų prieštaravę įrodymų tyrimo pabaigimui neišklausius minėtų liudytojų parodymų, todėl apelianto argumentai dėl teismo pažeistos pareigos įrodymus ištirti išsamiai, objektyviai ir visapusiškai yra nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Joniškio rajono apylinkės teismas priimdamas 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendį nešališkai ir visapusiškai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tačiau padarė išvadas, kurios neatitinka baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir dėl to neteisingai paskyrė bausmę, todėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 2, 3 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti ir G. K. pripažinti, kad 2011 m. liepos 4 d., apie 20 val., pašalintas iš parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), eidamas (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatve, būdamas agresyviai nusiteikęs, atsineštu kirviu grasino sudaužyti Ž. G. priklausantį automobilį „BMW 325“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) taip išgąsdindamas automobilio salone sėdėjusį Ž. G., A. Ž. ir mažametį M. G., gim. (duomenys neskelbtini), sukeldamas pavojų jų sveikatai bei turtui ir tokiu įžūliu elgesiu ir grasinimais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje.

G. K. pripažintam kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant G. K. bausmės atlikimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, ir per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 95 (devyniasdešimt penkias) valandas sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė