Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. V. ir J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų M. V. ir J. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys atmetamas (CPK 259 str. 1 d., 260 str., 270 str. 5 d. 1 p.). Taigi, būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje teisingai pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai lemia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog tarp ieškovo ir atsakovo 2008-06-04 buvo sudaryta Kredito sutartis, pagal kurią apeliantams buvo suteiktas kreditas. Apeliantams tinkamai nevykdant kredito sutarties, atsakovas 2014-04-04 nutraukė kredito sutartį.

Nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės ginčija tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos kredito sutarties vienašalį nutraukimą. Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašo atnaujinti nutrauktą kredito sutartį, t.y. iš esmės prašo pripažinti negaliojančiu kredito sutarties nutraukimą.

Apeliantai savo skundą iš esmės grindžia aplinkybe, jog tik sužinoję apie sutarties nutraukimą, nedelsiant kreipėsi į Atsakovą ir derėjosi dėl paskolos sutarties atnaujinimo, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantai dar nuo 2013 metų savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, apie ką juos atsakovas informuodavo, kol galiausiai 2014 m. birželio 3 d. apeliantam visiškai nutraukus įmokų pagal kredito sutartį mokėjimą, ieškovas buvo priverstas nutraukti Kredito sutartį dėl jos pažeidimų. Dėl ko nėra pagrindo teigti, kad ieškovai dar iki sutarties nutraukimo nežinojo apie gręsiančia pasekmes už netinkamą sutarties vykdymą.

Apeliantai pat nurodo, kad kredito lėšomis įsigytas butas yra šeimos turtas, jis taip pat yra ir ieškovų trijų mažamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, dėl ko buto parduoti negalima, nes būtų neapsaugoti mažamečių vaikų interesai. Tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovas, apribojimai išieškant iš fizinio asmens turto nėra taikomi išieškant iš įkeisto turto, kas šiuo atveju ir yra atliekama vykdomojoje byloje (CPK 663 str. 5 d.). Pažymėtina ir tai, kad civilinio kodekso 3.85 str. 3 d. nustatyta, kad iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams. Tačiau apeliantai neįrodė ir neįrodinėjo, kad atsakovas Nordea Bank AB, kurio naudai yra vykdomas išieškojimas iš apeliantų turto laikytinas nesąžininga šalimi, todėl pats savaime toks buto teisinis rėžimas negali turėti įtakos pagrįstiems ir teisėtiems išieškotojo reikalavimams.

Apeliantai taip pat nurodo, kad 2014-02-15 išnuomojo savo gyvenamąjį būstą tam, kad galėtų toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus Atsakovui, kad kiekvieną mėnesį darydavo įmokas į Nordea banko sąskaitą paskolai dengti, tačiau apeliantai jokių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų (nuomos sutartis, mokėjimo nurodymai) nepateikė į bylą, nors tokią pareigą turi (CPK 178 str.). Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantai informavo atsakovą apie savo ketinimus kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kadangi jie nebegali vykdyti skolinių įsipareigojimų.

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra nei teisiškai nei faktiškai nepagrįsti, todėl nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.

Teismas įvertinęs aukščiau išdėstytą konstatuoja, kad apeliantų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių instituto reglamentavimu.

Atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantų lygiomis dalimis Nordea Bank AB naudai priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 227,78 EUR (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų M. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 227,78 EUR bylinėjimosi išlaidų Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, į.k. 303252632, naudai.