Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl 2007 m. sausio 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį iki 2007-07-01 neatlygintinai išdirbti 160 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Pagal BK 64 str. 1, 2 d. visiško sudėjimo būdu subendrinus šią bausmę su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-12-08 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, jam skirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį iki 2007-07-01 neatlygintinai išdirbti 160 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei 13 MGL, t.y. 1625, Lt dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. U. nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 28 d. apie 10.30 val., Panevėžyje, G. P.- (duomenys neskelbtini), sugadindamas durų spyną įsibrovė į patalpą – R. R. butą, iš kur slapta pasikėsino pagrobti jos turtą – 150 Lt vertės DVD grotuvą „Clatronic“ su distancinio valdymo pulteliu, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Teismas neįvertino nuteistojo asmenybės, t.y. to, kad D. U. 2000-08-04 buvo nuteistas už vagystę įsibraunant į negyvenamąją patalpą, ir nors už šį nusikaltimą jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme ir ją atliko, tačiau išvadų nepadarė. 2003-07-01 nuosprendžiu D. U. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 22 str. 1 d. 178 str. 1 d., tačiau teismo pasitikėjimo D. U. neįvertino ir nepateisino, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės savo tikslų nepasiekė. 2004-12-08 D. U. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 24 str. 4 d. 235 str. 1 d., 24 str. 4 d. 236 str. 1 d. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas parinko jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę motyvuodamas tuo, kad teistumas D. U. neišnykęs dėl nesunkios nusikalstamos veikos padarymo. Bet teismas neįvertino, kad jis buvo nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų organizavimą, t.y. už tai, kad parengė nusikalstamas veikas ir joms vadovavo, į nusikalstamą veiką įtraukė kitą asmenį, kas atitinkamai rodo didesnį jo pavojingumą ir antivisuomeninę vertybinę orientaciją. Be to, D. U. nėra visiškai atlikęs šios bausmės.

Skirdamas bausmę nuteistajam šioje baudžiamojoje byloje teismas neatsižvelgė ir nepakankamai įvertino jo elgesį nusikaltimo darymo metu ir tuoj pat po jo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pastebėjęs policijos pareigūnus jis išmetė įrankius ir priemones, kurių pagalba įsibrovė į butą, bandė pasislėpti ir taip siekė išvengti sulaikymo. Teismas nurodė, kad jis darbingas, registruotas darbo biržoje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis darbo biržoje užsiregistravo tik 2007-01-24, t.y. dieną prieš įvykstant teismo posėdžiui. Tai taip pat rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą, atitinkamą jo požiūrį į darbą bei leidžia daryti išvadą, kad paskutinis D. U. įvykdytas nusikaltimas nėra nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių poveikio rezultatas, o dėsninga viso ankstesnio jo elgesio pasekmė, ir leidžia pagrįstai manyti, kad nusikalstamų veikų darymas yra jo pragyvenimo šaltinis.

BK 56 str. 1 d. numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tik išskirtiniais, netipiškais atvejais, ir nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes recidyvistui gali būti skiriama bausmė be laisvės atėmimo. Šiuo atveju atsižvelgus į nuteistojo D. U. asmenybę nėra jokio pagrindo teigti, jog egzistuoja tokios aplinkybės, kurios leistų teismui padaryti neginčijamą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti D. U. paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Įvykužius teismo paskirtą laisvės apribojimo bausmę, nebus įgyvendinta jos paskirtis, numatyta BK 41 str. 2 d. t.y. D. U. nebus tinkamai nubaustas, nebus paveiktas taip, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Skunde nurodoma, kad teismas nors ir atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį – pasikėsinta padaryti apysunkį nusikaltimą, tačiau ši aplinkybė įvertinta netinkamai. Nusikaltimas, už kurį nuosprendžiu nuteistas D. U., turtinis, padarytas iš anksto apgalvota tyčia, savanaudiškais tikslais (už savanaudiškus nusikaltimus D. U. jau buvo nuteistas bei atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau išvadų nepadarė.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. U. nusikaltimas nebuvo atsitiktinis – buvo vykdomas jam pasiruošus, naudojant specialius įrankius bei priemones. Nusikalstamos veikos D. U. nebaigė dėl priežasčių nepriklausomų nuo jo valios, kadangi, nors ir siekė išvengti sulaikymo, buvo sulaikytas atvykusių policijos pareigūnų. Vagystę, padarytą įsibraunant į patalpą, įstatymų leidėjas laiko pavojingesne veika, už kurią numato griežtesnę atsakomybę nei už kitokį svetimo turto pagrobimą. Netinkamai įvertinęs šias BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, apibūdinančias D. U. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, ir parinkdamas D. U. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, teismas skyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę.

Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 59 str. 1 d. 2 p. taikymo

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. nurodoma, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ar teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei jis pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą ir galimybę švelninti jam bausmę.

Faktinės aplinkybės šioje baudžiamojoje byloje leidžia tvirtinti, kad šią aplinkybę lengvinančia pirmos instancijos teismas pripažino nesant tam pakankamo pagrindo. Byloje nustatyta, kad nuteistasis policijos pareigūnų buvo sulaikytas įvykio vietoje, t.y. laiptinėje, kur yra nukentėjusiosios R. R. butas, tačiau aukščiau esančių aukštų balkone, kur jis, pamatęs laiptinėje policijos pareigūnus, bandė pasislėpti. Nustatyta ir tai, kad prieš sulaikymą jis išmetė įrankius (atsuktuvus bei reguliuojamą raktą), kurių pagalba buvo sulaužyta nukentėjusiosios buto durų spyna ir pirštines, kurias jis dėvėjo būdamas bute. Jau taip elgdamasis jis akivaizdžiai parodė, jog nėra linkęs būti nuoširdus ir užkluptas įvykio vietoje iš karto pripažinti savo kaltę. Būtent tokią išvadą patvirtina ir jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu: savo pirminiuose parodymuose (2 t., 7 – 8 b.l.) nuteistasis iš viso neigė buvęs nukentėjusiosios bute, ieškojęs turto, kurį kėsinosi pagrobti (įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, jog daiktai nukentėjusiosios bute buvo rasti išversti) ir jau pasiruošęs išnešti jos DVD. Vėliau, tyrimo metu renkant neginčijamus jo kaltės įrodymus, jis tolygiai keitė savo poziciją dėl nusikalstamos veikos, t.y. suradus jo avalynės pėdsaką bute, jis prisipažino buvęs bute; iš buto pagrobęs DVD distancinio valdymo pultelį, kurį sulaikytas išmetė policijos automobilyje ir kuris ten buvo rastas, jis prisipažino tik paskutinėje savo apklausoje (2 t., 114 – 115 b.l.). Toks nuteistojo elgesys įvykio vietoje nusikalstamos veikos metu bei atliekant ikiteisminį tyrimą jo baudžiamojoje byloje neatitinka BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyto prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir ypač jo nuoširdaus gailėjimosi dėl šios veikos, kuris iš viso nėra įmanomas pilnai nepripažįstant neginčijamai nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Todėl pirmos instancijos teismas šioje byloje šią baudžiamojo įstatymo normą taikė neteisingai, t.y. nesant pakankamo pagrindo pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Skundžiamas teismo nuosprendis dėl to keičiamas (BK 328 str. 1 p.).

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis BK 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgti į kitas BK VIII skyriaus nuostatas (BK 55 – 58, 61 str.). Šioje byloje apylinkės teismas teisingai įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (nusikaltimas apysunkis, t.y. jis pakankamai pavojingas), kaltės formą (jis tyčinis, o kadangi tai akivaizdus pasikėsinimas padaryti vagystę – jis padarytas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika buvo nutraukta pasikėsinimo stadijoje).

Tačiau, teismas visiškai neatsižvelgė į veikos padarymo motyvą, kitas svarbias veikos padarymo aplinkybes ir neteisingai įvertino D. U. asmenybę. Nuteistojo padarytas nusikaltimas yra savanaudiškas, iš anksto apgalvotas ir suplanuotas, t.y. padarytas dienos metu, kuomet dauguma žmonių dirba, panaudojant specialius įrankius įsilaužti į butą, naudojant pirštines ir pan. Šios aplinkybės parodo didesnį kaltininko pavojingumą visuomenei. Vertinant jo asmenybę matyti, kad iki padarant veiką, už kurią jis buvo nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, jis buvo teistas du kartus (iš jų vienąkart už vagystę), kartą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (taip pat už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą), R. R. turtą pasikėsino pagrobti neatlikęs bausmės, t.y. nesumokėjęs ir net nesistengęs mokėti jam skirtos baudos, bei neišnykus teistumui, nors 2004-12-08 teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas už nesunkius nusikaltimus, tačiau pripažintas kaltu dėl šių veikų organizavimo. Taigi, jis yra recidyvistas BK 27 str. 1 d. prasme, pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis darbingas, registruotas darbo biržoje, tačiau iš tiesų jis darbo biržoje įsiregistravo tik likus dviem dienom iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo. Paskutinio nusikaltimo padarymo metu jis turėjo administracinę nuobaudą, gyvenamojoje vietoje žinomas kaip linkęs daryti nusikaltimus. Taigi, iš esmės jis gali būti charakterizuojamas nepatenkinamai kaip asmuo, nedarantis jokių pozityvių išvadų iš savo elgesio ir nesistengiantis taisytis. Pripažinus, kad pirmos instancijos teismas be pakankamo tam pagrindo nustatė jau minėtą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kitokių lengvinančių ar sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių byloje nėra. Nors apeliacinės instancijos teismui nuteistasis pateikė dokumentus apie tai, kad sumokėjo 2004-12-08 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtą baudą bei išsiėmė verslo liudijimą ir šiuo metu dirba, tai jis padarė tik prieš pat jo bylos nagrinėjimą teisme, jam gręsiant realiai bausmei. Į šias aplinkybes kolegija atsižvelgia nustatydama jam naujos bausmės dydį.

Įvertinus visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas nuteistajam paskyrė aiškiai neteisingą – aiškiai per švelnią, bausmę, todėl ir ši nuosprendžio dalis keičiama, baudžiant D. U. realia laisvės atėmimo bausme, mažesne nei to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 328 str. 2 p.). Be kita ko, skiriant jam šią bausmę atsižvelgiama ir į tai, kad pasikėsinto pagrobti turto vertė nėra didelė, nukentėjusioji jam pretenzijų neturi, žala jai atlyginta, tačiau tai padaryta ne paties nuteistojo iniciatyva.

Nors nuteistasis apeliacinės instancijos teismui buvo pateikęs kvitus apie jam skirtos 1625 Lt baudos sumokėjimą, jis neturėjo patvirtintų šių dokumentų kopijų, todėl abi bausmės jam bendrinamos BK 64 str. numatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p. teismas

NUSPRENDĖ:

2007 m. sausio 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

1) pašalinti iš nuosprendžio D. U. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi;

2) D. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. skirti laisvės atėmimą vieneriems metams.

Pagal to paties kodekso 64 str., šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su 2004-12-08 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme – 1625 Lt dydžio bauda, ir skirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 1625 (vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimt penkių) Lt baudą.

Laisvės atėmimo bausmę jam paskirti atlikti pataisos namuose. Jos pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos vykdant nuosprendį.

Kitą apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.