Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 25 d. nuosprendžio.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu M. Ž. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Pritaikius BK 92 straipsnį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant nuteistajam auklėjimo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dvylika mėnesių būti namuose nuo 19 val. iki 7 val., tęsti mokslą Marijampolės profesinio rengimo centre, 100 valandų dirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu iš nusikalstamos veikos gauti 648,58 Lt konfiskuoti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 25 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendis pakeistas – M. Ž. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, atliekant paskirtąją bausmę nepilnamečių pataisos namuose. Nuosprendžio dalis, kuria M. Ž. buvo pritaikytas BK 92 straipsnis, panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 26 d., apie 10.30 val., savo namuose, esančiuose Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą, įgijo didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų – 6,370 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, draudžiamo vartoti medicinos tikslams, 0,104 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, leidžiamo vartoti medicinos tikslams, ir 4,279 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, draudžiamų vartoti medicinos tikslams. Šias narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai, turėdamas tikslą realizuoti, laikė savo namuose iki 2008 m. gegužės 26 d., 21.30 val., po to, apie 23.30 val., A. M. vairuojamu automobiliu BMW 520 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) neteisėtai, turėdamas tikslą realizuoti, atgabeno ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie parduotuvės „Maxima X“, Alytuje, Naujoji g. 17 K, kur Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato darbuotojų buvo sulaikytas.

Be to, M. Ž. nuteistas ir už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, neturėdamas tikslo platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens gaudamas kaip atlygį už narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimą ir realizavimą, įgijo nedidelį kiekį – 0,37 g kanapių ir jų dalių, ir jas neteisėtai iki 2008 m. gegužės 27 d. 4.30 val. laikė savo rankinėje.

Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą teismą. Kasatoriaus nuomone, ši nuostata yra pažeista. Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti BK 80 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų nuostatas, kurios įpareigoja teismą užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų nepilnamečio asmens amžių ir socialinę brandą, padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmens ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodytą teisės normą pritaikė tinkamai, pagrįstai patikėjo M. Ž. noru persiauklėti, pasikeisti, nes jis pradėjo gerai mokytis, gerai elgtis, sukūrė šeimą, nuo 2008 m. gegužės 26 d. nepadarė naujų nusikaltimų bei administracinės teisės pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 91 straipsnio 3 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios numato galimybę atidėti bausmės vykdymą nepilnamečiui, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Pagal BK 91 straipsnio 3 dalį, kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę ir atidėjo jos vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo teisingas ir objektyvus tirdamas bei vertindamas jo asmenines savybes. Teismas atkreipė dėmesį tik į tai, kaip jis elgėsi iki nusikaltimo padarymo bei nusikaltimo padarymo metu; neatsižvelgė į iš esmės pasikeitusią jo šeiminę padėtį. Tai, kasatoriaus nuomone, rodo akivaizdų apeliacinės instancijos teismo šališkumą. Dar ir šiuo metu jis yra nepilnametis, mokosi, sulaukęs pilnametystės pradės dirbti. Aplinkybė, kad jis turi galimybę sulaukęs pilnametystės iš karto įsidarbinti, apeliacinės instancijos teismui buvo žinoma ir ji turėjo būti vertinama. Nuosprendyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į BK 61 straipsnio reikalavimus, į tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas. Apeliacinės instancijos teismas netaikė BK 27 straipsnio 4 dalies normos, draudžiančios kaltininką pripažinti ir laikyti recidyvistu, jeigu nusikaltimus padarė nepilnametis asmuo. Kasatorius mano, kad būtent ši aplinkybė lėmė griežtesnės bausmės skyrimą. Kasatorius teigia, kad pagal savo amžių ir kriminalinę praeitį negali būti priskirtas prie asmenų, kurie negali būti perauklėti ir pataisyti be realaus laisvės atėmimo paskyrimo. 1992 metų Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos „Dėl bausmių skyrimo nuoseklumo“ E punkte pabrėžiama, kad <...skiriant laisvės atėmimą turi būti nurodomos specifinės priežastys...>, nulemiančios tokį teismo nuosprendį. Teismo nuosprendyje, vadovaujantis šiomis rekomendacijomis, taip pat turėtų būti išskirta ir nurodyta konkreti specifinė priežastis, dėl kurios teismas nepilnamečiui asmeniui skiria realią laisvės atėmimo bausmę. Minėtų Rekomendacijų D punkte reikalaujama, kad ankstesnis asmens teistumas nebūtų mechaniškai pripažįstamas kaltininko padėtį sunkinančiu veiksniu, į jį apskritai neturėtų būti atsižvelgiama <... jei kaltininkas yra jaunas žmogus...>

Prokurorės nuomone, iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio bei kitos bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiui, reikalavimų nepažeidė, į BK 80 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose išvardytus ypatumus atsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, kad M. Ž. už veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė yra aiškiai per švelni, t. y. jam paskirta neteisinga bausmė. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nustatyta tik viena M. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimas. BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką kasatorius įvykdė atlikdamas laisvės apribojimo bausmę, paskirtą ankstesniu nuosprendžiu už tyčinės apysunkės veikos padarymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir tai, kad M. Ž. tinkamai nevykdė ankstesniu nuosprendžiu jam paskirto įpareigojimo – mokytis, nes, kaip matyti iš byloje esančios M. Ž. charakteristikos, kasatorius nuolat praleidinėjo pamokas be pateisinamų priežasčių, jo pažangumo vidurkis tik 5,1 proc. Taipogi teismas pažymėjo, kad bausmės – laisvės apribojimo – laikotarpiu, M. Ž. vartojo narkotines medžiagas, o jo gabentų realizuoti narkotinių medžiagų kiekis beveik penktadaliu viršijo didelio masto ribą. Apibendrinus darytina išvada, kad M. Ž. elgesys atliekant ankstesniu 2007 m. lapkričio 12 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, naujos nusikalstamos veikos (tyčinio sunkaus nusikaltimas) padarymas, netinkamas mokymasis, narkotinių medžiagų vartojimas, byloja apie tai, kad M. Ž. dėl netinkamo savo elgesio nepadarė reikiamų išvadų, padarė dar sunkesnę nusikalstamą veiką, nesilaikė nustatytų įpareigojimų, t. y. nepateisino ankstesniu teismo sprendimu jam parodyto pasitikėjimo. Byloje esanti M. Ž. charakteristika, kurioje nurodyti teigiami jo pasikeitimai ir į kurią dėmesį atkreipė pirmosios instancijos teismas, surašyta praėjus tik vieno mėnesio laikotarpiui nuo M. Ž. mokslų toje įstaigoje pradžios. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad visų šių aplinkybių netinkamas vertinimas, kai kurių iš jų nevertinimas, suponavo klaidingą ir nepagrįstą išvadą, kad sankcijoje numatytos minimalios bausmės paskyrimas neprieštaraus bausmės paskirčiai ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Nors M. Ž. apeliacinės instancijos teismas paskyrė tik šešiais mėnesiais griežtesnę bausmę nei pirmosios instancijos apylinkės teismas, tačiau tokia bausmė atitinka BK 41, 54, 80, 91 ir 92 straipsnių reikalavimų.

BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, suponuojantis teismui pareigą už nusikalstamos veikos padarymą asmeniui paskirti teisingą bausmę. Teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, turi įvertinti visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, nesuteikiant nė vienai iš jų prioriteto. Bausmė, atitinkanti veikos pavojingumą, kaltinamojo asmenybę ir kitas įstatyme numatytas aplinkybes, laikytina teisinga. Kasatorius skunde nurodo ir pabrėžia savo amžių bei teigiamus pokyčius, įvykusius jo gyvenime po nusikalstamos veikos padarymo, suteikdamas šioms aplinkybėms ypatingą vertę. Apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik šias, bet ir kitas aplinkybes – nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo metu bei po to, nesuteikdamas nė vienai iš šių aplinkybių ypatingos vertės. Priimto sprendimo motyvai nurodyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, todėl pakartotinai neanalizuotini. Kasatoriaus teiginys apie teismo šališkumą taip pat nepagrįstas. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs bylos aplinkybes, padarė kitokias išvadas apie skirtiną M. Ž. bausmės dydį bei bausmės vykdymo atidėjimo galimumą, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas buvo šališkas. Teismo teiginys, kad nuteistasis M. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, nėra pagrindas pripažinti teismo šališkumą. Sutinkant su kasatoriaus teiginiu, kad įstatymai neįpareigoja nepilnamečių dirbti, atkreiptinas dėmesys į apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esantį sakinį, sukėlusį abejonių kasatoriui dėl teismo šališkumo. Teismas tiesiog konstatavo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu M. Ž. nesimokė ir nedirbo. Ši aplinkybė tikrai nerodo teismo šališkumo, o tiesiog pažymi jo požiūrį į M. Ž. elgesį aptariamu laikotarpiu. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir netaikė BK 27 straipsnio 4 dalies normos, draudžiančios kaltininką pripažinti recidyvistu, jeigu nusikalstamą veiką padarė nepilnametis asmuo. Susipažinus su skundžiamo teismo nuosprendžiu, pažymėtina, kad jame nenurodyta, jog M. Ž. laikytinas recidyvistu, todėl šis argumentas laikytinas nereikšmingu ir atmestinas. BK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtina nuostata, kad nepilnamečio baudžiamosios atsakomybės ypatumais siekiama riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes. Tačiau BK 91 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jei jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, o šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nepilnamečiui bausmė skiriama vadovaujantis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame straipsnyje nurodytais ypatumais. Taigi, įvertinus M. Ž. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad M. Ž. turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, viršijanti minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Ši išvada susijusi ir su tuo, kad, paskyrus M. Ž. griežtesnę nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, nebeliko galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bet kokiu atveju M. Ž. negalėjo būti taikomas BK 92 straipsnis, nes, įvertinus bylos aplinkybes, negalima daryti išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Prokurorės nuomone, kasacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, susiję su teoriniais pamąstymais, o ne teisės taikymo klausimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir tik BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, todėl šiais aspektais išnagrinėjus aptariamą bylą, M. Ž. skundas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės dydžio ir Baudžiamojo kodekso 92 straipsnio taikymo

BPK 382 straipsnio 4 dalyje numatytas sprendimas, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis panaikinami ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis ar nutartis tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį neteisėtai panaikino ar pakeitė. Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nėra pagrindo.

Kasatorius savo kaltės padarius nusikalstamas veikas neneigia ir padarytų veikų kvalifikavimo neginčija. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. Ž. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu trisdešimčiai parų. Subendrinus bausmes galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir, pritaikius BK 92 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, pripažino, kad M. Ž. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė savo dydžiu yra aiškiai per švelni, ją sugriežtino iki laisvės atėmimo ketveriems metams šešiems mėnesiams, subendrinęs bausmes galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams, ir panaikino BK 92 straipsnio taikymą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, t. y. neatsižvelgdamas į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, netaikė, nors turėjo taikyti, BK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, 27 straipsnio 4 dalies, 91 straipsnio 3 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatų, nesilaikė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų „Dėl nuoseklumo skiriant bausmes“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdami bausmes nepilnamečiams teismai vadovaujasi Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis bei kartu atsižvelgia į papildomus, specifinius bausmių individualizavimo reikalavimus, įtvirtintus Baudžiamojo kodekso XI skyriuje „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio Kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio Kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 91 straipsnio 3 dalį terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio Kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Kasacinio skundo argumentai bei pats prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nuteistajam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, rodo, kad paskirtos bausmės rūšis neginčijama. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro skundą, paduotą nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, bausmės rūšies nekeitė, paskirdamas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį didesnę laisvės atėmimo bausmę įstatyme numatytos taisyklės, kad nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Baudžiamojo kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, nepažeidė, todėl kasatoriaus argumentai dėl BK 91 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo atmestini. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti BK 27 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų, taip pat atmestinas. M. Ž. pavojingu recidyvistu nepripažintas. Pagal BK 91 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be joje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia ir į aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad M. Ž. nusikalstamas veikas padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo metu, yra jo asmenybę apibūdinanti aplinkybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai į tai atkreipė dėmesį ir įvertino pagal visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės dydžiui, kontekstą. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės turi vienodą teisinę reikšmę, todėl skiriant bausmę įvertinamos kaip visuma. Be to, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, apibūdinančios padaryto nusikaltimo pavojingumą, negali būti sumenkinamos skiriant prioritetą kaltininko nepilnametystei, t. y. nepilnametystė negali būti pripažįstama kaip viena svarbiausių aplinkybių, lemiančių laisvės atėmimo bausmės, skiriamos už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, dydį. Nustatydamas bausmės dydį, teismas turi vadovautis ir BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kieki, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, motyvuotai nustatyti skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas jį nuo jos vidurkio. Tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyti aiškūs bausmės skyrimo motyvai, nustatyta ir Baudžiamojo proceso kodekse (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nustatant skiriamos bausmės dydį nuosprendyje negali būti apsiribojama tik nustatytų aplinkybių išvardijimu – turi būti atskleistas jų turinys bei reikšmė skiriamai bausmei. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame apsiribota tik formaliu aplinkybių išvardijimu, motyvų, paaiškinančių, kodėl M. Ž. skiriama minimali laisvės atėmimo bausmė, apskritai nėra. Apeliacinės instancijos teismas M. Ž. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę pagriežtino nurodęs tokio sprendimo motyvus bei pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, padarytas skiriant aiškiai per švelnią bausmę. Priimdamas tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas nei Baudžiamojo kodekso nuostatų, kurias nurodė kasatorius, nei baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Bausmės dydis, t. y. jo nustatymui turinčių reikšmę aplinkybių vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinė bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl kasatoriaus argumentai, kaip turėtų būti vertinamos vienos ar kitos aplinkybės, nenagrinėtini.

BK 92 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma nepilnamečiui, nuteistam už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, jeigu teismas nusprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nesant pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įstatymo reikalavimus sugriežtindamas M. Ž. laisvės atėmimo bausmę iki ketverių metų šešių mėnesių, šioje nutartyje platesnis pasisakymas dėl BK 92 straipsnio taikymo netenka prasmės. Tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pažymėjo, kad, netgi negriežtinant M. Ž. paskirtos bausmės, jam negalėjo būti taikomas BK 92 straipsnis, nes, įvertinus bylos aplinkybes (nusikalstamas veikas padarė atlikdamas už tyčinį nusikaltimą ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę, tinkamai nevykdė tuo pačiu nuosprendžiu paskirto įpareigojimo, vartojo narkotines medžiagas ir kt. aplinkybes), negalima daryti išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos ar rezoliucijos yra rekomendacinio pobūdžio tarptautiniai dokumentai, iš esmės skirti valstybių narių įstatymų leidybai orientuoti. Šie tarptautinės teisės aktai tiesiogiai netaikomi. Kita vertus, analizuojant kasaciniame skunde nurodytos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R (92) 17 „Dėl nuoseklumo skiriant bausmes (Ministrų Komiteto priimta 1992 m. spalio 19 d.) nuostatas bylai reikšmingų Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų kontekste, baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymai bei jų taikymas nagrinėjamojoje byloje iš esmės neprieštarauja Rekomendacijoje išdėstytiems principams.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą atmesti.