- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- A-552-937-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01767-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei bei Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl sprendimo, atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-197(AG-171/01-2011) (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. atsakymą Nr. (1D-2497)2D-4559 ant Prezidento kanceliarijos blanko (toliau – ir Atsakymas); įpareigoti atsakovus nagrinėti pateiktąjį Prezidentei prašymą iš naujo.
Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalies normos, kad „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento (...) veiklos (...)“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsniui bei teisinės valstybės principui; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Prezidento kanceliarijos nuostatų, patvirtintų Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 (toliau – ir Nuostatai) 10 ir 17 punktai atitinka Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1, 3 dalis, teisinės valstybės principą; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklių, patvirtintų Prezidento kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 (toliau – ir Taisyklės) punktai, nustatantys, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Prezidento kanceliarijoje (Priimamajame), atitinka Konstituciją ir įstatymus.
Pareiškėjo manymu, Prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. (1D-2497)2D-4559 ant Prezidento kanceliarijos blanko tinkamai neatsakė į pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. pateiktą Prezidentei prašymą, nes jame nepasisakyta dėl prašymo atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Pareiškėjas skundą grindė Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 2 dalimi, 77 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 23 straipsnio 4 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo, bei, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>" neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą. Pareiškėjas pažymėjo, kad, priešingu atveju, teismas turi kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies normos atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsniui bei teisinės valstybės principui nustatymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Atsakyme nurodoma, jog „Lietuva ir kitos kandidatės prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolus pasirašė 2003 m. kovo 26 d.", tačiau nėra pagrindžiama Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapyje nurodyta 2004 m. vasario 27 d. protokolo įsigaliojimo data. Pareiškėjo manymu, ši data neatitinka pačios Sutarties ratifikavimo datos. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad Atsakyme nenurodyta, kas pasirašė ir kieno įgaliojimus pasirašyti Lietuvos vardu turėjo pasirašiusysis protokolą, nepateikta įrodymų, jog Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas egzistuoja. Pareiškėjo manymu, visus šiuos įrodymus turėjo išreikalauti Komisija, bet neteisėtai ir nepagrįstai neišreikalavo, todėl visus šiuos įrodymus turi išreikalauti teismas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdytas ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimas nurodyti akto apskundimo tvarką.
Pareiškėjo manymu, Prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais M. Ž. nėra Prezidento kanceliarijos darbuotojas, todėl neturi teisės naudoti Prezidento kanceliarijos blanko.
Pareiškėjas rėmėsi Konstitucijos 77 straipsniu, 84 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, Nuostatų 1, 6.6, 6.11, 10, 17, 18 punktais, Taisyklių 4, 21.1, 21.5 punktais ir nurodė, kad Prezidento kanceliarijos kancleris, viršydamas savo įgaliojimus, 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 neteisėtai ir nepagrįstai pasisavino ir perdavė Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriui (buvo Prezidento kanceliarijos priimamasis) teisę nagrinėti prašymus, kuriuose keliami klausimai susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais. Pareiškėjo manymu, Taisyklių 4, 21.5 punktai, nustatantys, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Prezidento kanceliarijoje (priimamajame), akivaizdžiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniui, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas rėmėsi Taisyklių 3.5 punktu, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nurodė, kad šiuo atveju Prezidento kanceliarijai jokiais teisės aktais nėra suteikta kompetencija priimti sprendimą dėl pateiktų prašymų, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais. Pareiškėjas pabrėžė, kad pateiktuose prašymuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais, todėl atsakymą į tokius prašymus turi duoti tik Prezidentas, o ne valstybės įstaiga, tik padedanti Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas ir atliekanti Prezidento rezidencijos finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą.
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktuose atskiruosiuose skunduose (b. l. 117-119, 147-151, I t.) nurodė, kad Respublikos Prezidento patarėja I. P. yra Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoja, nepavaldi Prezidento kanceliarijos kancleriui, ji nedirba Prezidento kanceliarijoje, todėl, pareiškėjo teigimu, neturi teisės pasirašyti ir teikti šioje byloje atsiliepimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Prezidentas ir Prezidento kanceliarija yra du skirtingi juridiniai asmenys, Prezidentas neturi jokios teisės duoti nurodymus, leisti potvarkius dėl įgaliojimo Prezidento patarėjams atstovauti Prezidento kanceliariją, t. y. kitą juridinį asmenį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Prezidentė iki šiol nepatvirtino Prezidento kanceliarijos struktūros schemos, kaip tai numatyta Prezidento įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje. Pareiškėjo manymu, I. P. ir M. Ž. veiksmuose yra galimai nusikalstamų veikų požymių. Pareiškėjas prašyme teismui prašė pranešti prokurorui apie I. P. ir M. Ž. veiksmuose galimai nusikalstamos veikos požymius.
II.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu į skundą (b. l. 28-34, I t.) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo rašytiniame kreipimesi, adresuotame Prezidentei D. G., buvo suformuluoti trys prašymai: 1) atsiųsti pareiškėjui Prezidento dekretą dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Šiaurės Atlanto Sutarties protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo; 2) atsiųsti pareiškėjui oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba; 3) imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Pareiškėjas skundė į jo kreipimąsi pateiktą Atsakymą ta apimtimi, kuria, pareiškėjo nuomone, jam nebuvo atsakyta į du iš trijų kreipimesi suformuluotų prašymų: 1) atsiųsti pareiškėjui oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba; 2) imtis priemonių, kad šio dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose.
Atsakovo teigimu, identiškus pastariesiems minėtiems dviem prašymams pareiškėjas buvo suformulavęs ir savo ankstesniame – 2009 m. spalio 16 d., kreipimesi, adresuotame Prezidentei. Pareiškėjui į jo 2009 m. spalio 16 d. kreipimąsi Kanceliarija 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (1D-3624)-2D-6491 pateikė atsakymą, kurį pareiškėjas apskundė Komisijai. Komisija 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336) pareiškėjo skundą atmetė. Šį Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pastarąjį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2011 m. gegužės 2 d. priėmė nutartį pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje yra pasisakyta dėl prašymų, kuriuos pareiškėjas pakartotinai kelia savo 2011 m. birželio 19 d. kreipimesi, t. y., kad Prezidentė atsiųstų jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtųsi priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos tinklalapiuose. Atsakovo manymu, pareiškėjas piktnaudžiauja savo teise kreiptis į teismą, kadangi ginčas tarp pareiškėjo ir Prezidento kanceliarijos iš esmės yra teismo išnagrinėtas ir išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. galutine ir neskundžiama nutartimi, todėl, atsakovo manymu, ginčai šiais klausimais tarp pareiškėjo ir Prezidento kanceliarijos negali būti nagrinėjami nei ikiteismine tvarka, nei teisme.
Atsakydamas į skundo teiginį, kad M. Ž. nėra Prezidento kanceliarijos darbuotojas ir neturi teisės naudoti Prezidento kanceliarijos blanko, atsakovas rėmėsi Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Nuostatų 10 punktu ir nurodė, kad Prezidento kanceliarijos struktūra yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. liepos 13 d. potvarkiu Nr. 2K-1, iš kurio matyti, kad Užsienio politikos grupė yra sudėtinė Kanceliarijos dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Prezidento ir Prezidento kanceliarijos vardu gautų fizinių ir juridinių asmenų prašymų, skundų ir pranešimų registravimą, nagrinėjimą ir asmenų aptarnavimą Prezidento kanceliarijoje reglamentuoja Taisyklės, kurių 36 punkte nustatyta, kad asmenų prašymus nagrinėja ir atsakymus į juos rengia Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjai, kuriems asmenų prašymai buvo perduoti nagrinėti pagal Lietuvos Respublikos Prezidento, kanclerio pavedimus. Prezidentės patarėjas M. Ž. yra Prezidentės politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, dirbantis Prezidento kanceliarijos Užsienio politikos grupėje. Jo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 2K-87, 1, 4, 8.11 punktų nuostatos patvirtina, kad M. Ž. dirba Prezidento kanceliarijoje – jis yra Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, turintis teisę rengti atsakymus pareiškėjams, naudodamas Lietuvos Prezidento kanceliarijos blanką.
Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, atsakovas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pripažino, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 140-5758) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl pareiškėjo prašymų sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Nuostatų 10 ir 17 punktai atitinka Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą, ar Taisyklių punktai, kuriuose nustatyta, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje (Priimamajame), atitinka Konstituciją ir įstatymus, atsakovas paaiškino, kad tik Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus tirti, ar Prezidento teisės aktas (inter alia Prezidento potvarkis) atitinka Konstituciją. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prezidento akto nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, kad Prezidento aktas (ar jo dalis), jo manymu, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, bet privalo aiškiai nurodyti, kokia apimtimi, jo nuomone, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties aukštesnės galios teisės aktui pagrįsti aiškiai suformuluotais argumentais. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių argumentų, kodėl Nuostatų 10 ir 17 punktai prieštarauja Prezidento įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nepateikė. Atsakovo nuomone, Nuostatų 10 ir 17 punktai Prezidento įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja. Tuos pačius argumentus atsakovas mutatis mutandis taikė ir dėl pareiškėjo prašymo patikrinti, ar Taisyklių punktai, kuriuose nustatyta, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Prezidento kanceliarijoje (priimamajame), atitinka Konstituciją ir įstatymus.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat paaiškino, kad Šiaurės Atlanto sutarties protokolo dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo ratifikavimas ir Šiaurės Atlanto sutarties (priimtos 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone) ratifikavimas yra du skirtingi dalykai ir procesai. Pareiškėjui Prezidento Kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. rašte Nr. (1D-2497)-2D-4559 buvo nurodyta, kad Lietuva neturėjo ratifikuoti Šiaurės Atlanto sutarties protokolo dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo, nes pagal Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nustatytas procedūras Lietuvos ir kitų šalių prisijungimo protokolus pasirašo ir ratifikuoja tik valstybės, kurios tokių dokumentų ratifikavimo metu yra NATO valstybės narės. Lietuva, kaip stojančioji šalis, privalėjo sulaukti, kol NATO valstybės narės ratifikuos minėtą protokolą bei deponuos ratifikacinius raštus JAV Vyriausybėje. To sulaukus, NATO Generalinio sekretoriaus kvietimu Lietuva pradėjo pačios Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo procedūrą. Atsakovas pažymėjo, kad Atsakymo 4 punkte pavartota ne visai tiksli formuluotė: šio rašto 4 punkte parašyta „Lietuva ir kitos kandidatės prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolus pasirašė 2003 m. kovo 26 d.", o tiksliau formuluotina taip: „Lietuva ir kitos kandidatės dalyvavo pasirašant prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolus 2003 m. kovo 26 d.", nes protokolus pasirašė tuometinių NATO valstybių narių įgalioti atstovai, o pasirašymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos ir kitų prisijungti prie NATO pakviestų šalių užsienio reikalų ministrai. Pati Šiaurės Atlanto sutartis Lietuvos Respublikoje buvo ratifikuota Seimo 2004 m. kovo 10 d. priimtu įstatymu „Dėl Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo", t. y. po to, kai tuometinės NATO valstybės narės ratifikavo Šiaurės Atlanto sutarties protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo taip išreikšdamos sutikimą, kad Lietuva taptų NATO nare. Atsakovas pažymėjo, kad Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. rašte Nr. (1D- 2497)-2D-4559 pateikiamas išsamus Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nustatytų stojimo į šią organizaciją procedūrų aprašymas, siekiant pareiškėjui suteikti daugiau papildomos informacijos apie narystei NATO pakviestųjų narių stojimo į NATO procesą, kad būtu aišku, kodėl ratifikavusi Šiaurės Atlanto sutarties protokolus dėl Albanijos Respublikos ir Kroatijos Respublikos prisijungimo, Lietuva neratifikavo savo pačios prisijungimo protokolo. Atsakovas pažymėjo, kad šis procesas išsamiai aprašytas oficialiame Šiaurės Atlanto organizacijos tinklapyje, kuriame patalpinti ir oficialūs Lietuvos bei visų kitų prie NATO prisijungusių šalių prisijungimo protokolų tekstai.
Dėl Šiaurės Atlanto sutarties protokolo dėl Lietuvos prisijungimo įsigaliojimo datos (2004 m. vasario 27 d.) atsakovas paaiškino, kad pagal NATO nustatytą praktiką, pasirašytus protokolus turi ratifikuoti visos šalys. Tą padariusios, jos privalo apie tai informuoti JAV Vyriausybę. Protokolo įsigaliojimo data laikoma ta data, kai paskutinė iš esamų NATO šalių perduoda ratifikavimo „instrumentus" JAV Vyriausybei. 2004 m. vasario 27 d. tą padarė JAV. Protokolų ratifikavimo ir ratifikavimo instrumentų perdavimo JAV Vyriausybei datos dažniausiai skiriasi, todėl, pavyzdžiui, JAV protokolus ratifikavo 2003 m. kovo 8 d. (pirmoji iš NATO narių), o ratifikavimo instrumentus perdavė tik 2004 m. vasario 27 dieną. Kai tai įvyko, 2004 m. kovo 1 d. NATO Generalinis sekretorius apie tai informavo Lietuvą ir dar šešias šalis kandidates bei pakvietė jas pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo procedūrą. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaurės Atlanto sutarties protokolo dėl Lietuvos prisijungimo Lietuva nepasirašė (ir neturėjo pasirašyti), todėl jis nebuvo skelbtas oficialiame leidinyje „Valstybės žinios".
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidentė atsiliepimu į skundą (b. l. 91-94) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pritariama Prezidento kanceliarijos atsiliepime į skundą nurodytiems motyvams. Atsakovas paaiškino, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos, taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomuose Konstitucijos 5 straipsnyje, 77 straipsnio 2 dalyje, 84 straipsnyje neįtvirtinta Prezidento pareiga asmeniškai atsakyti pareiškėjams į jų prašymus, taip pat asmeniškai tirti jų skundus, tokios pareigos neįtvirtinta ir kiti teisės aktai, tokia pozicija išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011. Atsakovas rėmėsi ABTĮ 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1, 4, 16, 17 dalimis ir nurodė, kad teisės aktai neįgalioja ir nenustato pareigos Prezidentei atlikti viešąjį administravimą, ji nėra viešojo administravimo subjektas nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamų klausimų atžvilgiu, todėl, atsakovo manymu, remiantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, 1 ir 2 straipsnių nuostatomis, Prezidentė yra nepagrįstai įtraukta atsakove administracinėje byloje. Atsakovas rėmėsi Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1- 3 dalimis, Nuostatų 6.11, 18 punktais, Taisyklių 4, 21 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011 ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent Prezidento kanceliarija buvo tinkamas subjektas išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo kreipimąsi.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, jog ginčas dėl pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. prašyme keltų klausimų jau yra išnagrinėtas, inter alia teisme. Pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašymu Prezidentei prašė atsiųsti jam Saugumo sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir NATO oficialius tekstus valstybine kalba, kadangi šių dokumentų tekstai neišversti ir jų nėra Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose ir imtis priemonių, kad šių dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Pareiškėjas 2009 m. spalio 16 d. prašymu Prezidentei prašė atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose. Į pastarąjį prašymą atsakyta Prezidento kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (1D-3624)-2D-6491, kurį pareiškėjas apskundė Komisijai. Skunde iš esmės buvo keliami tie patys klausimai, susiję su, pareiškėjo nuomone, ne to subjekto jam pateiktu atsakymu į prašymą. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011, kurioje pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagrindo Prezidento kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. (lD-3624)-2D-6491 pripažinti neteisėtu ir panaikinti nėra. Teismas darė išvadą, kad tiek 2009 m. rugsėjo 10 d. rašte, tiek 2009 m. lapkričio 9 d. rašte atsakovas aiškiai nurodė, kokios valstybės institucijos kompetencijai priskirtas pareiškėjo keliamas klausimas. Kadangi pareiškėjo skundas grindžiamas iš dalies analogiškais argumentais, teismas minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi rėmėsi kaip turinčia prejudicinę galią ir tų pačių faktų nenagrinėjo (ABTĮ 58 str. 2 d.). Teismas taip pat sprendė, jog Komisija 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-197(AG-171/01-2011) R. A. skundo netenkino pagrįstai, pasisakiusi, kad R. A. dėl 2011 m. gegužės 19 d. prašyme minimų dokumentų atsiuntimo ir šių dokumentų tekstų paskelbimo Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose jau buvo kreipęsis į skundžiamąją instituciją 2009 m. rugpjūčio 28 d. ir 2009 m. spalio 16 d. prašymais, prašymo nepagrįstumą patvirtino ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Teismas neturėjo pagrindo naikinti Komisijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą.
Teismas rėmėsi Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1, 3, 5 dalimis, pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog Respublikos Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas padeda dar kokia nors kita, ne Prezidento kanceliarijos sudėtyje esanti administracinė struktūra ar atskiri darbuotojai, nesantys Prezidento kanceliarijos darbuotojais. Teismas vadovavosi Nuostatų 5, 6.5, 6.11, 10 punktais, Prezidento 2009 m. liepos 13 d. potvarkiu Nr. 2K-1 patvirtinta Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos struktūra, iš kurios matyti, jog Prezidento kanceliarijos padaliniai yra inter alia Teisės grupė, Užsienio politikos grupė, tiesiogiai pavaldūs Respublikos Prezidentui. Teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 36 punktą asmenų prašymus nagrinėja ir atsakymus į juos rengia inter alia Respublikos Prezidento vyriausieji patarėjai, patarėjai, kanceliarijos struktūrinių padalinių valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kuriems asmenų prašymai buvo perduoti nagrinėti Respublikos Prezidento, kanclerio arba Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjo pavedimais.
Iš Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 2K-87 patvirtinto Respublikos Prezidento patarėjo pareigybės aprašymo, pagal kurį dirba Prezidento patarėjas M. Ž., teismas nustatė, jog šis patarėjas yra politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, jis padeda Prezidentui vykdyti jo įgaliojimus užsienio politikoje, savo veikoje vadovaujasi inter alia Kanclerio įsakymais, Prezidento kanceliarijos nuostatais, nustatyta tvarka nagrinėja ir rengia atsakymus į piliečių skundus, pareiškimus, prašymus, vykdo Prezidento vyriausiojo patarėjo, kuruojančio Užsienio politikos grupės darbą pavedimus. Teismas pažymėjo, kad analogiškai sukonstruotas ir Prezidento patarėjos teisės srityje I. P. Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 2K-87 patvirtintas Respublikos Prezidento patarėjo pareigybės aprašymas. Teismas darė išvadą, jog Prezidento patarėjas M. Ž. ir Prezidento patarėja I. P. yra Prezidento kanceliarijos darbuotojai (bendrąja prasme), pavaldūs Respublikos Prezidentei ir turi Prezidentės įgaliojimus nagrinėti piliečių prašymus jiems pavestose užsienio politikos bei teisės srityse, o Prezidento patarėja teisės srityje I. P. gali gauti (ir šioje byloje yra gavusi) Prezidentės įgaliojimus atstovauti ją teisme, t. y. ir surašyti bei pasirašyti atsiliepimą į skundą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju hierarchijai būtų nusižengta, jei I. P. atstovautų Prezidentę pagal Prezidento kanceliarijos kanclerio, kuriam ji nėra pavaldi, įgaliojimą.
Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą ir pažymėjo, kad asmuo, nesutinkantis su Prezidento kanceliarijos atsakymu į jo prašymą (inter alia su atsakymu į prašymą duotu Respublikos Prezidento vardu), arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinė procedūra“ nustatyta tvarka, Administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka administracinių ginčų komisijai, Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui. Teismas pažymėjo, kad ši administracinė byla rodo, jog pareiškėjo skundas dėl jo nurodomo teisės pažeidimo (teisės gauti norimo turinio atsakymą į prašymą bei dėl šio atsakymo formos) yra nagrinėjamas administraciniame teisme iš esmės, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad klausimą dėl Nuostatų 10 punkto atitikties Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1, 3 dalims, teisinės valstybės principui jau yra išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir pasisakęs, kad, įvertinus byloje taikytiną teisinį reguliavimą, nekyla abejonių dėl minėto Nuostatų 10 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams.
Teismo nuomone, Prezidento įstatymo nuostatoms neprieštarauja ir Nuostatų 17 punktas, nes Respublikos Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai ir turi būti pavaldūs Respublikos Prezidentui, nes jie padeda Respublikos Prezidentui įgyvendinti jo konstitucines galias ir kitas funkcijas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašyme teismui nenurodė, kokie konkretūs Taisyklių punktai kokiems teisės aktams prieštarauja, nepateikė prieštaravimo teisinio pagrindimo, neaišku, kas turėtų patikrinti teisės akto neatitikimą Konstitucijai ir įstatymams, todėl vien dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo tokio prašymo nenagrinėjo (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.).
Teismas rėmėsi Taisyklių 23, 25, 35, 36 punktais ir pažymėjo, kad šiuo atveju atsakymus į prašymus, adresuotus Prezidentui, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais, nagrinėja ne Prezidento kancleriui pavaldūs Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriaus bei kitų Kanceliarijos struktūrinių padalinių valstybės tarnautojai ir darbuotojai, o tiesiogiai Respublikos Prezidentui pavaldūs Prezidento asmeninio (politinio) pasitikėjimo vyriausieji patarėjai ar patarėjai, todėl teismui nekilo abejonių dėl Taisyklių prieštaravimo Prezidento įstatymui ar Nuostatams.
Atsiliepimas
Kadangi tiek Respublikos Prezidento patarėjas M. Ž., paruošęs ir pasirašęs R. A. atsakymą į jo prašymą ant Prezidento kanceliarijos blanko, tiek Prezidento patarėja I. P., parengusi ir pasirašiusi Prezidentės, kaip atsakovės šioje byloje, vardu atsiliepimą į skundą, jokių teisės aktų nepažeidė, todėl teismas neturėjo pagrindo jų veiksmuose įžvelgti galimai nusikalstamos veikos požymius ir apie tai pranešti prokurorui.
IV.
Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu (b. l. 81-98, II t.) prašo:
1) panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą;
2) panaikinti Komisijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą;
3) panaikinti Prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais M. Ž. 2011 m. birželio 30 d. atsakymą ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pateiktąjį Prezidentei prašymą iš naujo;
4) panaikinti Prezidentės 2012 m. gruodžio 29 d. potvarkio Nr. 2K-284 „Dėl atstovavimo teismuose“ 1-ojo straipsnio dalį, kuria Respublikos Prezidentės patarėjai įgalioti atstovauti „ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją Lietuvos Respublikos teismuose“;
5) panaikinti Prezidento 2009 m. liepos 13 d. potvarkiu Nr. 2K-1 patvirtinto Prezidento kanceliarijos struktūros ir Prezidentės 2012 m. balandžio 27 d. potvarkiu Nr. 2K-299 patvirtintos Valdymo struktūros schemos dalis: „Ekonominės ir socialinės politikos grupė; Švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupė; Nacionalinio saugumo grupė; Spaudos tarnyba; Teisės grupė; Užsienio politikos grupė; Respublikos Prezidentės kabinetas“.
6) pranešti prokurorui apie I. P., M. Ž. ir D. G. veiksmuose galimai nusikalstamos veikos požymius.
7) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies normos, kad „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento (...) veiklos (...)“ atitikimo pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsniui bei teisinės valstybės principui;
8) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Nuostatų 10, 17 punktai atitinka Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1, 3 dalis, teisinės valstybės principą;
9) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Taisyklių 4, 21.5 punktai, nustatantys, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Prezidento kanceliarijoje (Priimamajame), atitinka Konstituciją ir įstatymus (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teisinės valstybės principą);
10) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nurodyti Prezidento kanceliarijos kancleriui pakeisti Taisyklių 36 punktą taip, kad jame neliktų nuostatos, jog kancleris ir Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjas turi teisę duoti pavedimus Prezidento vyriausiesiems patarėjams, patarėjams nagrinėti asmenų prašymus, kad šiuo punktu būtų nustatyta, jog kancleris bei Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjas turi teisę Prezidento vyriausiesiems patarėjams, patarėjams tik perduoti, t. y. tik atlikti techninį darbą.
11) pareikalauti, kad Komisija pateiktų visą medžiagą, pagal kurią buvo priimtas skundžiamas Komisijos sprendimas;
12) pareikalauti, kad atsakovai pateiktų visą medžiagą, pagal kurią buvo parengtas Atsakymas pareiškėjui, bei įrodymus, jog Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas yra viešai paskelbtas;
13) panaikinti Prezidentės 2013 m. sausio 4 d. potvarkio Nr. 2K-346 „Dėl atstovavimo teismuose“ dalį, kuria ji įgaliojo Prezidentės patarėjus atstovauti „ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją Lietuvos Respublikos teismuose“ (pareiškėjo 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame prašyme (b. l. 153-154, II t.) išdėstytas reikalavimas).
Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, pabrėžia, kad faktai prejudicinės galios neturi, jei nagrinėjamoje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimą Nr. 51 ir pažymi, kad nagrinėjamoje byloje dalyvauja Lietuvos Respublikos Prezidentė, kuri nedalyvavo anksčiau nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A858-20143/2011. Pareiškėjas remiasi ABTĮ 57 straipsnio 1, 4 dalimis, 90 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011 ir pabrėžia, kad jam nebuvo atsakyta į prašymą atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti „Valstybės žiniose“, Lietuvos Respublikos Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Pareiškėjas pabrėžia, kad iki šiol protokolo tekstas viešai valstybine kalba nėra oficialiai Lietuvoje paskelbtas. Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1 straipsniu, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą, pabrėžia, kad teismas turi ginti asmenį nuo valstybės valdžios, ir tvirtina, kad reikalavimas įpareigoti atsakovus atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti „Valstybės Žiniose“, Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose, išlieka. Pareiškėjas nurodo, kad Atsakyme nėra pagrįsta Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapyje nurodyta 2004 m. vasario 27 d. protokolo įsigaliojimo data, kuri, pareiškėjo teigimu, neatitinka pačios sutarties ratifikavimo datos, be to, šis protokolas nėra viešai paskelbtas. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo visų įrodymų, tai turėtų padaryti apeliacinės instancijos teismas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad nebuvo įvykdyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad turi būti nurodoma akto apskundimo tvarka.
Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11, 7 dalimis, 12 straipsniu, 10 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 8 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 5 dalimi ir pabrėžia, kad ne Prezidento kanceliarijos kancleris, bet asmuo, gavęs Respublikos Prezidento įgaliojimą, ir institucija yra vadinami Prezidento kanceliarija. Pareiškėjas remiasi Prezidento įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, 9 straipsnio 3 dalimi, pabrėžia, kad Prezidentas ir Prezidento kanceliarija yra du skirtingi juridiniai asmenys, atkreipia dėmesį, kad M. Ž. ir I. P. pasirašė Prezidento patarėjo pareigybės 8.11 punktą. Pareiškėjo manymu, Prezidentės 2009 m. liepos 13 d. potvarkis Nr. 2K-1 ir 2012 m. balandžio 27 d. potvarkis Nr. 2K-299 klaidina visuomenę ir sudaro sąlygas korupcijos klestėjimui valstybėje, kadangi Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai nėra pavaldūs ir atskaitingi Prezidento kanceliarijos kancleriui. Pareiškėjo manymu, Prezidentė 2012 m. balandžio 27 d. potvarkiu Nr. 2K-299 patvirtino ir interneto tinklalapyje paskelbė „Valdymo struktūros schemą“, kurioje tinkamai neatskyrė Respublikos Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, kurie nėra pavaldūs ir atskaitingi Prezidento kanceliarijos kancleriui ir kurie Prezidento kanceliarijoje nedirba, nuo Prezidento kanceliarijos. Pareiškėjo manymu, turėtų būti panaikintos Prezidentės 2011 m. gruodžio 29 d. ir 2011 m. sausio 6 d. potvarkių „Dėl atstovavimo teismuose“ dalys, kuriomis Prezidentė įgaliojo savo patarėjus atstovauti „ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją Lietuvos Respublikos teismuose“. Pareiškėjas daro išvadą, kad I. P., D. G. ir M. Ž. veiksmuose galimai yra nusikalstamų veikų, nurodytų Baudžiamajame kodekse, požymiai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į BK 228 straipsnio 1, 3 dalyse, 229 straipsnyje, 300 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintą reglamentavimą, remiasi ABTĮ 109 straipsnio 1 dalimi, 108 straipsniu ir daro išvadą, kad yra naikintinos Prezidentės potvarkių dalys, kurios nustato, kad struktūriniai padaliniai, kuriuose dirba Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, yra Prezidento kanceliarijos struktūriniai padaliniai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą, vadovaujasi Konstitucijos 77 straipsniu, 84 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 5 straipsniu, 96 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsniu, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3, 4 dalimis, Prezidento kanceliarijos nuostatų 1, 6.6, 6.11, 10, 17, 18 punktais ir daro išvadą, kad Prezidento kanceliarijos pareiga organizuoti piliečių ir kitų asmenų aptarnavimą Prezidento kanceliarijoje nesuteikia teisės Prezidento kanceliarijai priimti sprendimą.
Pareiškėjas remiasi Taisyklių 4, 21.1, 21.5 punktais ir daro išvadą, kad Prezidento kanceliarijos kancleris, viršydamas savo įgaliojimus, 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 neteisėtai ir nepagrįstai pasisavino ir perdavė Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriui teisę nagrinėti prašymus, kuriuose keliami klausimai susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais. Pareiškėjo manymu, Taisyklių 4, 21.5 punktais prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniui, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui, todėl naikintini, o Taisyklės keistinos. Pareiškėjas remiasi Taisyklių 35 punktu ir pažymi, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog buvo įvykdytas šiame punkte įtvirtintas reikalavimas kancleriui ar jo įgaliotam asmeniui teikti Prezidentui informaciją apie asmenų prašymų nagrinėjimą bei juose keliamus reikalavimus.
Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu ir pabrėžia, kad šiuo atveju Prezidento kanceliarijai teisės aktais nėra suteikta kompetencija priimti sprendimą dėl pateiktų prašymų, kuriuose keliami klausimai susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais. Pareiškėjas daro išvadą, kad jam atsakymą į tokius prašymus, kuriuose keliami klausimai susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais, turi duoti tik Prezidentas. Pareiškėjas pažymi, kad Prezidento instituciją sudaro Prezidentas ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, o pareiškėjams į jų prašymus privalo atsakyti asmuo, dirbantis Prezidento institucijoje. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 111 straipsnio 1-3 dalimis, 112 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pabrėžia, kad teismai nepasisakė dėl Prezidentės politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo kompetencijos. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 72 straipsniu, 68 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir daro išvadą, kad Prezidentė nepateikė teismui savo atsiliepimo į skundą, todėl teismui nėra žinoma, ar Prezidentė sutinka ar nesutinka su skundo reikalavimais, ar jai yra žinoma susidariusi situacija, ar ji dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas turi pareikalauti, kad atsakovai pateiktų teismui atsiliepimus į skundą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-687/2012 ir pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba Lietuvoje viešai nepaskelbtas, yra faktas.
V.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 133-140, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir pabrėžia, kad pareiškėjas tiek 2011 m. gegužės 19 d. kreipimesi, tiek 2009 m. spalio 16 d. kreipimesi buvo suformulavęs tokius pat prašymus, t. y. atsiųsti pareiškėjui oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad šio dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje pasisakė dėl pareiškėjo prašymų, kuriuos jis pakartotinai kelia savo 2011 m. gegužės 19 d. kreipimesi. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo teise kreiptis į teismą. Atsakovo manymu, esmės nekeičia, kad pareiškėjas nurodo, jog dokumento tekstas turi būti paskelbtas „Valstybės žiniose“.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Prezidentas nėra juridinis asmuo, o Prezidento kanceliarija yra viešasis juridinis asmuo, reikalingas padėti Prezidentui efektyviai, veiksmingai atlikti jo funkcijas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Prezidento kanceliarijos vadovą į pareigas priima ir atleidžia Respublikos Prezidentas, kuris taip pat tvirtina Prezidento kanceliarijos nuostatus ir struktūrą. Atsakovas daro išvadą, kad negali būti tokios situacijos, kai Respublikos Prezidentas negalėtų priimti sprendimų, susijusių su tuo, kokiam Prezidento kanceliarijos darbuotojui suteikti įgaliojimus atstovauti tiek patį Prezidentą, tiek įstaigą, kuri jam turi padėti tinkamai įgyvendinti savo funkcijas. Atsakovas remiasi Nuostatų 10 punktu, Prezidento kanceliarijos struktūra ir daro išvadą, kad M. Ž. ir I. P. yra Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, dirbantys Prezidento kanceliarijos struktūroje esančiose Užsienio politikos ir Teisės grupėse. Atsakovas daro išvadą, kad minėti asmenys dirba Prezidento kanceliarijoje. Atsakovas remiasi Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad administraciniams teismams nesuteikti įgaliojimai panaikinti ar pripažinti negaliojančiu Respublikos Prezidento aktą ar jo dalį. Atsakovo nuomone, Prezidento 2012 m. gruodžio 29 d. potvarkis Nr. 2K-284 Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovo teigimu, Konstitucijoje, teisės aktuose neįtvirtinta Prezidento pareiga asmeniškai atsakyti pareiškėjams į jų prašymus, asmeniškai tirti jų skundus. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą ir daro išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikimo Konstitucijai, nes šis klausimas jau yra išspręstas. Atsakovo nuomone, Nuostatų 10 ir 17 punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Prezidento įstatymui. Taip pat, atsakovo nuomone, pareiškėjo ginčijamos Taisyklių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Atsakovas nurodo Prezidento įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, iš kurios matyti, kad Prezidento kanceliarijos sudėtyje gali dirbti Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, kurie, atsakovo manymu, gali būti tiesiogiai pavaldūs ir atskaitingi Prezidentui. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodytos Prezidento 2009 m. liepos 13 d. ir 2012 m. balandžio 27 d. potvarkių dalys Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, papildomų įrodymų rinkimo ar liudytojų apklausos būtinybės nėra. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Byloje ginčas kyla dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 3R-197(AG-171/01-2011) bei Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjo užsienio politikos klausimais 2011 m. birželio 30 d. atsakymo Nr. (1D-2497)2D-4559 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde keliami reikalavimai iš esmės siejami su tuo, kad, pareiškėjo manymu, ginčijamu Atsakymu buvo netinkamai atsakyta į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą. Pareiškėjas minėtu prašymu prašė atsiųsti Prezidento dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Šiaurės Atlanto sutarties protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo“; atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba; imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose (b. l. 15-16, I t.).
Pareiškėjo manymu, pateiktame Atsakyme nebuvo atsakyta į paskutinius du prašymus, t. y. atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Be to, pareiškėjo manymu, Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais M. Ž., atsakęs į pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą, adresuotą Respublikos Prezidentei, neturėjo teisės naudoti Prezidento kanceliarijos blanko, nes jis nėra Prezidento kanceliarijos darbuotojas. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad, jo manymu, atsakymą į jo prašymą turėjo išnagrinėti ir į jį atsakyti Lietuvos Respublikos Prezidentė.
Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju yra reikšmingas pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje pateiktas precedento taikymo aiškinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualus teisės aiškinimas dėl pareiškėjo nurodomos Prezidento pareigos atsakyti į prašymus yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011, kurioje pateiktais aiškinimais rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjo skundžiamą sprendimą. Minėtoje nutartyje konstatuota, jog teisės aktai neįtvirtina Lietuvos Respublikos Prezidento pareigos asmeniškai atsakyti pareiškėjams į jų prašymus, taip pat asmeniškai tirti jų skundus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje administracinėje byloje keliamas ginčas dėl Prezidento pareigos atsakyti į prašymus nėra analogiško pobūdžio kaip ir minėtoje administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011. Įvertinusi pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo pateikti kitokią išvadą dėl Respublikos Prezidento pareigos asmeniškai atsakyti į prašymus nei konstatuota minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje.
Apeliantas pabrėžia, kad nebuvo atsakyta į jo prašymą atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti „Valstybės žiniose“, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad tapačius prašymus pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos Prezidentei 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašyme (b. l. 36, I t.). Prezidento kanceliarija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo keliami klausimai patenka į Užsienio reikalų ministerijos kompetenciją, 2009 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (1 D-2728)-2D-5092 R. A. prašymą persiuntė Užsienio reikalų ministerijai ir apie tai 2009 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (1D-2728)-2D-5093 informavo pareiškėją (b. l. 37, I t.). Byloje nėra duomenų, kad minėtas Prezidento kanceliarijos raštas pareiškėjo buvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėti pareiškėjo prašymai Prezidentei yra pakartotiniai, t. y. pareiškėjas pateikė tapačius prašymus Prezidentei ir anksčiau, jie buvo persiųsti nagrinėti kompetentingam subjektui, kaip tai numato Viešojo administravimo įstatymas. Tai, kad pareiškėjo galimai netenkina pastarojo atsakymai į nurodytus prašymus, nesudaro atsakovo pareigos juos pakartotinai vertinti ar spręsti ginčą tarp pareiškėjo ir kompetentingos pareiškėjo prašymus nagrinėti institucijos, kuriai atsakovas juos persiuntė. Todėl apeliaciniame skunde pabrėžiama aplinkybė, jog prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas valstybine kalba Lietuvoje viešai nėra paskelbtas, šios administracinės bylos nagrinėjimo ribose nėra reikšminga ir neįtakoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl išdėstytų aplinkybių netenkintinas kaip išeinantis už šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų ir apelianto prašymas pareikalauti, kad atsakovai pateiktų įrodymus, jog Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolas yra viešai paskelbtas, taip pat prašymas išreikalauti įrodymus dėl pareiškėjo nurodomo protokolo įsigaliojimo ir sutarties ratifikavimo datų neatitikimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytas skundžiamo Atsakymo trūkumas (nebuvo nurodyta akto apskundimo tvarka) nagrinėjamu atveju nėra esminis, kadangi nesukliudė pareiškėjui tinkamai įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, todėl nesudaro pagrindo jį panaikinti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai, ir dalyką, t. y. skunde suformuluotus reikalavimus, apeliacinio skundo argumentus, byloje taikytinas įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų nuostatas, pareiškėjo nurodytose ABTĮ normose įtvirtintas nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo nurodoma ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijai, ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja.
Ginčas dėl Nuostatų ir Taisyklių atitinkamų nuostatų, t. y. norminio administracinio teisės akto, teisėtumo turėtų būti nagrinėjamas ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, vadovaudamiesi ABTĮ 111 straipsniu. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.), arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 112 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Nuostatai ir Taisyklės laikytini norminiu administraciniu aktu ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies prasme. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 111 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.
Pareiškėjas nėra pateikęs prašymo dėl norminio administracinio akto ištyrimo ABTĮ nustatyta tvarka ir nėra nurodęs tokių teisinių argumentų, kurių pagrindu turėtų būti suabejota šių norminių administracinių aktų teisėtumu. Be to, atsižvelgiant į pareikštus šioje byloje pareiškėjo reikalavimus dėl Atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo jo skundą nagrinėti iš naujo, į tai, kad nurodyti Nuostatų punktai reglamentuoja Prezidento kanceliarijos organizacinę valdymo struktūrą, t. y. juose nereglamentuojamos asmenų, pateikusių prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentei, teisės ir pareigos, darytina išvada, kad Nuostatai nėra tiesiogiai taikytinas norminis administracinis aktas šioje administracinėje byloje, sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimus. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų Taisyklių nuostatų teisėtumo ir atitikimo aukštesnės galios teisės aktams. Dėl nurodytų priežasčių šie pareiškėjo prašymai taip pat atmestini.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 30544/96). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės aktų vertinimu nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl Prezidento patarėjo ir Prezidento kanceliarijos santykio, todėl iš naujo nepasisako dėl šiais aspektais išdėstytų apeliacinio skundo argumentų. Pirmosios instancijos teismas priėjo teisingas išvadas dėl Prezidento patarėjo M. Ž. teisės nagrinėti piliečių prašymus jam pavestose srityse ir konkrečiai Prezidento patarėjos I. P. teisės surašyti bei pasirašyti atsakovo atsiliepimą į skundą. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo prieitos išvados yra pakankamai motyvuotos ir pagrįstos. Apelianto teiginiai, kad nebuvo atskleista Prezidento kanceliarijos darbuotojo bendrąja prasme sąvoka, nurodyta I. P. teisė atstovauti teisme Prezidentę, nors atsiliepimas į skundą surašytas atstovaujant Prezidento kanceliariją, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir jį panaikinti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teismo pranešimu (b. l. 49, II t.) informavo atsakovą Lietuvos Respublikos Prezidentę apie administracinės bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.). Kaip matyti, pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, atsakovo pozicija buvo pateikta atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pasisakydamas dėl to, kad nėra aišku, ar Prezidentei yra žinoma ši administracinė byla, nenurodė kokie galimai padaryti teisės aktų pažeidimai ir nurodomos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises. Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, susiję su atsakovo dalyvavimu bylos nagrinėjime, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Tuo atveju, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylą, jeigu negalima jos išnagrinėti, kol bus išspręsta baudžiamoji byla (ABTĮ 109 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nevertina, jog pareiškėjo nurodomų asmenų veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos požymių, todėl nemato pagrindo šiuo klausimu informuoti prokurorą.
ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Atsižvelgiant į pastarąją ABTĮ nuostatą, apeliacinio skundo reikalavimai dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo ir nurodymo Prezidento kanceliarijos kancleriui atitinkamai pakeisti Taisyklių 36 punktą apeliacinės instancijos teismo nenagrinėjamas. Taip pat apeliacine tvarka nenagrinėtini apelianto naujai pareikšti reikalavimai panaikinti Respublikos Prezidentės 2012 m. gruodžio 29 d. potvarkio Nr. 2K-284 ir 2013 m. sausio 4 d. potvarkio Nr. 2K-346 dalis, kuriomis įgalioti Prezidentės patarėjai atstovauti „ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją Lietuvos Respublikos teismuose“. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 21 d. prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašė panaikinti analogišką Prezidentės 2011 m. sausio 6 d. potvarkio Nr. 2K-171 dalį, kuria Prezidentės patarėjai įgalioti atstovauti „ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją“ (b. l. 100, I t.). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsisakė priimti šį pareiškėjo prašymą konstatavęs, kad minėta potvarkio dalis nesukelia R. A. teisinių pasekmių, todėl toks prašymas nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-66/2012 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį paliko nepakeistą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo papildymą, kuriame išreikštas analogiškas apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas panaikinti Prezidento 2009 m. liepos 13 d. potvarkiu Nr. 2K-1 patvirtinto Prezidento kanceliarijos struktūros ir Prezidentės 2012 m. balandžio 27 d. potvarkiu Nr. 2K-299 patvirtintos Valdymo struktūros schemos atitinkamas dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552-207/2012 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį paliko nepakeistą, pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju skundžiamo potvarkio dalis nesukėlė pareiškėjui materialinių pasekmių (nepadarė įtakos jo teisėms ir pareigoms). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstyto tapataus reikalavimo.
Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamos bylos medžiaga yra pakankama patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl apelianto reikalavimai pareikalauti papildomus įrodymus iš Komisijos ir atsakovų netenkintini.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.