Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Gabijai Večerinskienei, nuteistajam R. J., jo gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968, redakcija) 20 MGL, tai yra 2600 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų), dydžio bauda.

Iš R. J. valstybei priteista 201 Lt (du šimtai vienas litas) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau - VSAT prie LR VRM) (duomenys neskelbtini) užkardos vadu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

jis 2008 m. sausio 27 d. apie 21 val. gavęs informaciją iš pažįstamo asmens – A. V., kad jam pavaldūs pareigūnai VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos Sargybų būrio vyresnysis pasienietis M. K. su komandiruotu VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos sargybų būrio jaunesniuoju specialistu R. L., atlikdami savo funkcijas (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, ketina paimti kyšį iš A. V., kad nebūtų patikrintas jo, kaip asmens vairavusio transporto priemonę, blaivumas, ir pats įsitikinęs, kad M. K. ketino imti kyšį iš A. V., bei žinodamas, kad A. V. yra vartojęs alkoholio, nesiėmė priemonių pažįstamo A. V. blaivumo patikrinimui, leido jam toliau vairuoti transporto priemonę, taip sudarydamas nebaudžiamumo įspūdį, bei minėtus pareigūnus nusivežęs į (duomenys neskelbtini) užkardos patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas savo kaip vadovo pareigų viršenybe, nurodė M. K. parašyti paaiškinimą dėl ketinimo paimti kyšį, o pastarajam surašius paaiškinimą, šio paaiškinimo niekam neperdavė, apie šią jam žinomą pavaldaus pareigūno įvykdytą nusikalstamą veiką niekam nepranešė, tokiu būdu nuslėpdamas šią nusikalstamą veiką toleravo tokius nusikalstamus jam pavaldaus pareigūno veiksmus, ir surašytą paaiškinimą laikė savo namuose iki 2011 m. balandžio 20 d., kol šis paaiškinimas buvo rastas jo namuose kratos metu, tokiais veiksmais jis šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 5, 8 punktuose numatytus teisingumo, nešališkumo ir pavyzdingumo principus; 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 4 punkto reikalavimus tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 5 punkto reikalavimus laikytis nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus - gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, pristatyti į Tarnybą ar policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką arba administracinį teisės pažeidimą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos vado pareigybės aprašymo 23 punkto reikalavimą informuoti rinktinės vadą apie pareigūnų padarytus pažeidimus, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas jos autoritetas bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Dėl R. J. neva nuslėptos pavaldinio M. K. padarytos nusikalstamos veikos (ketinimo paimti kyšį) apeliantas nurodo, jog teismas veikos teisiškai nekvalifikuoja, o vartoja buitinį terminą „ketinimas“ paimti kyšį. Be to, iš liudytojų A. V. ir M. K. paaiškinimų matyti, jog jie abu vienodai aiškina aplinkybę, kad pinigai pareigūnams nebuvo perduoti, nors jų parodymai dėl iniciatyvos „išsipirkti“ nuo A. V. blaivumo patikrinimo yra priešingi. A. V. aiškina, jog pareigūnai davė užuominas dėl pinigų, kad nebūtų tikrinamas jo blaivumas, o jis netoleruodamas kyšininkavimo apie tai pranešė užkardos vadovui. Tuo tarpu M. K. teigė, kad pats A. V. siūlė sumokėti, kad nebūtų tikrinamas blaivumas, o jis su kolega R. L. norėjo patraukti vairuotoją atsakomybėn už kyšio davimą, tačiau tai darė pirmą kartą ir buvo nepatyręs. Be to, M. K. pabrėžė, jog ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas prisipažinti dėl rengimosi paimti kyšį ir duoti šią versiją patvirtinančius parodymus. Kadangi R. J. pokalbio tarp pavaldinių ir A. V. negirdėjo, jokių pinigų jo pavaldiniai iš A. V. nepaėmė, jis nebūdamas teisininkas suprato, jog išskyrus įtarimus, kurie nebuvo niekaip užfiksuoti, jis neturi jokių pavaldinių kyšininkavimo įrodymų, tuo labiau, kad R. L. apskritai atsisakė rašyti paaiškinimą. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad M. K., jo nuomone, buvo jaunas ir sąžiningas pareigūnas, siekdamas jį paauklėti ir atgrasinti nuo įsivėlimo į panašias istorijas, nusprendė priversti M. K. parašyti pasiaiškinimą, jame nurodant neva paėmė pinigus iš A. V.. Tokį pasiaiškinimą kaip profilaktinę priemonę saugoti seife 1 metus, o M. K. nepadarius panašios pražangos, pasiaiškinimą sunaikinti. Tokį R. J. paaiškinimą patvirtino ir M. K.. R. J. per užmaršumą, pasibaigus tarnybos laikui, kartu su kitais dokumentais šį pasiaiškinimą parsinešė į namus, kur jis ir buvo rastas kratos metu. Skunde nurodoma, jog toks įvykis kaip netoleruotinas ir vengtinas R. J. iniciatyva buvo svarstytas viešame užkardos susirinkime, siekiant pamokyti kitus pavaldinius. Šie įrodymai, apelianto manymu, liudija, kad R. J. neketino slėpti ir neslėpė šio įvykio, tai yra neturėjo tyčios piktnaudžiauti tarnybiniais įgaliojimais. Todėl darytina išvada, kad R. J. jam inkriminuotos veikos nepadarė ir turi būti išteisintas, o nuosprendis panaikintas.

Be to, skunde teigiama, jog nuteistajam bausmė skirta pažeidžiant Konstitucinį teisingumo principą, nes asmuo, nepranešęs apie veiką, dėl kurios pripažinimo nusikalstama yra labai daug pagrįstų abejonių, yra nuteisiamas realia bausme, o asmenys, kurie neva padarė tokią nusikalstamą veiką, išvengia baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

Pažymėtina, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nepažeidžiant minėtų teisės normų išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai R. J. pripažino kaltu padarius BK 228 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliantas teigia, jog teismas neištyrė visų bylos aplinkybių ir neteisingai įvertino įrodymus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Kolegija pažymi, jog apeliantas savo skunde nenuoseklus. Viena vertus, pripažįsta, jog teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, kita vertus, teigia, jog teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skunde neigiama, jog R. J. žinojo, kad A. V. išgėręs, ir nesiėmė priemonių nustatyti jo blaivumo bei neigiama aplinkybė, jog R. J. suprato, jog jo pavaldiniai galimai padarė nusikalstamą veiką bei nepranešė apie tai kompetentingoms institucijoms. Šie skundo argumentai motyvuojami tuo, jog teismas neteisingai įvertino įrodymus. Aukštesniojo teismo nuomone šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog faktinės bylos aplinkybės nustatytos teisingai, išsamiai ištyrus ir teisingai, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, įvertinus surinktus įrodymus. Nors teismo nurodyti motyvai trumpi ir konkretūs, tačiau išvados padarytos nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų vertinant įrodymus, todėl pagrindo teigti, kad nuosprendis nemotyvuotas, o įrodymai įvertinti neteisingai, nėra.

R. J. buvo kaltinamas piktnaudžiavęs tarnyba, tai yra tuo, kad pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių bendruosius valstybės tarnybos principus bei konkrečiai R. J. tarnybines funkcijas, reikalavimus ir tuo padarė didelės žalos valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos, funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas jos autoritetas bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Objektyviai R. J. veika pasireiškė dviem būdais – pirma, jis žinodamas, jog A. V. yra vartojęs alkoholio, nesiėmė priemonių pažįstamo A. V. neblaivumui patikrinti ir leido jam toliau vairuoti transporto priemonę, taip sudarydamas nebaudžiamumo įspūdį, antra - pasinaudojamas savo, kaip vadovo, pareigų viršenybe, nurodė M. K. rašyti pasiaiškinimą dėl ketinimo paimti kyšį, o pastarajam šį paaiškinimą surašius, jo neperdavė, apie jam pavaldaus pareigūno padarytą nusikalstamą veiką niekam nepranešė, taip ją nuslėpdamas toleravo nusikalstamus pareigūno veiksmus.

Šios aplinkybės įrodytos liudytojo A. V., M. K. parodymais, iš dalies paties R. J. parodymais, liudytojo V. B., V. P. parodymais, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolu, daiktų apžiūros protokolu.

Pažymėtina, jog M. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jam kilo pagrįstų įtarimų dėl A. V. neblaivumo, pats A. V. teigė, kad buvo išgėręs alaus, jautė nuo A. V. sklindantį alkoholio kvapą bei nurodė, jog jis su kolega sutarė iš A. V. paimti pinigus už tai, kad nebūtų tikrinamas jo neblaivumas. Dėl šių aplinkybių M. K. parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Šiais parodymais remiantis nustatyta M. K. kaltė padarius BK 225 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, dėl kurios procesas nutrauktas (t. 1, b. l. 187-191), perdavus kaltininką laiduotojui. Šie M. K. parodymai patvirtinami jo surašytu paaiškinimu, kurio apžiūra įforminta daiktų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 13-14), savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokolu (t. 1, b. l. 71-73), kur M. K. pokalbio metu patvirtino, jog tikrino vairuotoją, kuris buvo girtas, susitarė, kad nebus tikrinamas blaivumas, A. V. išvažiavo pinigų. Be to, A. V. taip pat nuosekliai teigė, jog kai jį sustabdė pareigūnai, jiems paklausus, ar gėręs, atsakė, kad taip, du butelius alaus, vėliau vyko pinigų tam, kad nebūtų tikrinamas jo blaivumas. Šios aplinkybės tiek M. K., tiek ir A. V. parodymus, jog tikrinimo metu A. V. buvo išgėręs alkoholio ir jis pinigų važiavo kyšiui, kad nebūtų tikrinamas jo blaivumas, pagrįstai leidžia laikyti patikimais.

Be to, tiek iš paties R. J. parodymų, tiek ir A. V., M. K. parodymų nustatyta, jog R. J. suprato, kad M. V. jam pranešė, jog R. J. pavaldūs pareigūnai iš jo reikalauja kyšio už tai, kad jį sustabdė išgėrusį. Nors R. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jam perklausus A. V. paneigė, kad yra išgėręs, tačiau ši aplinkybė pripažįstant R. J. kaltu nėra reikšminga, nes R. J. pareikštų kaltinimų esmę sudaro ne tai, kad jis leido girtam A. V. važiuoti, tačiau tai, kad jis turėdamas žinių, jog A. V. yra galimai vartojęs alkoholinius gėrimus ir jis įtariamas vairavęs transporto priemonę, būdamas galimai neblaivus, tai yra turėdamas žinių, jog galimai daroma neteisėta veika, nesiėmė priemonių užkirsti šiai veikai kelio, nesiėmė jokių priemonių nustatyti A. V. blaivumą. Be to, pažymėtina, jog R. J. nurodė, kad A. V. neva paneigė, vairavęs išgėręs, tačiau šių parodymų nepatvirtina paties A. V. parodymai, kur jis nuosekliai viso proceso metu teigė, kad R. J. paskambinęs pasisakė, jog yra išgėręs alaus (t. 1, b. l. 114, t. 2, b. l. 119). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis pripažino, jog galėjo jaustis alkoholio kvapas. Be to, liudytojui pranešus, kad iš jo reikalaujamas kyšis, natūralu, jog R. J. turėjo kilti klausimas, už ką to reikalaujama, todėl vertinant šiuos duomenis visumoje, darytina neabejotina išvada, jog A. V. parodymai apie tai, jog jis pasakė R. J., kad yra gėręs alaus, yra teisingi. Be to, pažymėtina, jog apeliaciniame skunde taip pat iš esmės neneigiama, jog R. J. suprato ir žinojo, jog jo pavaldiniai reikalavo kyšio už tai, kad nebūtų tikrinamas A. V. neblaivumas.

Skunde akcentuojama į tai, kad R. J. vizualiai įvertinus A. V. būklę kaip tai nustato Bendros asmens būklės įvertinimo metodika, jam nekilo abejonių dėl A. V. blaivumo, todėl jis neturėjo pareigos kviesti policijos pareigūnus ir dėl šių aplinkybių nepagrįstai nustatyta, jog R. J., žinodamas, kad A. V. yra vartojęs alkoholio, nesiėmė jokių priemonių A. V. neblaivumui nustatyti. Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Pažymėtina, jog priešingai, nei teigiama skunde, byloje nėra jokių duomenų, kad R. J. būtų ėmęsis kokių nors priemonių, tame tarpe ir vertinti A. V. būklės vizualiai pagal paminėtą metodiką. Jis nenurodė, jog A. V. judesiai buvo koordinuoti, kalba rišli ir pan. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų R. J. veiksmai buvo sukoncentruoti ne į A. V. galimai daromą neteisėtą veiką, tačiau į pareigūnų veiksmus, nes jis minėjo, jog arti nebuvo priėjęs, buvo tamsus paros metas, ar jis buvo išgėręs ar neišgėręs, nebuvo įsitikinęs. Ir nors teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog įsėdęs pas A. V. į automobilį matė akivaizdžiai, kad jis nėra neblaivus, tačiau šių duomenų byloje niekas nepatvirtina, priešingai, byloje esantys liudytojų V. B., M. K. parodymai, patvirtina, jog A. V. prieš keletą valandų buvo gėręs alaus, pats pripažino, jog buvo išgėręs du butelius alaus, pripažino, jog jautėsi kvapas. Tai nuosekliai teigė ir pats A. V.. R. J. versija, kad A. V. neblaivumas nekėlė abejonių, atsirado tik teisme ir kadangi, kaip jau minėta, ji prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, tai laikytina R. J. gynybine versija.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog teismas pagrįstai nustatė, jog R. J. žinodamas, kad A. V. yra vartojęs alkoholio, nesiėmė priemonių nustatyti jo blaivumui ir, leisdamas jam toliau vairuoti transporto priemonę, sudarė nebaudžiamumo įspūdį. Tuo pažeidė kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus.

Skunde tai pat nurodoma, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl kito objektyviosios pusės požymio – M. K. padarytos nusikalstamos veikos (ketinimo paimti kyšį) slėpimo. Šis skundo argumentas grindžiamas tuo, jog nenurodoma teisinė padarytos veikos kvalifikacija, be to, šis objektyviosios pusės požymis grindžiamas prieštaringais liudytojų A. V. bei M. K. parodymais. Taip pat nurodoma, jog R. J., nebūdamas specialiai apmokytas kaip elgtis tokioje situacijoje, suprato, jog neturi savo pavaldinių kaltės įrodymų. Be to, akcentuojama į R. J. veikos pozityvius motyvus – siekį paauklėti pavaldinius, kad elgtųsi teisėtai ir tinkamai atliktų tarnybą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundą, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Tai, kad R. J. nevykdė savo kaip vado pareigų, nepranešė apie savo pavaldinio M. K. padarytą nusikalstamą veiką nei policijai, nei rinktinės vadui neabejotinai įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma – paties R. J., liudytojų M. K. ir A. V. parodymais, daiktų apžiūros protokolu, o taip pat 2012-05-14 nutarimu nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį.

R. J. neneigia, jog liepė M. K. surašyti pasiaiškinimą, tai atitinka ir M. K. nuoseklius parodymus. M. K. parodė, jog protokole dalį aplinkybių – dėl vairuotojo neblaivumo, dėl susitarimo paimti pinigus, kad nebūtų tikrinamas neblaivumas, nurodė pats, taip kaip buvo, o dalį, kad jis tuos pinigus paėmė – R. J. pavedimu. Nors M. K. ir A. V. nurodytos aplinkybės dėl kyšio reikalavimo/siūlymo skiriasi, tačiau M. K. neneigia, jog jis ketino paimti kyšį, tai rodo ir visos kitos objektyvios aplinkybės – M. K. nepranešė apie sustabdytą automobilį, laikė A. V. dokumentus, laukė iki kol jis sugrįš su pinigais. Pinigų nepaėmė, nes pamatė išlipantį R. J., kuris jį sudrausmino ir liepė lipti į tarnybinį automobilį. Tai, kad buvo ketinimas paimti kyšį patvirtina ir minėtas 2012-05-14 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriuo nustatyta, jog M. K. iš tiesų padarė BK 225 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą. Nors M. K. apylinkės teisme nurodė, jog buvo minčių apie ketinimą forminti dėl kyšio, tačiau pažymėtina, jog šie duomenys nepatvirtinami jokiais objektyvais duomenimis, o tai, kad dėl kyšio forminimo nesiėmė realių veiksmų, nepranešė apie sustabdytą automobilį, laukė iki kol A. V. grįš, A. V. taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad jam būtų ką nors sakę dėl forminimo apie kyšį, paneigia tiek M. K. parodymus šioje dalyje, tiek ir R. J. parodymus, kad atvykus į užkardą pareigūnai jam sakė neva ketinę forminti dėl kyšio ir tai buvusi priežastis dėl nepranešimo apie kyšį kaip to reikalauja teisės aktai. Pažymėtina, jog M. K. nei pirminiuose parodymuose, nei vykstant pokalbiui su tapatybės neatskleidžiančiu ikiteisminio tyrimo pareigūnu apie jokį ketinimą forminti dėl kyšio neužsiminė. Be to, savo paaiškinime M. K. aiškiai ir konkrečiai nurodė, jog sutiko priimti kyšį (t. 1 b. l. 13-14). Iš šių aplinkybių visumos darytina neabejotina išvada, jog R. J. suvokė, kad jo pavaldinys paaiškinime nurodė, jog padarė aiškiai neteisėtą, baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, tai yra susitarė paimti kyšį. Tokia veika kvalifikuojama kaip kyšininkavimas, nepriklausomai nuo to, buvo paimti pinigai ar ne, todėl šiuo atveju esminės reikšmės net neturi ta aplinkybė, ar iš tiesų M. K. paėmė kyšį. Vertinant R. J. veiksmus svarbu tai, kad jis nurodė tokį faktą, jog buvo susitaręs paimti kyšį, tai yra nurodė akivaizdų, labai konkretų ir aiškų nusikalstamos veikos faktą ir tai buvo pakankamas pagrindas R. J. imtis savo kaip vado pareigų ir pranešti apie tai atitinkamoms institucijoms. Pažymėtina, jog teisės aktai nereikalauja iš vadovo surinkti neabejotinus kaltės įrodymus, jis neturi pareigos spręsti dėl asmens kaltės, tačiau esant akivaizdžiam pavaldinio pranešimui, prisipažinimui, kad jis pasielgė neteisėtai, nusikalstamai, R. J. neabejotinai turėjo pareigą apie tai pranešti policijos įstaigai ir informuoti rinktinės vadą. Todėl skundo argumentai dėl R. J. nesuvokimo dėl įrodymų nepakankamumo atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, šiuo atveju neturi esminės reikšmės ir liudytojų A. V. bei M. K. parodymų prieštaravimai dėl kyšio davimo. A. V. teigė, kad iš jo buvo reikalaujamas kyšio, M. K. nurodė, kad jam buvo siūlomas kyšis ir jis sutiko, tai yra ketino paimti kyšį. Kadangi M. K. savo paaiškinime nurodė, jog sutiko priimti kyšį, tai yra ketino paimti kyšį, R. J. neabejotinai buvo žinoma apie šį faktą, jis apie tai informuotas raštu, todėl jam pagrįstai inkriminuota ir nustatyta aplinkybė dėl nepranešimo apie pavaldinio padarytą nusikalstamą veiką – ketinimą paimti kyšį. Tai, kad nenurodyta teisinė veikos kvalifikacija, esminės reikšmės neturi, nes R. J., einančiam užkardos vado funkcijas, neabejotinai buvo suvokiama, jog M. K. paaiškinime nurodytas faktas turi nusikalstamos veikos požymių.

Skunde kaip R. J. kaltę šalinanti aplinkybė nurodoma tai, kad jis tokia savo veika siekė paauklėti R. J. ir kitus pavaldinius. Pažymėtina, jog veikos tikslai ir motyvai šiuo atveju veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi.

R. J., turėdamas pareigą veikti vadovaudamasis teisingumo, nešališkumo, pavyzdingumo principais, nepiktnaudžiauti tarnyba, tinkamai atlikti pareigybės parašyme nustatytas funkcijas, turėdamas pareigą pagal LR valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, pristatyti į Tarnybą ar policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką arba administracinį teisės pažeidimą, be to, pagal savo pareigybės aprašymą turėdamas pareigą informuoti rinktinės vadą apie pareigūnų padarytus pažeidimus, nesiėmė priemonių patikrinti A. V. neblaivumą, nors turėjo žinių, kad jis yra vartojęs alkoholio ir vairuoja transporto priemonę, leisdamas jam toliau vairuoti, taip sudarė nebaudžiamumo įspūdį bei nepranešdamas apie pavaldinio padarytą nusikaltimą nei užkardos vadui, nei policijai, pažeidė anksčiau minėtus reikalavimus, akivaizdžiai veikė neteisėtai ir pažeidė tiek bendruosius valstybės tarnybos principus, bendruosius valstybė sienos apsaugos tarnybos pareigūno keliamus reikalavimus tiek ir specialiuosius savo pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Tokiu būdu sudarydamas nebaudžiamumo įspūdį bei slėpdamas savo pavaldinių neteisėtus veiksmus ir taip juos iš dalies toleruodamas akivaizdu pažeidė įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo principus. Tuo buvo iškraipyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas jos autoritetas bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas tiek pašalinio asmens akyse, tiek ir pavaldinių akyse.

Pažymėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad A. V. taip pat buvo žinoma ne tik apie tai, kad neužtikrintas teisės aktų reikalavimų vykdymas jo atžvilgiu, tai yra netikrintas jo neblaivumas, nors jis pats buvo nurodęs, kad vartojo alkoholio ir vairavo transporto priemonę, jam toliau buvo leista vairuoti, tačiau jis vėliau teiravosi R. J. ar nubausti pareigūnai, reikalavę iš jo kyšio, o R. J. nurodęs, kad ne.

Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai nustatyta, jog R. J. veika buvo padaryta didelė žala valstybei. R. J. eidamas užkardos vado funkcijas, neabejotinai žinojo bendruosius reikalavimus valstybės tarnautojui ir valstybės tarnybos principus, suprato, jog jais turi vadovautis eidamas šias pareigas, žinojo reikalavimus pagal savo pareigybės aprašymą, todėl nesiimdamas priemonių išaiškinti ar užkirsti kelią galimai daromam administraciniam teisės pažeidimui (nesiimdamas priemonių patikrinti A. V. neblaivumo) bei nepranešdamas apie pavaldinio padarytą nusikalstamą veiką, suvokė, kad pažeidžia minėtų teisės aktų reikalavimus, suprato, jog dėl to gali kilti didelė žala valstybei ir nors jos nenorėjo, tačiau sąmoningai jai leido kilti. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog R. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 36 straipsnio taikymo

Skunde teigiama, jog byloje yra pagrindas R. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui praradus pavojingumą. Teismas šios nuostatos nepagrįstai netaikė, o teismo išvada, kad nenustatyta tam sąlygų, prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms – R. J. yra pensininkas ir nebedirba valstybės tarnyboje. Šie skundo argumentai, kolegijos manymu pagrįsti.

BK 36 str. gali būti taikomas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika, dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Vadovaujantis įstatymo nuostata, aplinkybės, šalinančios asmens ar veikos pavojingumą, turi atsirasti padarius veiką ir jos turi būti naujos, iki tol nežinomos. Asmuo gali prarasti pavojingumą, jeigu pasikeitė faktinės aplinkybės ir dėl tokio aplinkybių pasikeitimo asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebekelia pavojaus. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvių priežasčių (pvz., kaltininkas atleidžiamas iš pareigų, su kurių ėjimu buvo susijusi jo padaryta nusikalstama veika) bei dėl paties kaltininko veiksmų (pradėjo mokytis, sukūrė šeimą, sąžiningai dirba ir pan.), tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką, nulemti tokius jo individualių savybių pasikeitimus, kurie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos.

Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas spręsdamas dėl R. J. pavojingumo atsižvelgė vien tik į tai, kad R. J. pensininkas ir valstybės tarnyboje nedirba ir konstatavo, jog šių aplinkybių negalima pripažinti kaip pakeitusių R. J. pavojingumą. Aukštesniojo teismo nuomone, toks vertinimas nėra išsamus ir pagrįstas, kadangi neįvertintos kitos aplinkybės, jų visuma. Vertinant asmens pavojingumo pasikeitimą tai, kad R. J. yra pensininkas ir nebedirba valstybės tarnyboje, kolegijos manymu, yra svari aplinkybė sprendžiant dėl pasikeitusio pavojingumo, nes asmuo nebeturėdamas valdingų funkcijų nebetenka ir su tuo susijusių pareigų bei nebetenka objektyvios galimybės tokią veiką apskritai padaryti. Eiliniam piliečiui, kuris nebūtų valstybės tarnautojas, R. J. veiksmai net nebūtų laikomi nusikalstamais. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad veika padaryta dar 2008 metų pradžioje, tačiau po šios veikos nėra jokių duomenų, rodančių, kad R. J. elgėsi neteisėtai. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų padaręs kokią nors nusikalstamą veiką, yra kartą baustas administracine tvarka užkelių eismo taisyklių pažeidimą, tačiau šis pažeidimas nepasižymi didesniu savo pavojingumu, yra vienas iš mažiausiai pavojingų ir apskritai nekeliančių jokios grėsmės eismo dalyvių saugumui, pažeidimų. R. J. nedirba, turi šeimą. Ir atvirkščiai, (duomenys neskelbtini) seniūnijos jis charakterizuojamas išimtinai teigiamai, kaip aktyvus(duomenys neskelbtini) seniūnijos bendruomenės narys, besidomintis ir dalyvaujantis bendruomenės gyvenime, teikiantis pasiūlymus bendruomenės centro veiklos aktyvinimui ir gerinimui (t. 1 b. l. 61).

Be to, šioje įstatymo normoje numatytas asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės siejamas ne tik su faktinių aplinkybių pasikeitimu, bet ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiu bei laipsniu (kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2009). Vertinant asmens pavojingumą, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju taip pat reikėtų atsižvelgti ir į veikos motyvus bei tikslus, o taip pat veikos padarymo aplinkybes. Nors R. J. suvokė, kad elgiasi neteisėtai, tačiau tikslo padaryti žalos valstybei neturėjo, siekė nesugriauti jauno asmens karjeros, o jį pamokyti, kad daugiau nebedarytų neteisėtų veikų, vykdytų savo pareigas sąžiningai ir tinkamai. Kaip matyti iš bylos duomenų, toks tikslas buvo pasiektas, M. K. pripažino, jog jam tai buvo didelė pamoka, jis taip daugiau nesielgė, dirbo tiek R. J. vadovaujant, tiek ir vadovaujant kitam asmeniui. Naujo vado M. K. charakterizuojamas tik teigiamai, kaip principingas pareigūnas, siekiantis darbo rezultatų, atlikdamas pareigas yra iniciatyvus. Jis skatintas, suteiktas aukštesnis laipsni. Užduotis ir nurodymus atlieka laiku ir tiksliai. Sudėtingose situacijose nepasimeta, veikia ryžtingai. Laikosi tarnybinės etikos reikalavimų. Tai, kad jis yra sąžiningas ir geras darbuotojas, patvirtina ir ta aplinkybė, jog būtent naujasis tarnybos vadas prisėmė laiduotojo atsakomybę M. K. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 225 str. 2 d. numatytos veikos. Tai leidžia manyti, jog R. J. ketinimai buvo pozityvūs, jo tikslas iš esmės nebuvo padėti išvengti pavaldiniui baudžiamosios atsakomybės, tačiau jį pamokyti, paauklėti ir tas tikslas buvo pasiektas.

Esant šios aplinkybėms, jas susiejus ir vertinant visumoje, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, yra pagrindas pripažinti, jog R. J. po nusikalstamos veikos padarymo tapo nebepavojingas ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti kaip tai numatyta BK 36 straipsnyje.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo išvados dėl R. J. pavojingumo neatitinka faktinių aplinkybių, todėl netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, BK 36 straipsnio nuostatos. Toks nuosprendis laikomas nepagrįstu, todėl naikinamas ir byla nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p., kolegija

nusprendžia:

nuteistojo R. J. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vadovaujantis baudžiamojo kodekso 36 straipsniu, R. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, asmeniui praradus pavojingumą.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

Daiktinius įrodymus: M. K. paaiškinimą ir kompaktinę plokštelę su garso įrašais, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.