- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-16
- Bylos Nr.
- 2A-700-520/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- I. G., I.
- Atsakovas
- AB „Hanner“
- Advokatai
- Martynas Pečiulis, Aida Urbonavičienė
Procesinių sprendimų klasifikatorius 11.9., 14.1., 14.3., 121. (S)
2008 m. rugsėjo 16 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. ir atsakovo AB „Hanner“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimo dėl darbo užmokesčio, delspinigių priteisimo, darbo sutarties pasibaigimo datos ir pagrindo pakeitimo pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui AB „Hanner“,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė I. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti jai iš atsakovo AB „Hanner“ 18954 Lt nesumokėto darbo užmokesčio priedą ir 678,26 Lt nesumokėtą darbo užmokestį, 1265,86 Lt delspinigių už pavėluotą sumokėti darbo užmokestį bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pakeisti 2005-01-25 darbo sutarties Nr.373, sudarytos tarp jos ir atsakovo AB „Hanner“, pasibaigimo pagrindą ir datą, nurodant, jog šios darbo sutarties pasibaigimo teisinis pagrindas yra DK 127 str. 2 d. ir pasibaigimo data – 2007-11-13, bei įpareigoti atsakovą padaryti pakeičiančius įrašus darbo sutartyje. Nurodė, kad ji su atsakovu 2007-01-25 sudarė darbo sutartį Nr. 373, pagal kurią ji nuo 2007-02-12 buvo priimta į personalo vadovės pareigas, o atsakovas įsipareigojo mokėti 7020 Lt mėnesinį darbo užmokestį du kartus per mėnesį, taip pat už kiekvieną išdirbtą ketvirtį pirmą kito ketvirčio dieną 30 proc. dydžio nuo per kalendorinį ketvirtį susumuoto gauto darbo užmokesčio priedą. Šios apmokėjimo sąlygos galėjo būti keičiamos tik šalių susitarimu, išskyrus DK 120 str. 3 d. numatytus atvejus. Kadangi atsakovas neišmokėjo jai sutarto 30 proc. dydžio darbo užmokesčio priedo už tris ketvirčius, ji 2007-11-06 padavė prašymą atleisti ją iš užimamų pareigų nuo 2007-11-13 DK 127 str. 2 d. pagrindu. Atsakovas nepagrįstai, siekdamas išvengti prievolės sumokėti 30 proc. dydžio darbo užmokesčio priedą už trečiąjį ketvirtį, atleido ją ne nuo prašyme atleisti iš užimamų pareigų nurodytos datos, t.y. atleido nuo 2007-11-10, o ne nuo 2007-11-13, bei nurodė klaidingą darbo sutarties pasibaigimo pagrindą - DK 127 str. 1 d. Kadangi pagal DK 127 str. 2 d. ji turėjo iš darbo būti atleista nuo 2007-11-13, atsakovas turi išmokėti atlyginimą už dvi paskutiniąsias darbo dienas. Darbdavys už pavėluotą išmokėti darbo užmokestį turi mokėti delspinigius, kaip tai numatyta DK 207 str. 1 d., Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d.
Vilniaus miesto 1 – asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t.y. priteisė ieškovei I. G. iš atsakovo AB „Hanner“ 12363 Lt neišmokėto darbo užmokesčio priedą, 822,43 Lt delspinigių bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2007-12-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad 2007-01-25 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovė nuo 2007-02-12 buvo priimta į personalo vadovės pareigas, o atsakovas įsipareigojo mokėti už darbą darbo sutarties 3 p. numatytomis sąlygomis ir tvarka, t.y. mokėti ieškovei 7020 Lt mėnesinį darbo užmokestį du kartus per mėnesį bei už kiekvieną išdirbtą kalendorinį ketvirtį 30 proc. dydžio nuo per kalendorinį ketvirtį susumuoto gauto darbo užmokesčio priedą, mokamą ieškovei pirmą kito ketvirčio pirmą darbo dieną. Atsižvelgdamas į darbo sutarties sąlygas, teismas priteisė ieškovei darbo užmokesčio priedą už du pilnai išdirbtus kalendorinius ketvirčius, t.y. nuo 2007-04-01 iki 2007-06-30 ir nuo 2007-07-01 iki 2007-09-30, viso 12636 Lt. Teismas, vadovaudamasis DK 207 str. 1 d., 2006-12-21 Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr.A1-340 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičiaus 2007 metais patvirtinimo“, priteisė ieškovei 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo 6318 Lt sumos, t.y. 3,79 Lt už kiekvieną pavėluotą išmokėti darbo užmokestį dieną. Teismas nustatė, kad už pirmąjį laikotarpį atsakovas pavėlavo sumokėti ieškovei nuo 2007-07-09 iki 2007-12-10, viso už 154 dienas, o už antrąjį laikotarpį nuo 2007-10-08 iki 2007-12-10, viso už 63 dienas ir priteisė ieškovei 822,43 Lt delspinigių. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad 2007-11-10 ieškovė pasirašė darbo sutartyje, kurioje buvo nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir data, padarė išvadą, kad ieškovė šiuo veiksmu išreiškė savo sutikimą ir suprato pasirašymo pasekmes ir reikšmę, todėl atmetė ieškovės prašymą pakeisti darbo sutarties nutraukimo datą ir teisinį pagrindą. Teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovo prašymą užskaityti į ieškovei priteistą darbo užmokesčio priedą išmokėtą dviejų atlyginimų dydžio išmoką, kadangi toks buvo šalių susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindinių sąlygų. Teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog darbo sutartį ji nutraukė dėl to, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų.
Šalies argumentai
Ieškovė I. G. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jos ieškinio reikalavimai, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, t.y. ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismo sprendimas iš dalies naikintinas, nes teismas neteisingai vertino 2007-11-06 įsakymo atleisti ją iš darbo turinį, kuriame nurodyta, jog 2007-11-06 ji pateikė prašymą atleisti ją iš užimamų pareigų nuo 2007-11-13, kadangi atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, t.y. DK 127 str. 2 d. pagrindu. Atsakovas sąmoningai šio prašymo atleisti iš užimamų pareigų teismui nepateikė. Ji sutiko būti atleista iš darbo DK 127 str. 1 d. pagrindu, nes pagrindinis jos interesas buvo gauti priklausantį darbo užmokestį, o atsakovas pažadėjo išmokėti jai visas su darbo užmokesčiu susijusias išmokas, t.y. nesumokėtus priedus už tris išdirbtus kalendorinius ketvirčius, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o kaip tokio pažado garantiją ji suprato 2007-11-05 įsakymo dėl atleidimo iš darbo pateikimą, kuriame buvo nurodyta, jog jai bus išmokėta dviejų mėnesių atlyginimų dydžio kompensacija. 2007-11-10 pasitikėdama darbdaviu ir pasirašydama dėl darbo sutarties nutraukimo ji neatkreipė dėmesio į nurodytą darbo sutarties pasibaigimo datą. Teismas neteisingai konstatavo, kad darbo sutartyje nurodyti ketvirčiai yra kalendoriniai ketvirčiai, nes toks skaičiavimas prieštarauja šalių tarpusavio susitarimui skaičiuoti išdirbtą faktinį laiką bei padarė nepagrįstą išvadą, kad priedų skaičiavimui ir mokėjimui aktualūs tik tie ketvirčiai, kuriuos ji pilnai išdirbo atsakovo įmonėje. Kadangi pas atsakovą ji faktiškai dirbo tris ketvirčius, t.y. nuo 2007-02-12 iki 2007-11-13, jai turi būti papildomai priteistas darbo užmokesčio priedas už trečią ketvirtį, o teisingai nustačius ketvirčių pradžios ir pabaigos datas, jai turi būti padidinti teismo priteisti delspinigiai iki 1265,86 Lt, t.y. už laikotarpį nuo 2007-05-22 iki 2007-12-10 - 769,37 Lt, už laikotarpį nuo 2007-08-21 iki 2007-12-10 - 420,69 Lt, o už laikotarpį nuo 2007-11-13 iki 2007-12-10 - 75,80 Lt. Teismas nepagrįstai neįrodytu rašytiniais įrodymais pripažino jos darbo sutarties nutraukimą atsakovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, nes pagal atsakovo įmonėje formuojamą praktiką, kylantys ginčai yra sprendžiami žodiniais susitarimais.
Atsakovas AB „Hanner“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo CK XIV skyriaus „Sutarčių aiškinimas“ nuostatomis, neteisingai išsiaiškino ir vertino aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, nustatydamas, kas konkrečiai buvo susitarta tarp ieškovės ir atsakovo. Darbdavio įsipareigojimas mokėti priedą negali būti aiškinamas kaip absoliuti darbuotojo teisė gauti šį priedą, nes priedas prie darbo užmokesčio yra darbuotojo skatinimo priemonė, priklausanti nuo darbuotojo veiklos rodiklių. Darbo sutartyje su ieškove yra neteisingai suformuluotas priedo mokėjimo pagrindas, ką įrodo AB „Hanner“ generalinio direktoriaus 2007-01-29 įsakymas Nr.07-PA-04, kuriame nurodytas ieškovės darbo užmokestis 7020 Lt, įmonės vidaus tvarkos taisyklių, kurias ieškovė pasirašė, 5.1.3 p. ir 9.2 p., reglamentuojantys priedų mokėjimo pagrindus, taip pat ta aplinkybė, kad įmonėje nei vienam darbuotojui nebuvo mokami jokie priedai pagal jokią darbo sutartį. Priedo skyrimo pagrindai ieškovei buvo žinomi ir suprantami, ji niekada nesikreipė į įmonės administraciją dėl neišmokėtų priedų. Ieškovė buvo personalo vadovė, todėl jai buvo žinoma visa įmonės tvarka, darbuotojo teisės ir jų gynimo būdai. Teismas nemotyvuotai, neįvertinęs aplinkybės, jog ieškovė, būdama personalo vadove elgėsi nesąžiningai, apgavo darbdavį, t.y. darbdavys atleisdamas ieškovę iš užimamų pareigų, jai išmokėjo dviejų atlyginimų dydžio kompensaciją, nors jokios ieškovės pretenzijos dėl darbo užmokesčio nebuvo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jeigu ieškovė būtų pareiškusi pretenziją, darbdavys nebūtų mokėjęs jokio papildomo atlyginimo, todėl nepagrįstai atmetė jų prašymą įskaityti ieškovei išmokėtas išmokas į jos reikalavimų sumą, su kuria jie nesutinka, nes tai prieštarautų šalių susitarimui nutraukti darbo sutartį. Kadangi ieškovė dėl neišmokėto darbo užmokesčio jokių pretenzijų nei dirbdama įmonėje, nei atleidžiama iš pareigų nereiškė, vadovaujantis bendrais sąžiningumo principais, CK 1.137 str., jos teisė gauti delspinigius neturi būti ginama.
Atsiliepimas
Ieškovė I. G. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo netenkinti atsakovo apeliacinio skundo. Nurodo, kad tarp jos ir atsakovo sudarytos darbo sutarties 3 p. yra aiškiai susitarta dėl užmokesčio už darbą, t.y. dėl darbo užmokesčio, darbo užmokesčio priedo, kuris nėra ir negali būti pripažintas skatinimo priemone, ir darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos. Šį darbo sutarties punktą suformulavo atsakovas, todėl jam tenka su tuo susijusios neigiamos pasekmės, tačiau atsakovas nepagrįstai išplečia šios darbo sutarties nuostatos aiškinimą. 2007-02-01 įsakymu Nr. 07/DS/05 patvirtintų vidaus tvarkos taisyklių 5.1.1 p. nurodyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo užmokestis nustatomas pasirašant darbo sutartį, o atsakovo nurodytas 5.1.3 p. nustato ne pagrindinį darbuotojo darbo užmokestį, bet premijavimo sistemą, pagal kurią, esant tam tikroms sąlygoms darbuotojui gali būti mokamas priedas prie atlyginimo. Minėtų vidaus taisyklių 5.1.4 p. tiesiogiai įtvirtinta nuostata dėl šalių susitarimo dėl darbo užmokesčio. Atsakovas nepagrįstai remiasi vidaus taisyklių 9.1 p. ir 9.2 p., nes šiuose punktuose nurodytas priedas, kurį darbdavys skiria darbuotojui kaip paskatinimą, skiriasi nuo priedo, kuris pagal darbo sutartį yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Apie AB „Hanner“ generalinio direktoriaus 2007-01-29 įsakymą dėl jos priėmimo į darbą ji sužinojo tik teismo metu, šis įsakymas negali pakeisti šalių sudarytos darbo sutarties sąlygų. Kadangi pagal susiklosčiusią įmonėje bendrąją praktiką, rašytinės pretenzijos nėra įmonėje priimtinos, ji žodžiu sprendė susidariusią situaciją.
Atsakovas AB „Hanner“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo netenkinti ieškovės apeliacinio skundo. Nurodo, kad ieškovė iš darbo buvo atleista būtent tą dieną, kurią ji nurodė savo prašyme ir būtent jos nurodytu pagrindu, todėl teismas išsamiai išsiaiškino šias aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, pasirašydama 2007-11-10 darbo sutartį apie jos atleidimą iš darbo, pilnai suprato savo pasirašymo reikšmę ir pasekmes. Jie išsamiai paaiškino teismui, dėl kokių priežasčių jie negalėjo pateikti teismui ieškovės 2007-11-06 prašymo atleisti ją iš darbo. Teismas teisingai, remdamasis darbo sutarties sąlygomis, nustatė, kad ieškovei priedas prie darbo užmokesčio mokamas už kiekvieną išdirbtą kalendorinį ketvirtį bei konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji kreipėsi į atsakovą dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir darbo sutartį nutraukė dėl to, kad atsakovas nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės I. G. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, atsakovo AB „Hanner“ apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tarp bylos šalių sudarytos darbo sutarties sąlygas, susijusias su apmokėjimu už darbą ir nustatė, jog atsakovas ieškovei privalėjo mokėti darbo sutartyje numatytą darbo užmokesčio priedą, netenkino ieškinio reikalavimų dėl atleidimo iš darbo pagrindo ir datos pakeitimo. Įvertinus byloje surinktus įrodymus ir vadovaujantis CPK 414, 417 str., pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovei priteistino darbo užmokesčio priedo sumą, delspinigių sumą, nepagrįstai priteisė palūkanas, o ne vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.
Byloje nustatyta, kad tarp atsakovo AB „Hanner“ ir ieškovės I. G. 2007-01-25 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 373, kuria ieškovė buvo priimta į personalo vadovės pareigas nuo 2007-02-12 (b.l. 5-7). Sutarties 3 p. atsakovas įsipareigojo mokėti darbuotojui darbo užmokestį - 7020 Lt. Taip pat atsakovas įsipareigojo už kiekvieną išdirbtą kalendorinį ketvirtį mokėti darbuotojui 30 proc. dydžio nuo per kalendorinį ketvirtį susumuoto gauto darbo užmokesčio priedą. Darbo sutartyje nurodyta, kad šis priedas išmokamas pirmą kito ketvirčio darbo dieną. Darbo sutartyje taip pat buvo nurodyta, kad šios sąlygos gali būti keičiamos tik šalių susitarimu – išskyrus DK 120 str. 3 d. numatytus atvejus. Byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad darbo sutarties šalys keitė darbo sutarties sąlygas, susijusias su darbo užmokesčio mokėjimu, tačiau pagal bylos duomenis atsakovas ieškovei nemokėjo darbo sutartyje numatyto 30 proc. dydžio priedo už kiekvieną išdirbtą kalendorinį ketvirtį. Atsakovas teigė, kad ieškovei negalėjo būti mokami jokie priedai nepriklausomai nuo tam tikrų rodiklių, ir savo argumentus grindė 2007-01-29 generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 07-PA-04, kuriuo buvo įsakyta priimti ieškovę I. G. į personalo vadovės pareigas nuo 2007-02-12 ir įsipareigota mokėti darbuotojui darbo užmokestį lygų 7020 Lt, mokant du kartus per mėnesį: avansas –15 dieną, o atlyginimas – pirmą mėnesio dieną (b.l. 32), AB „Hanner“ vidaus tvarkos taisyklių 5.1.3 , 9.1 p., kurie numato priemokų skyrimo tvarką. Atsakovo argumentai, kurių pagrindu jis teigia, kad neprivalėjo mokėti ieškovei minėto priedo pagal darbo sutartį, nepripažintini pagrįstais, nes darbo sutarties sąlygų, susijusių su apmokėjimu už darbą, šalys nepakeitė, atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis buvo pakeistas esant darbuotojos (ieškovės) raštiškam sutikimui. DK 120 str. 3 d. imperatyviai numatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamos tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas, sumažinti darbo užmokestį be raštiško sutikimo negalima. Vienašališkas 2007-01-29 generalinio direktoriaus įsakymas Nr. 07-PA-04 negalėjo pakeisti darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl darbo apmokėjimo. Darbo sutartyje nenurodyti jokie kiti rodikliai (įmonės rentabilumas, gaunamas pelnas ar kt.), kuriems esant ieškovei turėjo būti mokamas priedas. Darbo sutartyje numatytas priedas yra ne kaip skatinimo priemonė, o kaip pagrindinis atlyginimas, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino darbo sutartį. AB „Hanner“ vidaus tvarkos taisyklių 5.1.3 , 9.1 p. numatyti priedai yra skatinimo priemonės. Pažymėtina, kad AB „Hanner“ vidaus tvarkos taisyklių 5.1 p. numatyta, jog įmonės darbuotojų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę, kiekvieno darbuotojo darbo užmokestis nustatomas pasirašant darbo sutartį. Darbo užmokestį teisingai apskaičiuoti ir išmokėti privalo darbdavys, darbo sutarties sąlyga apie darbo atlygintinumą reiškia ne formalius reikalavimus darbo sutarties formai, o susitarimo esmei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-01 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2008). Taigi darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį privalėjo mokėti atsakovas, t. y. darbo už mokestis turėjo būti mokamas ne pagal ieškovės pareikalavimą, o pagal darbo sutartį, todėl atsakovo argumentai apie tai, jog ieškovė nereikalavo priedo mokėjimo ir todėl neturėjo jis jai būti mokamas, yra nepagrįsti. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta, kad atsakovas privalėjo ieškovei mokėti darbo sutartyje numatytą 30 proc. dydžio priedą už kiekvieną išdirbtą kalendorinį ketvirtį, pripažintina pagrįsta ir teisėta.
Pagal bylos duomenis 2007-11-06 buvo priimtas atsakovo AB „Hanner“ generalinio direktoriaus įsakymas dėl ieškovės I. G. atleidimo iš darbo, kuriame nurodyta, kad atsižvelgdamas į 2007-11-06 gautą prašymą direktorius atleidžia personalo vadovę I. G. iš darbo nuo 2007-11-10 pagal DK 127 str. 1 d., išmokant jai dviejų mėnesių atlyginimo dydžio kompensaciją (b.l. 8, 65). Darbo sutartyje nurodyta, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 str. 1 p. (taip nurodyta darbo sutartyje). Taigi ieškovė iš darbo atleista pagal DK 127 str. 1 d. nuo 2007-11-10. Ieškovė šio atleidimo iš darbo neginčija DK 297 str. pagrindu, tačiau ieškiniu prašo pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą ir atleidimo iš darbo datą. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, remdamasis tuo, kad ieškovė 2008-11-10 pasirašė darbo sutartyje, kurioje buvo nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas –DK 127 str. 1 d. ir atleidimo iš darbo data – 2007-11-10, tuo išreikšdama savo sutikimą dėl atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir atleidimo datos. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su jos atleidimu iš darbo, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad darbo sutartyje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir data atitiko ieškovės valią, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą ir datą.
Ieškovė nurodo, kad ji 2007-11-06 parašė prašymą atleisti ją iš užimamų pareigų nuo 2007-11-13 DK 127 str. 2 d. pagrindu, kadangi atsakovas nevykdė prisiimtų įsipareigojimų mokėti ieškovei priedą prie darbo užmokesčio pagal darbo sutarties 3 p. Atsakovas nepateikė ieškovės prašymo dėl atleidimo iš darbo, kurio pagrindu priėmė įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo ir nutraukė darbo sutartį. Iš atsakovo nurodomų aplinkybių matyti, kad atsakovas mano, jog ieškovė paėmė ir išsinešė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Atsakovas nepateikė byloje įrodymų, kurie patvirtintų jo spėjimą apie tai, kad ieškovė išsinešė prašymą, o prielaidomis sprendimas negali būti grindžiamas, todėl nenustatytina, kad ieškovė išsinešė prašymą dėl atleidimo iš darbo ir dėl to atsakovas negali jo pateikti teismui. Tai, kad ieškovė turi įsakymo dėl atleidimo iš darbo originalą, nėra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovė turi ir prašymą. Pagal DK 127 str. 1 d. darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Darbuotojo pareiškimas yra valinis aktas. Kiekvienas asmuo savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai. Iš DK 127 str. turinio analizės darytina išvada, kad darbuotojas, ketinantis nutraukti neterminuotą darbo sutartį, privalo raštu įspėti apie tai darbdavį, savo pareiškime nurodydamas tiek pareiškimo surašymo, tiek pageidaujamą atleidimo iš darbo datą. Lemiamą reikšmę DK 127 str. taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, kurios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma sukelia darbo sutarties pasibaigimo teisines pasekmes, todėl įmonės administracijos, o tuo labiau įmonės vadovo pareiga yra priimti darbuotojo tinkamai įformintą pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2006). Taigi atsakovo administracija, jo vadovas privalėjo priimti ieškovės pareiškimą, jį įregistruoti, nes tik šio pareiškimo pagrindu buvo galima nutraukti darbo sutartį, todėl konstatuotina, kad šioje byloje atsakovas turėjo pateikti ieškovės pareiškimą (prašymą) dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. nuo 2007-11-10. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, 2007-11-10 ji kalbėjosi su atsakovo vadovu, kuris pasiūlė jai išmokėti priedus už tris išdirbtus kalendorinius ketvirčius, dviejų mėnesių vidutinio dydžio išeitinę išmoką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, jei ji sutiks darbo sutartyje nurodyti, jog darbo sutartis nutraukiama pagal DK 127 str. 1 d. Ieškovė nurodo, kad ji sutiko su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 1 d., pasirašė darbo sutartyje, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad darbo sutarties pasibaigimo data yra nurodyta ne lapkričio 13 d., o lapkričio 10 d. Ieškovės nurodytų aplinkybių apie susitarimą su atsakovu dėl atleidimo iš darbo atsakovas nepaneigė. Be to, ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina tai, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę savo noru pagal DK 127 str. 1 d., sumokėjo dviejų mėnesių atlyginimo dydžio kompensaciją. Įvertinus ieškovės nurodytas aplinkybes, tai, kad ji pasirašė darbo sutartyje, kurioje aiškiai buvo nurodytas atleidimo pagrindas, ji neginčija atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, darytina išvada, kad ji žodžiu išreiškė atsakovui savo valią dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., t. y. savo valia pakeitė raštu suformuluotą atleidimo pagrindą. Dėl to konstatuotina, jog atsakovas pagrįstai ieškovę atleido iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. Ieškovė nurodo, kad jos atleidimo iš darbo diena turėtų būti nurodyta 2007-11-13, jai priteistas darbo užmokestis už dvi darbo dienas, t. y. lapkričio 12 ir 13 d. Šis ieškovės reikalavimas netenkintinas, nes iš ieškovės nurodytų aplinkybių apie susitarimą su atsakovu dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, atsakovės pasirašytos darbo sutarties apie darbo sutarties nutraukimą 2007-11-10, nesant byloje įrodymų, kad ieškovė dirbo lapkričio 12 ir 13 d., darytina išvada, kad ieškovė išreiškė valią, jog darbo sutartis būtų nutraukta 2007-11-10, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo ir darbo užmokesčio priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei priklauso darbo užmokesčio priedas už du išdirbtus kalendorinius ketvirčius, t. y. už laikotarpius: balandžio 1 d – birželio 30 d., liepos 1 d.-rugsėjo 30 d., ir priteisė 12636 Lt neišmokėto darbo užmokesčio priedo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstais pripažino atsakovo argumentus, kad darbo sutartyje nurodyti kalendoriniai ketvirčiai yra: sausio 1 d .- kovo 31 d., balandžio 1 d. – birželio 30 d., liepos 1 d.-rugsėjo 30 d., spalio 1 d. - gruodžio 31d. Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo argumentai, kad ieškovei pagal darbo sutartį priklausytų priedas tik tuo atveju, jei išdirbtų minėtus ketvirčius, nepripažintini pagrįstais, sutiktina su ieškovės argumentais, kad sudarant darbo sutartį buvo sutarta, jog jai bus mokamas priedas už išdirbtus kalendorinius ketvirčius, kurie bus skaičiuojami nuo jos darbo pradžios -2007-02-12. Darbo kodekso normose nėra nuostatų, kad darbuotojams darbo užmokestis, kitos darbo sutarties sąlygos ir Darbo kodekse nustatytos garantijos yra taikomos ne nuo darbo pradžios. Darbo sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovei bus mokamas priedas, kai ji išdirbs ketvirtį, kurio pradžia bus skaičiuojama nuo balandžio 1 d., o ne nuo tada, kai ji pradės darbą. Darbo sutartyje nurodyta „už kiekvieną išdirbtą kalendorinį ketvirtį“, nenurodant, kaip tie ketvirčiai skaičiuojami, nenurodant, kad nuo 2007-02-12 iki 2007-04-01 nepriklausys priedas, todėl esant tarp darbo sutarties sąlygų neaiškumų, taikytina ieškovei, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, naudingesnė darbo sutarties nuostata, ir darytina išvada, kad ieškovei pagal darbo sutartį priedai turėjo mokami nuo jos darbo pradžios. Kadangi byloje surinkti įrodymai tvirtina, jog atsakovas ieškovei turėjo mokėti darbo užmokesčio priedą, atleisdamas iš darbo ieškovę 2007-11-10 buvo įsipareigojęs sumokėti priedus už tris išdirbtus kalendorinius ketvirčius, ieškovė iš esmės išdirbo tris kalendorinius ketvirčius (atleidimo iš darbo dieną trūko vienos darbo dienos), todėl ieškovės reikalavimas priteisti jai 18954 Lt nesumokėto darbo užmokesčio priedo tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo priteista 12636 (6318x2) Lt neišmokėto darbo užmokesčio priedo suma padidintina iki 18954 (6318x3) Lt.
Pagal bylos duomenis ieškovei pirmasis priedas turėjo būti išmokėtas 2007-05-14, antrasis – 2007-08-13, trečiasis – 2007-11-10. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad atsakovas turėjo jai mokėti delspinigius už tai, kad laiku neišmokėjo pirmųjų dviejų priedų pagal DK 207 str. 1 d., Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d., tačiau nepagrįstai nurodo, kad jai delspinigiai turėjo būti mokami ir po to, kai ji buvo atleista iš darbo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priteisė ieškovei delspinigius už laikotarpį nuo 2007-11-10 iki 2007-12-10, t. y. iki ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, pavėluotą mokėjimą įstatymą delspinigiai yra mokami iki darbuotojas atleidžiamas iš darbo, t. y. šis įstatymas taikomas tik tada, kai šalis sieja darbo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-09-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2003). Taigi ieškovei delspinigiai turėjo būti priteisti už laikotarpį nuo 2007-05-22 iki 2007-11-10, t. y. ieškovei turėjo būti priteista 955,08 Lt delspinigių, kurie ieškovei turėjo būti sumokėti jos atleidimo iš darbo dieną. Dėl to pirmosios instancijos teismo priteista 822,43 Lt delspinigių suma padidintina iki 955,08 Lt.
Nuo 2005-05-28 įsigaliojo DK 141 str. 3 d. redakcija, kuri numato, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis, t. y. mokami ne delspinigiai ar palūkanos. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atleidimo iš darbo dieną atsakovas nesumokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio, vadovaudamasis CPK 417 str. turėjo taikyti DK 141 str. 3 d., nors ieškovė ir neprašė ieškiniu taikyti šios įstatymo normos. Ieškovei jos atleidimo iš darbo dieną nebuvo išmokėtas 18954 Lt darbo užmokestis ir delspinigiai. Pagal bylos duomenis ieškovei buvo sumokėtas jai priklausantis darbo užmokestis, dėl kurio dydžio tarp šalių nekilo ginčas, 14040 kompensacija. Pagal DK 141 str. 3 d. ieškovei turėtų būti priteisiamas 7020 Lt darbo užmokestis už kiekvieną mėnesį nuo 2007-11-10 iki bus visiškai atsiskaityta su ieškove, tačiau tai būtų neteisinga ir neprotinga, atsižvelgiant į tai, kad su ieškove atleidimo iš darbo dieną jai buvo nesumokėta tik dalis darbo užmokesčio bei buvo išmokėta dviejų mėnesių dydžio atlyginimo kompensacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad darbdaviui sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką, taikoma tik tada, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio ar daugiau mėnesių darbo užmokestis. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-350/2001, 2008-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nustatytina, kad ieškovei atsakovas už uždelstą atsiskaityti laiką turi mokėti po 2106 (6318:3) Lt darbo užmokesčio už kiekvieną mėnesį nuo 2007-11-10 iki bus visiškai atsiskaityta su ieškove. Darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007-11-10 iki 2008-09-16 sudarytų 21607,11 Lt, tačiau ieškovei priteistina už šį laiką priteistina 7567,11 Lt, nes atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus yra tikslinga išskaičiuoti 14040 Lt kompensacijos sumą, kurią atsakovas išmokėjo ieškovei jos atleidimo iš darbo dieną. Dėl to ieškovei priteistina 7567,11 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007-11-10 iki 2008-09-16, nustatytina, kad atsakovas iki atsiskaitys su ieškove turi mokėti kas mėnesį 2106 Lt darbo užmokestį. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis kuria priteista ieškovei iš atsakovo 5 proc. dydžio metinės palūkanos, panaikintina, ieškinio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmestinas, nes taikytinas kitas ieškovės teisių gynimo būdas.
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, todėl perpaskirstytinos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Atsižvelgiant į ieškovės patenkintų reikalavimų dalį, į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į ieškovės atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, į bylos apimtį ir jos pobūdį, proceso trukmę, į bylos sudėtingumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, iš atsakovo ieškovei priteistina 2000 Lt advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų (bylinėjimosi išlaidų) (CPK 98 str.). Iš atsakovo į valstybės biudžetą priteista 403,75 Lt bylinėjimosi išlaidų suma padidintina iki 824 Lt (CPK 96 str.). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus kriterijus, ieškovei iš atsakovo priteistina 1000 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 98 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 31 d. sprendimą pakeisti.
Priteistą ieškovei I. G. iš atsakovo AB „Hanner“ 12363 Lt neišmokėto darbo užmokesčio sumą padidinti iki 18954 Lt, priteistą 822,43 Lt delspinigių sumą padidinti iki 955,08 Lt, priteistą 837,20 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 2000 Lt.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei I. G. iš atsakovo AB „Hanner“ priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2007-12-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimą dėl šių palūkanų priteisimo atmesti.
Priteisti ieškovei I. G. iš atsakovo AB „Hanner“ 7567,11 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007-11-10 iki 2008-09-16 (įskaitytinai) ir 2106 Lt mėnesinį darbo užmokestį iki atsakovas atsiskaitys su ieškove.
Priteistą iš atsakovo AB „Hanner“ į valstybės biudžetą 403,75 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 824 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei I. G. iš atsakovo AB „Hanner“ 1000 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.