Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, ištyręs pateiktų dokumentų turinį, taip pat nustatė, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą, analizavo antstolio K. K. pateiktus duomenis apie išieškotas iš pareiškėjo baudas ir vykdymo išlaidų sumas remdamasi Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytais įkainiais ir konstatavo, jog antstolis vykdymo išlaidas iš pareiškėjo išieškojo nenukrypdamas nuo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytų vykdymo veiksmų taisyklių bei neviršydamas nustatytų išlaidų dydžių, todėl pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl nuostolių iš antstolio K. K. priteisimo laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Teismo vertinimu, Tarnyba, priimdama Sprendimą, akivaizdžiai peržengė savo kompetencijos ribas, nes pasisakė dėl tų klausimų, kuriuos pavesta spręsti teismui, t. y. vertino, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas. Atsakovas neanalizavo ir Sprendime nenurodė jokių argumentų, ar pagal pareiškėjo pateiktą prašymą yra sąlygos jo nurodyto turinio reikalavimui parengti ir pareikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka, o teismas šiuo konkrečiu atveju nenustatė akivaizdžių požymių (prielaidų, sąlygų) dėl bylos teisme iškėlimo negalimumo. Dėl šių priežasčių teismas ginčijamą Sprendimą pripažino naikintinu.

9. Teismas netenkino išvestinio pareiškėjo reikalavimo – įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui advokatą, t. y. suteikti antrinę teisinę pagalbą paruošiant ieškinį ginčo teisenos tvarka ir atstovauti teismo posėdyje, – akcentavęs, kad tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra išimtinai viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva. Atitinkamai atsakovas įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 2 d. prašymą (reg. Nr. (2.1)NTP-1-3752) iš naujo ir priimti dėl jo motyvuotą sprendimą.

III.

11. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tvirtina, jog Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos asmenims suteikimo, turi teisę atlikti pirminį asmenų reikalavimų vertinimą, todėl Tarnybos Kauno skyrius, vertindamas pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengė įstatymuose nustatytų ribų. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog Sprendime nenurodyti jokie argumentai, ar pagal pareiškėjo pateiktą prašymą yra sąlygos pareiškėjo nurodyto turinio reikalavimui parengti ir pareikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka, bei pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo teiginius apie tai, kad jokie antstolio K. K. neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, nėra sąlygų pareiškėjo nurodyto turinio reikalavimui parengti ir pareikšti pagrįstą ieškinį teismui ginčo teisenos tvarka, todėl Tarnybos Kauno skyrius pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 2.1-(NTP-2)-18-NT-3752-19596, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą yra akcentavęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4709-415/2019).

17. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, tarp jų – jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) ir jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.). Administracinių teismų praktikoje, aiškinant pastarąsias nuostatas, yra konstatuota, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas,

t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą). Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A17-714/2007, 2014 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1441/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialiųjų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba, remiantis Įstatymo

11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, 2019 m. sausio

31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3094-502/2019).

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 2 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 32–37) teigė, kad siekia kreiptis į teismą dėl antstolio K. K. veiksmų, kadangi iš pareiškėjo išreikalauta pinigų suma žymiai viršijo jo skolą. Byla buvo nutraukta, vėl pradėta ir vėl nutraukta, tačiau pareiškėjas jokių dokumentų negaudavo, todėl atsirado didelė, neaiškiai susidariusi suma, kuri buvo išieškota neteisėtai.

19. Pareiškėjas, atsakydamas į Tarnybos Kauno skyriaus prašymą pateikti papildomą informaciją, 2018 m. rugsėjo 19 d. rašte (b. l. 47) paaiškino, kad antstolis K. K. atskaitymus iš pareiškėjo lėšų vykdė nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. Apie vykdomųjų bylų užbaigimą antstolis pareiškėją informavo 2017 m. liepos 13 d., kai pareiškėjas kreipėsi į jį su prašymu pateikti tokią informaciją, bei nurodė, jog vietoj 240 Eur atskaičiavo 660 Eur sumą.

20. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, ginčijamame Sprendime (b. l. 77–79) įvertino iš antstolio K. K. išreikalautą informaciją ir konstatavo, kad visos keturios antstolio pareiškėjo atžvilgiu pradėtos vykdomosios bylos yra užbaigtos. Atsakovas atsižvelgė į antstolio paaiškinimus, kad, vadovaujantis ekonomiškumo principu ir siekiant papildomų vykdymo veiksmų išlaidų optimizavimo, vykdymo veiksmai buvo atliekami ne kiekvienoje pareiškėjo atžvilgiu vykdytoje vykdomojoje byloje, o vienoje iš bylų, t. y. jeigu pareiškėjo atžvilgiu vykdant vykdomąją bylą būdavo užvedama nauja vykdomoji byla, nauji vykdymo veiksmai būdavo atliekami naujausioje pareiškėjo atžvilgiu vykdomoje vykdomojoje byloje, o senosios bylos prijungiamos prie naujos bylos. Toliau atsakovas antstolio K. K. nurodytų vykdymo išlaidų dydį įvertino pagal Sprendimų vykdymo instrukcijoje įtvirtintas taisykles, nenustatė, kad iš pareiškėjo išieškotos būtinosios vykdymo išlaidos būtų viršijusios maksimalius dydžius. Atsakovas priėjo prie išvados, kad antstolis K. K. vykdymo išlaidas iš pareiškėjo išieškojo nenukrypdamas nuo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytų vykdymo veiksmų taisyklių bei neviršydamas nustatytų išlaidų dydžių (remdamasis ekonomiškumo principu, antstolis iš pareiškėjo išieškojo mažesnes vykdymo išlaidas). Taigi, pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl nuostolių iš antstolio K. K. priteisimo laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

21. Teisėjų kolegija, palyginusi pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 2 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą ir 2018 m. rugsėjo 19 d. rašte išdėstytus teiginius bei aplinkybes, kurias atsakovas tyrė Sprendime, pastebi, kad, nors atsakovas detaliai išanalizavo, ar mokesčių už antstolio atliktus vykdymo veiksmus dydis neviršija Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodytų dydžių, atsakovas nenustatinėjo, be kita ko, ar visi antstolio atlikti veiksmai buvo būtini (pvz., pareiškėjas skunde teismui kėlė klausimą, ar antstolis turėjo pagrindą 81 kartą tikrinti jo duomenis, kas kainavo iš viso 75,42 Eur, nors antstolis žinojo apie pareiškėjo atliekamą laisvės atėmimo bausmę), taip pat netikrino pareiškėjo nurodomų aplinkybių, jog jis nebuvo informuojamas apie vykdomųjų bylų eigą, jų nutraukimą ir atnaujinimą, neaiškų išieškotinos sumos padidėjimo pagrindą (pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde teismui nurodė manantis, kad vykdomosios bylos jo atžvilgiu buvo subendrinamos netinkamai). Taigi, atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, neišanalizavo visų aplinkybių, kurios gali būti reikšmingos sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas jam byloje – neperspektyvus.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą ir konstatuodama, jog pareiškėjo prašymas akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, peržengė savo kompetencijos ribas, nes vertino, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti, pasisakydama dėl tų klausimų, kuriuos pavesta spręsti teismui, bet neanalizavo ir Sprendime nenurodė jokių argumentų, ar pagal pareiškėjo pateiktą prašymą yra sąlygos pareiškėjo nurodyto turinio reikalavimui parengti ir pareikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir pabrėžia, kad Tarnybos subjektyvi nuomonė apie numanomą pareiškėjui nepalankią teisminio proceso baigtį savaime nėra pakankamas pagrindas pareiškėjo reikalavimus laikyti akivaizdžiai nepagrįstais, o atstovavimą jam byloje – neperspektyviu, be to, atsakovas Sprendime nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių pagal pareiškėjo reikalavimus ir paaiškinimus negalėtų būti suformuluotas motyvuotas ir kitus teisės aktų reikalavimus atitinkantis ieškinys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.