Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2011-04-05 · Civilinė byla Nr. 2-301-341/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-04-05
Bylos Nr.
2-301-341/2011
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-02746-2010-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Rapolas Žukas
Ieškovas
UAB „F12“
Atsakovas
I. M., I.
Civilinė byla Nr. 2-301-341/2011Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02746-2010-4Procesinio sprendimo kategorija: (S) 20.2; 36.1; 93.1; 93.2.1; 93.2.16; 93.2.17; 93.2.18; 93.2.20; 93.2.21; 95.1; 95.2; 97; 99.5; 113.1; 113.8; 114.1;114.4.; 114.11; 116.1.
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 5 d.Vilnius
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Marius Rapolas Žukas,sekretoriaujant A.Buinovskienei,dalyvaujant ieškovo UAB „F12“ atstovams R. Z. ir adv. R.Kalveršui,atsakovui I. M., jo atstovui adv. R.Jonuškai,

išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „F12“ ieškinį atsakovui I. (I.) M. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

UAB „F12“ kreipėsi į teismą su pareiškimu Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) XXIII skyriaus tvarka dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininko I. M.. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-09-15 įsakymu kreditoriaus reikalavimus patenkino ir nustatė skolininkui terminą prieštaravimams pateikti. Skolininkas I. M. pateikė prieštaravimus, o kreditorius LR CPK 439 str. nustatyta tvarka pateikė teismui ieškinio pareiškimą atsakovui I. M. dėl 7471,00 skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (b.l.20).

Ieškinyje nurodė, kad atsakovas iš UAB „F12“ įsigijo prekių - drabužių, kurių pavadinimai, kiekiai ir kainos išvardinti 2010-06-30 PVM sąskaitoje-faktūroje (duomenys neskelbtini). Bendra atsakovui parduotų prekių kaina - 7471 Lt. Už šias pateiktas prekes I. M. iki šiol, nors ne kartą buvo paragintas, neatsiskaitė. Prašo priteisti iš atsakovo 7471,00 skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai R. Z. ir adv. R.Kalverš ieškinį palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais pagrindais. Ieškovo atstovė R. Z. papildomai paaiškino (b.l.47), kad 2009-12-17 su atsakovu Lenkijoje įkūrė vieną bendrą įmonę. Prieš įmonės įkūrimą atsakovui reikėjo apsirengti, todėl kažkur 2009 m. gruodžio mėnesį leido jam paimti rūbų iš jai priklausančios parduotuvės UAB „F12“, buvusios Lietuvos viešbutyje, esančiame Konstitucijos pr.20, Vilniuje bei pasitikėdama atsakovu leido jam atsiskaityti už prekes vėliau. Nuo 2010-05-17 parduotuvė, kurioje apsipirkinėjo atsakovas, uždaryta. Sąskaitą faktūrą už paimtus drabužius atsakovui išrašė 2010-06-30, kai jis taip ir neatsiskaitė už paimtas prekes. Kasos pajamų orderis nebuvo išmuštas, nes nebuvo sumokėti pinigai. Atsakovas J. M. yra jos parduotuvės pardavėjos D. Č. giminaitis.

Atsiliepimas

Atsakovas I. M. pateikė atsiliepimą (b.l.25), kuriame pareiškė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad apie 2010-06-30 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atsakovui tapo žinoma tik iš teismo atsiųstų procesinių dokumentų, šioje sąskaitoje faktūroje nėra atsakovo parašo, ieškovė nepateikė jokios sutarties, pačiame dokumente nėra nurodytas atsiskaitymo terminas, taip pat ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog daiktus nurodytus PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) atsakovui perdavė bei ragino atsiskaityti. Jokių prekių pagal 2010-06-30 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atsakovas iš ieškovės nėra įgijęs, todėl ieškovė reikalaudama atsiskaityti už neva paimtas prekes elgiasi nesąžiningai. Ieškovės nesąžiningumo faktą liudija tai, pirma, kad ieškovės buveinė Juridinių asmenų registre nurodyta kitu adresu: T. Š. g. 16, Vilnius, antra, PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad prekes atsakovas įsigijo adresu: Konstitucijos pr.20 (viešbučio "Lietuva" patalpose), Vilnius, tačiau šio dokumento išrašymo dieną, t.y. 2010-06-30, sąskaitoje nurodytu adresu ieškovės jau nebebuvo, taigi šiuo adresu ieškovė veiklos nevykdė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad ieškovės veiksniuose galimai yra nusikaltimo sudėties požymių numatytų LR BK 182 str. l dalyje.

Teismo posėdžio metu atsakovas, jo atstovas adv. R. J. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti atsiliepime nurodytais pagrindais. Atsakovas I. M. papildomai paaiškino, kad R. Z. tvirtindama, kad jis paėmė drabužius iš jos parduotuvės meluoja, nes yra pasirašiusi du vekselius, pagal kuriuos yra jam skolinga. Jokių rūbų, nurodytų pateiktoje sąskaitoje faktūroje nėra įsigijęs. Jokie verslo santykiai jį su ieškovu UAB „F12“ nesieja. Ieškovės parduotuvėje yra buvęs, tačiau nieko nepirko; kelis kartus ieškovė jo prašė papozuoti reklaminiais tikslais jos drabužius.

Liudytoja V. B. parodė (b.l.48-49), kad 2009 m. gruodžio pradžioje jos sūnus pirko kostiumą Lietuvos viešbutyje esančiame vyriškų drabužių salone, todėl pastebėjusi parduotuvėje besimatuojantį juodą kostiumą J. M., parodė jį sūnui, kaip pavyzdį kaip reikia rengtis. Juodas kostiumas I. M. nepatyko, todėl jis matavosi dar vieną mėlynos spalvos kostiumą, kurį ir išsirinko. Nematė ar I. M. pirko kostiumą su marškinėliais. Parduotuvėje yra kasos aparatas, tačiau kasos aparato čekis nebuvo išmuštas, todėl parduotuvėje yra prekių trūkumas.

Liudytoja D. A. parodė (b.l.60), kad R. Z. pažįsta 5 metus verslo pagrindais. Su atsakovu susidūrė vieną kartą 2009 m. gruodžio mėnesį Lietuvos viešbutyje, kai jis išeidinėjo iš parduotuvės su kostiumu ar švarku. Ieškovė jai pasakė, kad tai jos partneris, kuris paprašė jį aprengti, o už prekes atsiskaitys vėliau.

Liudytojas R. K. parodė (b.l.60), kad R. Z. pažįsta senai, dažnai pas ją perka drabužius. 2009 m. gruodžio mėnesį „Rival Lietuva“ viešbutyje pirmame aukšte esančioje parduotuvėje sutiko atsakovą. Iš viso atsakovą parduotuvėje matė tris kartus. Matė, kad atsakovas buvo apsirengęs ieškovės padavinėjamais drabužiais. Vieną kartą atsakovas buvo su ieškovės kostiumu, kitą - su megztiniu. Atsakovas nesakė, kad jo drabužiai pirkti pas ieškovę. Pats apsipirkdamas ieškovės parduotuvėje iškart atsiskaitydavo už prekes, nors ieškovė ir leisdavo atsiskaityti vėliau; jam buvo iškušamas kasos pajamų čekis. Neatsimena ar atsakovas matavosi ar pirko drabužius, tik matė jį velkantį parduotuvės drabužius.

Liudytoja D. Č. parodė (b.l.61), kad atsakovas yra jos sesers vyras – svainis. Dirbo ieškovės parduotuvėje nuo 2009-09-15 iki 2010-12-17, 2011-05-17 buvo atleista, nes buvo uždaryta parduotuvė. Atsakovas 2009 m. pabaigoje 2010 pradžioje UAB „F12“ parduotuvėje matavosi daug drabužių. Po atsakovo matavimusi, šių prekių parduotuvėje neliko, jos buvo įtrauktos į parduotų prekių sąrašą. Pati irgi gavo tokias pačias sąskaitas faktūras už vyriškus drabužius, kaip ir atsakovas. Išeinant iš darbo R. Z. su ja nepilnai atsiskaitė, todėl kreipėsi į teismą. Ieškovo pateiktos sąskaitos faktūros buvo tokiai sumai, kiek R. Z. jai buvo likusi skolinga už darbą. Jokios tvarkos parduotuvėje nebuvo, eiliniai klientai buvo aptarnaujami tinkamai, tik pažįstami neaišku kaip atsiskaitydavo.

Liudytoja J. M. parodė (b.l.61), kad pažįsta R. Z. ir I. M.. Tvarkydavo rūbus ieškovės parduotuvėje; paimdavo rūbus iš parduotuvės ir išeidavo. Atsakovą matė porą kartų, kai jis 2010 m. vaikščiojo parduotuvėje Lietuvos viešbutyje. Nematė kaip atsakovas matavosi drabužius parduotuvėje.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Sutarties sudarymo procedūrą reglamentuoja LR CK 6.162–6.187 str. Be šių normų, sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, yra reikšmingos ir kitos LR CK normos: LR CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 str. Iš LR CK 6.154 ir 6.159 str. pateikto sutarties apibrėžimo darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių konsensusas, valios sutapimas. LR CK 6.162 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Taigi galioja bendra taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu. Pagal LR CK 6.162 str. 2 d., sutartis galioja, jeigu šalys sutaria dėl visų esminių sutarties sąlygų. Taigi vertinant, ar sutartis buvo sudaryta, ar ne, esminę reikšmę turi šalių susitarimo pasiekimas, o ne formalūs dalykai. LR CK 6.159 str. prasme sutarties galiojimui pakanka šalių susitarimo. Susitarimo forma turi reikšmės tik įsakmiai šalių susitarime ar įstatyme numatytais atvejais.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už pateiktas prekes. Prašomą priteisti įsiskolinimą ieškovas grindžia 2010 m. birželio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Serija (duomenys neskelbtini) (b. l. 3). Bylos nagrinėjimo metu šalių nurodytos aplinkybės dėl 2010 m. birželio 30 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Serija (duomenys neskelbtini) nurodytų prekių pirkimo buvo prieštaringi. Ieškovo atstovė laikėsi pozicijos, kad 2009 m. gruodžio mėnesį leido atsakovui paimti rūbų iš jai priklausančios parduotuvės bei atsiskaityti už paimtas prekes vėliau; jam neatsiskaičiuos laiku - 2010-06-30 išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Tuo tarpu atsakovas ginčijo pačio sandorio buvimo faktą bei paaiškino, kad jokių prekių nurodytų ginčijamoje sąskaitoje faktūroje iš ieškovo nėra gavęs, apie išrašytą PVM sąskaitą faktūrą sužinojo tik gavęs procesinius dokumentus iš teismo.

Pagal civiliniame procese esančias įrodymų vertinimo taisykles sandorio buvimo faktą turi įrodyti ieškovas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (LR CPK 12 str.). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (LR CPK 177 str. 1 d.). Tais atvejais, kai procesinių ar kitų įstatymų normų, nustatančių specialias tam tikros faktinės aplinkybės įrodinėjimo priemones, nėra, ta aplinkybė gali būti nustatoma bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą.

Vertinant ieškovo paaiškinimus dėl prekių pardavimo atsakovui aplinkybių pastebėtina, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą yra 2010-06-30 PVM sąskaita faktūra Serija (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra yra reglamentuojama LR pridėtinės vertės mokesčio įstatyme. Atkreiptinas domesys, kad šis teisės aktas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialią paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 1 str. 1 d.). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM mokesčio apskaitos tikslais. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereglamentuoja civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir nenustato nei formos reikalavimų prikimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „ Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009). PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas <...>, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos (LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ginčijama PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta daugiau kaip po pusės metų nuo prekių pateikimo, be to jau po to, kai buvo uždaryta parduotuvė, kurioje anot ieškovo atstovės, atsakovas pirko prekes, kas yra sunkiai suprantama vertinant tokius veiksmus rūpestingo ir apdairaus komercinę veiklą vykdančio asmens atžvilgiu. Sąskaitos suma – 7471,00 Lt – yra pakankamai didelė, sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių kiekis nemažas, sąskaita faktūra nepasirašyta atsakovo, joje nenurodytas atsiskaitimo terminas, todėl ieškovo atstovės paaiškinimai, kad ji pasitikėjo atsakovu, nes juos siejo bendri verslo reikalai, todėl tik jam vėliau neatsiskaičiuos išrašė PVM sąskaitą faktūrą vertinami neįtikinančiais, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių ieškovo ir atsakovo vykdomą bendrą veiklą. Esant šioms aplinkybėms ieškovo atstovės pateiktas įrodymas dėl išrašytos PVM sąskaitos faktūros negali būti vertinamas kaip pagrindinis įrodymas, patvirtinantys atsakovo pareigą atsikaityti už sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes, nes jis nepatvirtina šalių siejusių tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad ieškovo atstovė išrašydama ginčijamą PVM sąskaitą faktūrą pažeidė įstatymų įtvirtintą sąskaitų pateikimo tvarką ir terminus, tačiau kadangi ginčijamos sąskaitos faktūros teisėtumas byloje nėra ginčijamas, šios nustatytos aplinkybės vertinamos visų kitų nustatytų aplinkybių bei byloje esančių įrodymų atžvilgiu (visumoje).

Vertinant byloje apklaustų liudytojų parodymus pastebėtina, kad nei vienas iš liudytojų tiksliai ir nuosekliai negalėjo nurodyti kada ir kokius rūbus ieškovės parduotuvėje pirko atsakovas, kokia tvarka atsiskaitė už prekes ir apskritai ar pirko drabužius ar vien tik matavosi. Nei vienas iš liudytojų asmeniškai nematė prekių perdavimo fakto. Vien liudytojų nurodytos aplinkybės, kad jie matė kelis kartus atsakovą ieškovės parduotuvėje 2009 m. pabaigoje -2010 metais, besimatuojantį ieškovės rūbus ar apsirengusį ieškovės rūbais, bei kad parduotuvėje yra prekių trūkumas negali būti pagrindu laikyti, kad atsakovas pirko ieškovo ginčijamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes, todėl liudytojų parodymai vertinami kritiškai.

Pagal suformuotą teismų praktiką, vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje T. G. v R. Š. ir UAB ,,B. T. leidyba“, Nr. 3K-3-294/2003).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, bei įvertinus aukščiau nurodytus šalių bei liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, teismas konstatuoja, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovui perdavė ginčo sąskaitoje nurodytą prekių kiekį; kad tarp jo ir atsakovo buvo susiklostę teisiniai santykiai (prievoliniai prekių užsakymo, pirkimo-pardavimo), kurių pagrindu atsakovui atsirado prievolė mokėti ieškovui skolą (LR CPK 178 str.). Todėl nesant tarp šalių prievolinių santykių, nėra nei įstatyminio nei kitokio pagrindo ieškovui reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovo, o atsakovas neturi prievolės atsakovui atsiskaityti už prekes. Esant pasakytam, ieškovo ieškinys atmestinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (LR CPK 93 str. 1 d.)

Atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro:2011-01-13 -250,00 Lt (b.l.30); 2010-11-03 – 500,00 Lt (b.l.31); 2011-02-24 – 250 Lt (b.l.41); 2011-03-23 – 250,00 Lt (b.l. 53); 2010-09-22 – 300,00 Lt (atskirojo skundo b.l.5), iš viso 1550 Lt. Įvertinus bylos sudėtingumą, advokato surašytų procesinių dokumentų skaičių (atsiliepimas, atskirasis skundas), teismo posėdžių skaičių ir trukmę (trys posėdžiai, teikiamų teisinių paslaugų pobūdį bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais teismas tinkamu priteistino šioje byloje advokatui užmokesčio dydį pripažįsta 1000 Lt (LR CPK 98 str.2d., 2004 m. balandžio 2 d. LR Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“).

Pagal pirmos instancijos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, teismas patyrė 24,09 Lt, apeliacinės instancijos teismo pažymą apeliacinės instancijos teismas patyrė 5,60 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso iš ieškovo priteistina 29,69 Lt pašto išlaidų valstybei (LR CPK 88, 93, 96 str. str.).

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-09-15 nutartimi (b.l.8) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės- atsakovo turto areštas, naikintinos sprendimui įsiteisėjus (LR CPK 150 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 176, 183, 185, 186, 189, 191, 259, 263-270 str.,

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „F12“ (į.k.126316519) atsakovui I. (I.) M. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB „F12“ (į.k.126316519) 29,69 Lt (dvidešimt devynis litus 69 ct) pašto išlaidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Rapolas ŽukasJM