- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-13
- Bylos Nr.
- 2-588/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Adampolis“
- Atsakovas
- UAB „Scorpion transport“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Adampolis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Adampolis“ ieškinį atsakovui UAB „Scorpion transport“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo bei transporto priemonių grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Adampolis“ (toliau – UAB „Adampolis“) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Scorpion transport“ 119 339,21 Lt dydžio skolą, 1 613,80 Lt dydžio delspinigius, taip pat įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui nuosavybes teises priklausančias transporto priemones. Nurodė, kad nuomos sutartimis išnuomavo atsakovui transporto priemones, tačiau atsakovas netinkamai vykdė pareigą mokėti nuomos mokestį, todėl sutartis ieškovas vienašališkai nutraukė. Nepaisant to, atsakovas negrąžina ieškovui išsinuomotų transporto priemonių bei toliau jomis naudojasi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo 122 663,01 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Ieškovas papildomai prašė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti – perduoti saugoti ieškovui (savininkui) atsakovo neteisėtai valdomas transporto priemones iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Nurodė, kad atsakovas yra ne kartą pareiškęs, jog negrąžins jam perduoto turto, kol nebus įpareigotas teismo, o bylinėjimasis dėl teismų darbo krūvio gali užtrukti netrumpą laiką. Šiai dienai atsakovas naudojasi ypatingai didelės vertės (apie 0,53 mln. Lt) turtu už tai nieko nemokėdamas, neatlikdamas garantinės techninės priežiūros, tepalų keitimo ir kitų transporto priemonėms prižiūrėti reikalingų veiksmų. Be to, atsakovas gali imtis tyčinių veiksmų tikslu paslėpti, perleisti ar sunaikinti jam perduotą turtą. Šį turtą perleidus tretiesiems asmenims, ieškovui gali būti neįmanoma jo susigrąžinti. Todėl teismo sprendimo dėl turto išreikalavimo iš atsakovo valdymo realus įgyvendinimas bus apsunkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių atmetė. Teismas nurodė, kad, svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio reikalavimų pagrįstumas nevertinamas. Ar atsakovas neteisėtai naudojasi ieškovo turtu bei už tai nemoka, bus nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl šioje proceso stadijoje negalima perduoti saugoti ieškovui atsakovo valdomo, ieškovui nuosavybės teise priklausančio, turto, kadangi tokiu atveju būtų pasisakyta ir dėl ieškinio pagrįstumo bei faktiškai iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimai. Be to, ieškovas nepateikė teismui duomenų, įrodančių, kad atsakovas neatlieka garantinės techninės priežiūros, tepalų keitimo ir kitų transporto priemonėms prižiūrėti reikalingų veiksmų.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Adampolis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartį ir taikyti prašytas papildomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Analogiškose Vilniaus apygardos teismo bylose aptariamos laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos. Teismų praktika yra teisės šaltinis, o pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl esama praktika netaikytina.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas išspręstų ginčą iš esmės, yra nepagrįsta. Ieškinio reikalavimas ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra tapatūs savo turiniu ir apimtimi. Prašydamas perduoti transporto priemones bylos nagrinėjimo laikotarpiui saugoti, ieškovas siekia užkirsti kelią jo patiriamai žalai atsirasti ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismui paskyrus ieškovą turto saugotoju, ieškovas bylos nagrinėjimo laikotarpiu negalėtų turto naudoti savo reikmėms arba perduoti tretiesiems asmenims (CK 6.832 straipsnis). Tuo tarpu ieškinio dalykas yra besąlygiškas ir neterminuotas ginčo objekto perdavimas jo savininkui su visomis iš to sekančiomis pastarojo teisėmis. Nenustačius ginčo objekto buvimo vietos ir neužtikrinus tinkamos jo apsaugos, turtas gali būti perleistas, paslėptas arba suniokotas, o būsimas teismo sprendimas gali būti neįgyvendintas.
3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Faktus, kad atsakovas neatlieka garantinės techninės priežiūros, tepalų keitimo ir kitų transporto priemonėms reikalingų veiksmų, ieškovo darbuotojai sužinojo bendraudami su pervežimų srityje dirbančiais vairuotojais, bet negali šių aplinkybių įrodyti raštu. Neteisinga ir nelogiška reikalauti, jog ieškovas įrodytų, kad atsakovas netinkamai eksploatuoja ginčo objektą, nes ieškovas net nežino, ar ginčo objektas yra Lietuvoje, o jei taip, tai kur konkrečiai ir kokia jo būklė. Įrodyti šias aplinkybes yra atsakovo pareiga, nes tik jis gali pateikti jo valdomų automobilių eksploatavimo, remonto, tepalų ir padangų keitimo išlaidas įrodančius dokumentus. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad atsakovas net nesiteikė pateikti atsiliepimo į ieškovo prašymą, nors teismas jam tokią galimybę suteikė. Toks atsakovo požiūris į teismo procesą ir įrodinėjimo pareigos vykdymą savaime liudija prieš patį atsakovą.
4. Byloje yra pagrindas taikyti atsakovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones. Ginčo automobilių vertė yra itin didelė – apie 0,53 mln. Lt. Antstoliui, vykdžiusiam atsakovo turto paiešką, nepavyko rasti jokio kito atsakovui priklausančio turto. Akivaizdu, kad egzistuoja reali grėsmė, kad transporto priemonės bus toliau eksploatuojamos, jų vertė mažės, jos gali būti perleistos arba sunaikintos, o šių nuostolių ieškovui niekas neatlygins. Atsakovo elgesys neteikiant teismui atsiliepimų, nemokant nuompinigių ir negrąžinant nuomos objekto pakankamai aiškiai liudija, kad yra akivaizdi grėsmė, kad ginčo transporto priemonės gali būti išgabentos į užsienio valstybes ir ten perleistos arba kur nors paliktos be priežiūros, t. y. jomis gali būti tiesiog atsikratyta. Žinodamas, kad ginčo objektą anksčiau ar vėliau paras, atsakovas neturi jokio suinteresuotumo juo rūpintis ir gali eksploatuoti turtą neatsakingai, nedaryti būtinų techninės būklės patikrinimų, laiku nekeisti padangų, stabdžių sistemos elementų ir panašiai, dėl ko gali nukentėti ne tik transporto priemonės, bet ir žmonės ar trečiųjų asmenų turtas. Be to, tolimesnis transporto priemonių naudojimas apsunkina ir pačios civilinės bylos nagrinėjimą, nes ieškovas būtų priverstas vis tikslinti ieškinį ir reikalauti nuompinigių už tolimesnį ginčo objekto naudojimą.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Scorpion transport“ nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik nagrinėjant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi šių priemonių taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje, o sprendžiant jų taikymo klausimą ieškinio pagrįstumas nėra nagrinėjamas (CPK 144 straipsnio 3 dalis). Todėl labai svarbu, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės neiškreiptų proceso šalių interesų pusiausvyros, nes ieškinio pareiškimas savaime nesudaro pagrindo nurodytomis priemonėmis varžyti kitos proceso šalies teisių. Laikinųjų apsaugos priemonių sąlygojamas asmens teisių ribojimas suponuoja ir tai, kad turi būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti (CPK 145 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą už išnuomotas transporto priemones, taip pat transporto priemones grąžinti ieškovui. Ieškovo prašymu teismas areštavo prašomos priteisti skolos dydžio atsakovo turtą, tačiau atsisakė perduoti ginčo transporto priemones ieškovui saugoti, kol bus išnagrinėta byla. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Minėta, laikinosios apsaugos priemonės negali iškreipti proceso šalių interesų pusiausvyros. Ieškovas nurodo, kad jokio kito turto, išskyrus išsinuomotas transporto priemones, atsakovas neturi. Bylos duomenimis atsakovas verčiasi krovinių pervežimu ir ginčo transporto priemones naudoja tiesioginėje veikloje, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, įpareigojimas bylos nagrinėjimo laikotarpiui transporto priemones perduoti saugoti ieškovui sustabdytų atsakovo veiklą. Žinant sunkią ekonominę situaciją, ypač krovinių pervežimo sektoriuje (CPK 182 straipsnio 1 punktas), tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas sukeltų grėsmę atsakovo egzistavimui. Šiuo atveju tai, kokiu būdu ieškovas naudotųsi jam perduotomis saugoti transporto priemonėmis, neturėtų jokios įtakos atsakovui sukeltų neigiamų padarinių laipsniui. Taigi nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovui sąlygotų daug didesnes neigiamas pasekmes nei ieškovo nurodoma grėsmė atgauti sumažėjusios vertės transporto priemones arba visai jų neatgauti. Todėl aptariamas įpareigojimas atsakovui perduoti naudojamas transporto priemones ieškovui saugoti, taikomas laikinųjų apsaugos priemonių forma, iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą.
Ieškovas nurodo, kad atsakovas gali sąmoningai perleisti ginčo transporto priemones, jas sunaikinti ar elgdamasis nerūpestingai mažinti jų vertę. Tačiau byloje, išskyrus ieškovo paaiškinimus, nesant jokių kitų, net ir netiesioginių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, jos nesudaro pagrindo imtis tokių itin neigiamas pasekmes atsakovui galinčių sukelti laikinųjų apsaugos priemonių. Nesant įrodymų apie tokių aplinkybių egzistavimą, taip pat nėra pagrindo abejoti tinkamu transporto priemonių eksploatavimu, nes sąmoningas jų gadinimas prieštarauja verslo subjekto siekiui gauti pelną iš jų naudojimo. Be to, po skundžiamos teismo nutarties priėmimo atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškovą prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, kuriame, be kita ko, nurodė tinkamai naudojantis transporto priemones ir jas prižiūrintis bei pridedantis tai patvirtinančius įrodymus. Kita vertus, priėmus galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo iš naudojamų transporto priemonių gautos pajamos būtų panaudotos ieškovo reikalavimams tenkinti, nes, minėta, ieškovas nurodė, kad šiuo metu atsakovas jokio nuosavo turto neturi.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, ieškovas remiasi ir konkrečia Vilniaus apygardos teismo nutartimi, tačiau tokia nutartis teismų informacinėje sistemoje rasta nebuvo, ji nėra pridėta prie atskirojo skundo, todėl teisėjų kolegija neturi galimybės pasisakyti dėl šio argumento. Kita vertus, atsakovo argumentas, kad teismas nemotyvavo, kodėl netaikė aptariamoje nutartyje pateiktų išaiškinimų, negali būti laikomas pagrįstu, nes šiais išaiškinimais ieškovas prašyme dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apskritai nesirėmė.
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos naikinti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.