Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei,

dalyvaujant ieškovams A. P. Taurui, R. M. Stašaitytei ir L. B. , jos atstovui Vytautui Sirvydžiui, atsakovėms O. Z. ir L. S. , jų atstovams Antanui Markūnui ir Tomui Vildžiūnui, atsakovo Kauno rajono savivaldybės atstovui Vladislovui Milukui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių O. Z. ir L. S. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0431-358/2006 pagal ieškovų R. T. , P. R. , E. S. , A. P. T., L. K. , R. M. S. ir L. B. ieškinį atsakovams O. Z. , L. S. ir Kauno rajono savivaldybei su trečiaisiais asmenimis Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono Karmėlavos seniūnija, valstybės įmone Kauno miškų ūkio urėdija, dėl pažeistų teisių gynimo, sandorių dalies pripažinimo negaliojančiais bei panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. R. Tauras, P. R. , E. S. , A. P. T., L. K. , R. M. S. ir L. B. kreipėsi į teismą, prašydami:

1) pripažinti negaliojančiu bei panaikinti Kauno rajono Karmėlavos apylinkės viršaičio S. M. 1992 m. liepos 27 d. potvarkį Nr.108 „Dėl žemės sklypo patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 94 arų žemės sklypas M. O. , toje dalyje, kurioje M. O. priskiriamam žemės sklypui patvirtinamas 499 kv. m. ploto viešojo naudojimo kelias,

2) pripažinti negaliojančiu bei panaikinti Kauno rajono Karmėlavos apylinkės viršaičio V. Ylos 1994 m. spalio 3 d. potvarkį Nr.43 „Dėl žemės sklypo patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 1,12 ha žemės sklypas pagal natūroje susiformavusią valdą M. O. , toje dalyje, kurioje M. O. priskiriamam žemės sklypui patvirtinamas 499 kv. m. ploto viešojo naudojimo kelias,

3) pripažinti negaliojančiu bei panaikinti Kauno rajono valdybos 1994 m. lapkričio 24 d. potvarkio Nr.611 „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo“ 79 p., kuriuo leista išsipirkti 1,1168 ha žemės sklypą pagal natūroje susiformavusią valdą M. O., toje dalyje, kurioje M. O. leista išsipirkti 499 kv. m. ploto viešojo naudojimo kelią,

4) pripažinti negaliojančia bei panaikinti 1995 m. vasario 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.R-852/95-0706, kuria Kauno rajono valdyba pardavė M. O. žemės sklypą, toje dalyje, kurioje kartu su žemės sklypu buvo parduotas ir 499 kv. m. viešojo naudojimo kelias,

5) pripažinti negaliojančiomis bei panaikinti sutartis, kuriomis M. O. perleido teisių perėmėjoms atsakovėms O. Z. ir L. S. namų valdą bei žemės sklypą, tose dalyse, kuriose kartu su žemės sklypu buvo perduotas bendras 499 kv. m. viešojo naudojimo kelias – 2001 m. birželio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr.2–7807 dalį bei 2001 m. birželio 11 d. dovanojimo sutarties Nr.2-7811 dalį,

6) pakeisti teisinę atsakovėms priklausančio sklypo registraciją tokiu būdu, kad būtų atkurta iki teisės pažeidimo buvusi padėtis, t. y. išskirtas iš atsakovėms O. Z. bei L. S. nuosavybės teise priklausančio 11 168 kv. m. ploto sklypo ir grąžintas valstybės nuosavybėn 5 m pločio kelias, iš viso sudarantis 499 kv. m. ploto UAB „Architektų pastogė“ 2006-05-12 plane pažymėtas koordinates,

Dėl šio sprendimo gauti du apeliaciniai skundai.

1) byloje neįrodyta ir nebuvo įrodinėjama, kad atsakovė O. Z. yra nesąžininga nekilnojamojo daikto įgijėja, byloje taip pat nėra duomenų, kad valstybė ginčo plotą būtų praradusi dėl nusikaltimo, todėl ginčo žemė iš atsakovės negali būti išreikalaujama (CK 4.96 straipsnis 2 dalis),

2) atsakovė O. Z. , būdama sąžiningu trečiuoju asmeniu 1995 m. vasario 9 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties atžvilgiu, neatlygintino sandorio, kuriuo įgijo nuosavybės teise grąžintiną turtą, negalėtų panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį tik tuo atveju, jei pastarasis nebūtų praleidęs ieškinio senaties termino, tačiau tuo metu galiojęs 3 metų senaties terminas dėl 1995 m. vasario 9 d. sutarties yra praleistas, ir nors jis byloje nebuvo prašomas taikyti, tačiau įstatymas šiuo atveju pasekmes sieja tik su pačiu ieškinio senaties terminu (CK 6.153 straipsnis 2 dalis),

3) už paimtą žemę turi būti teisingai atlyginama (Konstitucijos 23 straipsnis 3 dalis), tačiau, pripažinus sandorius negaliojančiais, byloje pritaikyta tik vienašalė restitucija, nors apribojančio restituciją įstatymo šiuo metu nėra,

4) antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatyta, kad kaime yra ir kitas, ne vien ginčo kelias, todėl byloje nebuvo pagrindo vadovautis CK 1.81 straipsnyje numatytais sandorių negaliojimo pagrindais – viešąja tvarka ir gera morale,

5) kelio nustatymas per atsakovės žemę prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes tas kelias atsakovės žemę dalytų į dvi dalis, o juo važinėjantys automobiliai pablogintų savininkų gyvenimo sąlygas ir keltų pavojų.

1) ribodamas atsakovės teisę rinkti ir teikti įrodymus, teismas vertino ieškovų pateiktus abejotino autentiškumo įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad ginčo kelias buvo ir kad atsakovės yra šio kelio savininkės de facto, nes byloje nėra duomenų nei apie vientiso kelio per atsakovių sodybą buvimą, išskyrus privažiavimą iki A. O. žemės sklypo (Žemės reformos žemėtvarkos projekte joks kelias sutartiniais ženklais ginčo teritorijoje nepažymėtas), nei apie tai, kad atsakovės būtų kelio (atitinkančio Kelių įstatymo reikalavimus) savininkėmis,

2) teismas taikė restituciją pagal dokumentą (UAB „Architektų pastogė“ 2006-05-12 planą), kuris neatitinka šios rūšies dokumento formai ir turiniui teisės aktais keliamų reikalavimų ir kuris prieštarauja kitam dokumentui – Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-03-27 raštui, kuriame nurodoma, jog kelio plotas sudaro 523 kv. m. (o ne 499 kv. m. kaip nurodyta anksčiau minėtam plane),

3) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo įrodytos aplinkybės, pagrindžiančios sutarties šalių ketinimą pasiekti tikslą, priešingą viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl nebuvo teisinio pagrindo pripažinti sutartis negaliojančiomis CK 1.81 straipsnio pagrindu,

4) ieškovai nepateikė atsakovių sąžiningumo prezumpciją paneigiančių įrodymų, todėl žemės sklypo dalis iš atsakovių negali būti išreikalauta (1964 metų CK 143 straipsnio 1 dalis, CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

2) prieštaravimo tarp Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-03-27 rašto (nurodančio 523 kv. m. kelio plotą) ir UAB „Architektų pastogė“ atliko kelio geodezinio matavimo (nurodančio 499 kv. m. kelio plotą) nėra, nes pastarasis kelio ploto matavimo būdas atliktas geodezinio matavimo būdu natūroje, t. y. tikslesnis už grafinį skaičiavimo būdą, atliktą Kauno žemėtvarkos skyriaus,

3) apeliantės nepateikė įrodymų, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas rungimosi principas, atsakovų teisė rinkti ir teikti įrodymus, nepagrįstai sprendimo aprašomojoje dalyje apsiribota tik Kauno apygardos teismo nutartyje nurodytų aplinkybių konstatavimu,

4) byloje dalyvaujančių asmenų pateikti dokumentai atitinka CPK 197 str. - 202 str. keliamus reikalavimus, jų prijungimas nebuvo skundžiamas atskiraisiais skundais, todėl nėra pagrindo abejoti ieškovų pateiktų dokumentų autentiškumu,

5) Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro 1999 m. liepos 7 d. įsakymu Nr.64 patvirtintos Miesto savivaldybių teritorijų bei gyvenamųjų vietovių ribų matavimo ir paženklinimo tvarkos 16 punktas nereglamentuoja dokumentų formos ir turinio, todėl apeliantės teiginys, kad UAB „Architektų pastogė“ 2006-05-12 planas neatitinka šios rūšies dokumento formai ir turiniui, keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas.

2) Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius taikė grafinio ploto paskaičiavimo metodiką, o UAB „Architektų pastogė“ atliko geodezinius matavimus natūroje, todėl paklaida dėl kelio ploto yra visiškai natūrali, be to, geodezinių matavimų rezultatas yra palankesnis apeliantėms,

3) UAB „Architektų pastogė“ neprojektavo ir inžineriškai netyrinėjo kelio, einančio per apeliančių žemės sklypus, o tik nustatė to kelio koordinates, todėl L. S. apeliaciniame skunde minimi specialieji teisės aktai negalėjo būti taikomi, be to, bylos nagrinėjimo metu to atsakovės ir neprašė,

4) byloje nustatyta, kad M. O. leisto privatizuoti sklypo planą, kuriame nebuvo parodytas buvęs kelias, ruošė M. O. sūnus A. O. , be to, sandoriai, kurių pagrindu M. O. perleido nuosavybę atsakovėms, buvo sudaryti tarp artimų giminaičių, ir tai sudaro pagrindą taikyti CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, o nustačius, jog pradiniam įgijėjui civilinės teisės atsirado iš neteisėto administracinio akto, negali būti taikoma CK 4.96 straipsnio antroji dalis, nes ši norma gina tik sąžiningo įgijėjo teises,

5) nustačius pagrindus, pakankamus pripažinti nuosavybės įgijimą neteisėtu, restitucija taikyta pagrįstai,

6) apeliantės neteisingai traktuoja senaties termino pradžią bei eigą, nes ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo tada, kai atsakovės pradėjo trukdyti naudotis keliu, todėl senaties terminas nepraleistas, be to, proceso metu atsakovės senaties taikyti ir neprašė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.).

Byloje surinkta medžiaga nustatyta, kad Karmėlavos apylinkės viršaičio S. Mačiulaičio 1992 m. liepos 27 d. potvarkio Nr. 108, Karmėlavos apylinkės viršaičio V. Ylos 1994 m. spalio 3 d. potvarkio Nr. 43 bei Kauno rajono valdybos 1994 m. lapkričio 24 d. potvarkio Nr. 611 pagrindu 1995 m. vasario 9 d. tarp M. O. ir Kauno rajono valdybos buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuria M. O. įsigijo 11 168 m² žemės sklypą Kauno r., Karmėlavos apyl., Narėpų k., kuriame pagal pirkimo dokumentus kelio nėra. 2002 m. birželio 11 d. M. O. ½ dalį šio žemės sklypo pardavė atsakovei L. S. (anūkei), ½ dalį padovanojo atsakovei O. Z. (dukrai). Ginčas kilo dėl to, kad nuo 2003 m. vasaros atsakovės pradėjo trukdyti ieškovams pravažiuoti per ginčo sklypą faktiškai einančiu keliu, kurio buvimą ginčija atsakovės, o vėliau visai jį panaikino.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliančių apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismui neišsiaiškinus, ar atsakovės buvo nesąžiningos daikto įgijėjos, nepagrįstai buvo pritaikyta vienašalė restitucija. Iš teismo posėdžio protokolo ir teismo sprendimo matyti, kad šie klausimai nebuvo tiriami ir vertinami. Kodėl buvo pritaikyta vienašalė restitucija, teismo sprendime nemotyvuota. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 22 d. nutartyje Nr. 3K-3-106/2003 konstatuota, kad tuo atveju, kai daiktą nuo pradinio savininko skiria keletas sudarytų sandorių ir keletas turto įgijėjų, taip pat tapusio to paties daikto savininkais, pradinis savininkas gali pasinaudoti daiktiniu teisiniu nuosavybės teisės gynimo būdu (vindikacija), tik įrodžius šių sandorių neteisėtumą. Tokiu būdu, byloje neišsiaiškinus įgijėjo sąžiningumo fakto, padarytas esminis proceso teisės normos pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir kuris iš esmės negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl sprendimas naikintinas, byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 2 d.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2004). Ieškovų nurodomas argumentas dėl CK 6.67 str. įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos taikymo atsakovių atžvilgiu, laikytinas nepagrįstu, nes ginčas yra kilęs iš daiktinės teisės, o ieškovų nurodomos įstatymo normos reguliuoja prievolinius teisinius santykius, t. y. kreditoriaus teisių gynimą, reiškiant actio Paulina ieškinį. Nagrinėjamu atveju galioja prezumpcija, kad daikto įgijėjęs yra sąžiningas, jeigu ieškovas neįrodo priešingai.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, priimdamas sprendimą patenkinti ieškovų ieškinį, nepagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2005-12-20 nutartyje nustatytomis aplinkybėmis dėl ginčo kelio buvimo fakto. 2005 m. gruodžio 20 d. Kauno apygardos teismo nutartyje, kuria buvo byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatytos aplinkybės nėra neginčijamos ir neįrodinėtinos, nes nurodomos aplinkybės nėra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, kaip numatyta CPK 182 str. 1 d. 2 p. Šiuo atveju ginčas nagrinėjamas iš naujo, toje pačioje byloje, todėl turėjo būti laikomasi bendrųjų įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo taisyklių (CPK 176 str. – 185 str., 235 str.), o teismo sprendimas pagrįstas tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 str. 2 d.). Kad teismas pažeidė įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo taisykles matyti ir iš to, jog vadovautasi bylos dokumentais, kaip rašytiniais įrodymais – 1932 m. nubraižytu Narėpų ir Margavos kaimų žemės išskirstymo planu (1 t., b. l. 47), 1988 m. aerofotografine nuotrauka, 2000 m. ortofotografiniu žemėlapiu (1 t., b. l. 49-50), kurie įstatymų nustatyta tvarka nėra patvirtinti (tai kopijos), dėl ko negali būti įrodymais byloje. Dėl šių įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šie pažeidimai gali būti ištaisyti tik pirmosios instancijos teisme, nes laikytina, kad tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo, todėl teismo sprendimas naikintinas ir šiuo pagrindu (CPK 329 str. 1 d.).

Be to teisėjų kolegija sprendžia, jog pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, kas yra absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 1 d. 4 p.). Byloje yra pareikšti 6 reikalavimai, kurie teismo buvo pripažinti pagrįstais, sandoriai panaikinti remiantis CK 1.81 str. pagrindu (prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei), tačiau kokiais motyvais tai buvo padaryta teismas nenurodė. Teismas tik konstatavo, kad sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės leidžia teismui konstatuoti, kad 1995 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuria Kauno rajono valdyba pardavė M. O. žemės sklypą ir viešojo naudojimo kelią įskaitė į parduodamą žemės kiekį, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, šio sandorio padariniai yra tai, kad ieškovai neteko galimybės naudotis keliu, kuriuo naudojosi ilgą laiką. Taip pat nurodė, kad šiais pagrindais naikintini Kauno rajono Karmėlavos apylinkės viršaičio ir Kauno rajono valdybos potvarkiai bei su 1995 m. vasario 9 d. sandoriu susiję ginčo turto perleidimo sandoriai. Taigi teismo sprendime nenurodyti jokie argumentai, kuriais vadovaudamasis teismas nusprendė, kad 1995 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis ir kiti ginčo sandoriai prieštarauja viešėjai tvarkai ir gerai moralei, nesiaiškinti sutarties šalių ketinimai, nes pagal CK 1.81 str. prasmę, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešėjai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2004). Be to nemotyvuota, kodėl teismas taikė naujojo Civilinio kodekso sandorių negaliojimo normas, o ne 1964 m. Civilinio kodekso sandorių negaliojimo normas, kai visi ginčijami sandoriai buvo sudaryti iki įsigaliojant naujajam CK (2001 m. liepos 1 d.). Nemotyvuota ir tai, kodėl sandoriai pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.81 str., o ne pagal 1.80 str. (tiksliau 1964 m. CK 47 str.), nors ieškinyje nurodomi abu šie sandorių negaliojimo pagrindai. Teismo sprendime nenurodyti įstatymai, teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi tenkindamas ieškinį ir taikydamas vienašalę restituciją. CK 1.81 str. 2 d. numatyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, šio kodekso 1.80 str. 2 d. numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Todėl pripažinus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.81 str., nenurodyti motyvai, kodėl buvo pritaikyta vienašalė restitucija. Pritaikius vienašalę restitucija ir grąžinus nupirktą ginčo žemę (kelią) valstybės nuosavybėn, nenurodyta, kodėl netaikyta dvišalė restitucija, nes kyla nepagrįsto praturtėjimo kitos sandorio šalies sąskaita klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2005).

Byloje yra pareikštas reikalavimas (6 reikalavimas) - pakeisti teisinę atsakovėms priklausančio sklypo registraciją tokiu būdu, kad būtų atkurta iki teisės pažeidimo buvusi padėtis, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio reikalavimo ir jo neišsprendė, kas taip pat sudaro pagrindą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 2 d.).

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., 331 str.,

nutaria:

Apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.