Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-10-21 · Administracinė byla Nr. A-602-1310-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-10-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-03-13Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-08-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2014-08-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-21
Bylos Nr.
A-602-1310-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01244-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
Atsakovas
Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Kategorijos
  • 13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A602-1310/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01244-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 13.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrove „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“; Bendrovė) 2012 m. gegužės 2 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas; Inspekcija) 2012 m. kovo 23 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-100-120323-00001 (toliau – ir Reikalavimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012 m. kovo 16 d. Inspekcija surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-120316-00002 (toliau – ir Aktas), kuriame nurodė, kad statinys (jo dalis), įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini), ir stovėjimo aikštelės dalis, esanti (duomenys neskelbtini), pastatyti savavališkai. Akte Inspekcija nurodė, kad statinio išorės matmenys neatitinka statinio projekto, todėl pareikalavo, kad nebūtų vykdomi jokie statybos darbai, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. 2012 m. kovo 23 d. buvo surašytas Reikalavimas, o pareiškėjas įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjas nurodė, kad teisės aktų nuostatos (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 71, 93 punktai; 28 straipsnio 4 dalis; 28 straipsnio 7 dalies 1 punktas) nustato, jog savavališkos statybos gali būti įteisinamos, jeigu jos iš esmės yra suderinamos su galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais ir neprieštarauja imperatyviems aplinkosaugos, paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos reikalavimams. Pažymėjo, kad nei Akte, nei Reikalavime nebuvo konstatuota jokių kliūčių statybos įteisinimui, todėl padarė išvadą, kad 1366 m² ploto didesnė, nei buvo numatyta projekte, automobilių stovėjimo aikštelė, nors ir formaliai neįteisinta, tačiau nepažeidžia minėtų dokumentų ir esminių statybos reikalavimų. Pažymėjo, kad atsakovas neteisingai pritaikė Bendrovei griežčiausią Statybos įstatyme numatytą sankciją – išardyti statinį, tuo pažeisdamas proporcingumo principą ir tvirtino, kad Bendrovė vykdė statybą, turėdama tinkamai parengtą projektinę dokumentaciją ir nepažeidė nei teritorijų planavimo, nei aplinkosaugos reikalavimų. Pareiškėjo vertinimu, sprendimas nugriauti statinį gali būti priimamas tik esminių pažeidimų atveju, kai asmuo statybas vykdo žinodamas, jog neturi būtinų dokumentų, o pačios statybos tam tikroje vietoje apskritai yra neleidžiamos. Nurodė, kad, įrengiant automobilių stovėjimo aikštelę, ne tik nepadarė jokios žalos aplinkai, bet pagerino aplinkos būklę, nes minėta aikštelė bus naudojama visuomenės interesais. Įpareigojimas išardyti kokybiškai pastatytą statinį neproporcingai pažeidė pareiškėjo interesus ir sukėlė žalą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas įteisinti statybą siekė dar prieš Akto surašymą ir dar 2012 m. vasario 28 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu dėl šios institucijos sutikimo automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje, tačiau atsakovas nepaisė pareiškėjo veiksmų ir formaliai surašė Aktą, nepagrįstai apribojo pareiškėjo galimybes teisės aktų nustatyta tvarka pakeisti esminius projekto sprendinius ir gauti naują statybos leidimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime (b. l. 28-31) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė vykdęs savavališką statybą ir neginčijo aplinkybių, užfiksuotų Akte, tačiau nesutiko su Reikalavime nurodytu įpareigojimu ir laikė jį neproporcingu. Pareiškėjo nuomone, įvykdytas statybas galima įteisinti, todėl jis prašė teismo panaikinti Reikalavimą. Inspekcija nurodė, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas įpareigojimų, kurie gali būti įrašomi reikalavime pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tvirtino, kad pareiškėjui surašytame Reikalavime nurodyti atlikti veiksmai – išardyti apie 1366 m² ploto savavališkai pastatytą statinį (betono trinkelėmis išgrįstą įvažiavimą ir automobilių stovėjimo aikštelę), kad įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) ir akligatvis atitiktų statinio projekto sprendinius, sutvarkyti statybvietę, atitinka Statybos 28 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl Reikalavimo nelaikė neteisėtu ar neproporcingu. Pažymėjo, kad pareiškėjui surašytame Reikalavime paaiškino visus veiksmus, reikalingus statybos įteisinimui, kad įteisinus savavališkas statybas ir pateikus statybą leidžiančio dokumento kopiją Inspekcijai, kaip nurodo teisės aktai, Inspekcija panaikins pareiškėjui surašytą reikalavimą, kad Reikalavimo įvykdymo terminas statytojo prašymu gali būti vieną kartą pratęstas 3 mėnesiams, kad Reikalavimo vykdymo terminu pareiškėjui negavus statybą leidžiančio dokumento, ir pareiškėjui neįvykdžius Reikalavimo, Inspekcija, pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalį, teiks prašymą teismui dėl įpareigojimo vykdyti Reikalavimą. Nurodė, kad pareiškėjas pažeidė esminius statinio projekto sprendinius, vietoj projekto sprendiniuose nurodyto užstatomo 900 m² valstybinės žemės ploto, betono trinkelėmis išgrindė 2266 m² valstybinės žemės plotą, t. y. 1366 m² ploto valstybinės žemės, (duomenys neskelbtini), išgrindė savavališkai. Pareiškėjas naujo statybą leidžiančio dokumento, suteikiančio jam teisę užstatyti papildomą 1366 m² valstybinės žemės plotą, nėra gavęs. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 27 d. prašyme Nacionalinei žemės tarnybai prašė sutikimo leisti laikinai sudėti trinkeles valstybinėje žemėje, bet neprašė leisti betono trinkelėmis išgrįsti tam tikrą valstybinės žemės plotą. Pažymėjo, kad Akte nurodyta pareiškėjo savavališkai pastatyto statinio kategorija – nesudėtingas statinys. Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog naujo nesudėtingo statinio statybai reikalingas supaprastintas statybos projektas. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą, rašytiniai įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimai statinio projektui laikomi statybą leidžiančiais dokumentais. Statybos techninio reglamento STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punkte nustatyta, jog atvejai, kada privaloma rengti atitinkamos rūšies statinio projektą ir gauti šiam projektui rašytinį pritarimą, pateikiami STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priede. Pagal minėto reglamento priedo 3.3 punktą, rašytiniai pritarimai supaprastintam statinio projektui reikalingi statant valstybinėje žemėje. STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 50 punktas nustato, jog statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, visais atvejais privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą, ar panašiai dėl naudojimosi valstybine žeme. Pabrėžė, kad pareiškėjas nei Akto surašymo metu, nei iki teismo proceso nėra Inspekcijai pateikęs statinio projekto su rašytiniais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais ir valstybinės žemės patikėtinio sutikimo dėl naudojimosi valstybine žeme, suteikiančiu teisę pareiškėjui 1366 m² ploto valstybinės žemės, (duomenys neskelbtini), išgrįsti betono trinkelėmis, todėl tvirtino, kad Reikalavimas yra teisėtas bei pagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 64-68) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 14 d. Inspekcija surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-721 (b. l. 36-38). 2012 m. kovo 16 d. Inspekcija surašė Aktą Nr. SSA-100-120316-00002 (b. l. 5-6). Akte nustatyta, kad Bendrovė pažeidė esminius statinio projekto sprendinius, t. y. projekto sprendiniuose nurodyto įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) ir akligatvio plotas apie 900 m² valstybinėje žemėje; įrengto įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelės plotas apie 2266 m² valstybinėje žemėje. Pažeistas statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 48 punktas. Inspekcija 2012 m. kovo 23 d. surašė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-100-120323-00001 (b. l. 9-10). Reikalavime Inspekcija nurodė Bendrovei ne vėliau kaip iki 2012 m. rugsėjo 23 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas Aktas, padarinius: išardyti apie 1366 m² ploto savavališkai pastatytą statinį (betono trinkelėmis išgrįstą įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelę), kad įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) ir akligatvis atitiktų statinio projekto sprendinius ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcija 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. RE-523 „Dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ pratęsė Reikalavimo Nr. REI-100-120323-00001 įvykdymo terminą iki 2012 m. gruodžio 23 d. (b. l. 49).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827, 35 punktu.

Pažymėjo, jog iš Bendrovės skundo turinio matyti, kad pareiškėjas neneigė vykdęs savavališką statybą ir neginčijo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutiko su Reikalavime nurodytu įpareigojimu ir laikė jį neproporcingu. Pareiškėjas tvirtino, kad savavališkas statybas siekė įteisinti ir dar iki Akto surašymo kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių su prašymu dėl sutikimo automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje (b. l. 19). Iš šių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas savavališkai išgrindė betono trinkelėmis apie 1366 m² ploto valstybinės žemės.

Nurodė, jog vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai statytojas teisėtais pagrindais valdo žemės sklypą, kuriame atlieka statybos darbus, taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Pareiškėjas teigė, jog statybą vykdė, turėdamas tinkamai parengtą projektinę dokumentaciją. Rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas statybas vykdė UAB „Inekstra“ 2010 m. parengto techninio projekto „Parduotuvė (8.3), adresu (duomenys neskelbtini) (kad. Nr. (duomenys neskelbtini))“ ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (b. l. 23-35), tačiau pažeisdamas esminius statinio projekto sprendinius, vietoje projekto sprendiniuose nurodyto užstatomo 900 m² valstybinės žemės ploto, betono trinkelėmis išgrindė 2266 m² valstybinės žemės plotą.

Atsižvelgęs į STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (Žin., 2010, Nr. 116-5944; 2011, Nr. 61-2915) 48 punkto bei Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas naujo statybą leidžiančio dokumento, suteikiančio jam teisę užstatyti papildomą 1366 m² valstybinės žemės plotą, nėra gavęs.

Nurodė, kad pareiškėjo savavališkai pastatyto statinio kategorija yra nesudėtingas statinys, kuriam pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą reikalingas supaprastintas statybos projektas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad rašytiniai įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimai statinio projektui laikomi statybą leidžiančiais dokumentais. STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punkte nustatyta, jog atvejai, kada privaloma rengti atitinkamos rūšies statinio projektą ir gauti šiam projektui rašytinį pritarimą, pateikiami STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priede. Pagal minėto reglamento priedo 3.3 punktą, rašytiniai pritarimai supaprastintam statinio projektui reikalingi statant valstybinėje žemėje. STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 50 punktas nustato, jog statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, visais atvejais privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą, ar panašiai dėl naudojimosi valstybine žeme.

Bendrovė, ginčydama Inspekcijos Reikalavimą, teigė, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatos jai suteikia teisę gauti statybą leidžiantį dokumentą, todėl ji siekia įteisinti savavališką statybą, o Reikalavime nurodytą įpareigojimą laiko neproporcingu. Dėl šių argumentų teismas pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatas Inspekcija, nustačiusi savavališkos statybos faktą, neturi diskrecijos priimti kitokį sprendimą nei numatyta Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje. Inspekcijai priėmus sprendimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, asmeniui pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 3-4 dalies nuostatas yra suteikiama teisė per apibrėžtus šiame įstatyme terminus parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Pagal cituojamo įstatymo 28 straipsnio 6 dalį, jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo neįvykdo ar negauna statybą leidžiančio dokumento, Inspekcija dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą ne vėliau kaip per mėnesį nuo įpareigojimo termino pabaigos kreipiasi į teismą. Į teismą dėl savavališkai pastatyto ar statomo statinio nugriovimo ar išardymo taip pat gali kreiptis asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai dėl savavališkos statybos yra pažeidžiami. Teismas pažymėjo, jog Bendrovė šioje byloje neginčija paties savavališkos statybos fakto, tai neginčytinai nustatyta ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Todėl Inspekcija jai suteiktų įgalinimų ribose, išnagrinėjusi savavališkos statybos faktą ir vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai ir teisėtai 2012 m. kovo 23 d. reikalavimu Nr. REI-100-120323-00001 „Pašalinti savavališkos statybos padarinius“ įpareigojo Bendrovę savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pareiškėjas siekė parengti projektinę dokumentaciją, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl šios sutikimo automobilių aikštelės įrengimo valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje, kreipėsi dėl Reikalavimo termino pratęsimo tiek į atsakovą, tiek į teismą (b. l. 49, 57-59), tačiau nėra pateikęs nei Inspekcijai, nei teismui statinio projekto su rašytiniais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais ir valstybinės žemės patikėtinio sutikimo dėl naudojimosi valstybine žeme, suteikiančiu teisę pareiškėjui 1366 m² ploto valstybinės žemės, (duomenys neskelbtini), išgrįsti betono trinkelėmis, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti pareiškėjui 2012 m. kovo 23 d. surašyto reikalavimo Nr. REI-100-120323-00001.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė teismo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad Bendrovės skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Inspekcija objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai rėmėsi teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71-75), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. kovo 23 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-100-120323-00001.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tvirtino, jog pareiškėjas pripažįsta vykdęs savavališką statybą. Priešingai, pareiškėjo atlikti statybos darbai turi būti traktuojami ne kaip savavališkos statybos, bet kaip aplinkos gerbūvio pagerinimas. Remiasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 71, 93 punktais ir pažymi, jog nors šiuo atveju pareiškėjas ir nukrypo nuo statinio projekto sprendinių, tačiau automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas negali būti vienareikšmiškai traktuojamas kaip savavališkos statybos. Tvirtina, kad automobilių stovėjimo aikštelė apskritai nėra statinys Statybos įstatymo reguliavimo prasme ir stovėjimo aikštelės įrengimas negali būti traktuojamas kaip savavališkos statybos. Dėl šios priežasties Inspekcija visiškai nepagrįstai surašė Aktą ir Reikalavimą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype ir šalia jo esančioje valstybinėje žemėje nebuvo pastatyta jokių statinių, išskyrus aplinkos sutvarkymą ir pravažiavimo tarp dviejų gatvių įrengimą. Iš esmės buvo pagerintas susisiekimas aplink esančių gyventojų patogumui, tai ne tik nedaro žalos valstybei ar visuomenei, bet ir duoda akivaizdžią naudą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti nukrypimą nuo pastato techninio projekto kompleksiškai su visuomenės gaunama nauda.

Pareiškėjas sutinka kad Inspekcija neturi diskrecijos teisės priimti kitokį sprendimą nei numatyta Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jam pačiam įstatymo suteikta diskrecijos teise sprendžiant statybų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, klausimą (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2008, 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sudarė sąlygas taikyti griežčiausią įstatyme numatytą atsakomybės rūšį, nors turėjo atsižvelgti į viešojo ir visuomenės intereso tenkinimo poreikį. Nors teismo sprendimas, kuriuo pripažintas Reikalavimo pagrįstumas ir teisėtumas, savaime ir neįpareigojo pareiškėjo nugriauti aikštelę, tačiau šis sprendimas ateityje neabejotinai lems tokią pareigą. Teismas turėjo suteikti pareiškėjui galimybę per teismo nustatytą terminą atlikti būtinus projektinės dokumentacijos pakeitimo darbus. Teismui sudarius sąlygas taikyti pareiškėjui griežčiausią Statybos įstatyme numatytą sankciją, buvo pažeistas proporcingumo principas. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad sprendimas nugriauti statinį gali būti priimamas tik esminių pažeidimų atveju, kai asmuo statybas vykdo žinodamas, jog neturi būtinų dokumentų, o pačios statybos tam tikroje vietoje apskritai yra neleidžiamos. O pareiškėjas vykdė statybą, turėdamas tinkamai parengtą projektinę dokumentaciją ir nepažeidė nei teritorijų planavimo, nei aplinkosaugos reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra pateikęs nei Inspekcijai, nei teismui statinio projekto su rašytiniais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais ir valstybinės žemės patikėtinio sutikimo dėl naudojimosi valstybine žeme, suteikiančio teisę pareiškėjui 1366 m² ploto valstybinės žemės išgrįsti betono trinkelėmis. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimo priėmimo dienai būtini projektinės dokumentacijos pakeitimo darbai nebuvo baigti dėl objektyvių, nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių ir pareiškėjas nustatytais terminais neturėjo galimybės gauti visų statybą leidžiančių dokumentų ir pateikti juos teismui. Dėl to šie teismo argumentai negalėjo būti pagrindas atmesti pareiškėjo skundą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas pateikė prašymą duoti sutikimą dėl naudojimosi valstybinės žemės sklypu Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, tačiau iki pat bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikta jokio atsakymo. Pareiškėjo vertinimu, ši institucija akivaizdžiai vilkino administracinę procedūrą. Pareiškėjas prašė atidėti administracinės bylos nagrinėjimą iki Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus sprendimo priėmimo, tačiau teismas atsisakė tenkinti tokį pareiškėjo prašymą, taip perkeldamas pareiškėjui atsakomybę už valstybinės institucijos neveikimą.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

Atsiliepimas

atsiliepime (b. l. 81-84) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs: „savavališkos statybos gali būti įteisinamos, jeigu jos iš esmės yra suderinamos su galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais ir neprieštarauja imperatyviems aplinkosaugos, paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos reikalavimams. Skundžiama institucija savavališkos statybos akte nurodė, kad pareiškėjas pažeidė esminius statinio projekto sprendinius – statinio matmenys (aukštis, ilgis, plotis ir pan.) neatitinka statinio projekto. Tačiau nei minėtame akte, nei skundžiamame akte nebuvo konstatuota jokių kliūčių statybos įteisinimui“. Todėl Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neneigia vykdęs savavališką statybą ir neginčija Inspekcijos nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su Reikalavime nurodytu įpareigojimu kaip neproporcingu.

Žemesnės instancijos teismas

Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai pareiškėjo vykdytas statybas traktavo kaip savavališkas. Nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad pareiškėjo atliktais darbais buvo sutvarkytas aplinkos gerbūvis, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nagrinėto skundo dalykas – Reikalavimo teisėtumas ir pagrįstumas, pareiškėjas skunde jokių kitų reikalavimų nekėlė. Todėl teismas vertino, ar Inspekcija, surašydama Reikalavimą, veikė pagal teisės aktų reikalavimus.

Nurodo, kad vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, bei Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 2 lentelės 17.1.2 punktu, betono trinkelėmis išgrįstas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelė (apie 1366 m² ploto) laikytini II grupės nesudėtingu inžineriniu statiniu.

Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte išdėstyta nuostata, kadangi ji taikoma tais atvejais, kai asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo neįvykdo ar negauna statybą leidžiančio dokumento, ir Inspekcija arba asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai dėl savavališkos statybos pažeidžiami, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą. Pažymi, kad Inspekcija 2013 m. sausio 23 d. ieškiniu Nr. (2.34)-2D-1246 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl pareiškėjo įpareigojimo vykdyti Reikalavimą. Būtent toje byloje teismas galėtų vertinti aplinkybes, kad atliktais statybos darbais buvo galimai sutvarkyta aplinka ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pagal Inspekcijos ieškinį yra galimybė teismui priimti sprendimą, leidžiantį pareiškėjui parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog teismas sudarė sąlygas taikyti pareiškėjui griežčiausią Statybos įstatyme numatytą sankciją.

Pažymi, kad vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalimi, Reikalavimo vykdymo terminu pareiškėjui pateikus statybą leidžiantį dokumentą savavališkai atliktiems statybos darbams, Inspekcija būtų turėjusi teisę ir pati panaikinti Reikalavimą. Kaip pažymėjo teismas, asmeniui pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 3-4 dalių nuostatas suteikiama teisė per įstatyme apibrėžtus terminus parengti projektinę dokumentaciją bei teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą, todėl vertintini kaip nereikšmingi apeliacinio skundo argumentai dėl galimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vilkinimo duoti sutikimą pareiškėjui naudotis savavališkai užstatytu valstybinės žemės plotu.

Pabrėžia, jog patenkinus apeliacinio skundo reikalavimą sudarytų situacija, kai pareiškėjas apskirtai išvengtų pareigos pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. kovo 23 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. Pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 30 d. yra pastato - parduotuvės su vaistinės, kirpyklos ir kavinės patalpomis savininkas, nuosavybės teisė įregistruota kaip baigta statyba Statybos inspekcijos 2011 m. gegužės 17 d. ir 2011 m. rugpjūčio 5 d. pažymų ir 2011 m. lapkričio 25 d. Statybos užbaigimo akto pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo atliktų statybos darbų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. rugpjūčio 16 d. išdavė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) naujo statinio – parduotuvės, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statybai. Statyba buvo vykdoma pagal UAB „Inekstra“ 2010 metais parengtą techninį projektą. Inspekcijos tvirtinimu, pateikti techninio projekto dokumentai patvirtina, kad techninio projekto sprendiniuose buvo numatytas 900 m² valstybinės žemės ploto užstatymas.

2012 m. kovo 16 d. Inspekcija surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-120316-00002, kuriame nurodė, kad statinys (jo dalis), įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) ir stovėjimo aikštelės dalis, esanti (duomenys neskelbtini), pastatyti savavališkai. Akte Inspekcija nurodė, kad statinio išorės matmenys neatitinka statinio projekto, todėl pareikalavo, kad nebūtų vykdomi jokie statybos darbai, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką.

2012 m. kovo 23 d. Inspekcija surašė reikalavimą, kuriuo iš statytojo – UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareikalauta ne vėliau kaip iki 2012 m. rugsėjo 23 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2012 m. kovo 16 d. savavališkos statybos aktas, padarinius: atlikti reikalingus statybos darbus – išardyti apie 1366 kv. m ploto savavališkai pastatytą statinį (betono trinkelėmis išgrįstą įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelę), kad įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) ir akligatvis atitiktų statinio projekto sprendinius ir sutvarkyti statybvietę.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, sprendė, kad Bendrovė pažeidė esminius statinio projekto sprendinius, t. y. projekto sprendiniuose nurodyto įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini)ir akligatvio plotas apie 900 m² valstybinėje žemėje; įrengto įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelės plotas apie 2266 m² valstybinėje žemėje. Nurodė, jog vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai statytojas teisėtais pagrindais valdo žemės sklypą, kuriame atlieka statybos darbus, taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Pažymėjo, jog pareiškėjas naujo statybą leidžiančio dokumento, suteikiančio jam teisę užstatyti papildomą 1366 m² valstybinės žemės plotą, nėra gavęs.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų skunde nurodytų argumentų, neįsitikino, ar byloje nebuvo ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrindų, būtent pirmosios teismas nepatikrino, ar skundžiamas aktas (ar jo dalis) neturi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismas nepatikrino, ar viešojo administravimo subjektas surinko pakankamai faktinių duomenų, turinčių užtikrinti administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi vien viešojo administravimo subjekto nurodytais tvirtinimais.

Byloje tikrinamas Inspekcijos sprendimas priimtas vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, kurios taikymas yra susijęs taip pat su Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi.

Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą pagal šio Įstatymo jam priskirtą kompetenciją, nustatęs, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai, nedelsdamas surašo savavališkos statybos aktą, kuriuo pareikalauja iš statytojo (užsakovo), jeigu jo nėra, – iš statinio ar jo dalies savininko, valdytojo, naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininko, valdytojo ar naudotojo nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus statybos darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius ir apsaugant statybvietę bei aplinką, ir įteikia statytojui (užsakovui) ar kitam šiame punkte nurodytam asmeniui savavališkos statybos aktą pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka.

Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pagal šio Įstatymo jai priskirtą kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos faktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pareikalauja iš statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.

Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Inspekcijos kompetenciją, nustatytą Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, tikrina, ar buvo surašytas savavališkos statybos aktas (kuris pagal suformuotą teismų praktiką nėra atskiras administracinės bylos dalykas), ar statyba buvo vykdoma savavališkai, t.y. be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Teismas, vykdydamas Inspekcijos kompetencijos, nustatytos Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, kontrolę turėtų tikrinti, ar Inspekcijos išvados yra pagrįstos šios institucijos surinktais įrodymais.

Teisės normos, apibūdinančios savavališką statybą nustato du galimus pagal šiuos teisės aktus neteisėtais laikomus statytojo veiksmų variantus: 1) statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento; 2) statyba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, teismas, iš vienos pusės, padarė išvadą, kad statyba buvo vykdoma pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, iš kitos pusės, akcentavo būtinumą pateikti statybą leidžiantį dokumentą. Šios teismo išvados padarytos nenustačius esminių bylos aplinkybių.

Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad statybos darbai buvo vykdomi 2010 m. rugpjūčio 16 d. išduoto statybos leidimo naujo statinio – parduotuvės, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrindu. Inspekcija pareiškėjo veiksmų neteisėtumą siejo su netinkamais pareiškėjo veiksmais įgyvendinant statytojo teises būtent pagal minėtą statybos leidimą, kuris buvo išduotas statybos darbų pagal UAB „Inekstra“ 2010 metais parengtą techninį projektą vykdymui. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad pareiškėjo vardu pastatas yra jau įregistruotas kaip baigta statyba, be kita ko, ir dalyvaujant Statybos inspekcijai, kuri išdavė pažymas, reikalingas statinio įregistravimui, o vėliau surašė savavališkos statybos aktą dėl statybos, vykdytos tų pačių dokumentų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesiaiškino šių aplinkybių, ar statyba buvo užbaigta pagal teismo minėtą statybą leidžiantį dokumentą, kuris buvo nurodytas savavališkos statybos akte. Teismas, vertindamas pagal statybą leidžiantį dokumentą pareiškėjui kaip statytojui priklausančių teisių apimtį, darė išvadą, kad statytojui yra reikalingas naujas statybą leidžiantis dokumentas nesudėtingo statinio statybai. Šis teismo vertinimas yra prieštaringas, teismas, įvertinęs Inspekcijos nustatytas faktines aplinkybes, turėjo pasisakyti, kas šiuo atveju nebuvo padaryta, ar nebuvo pakeistas techninis projektas pagal jau išduotą statybos leidimą, ar turėjo būti išduotas naujas statybą leidžiantis dokumentas įrengiamai parkavimosi aikštelei kaip atskiram statybos objektui, nes ši aikštelė pagal projektą buvo parduotuvės statybos sudėtinė dalis.

Teismas sutiko su Inspekcijos išvada, kad savavališkos statybos darbais buvo užstatytas valstybinės žemės plotas. Teismo tvirtinimu, buvo pažeistas Statybos įstatymo 3 straipsnio reikalavimas dėl to, kad statytojas turėtų būti teisėtas žemės sklypo valdytojas. Teismas teisingai akcentavo šios normos svarbą statybos procese, tačiau sprendė, kad viešojo administravimo subjektas galėjo ją pagrįstai taikyti, nesant byloje jokių duomenų, kokioje žemėje buvo vykdomi statybos darbai, kokioje žemėje pareiškėjas įgyvendino statytojo teises pagal 2010 m. rugpjūčio 16 d. išduotą statybos leidimą, t.y. teismas nepareikalavo tokių duomenų iš Nekilnojamojo turto registro įstaigos (Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo su istorija bei žemės sklypo ir jame esančių statinių Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylų kopijų (kuriose turėtų būti ir minėtos Statybos inspekcijos pažymos)).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinant aplinkybes dėl statybos valstybinėje žemėje, į bylą yra tikslinga įtraukti trečiuoju asmeniu Nacionalinę žemės tarnybą, kas nebuvo padaryta pirmosios instancijos teismo, nors sprendimas yra susijęs su šios įstaigos teisėmis ir pareigomis.

Pastebėtina, kad administracinis procesas yra pradedamas viešojo administravimo institucijoje, todėl dokumentų rinkimas ir įrodinėjimo procesas pirmiausiai yra vykdomas viešojo administravimo institucijoje, toks administracinio proceso pobūdis suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti administraciniam teismui, vykdančiam viešojo administravimo subjekto kontrolę, visą surinktą administracinę bylą, o ne vien atskirus dokumentus. Viešojo administravimo subjekto turima byla yra suprantama kaip dokumentai, kurių pagrindų buvo pradėta byla, kurioje buvo priimtas administracinis sprendimas (kieno iniciatyva pradėtas tikrinimas, iš kur gauta informacija dėl galimai neteisėtų veiksmų), šioje byloje surinkti įrodymai bei priimtas administracinis sprendimas, nagrinėjimo ikiteismine tvarka dokumentai, jeigu toks nagrinėjimas vyko.

Nagrinėjamu atveju Inspekcija pateikė teismui kelis techninio projekto lapus, iš kurių negalima patikrinti Inspekcijos nurodomų aplinkybių dėl tam tikro dydžio automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo valstybinėje žemėje. Be to, minėta, kad pareiškėjo kaip statytojo netinkamas teisių įgyvendinimas buvo siejamas su 2010 m. rugpjūčio 16 d. išduotu statybos leidimu, kuris buvo išduotas vykdyti statybos darbus privačiame žemės sklype, Inspekcijos tvirtinimu, aikštelę buvo leista įrengti valstybinėje žemėje, tik mažesniame plote negu tai padarė pareiškėjas. Nei inspekcijos sprendimuose, nei teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nei pirmosios instancijos sprendime šios aplinkybės nėra aptartos, ir dėl jų negalima pasisakyti byloje nesant pakankamai faktinių duomenų.

Dėl nurodytų motyvų, byloje turėtų būti išreikalauta visa administracinės bylos medžiaga, kurią turėjo Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą. Kadangi pareiškėjo kaip statytojo netinkamas teisių įgyvendinimas yra siejamas su 2010 m. rugpjūčio 16 d. išduotu statybos leidimu, todėl iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turėtų būti išreikalauti dokumentai, turimi išduodant statybos leidimą, be kita ko, ir techninio projekto kopija.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, turėjo pagrindą priimti Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatytą administracinį sprendimą - pareikalauti iš pareiškėjo savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas savavališkos statybos aktas (3 str.). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai nepatikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumo, todėl neturėjo pagrindo nuspręsti, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas netinkamai taikė proceso teisės normas - ABTĮ 3, 68, 81 straipsnius, pažeidė 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl vadovaujantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais byla perduodama nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius