Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Jurgita Čiginskaitė, sekretoriaujant D. S., dalyvaujant ieškovui V. V., ieškovų atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei, atsakovams D. Z. ir A. Z., atsakovų atstovui advokatui Kęstučiui Rakauskui, nedalyvaujant ieškovei N. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal ieškovų N. V. ir V. V. ieškinį atsakovams D. Z. ir A. Z. dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. birželio 5 d. teismo posėdžio metu ieškovai pateikė atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų, t.y. atsisako nuo ieškinio reikalavimo perkelti slyvą 5 m atstumu nuo žemės sklypo ribos, prašo šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovams N. V. ir V. V. nuosavybės teise priklausantis 0,4933 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ribojasi su atsakovams D. Z. ir A. Z. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) (51, 64, 112 b.l.). Šalių paaiškinimais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog minėti žemės sklypai ribojasi vienoje riboje, atsakovų 2008 m. žemės sklypo plane, parengtame G. K. tyrinėjimų ir projektavimo įmonės, pažymėtoje indeksais 4-5-6-7 (51 b.l.), ieškovų 2008 m. žemės sklypo plane, parengtame R. V. tyrinėjimų įmonės, pažymėtoje indeksais 1-2-3 (64 b.l.) ir 2009 m. žemės sklypo sujungimo projekto plane, parengtame R. V. tyrinėjimo įmonės, pažymėtoje indeksais 1-2-3 (112 b.l.). VĮ Registrų centro pažymėjimuose nurodyta, jog minėtų žemės sklypų naudojimo būdas - mėgėjiškų sodų ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai; naudojimo pobūdis – mėgėjiškų sodų sklypų. Šie žemės sklypai yra sodų bendrijos „G.“ teritorijoje (10, 49-50 b.l.).

Dėl tujų

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami įpareigoti atsakovus perkelti 7 tujas 5 m atstumu nuo jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos.

Šalių paaiškinimais, tujos, dėl kurių kilo ginčas, pasodintos atsakovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo riboje, 2008 m. žemės sklypo plane, pažymėtoje indeksais 1- 7 (51 b.l.). Tujos užfiksuotos nuotraukose (85 b.l.). Atsakovas A. Z. teismo posėdžio metu paaiškino, jog šioje riboje, pažymėtoje indeksais 1-7 , viso yra pasodinta 21 tuja. Kaip ieškinyje nurodo ieškovai, ginčas yra kilęs dėl 7 tujų, kurios, jų nuomone, buvo pasodintos nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų atstumų nuo jų žemės sklypo ribos.

2013 m. balandžio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 1 (toliau – FAKP Nr. 1) ir 2013 m. gegužės 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 2 (toliau – FAKP Nr. 2) (95, 117-118 b.l.) antstolė A. M. konstatavo, jog atstumas nuo sklypų ribos iki 7 tujos kamieno yra apytikriai 5 m 07 cm; atstumas nuo sklypų ribos iki 1 tujos kamieno yra apytikriai 55,5 cm (95 b.l.); atstumas nuo matininko parodyto sklypų taško iki 6 tujos kamieno tolimiausio taško yra apie 4 m 30 cm, artimiausio taško – apie 4 m 10 cm; iki 5 tujos kamieno tolimiausio taško yra apie 3 m 52 cm, artimiausio taško – apie 3 m 30 cm; iki 4 tujos kamieno tolimiausio taško yra apie 2 m 88 cm, artimiausio taško – apie 2 m 73 cm; iki 3 tujos kamieno tolimiausio taško yra apie 2 m 19 cm, artimiausio taško – apie 2 m 9 cm; iki 2 tujos kamieno tolimiausio taško yra apie 1 m 53 cm, artimiausio taško – apie 1 m 35 cm (118-119 b.l.). Ginčo tarp šalių dėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose konstatuotų atstumų nuo žemės sklypų ribos iki 7 tujų bylos nagrinėjimo metu nekilo.

Siekiant nustatyti, ar ieškinys šioje dalyje pagrįstas, būtina nustatyti šių augalų amžių, jų sodinimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą bei tai, kokiai augalų rūšiai (aukštaūgiai, žemaūgiai medžiai ar krūmai) pasodintos tujos priklauso.

Ieškovo V. V. užsakymu Lietuvos dendrologų draugijos 2013 m. liepos 30 d. atliktame dendrologiniame tyrime Nr. 1307/1 (158-166 b.l.), kurio objektas: tujų (Thuja L.) genties augalai, augantys adresu (duomenys neskelbtini) (skl. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) prie gatvės, nustatyta, jog augalų amžius (pagal morfologinius požymius): 8-10 metų (2.2.6. punktas). Šio atlikto tyrimo 3.1 punkte padaryta išvada, jog tiriami augalai priklauso vakarinės tujos (Thuja Occidentalis L.) rūšies Columna veislei. Nors atsakovai ir nesutiko su dendrologiniame tyrime padarytomis išvadomis dėl jų žemės sklype augančių tujų veislės, tačiau įrodymų, paneigiančių minėto tyrimo išvadas, bylos nagrinėjimo metu nepateikė (CPK 178 straipsnis). 2013 m. liepos 4 d. teismo posėdžio metu atsakovai nurodė, jog jų žemės sklype augančios tujos priklauso vakarinės tujos rūšies Holmstrup veislei, galinčiai užaugti iki 3 m. Šias tujas užaugino iš Lieporių medelyno sodinukų, tačiau šių savo teiginių neįrodė, be to, šie teiginiai paneigti tiek pačių atsakovų, tiek ieškovo V. V. paaiškinimais, liudytojo V. K. parodymais bei rašytiniais įrodymais, esančiais byloje. Teismo posėdžio metu ieškovas V. V. nurodė, jog tujos buvo pasodintos gal 2003 – 2004 m. (136 b.l.), atsakovė D. Z. nurodė, jog tujos buvo pasodintos gal 2003 m. (137 b.l.), atsakovas A. Z. paaiškino, jog tujas pasodino 2004 m. (153 b.l.), tai, kad tujos buvo sodintos 2004 m. patvirtino ir liudytojas V. K. (155 b.l.), minėtame dendrologiniame tyrime nustatyta, jog tujų amžius yra 8-10 m. Tuo tarpu ieškovo pateikta vieša informacija apie Lieporių medelyną patvirtina, jog jis buvo įkurtas tik 2006 m. (170 b.l.), kitų įrodymų, išskyrus paaiškinimus, kad pasodintos tujos priklauso vakarinės tujos rūšies Holmstrup veislei ir užaugintos iš Lieporių medelyno sodinukų, atsakovai nepateikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog tujos, dėl kurių kilo ginčas, buvo sodintos 2004 m., be to, jos negalėjo būti sodintos iš Lieporių medelyno sodinukų, nes, kaip nurodyta aukščiau, Lieporių medelynas buvo įkurtas tik 2006 m., be to, tujos priklauso vakarinės tujos (lot. Thuja Occidentalis) rūšies Columna veislei.

Aukščiau minėtame dendrologiniame tyrime nustatyta, kad esamas pasodintų tujų aukštis yra 180 – 200 cm (2.2.2. punktas), tos aplinkybės, kad šiuo metu tujos karpomos ir nesiekia 3 m aukščio, bylos nagrinėjimo metu neneigė ir ieškovas V. V..

Kaip nustatyta aukščiau, tujos yra priskiriamos vakarinės tujos rūšies Columna veislei. Tyrimo 3.2 punkte nurodyta, jog vakarinė tuja Columna (lot. Thuja Occidentalis Columna) – visžalis medis su siaurai koloniška taisyklinga laja. Viršūniniai ūgliai vertikaliai per metus priauga 15-20 cm (esant geroms aplinkos sąlygoms arba karpant – iki 30-40 cm). Šoninės šakos trumpos, šiek tiek pakilę, beveik horizontalios, tankios, per metus į ilgį auga apie 5 cm. Vakarinė tuja Columna per 20-30 metų gali užaugti iki 5-8 m aukščio ir iki 1,2 – 1,5 m pločio (162 b.l.).

Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymas (tiek redakcija galiojusi tujų sodinimo metu, tiek šiuo metu galiojanti redakcija) (toliau – SBĮ) numato skirtingus reikalavimus sodinamiems aukštaūgiams ir žemaūgiams medžiams. SBĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktas numato, jog aukštaūgis medis, aukštesnis kaip 3 m, o žemaūgis medis iki 3 m. Darytina išvada, jog atsakovų žemės sklype augančios tujos yra aukštaūgiai medžiai, kadangi gali užaugti net iki 5-8 m.

Ieškovai, ieškinyje prašydami įpareigoti atsakovus perkelti 7 tujas 5 m atstumu nuo jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos, ieškinio teisiniu pagrindu nurodė SBĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuris numato, jog aukštaūgiai medžiai, aukštesni kaip 3 m sodinami ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sodo sklypo ribos; šiaurinėje sodo sklypo dalyje arčiau kaip 5 m nuo kaimyninio sodo sklypo ribos tokius medžius sodinti galima tik gavus rašytinį kaimyninio sodo sklypo savininko sutikimą. Ši ieškovų ieškinyje minima SBĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punkto redakcija įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d.

Tuo tarpu CK 1.7 straipsnio 1 dalis numato, jog civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.

SBĮ 6 straipsnio 5 dalies redakcija, galiojusi tujų sodinimo metu (nuo 2004 m. sausio 7 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d.) numatė, jog medžius (vaismedžius) ir krūmus (vaiskrūmius) mėgėjiško sodo teritorijoje sodininkai tvarko ir prižiūri savo nuožiūra. Sodo sklype medžiai (vaismedžiai) ir krūmai (vaiskrūmiai) sodinami laikantis šių reikalavimų: 1) aukštaūgiai medžiai (vaismedžiai), aukštesni kaip 3 m, sodinami ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos; 2) žemaūgiai medžiai (vaismedžiai), iki 3 m aukščio, sodinami ne mažesniu kaip 2 m atstumu nuo sklypo ribos; 3) krūmai (vaiskrūmiai) sodinami ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos; 4) sodiniai visais atvejais neturi daryti žalos kaimyninio sklypo naudotojams. Mažesniu atstumu jie gali būti sodinami esant rašytiniam kaimyninių sodo sklypų savininkų susitarimui.

Tujų sodinimo metu galiojusi SBĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punkto redakcija nenumatė skirtingų atstumų aukštaūgiams medžiams, atsižvelgiant į tai, kurioje pusėje (šiaurinėje, pietinėje ar kitoje) jie sodinami, numatė tik tai, kad aukštaūgiai medžiai, aukštesni kaip 3 m, sodinami ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos. Mažesniu nei 3 m atstumu aukštaūgiai medžiai galėjo būti sodinami esant rašytiniam kaimyninių sodo sklypų savininkų susitarimui.

Šiuo atveju atsakovai pripažino, jog neturėjo ieškovų rašytinio sutikimo sodinti tujoms, tačiau nurodė, jog turėjo sodų bendrijos pirmininko sutikimą, kadangi tujos buvo pasodintos ant sklypo ribos, skiriančios bendro naudojimo teritoriją nuo jų žemės sklypo. Tiek dabartinis SB „G.“ pirmininkas R. L., tiek buvęs SB „G.“ pirmininkas St. M. teismo posėdžių metu apklausti kaip liudytojai, paaiškino, jog neprieštaravo ir neprieštarauja dėl atsakovų pasodintų tujų, tačiau patvirtino, jog SBĮ nustatyta tvarka rašytinio sutikimo sodinti atsakovams tujas nebuvo suteikę. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog SBĮ 6 straipsnio 4 dalies 2 punkto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 7 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d., numatė, jog atskirti sodo sklypą nuo kaimyninio sklypo tvora (gyvatvore) galima esant rašytiniam susitarimui, o kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija – esant sodininkų bendrijos valdymo organo sutikimui. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne gyvatvorė apibrėžiama kaip tvora iš augančių krūmų. Tuo tarpu, kaip nustatyta aukščiau, atsakovų pasodintos tujos priskirtinos ne krūmams, o aukštaūgiams medžiams, todėl sodininkų bendrijos valdymo organas negalėjo duoti rašytinio sutikimo sodinti aukštaūgius medžius ant sklypo ribos, be to, nesilaikant SBĮ įtvirtintų atstumų nuo kaimyninių žemės sklypų.

Atmestini ir atsakovų argumentai, jog tujos šiuo metu yra karpomos ir nesiekia 3 m, todėl ieškovų ieškinys turi būt atmestas. SBĮ įtvirtino pareigą gauti rašytinį kaimyninio sodo sklypo savininko sutikimą sodinant aukštaūgius medžius, aukštesnius nei 3 m, jame nenumatyta, jog galima sodinti aukštaūgius medžius nesilaikant SBĮ numatyto atstumo ir neturint rašytinio sutikimo tuo atveju, jeigu pasodinti aukštaūgiai medžiai yra genimi ir karpomi.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytą tujų amžių, t.y. į tai, kad tujos buvo pasodintos 2004 m., jų veislę (pasodintos tujos priklauso vakarinės tujos (Thuja Occidentalis L.) rūšies Columna veislei), bei tai, kad jos gali užaugti iki 5-8 m aukščio, į tujų sodinimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, numatantį, jog nesant rašytinio kaimyninių sodo sklypų savininkų susitarimo, aukštaūgiai medžiai, aukštesni nei 3 m, turi būti sodinami 3 m atstumu nuo žemės sklypo ribos (SBĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punktas), FAKP Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose konstatuota, jog arčiau nei 3 m atstumu iki ieškovų žemės sklypo ribos yra pasodintos ne visos 7 tujos, o tik 1, 2, 3 ir 4, ieškovų ieškinys šioje dalyje tenkintinas dalinai, įpareigojant atsakovus D. Z. ir A. Z. 1, 2, 3 ir 4 tujas, esančias 0,1246 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), perkelti 3 m atstumu nuo 0,4933 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ribos per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Kitoje dalyje, t.y. dėl 5, 6 ir 7 tujos perkėlimo, ieškovų ieškinį atmesti.

Dėl atraminės sienutės

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami įpareigoti atsakovus perkelti atraminę sienutę 1 m atstumu nuo jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos.

Bylos aplinkybėmis nustatyta, jog ginčo atraminė sienutė pastatyta atsakovų ir ieškovų žemės sklypo riboje. Atraminė sienutė atsakovų 2008 m. žemės sklypo plane yra pažymėta indeksais 6-7 (51 b.l.), ieškovų 2008 m. žemės sklypo plane yra pažymėta indeksais 1-2 (64 b.l.), ieškovų 2009 m. žemės sklypų sujungimo projekto plane pažymėta indeksais 1-2 (112 b.l.). Atsakovai teismo posėdžių metu nesutiko su 2009 m. žemės sklypų sujungimo projekto plane pažymėtomis ieškovų žemės sklypo ribomis, nurodė, jog jos pažymėtos neteisingai, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog šį planą yra pasirašiusi ir atsakovė D. Z., o žemės sklypo ribos nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Tai, kad atraminė sienutė eina žemės sklypo riba konstatuota FAKP Nr. 1 (95 b.l.). Be to, matyti ir iš fotonuotraukų pateiktų prie FAKP Nr. 1 ir FAKP Nr. 2 (99, 120 b.l.). Šią aplinkybę patvirtino ir į teismo posėdį atvykęs liudytojas matininkas R. V., kuris sudarinėjo 2008 m. ieškovų žemės sklypo planą ir 2009 m. ieškovų žemės sklypų sujungimo projekto planą, be to, dalyvavo antstolei A. M. konstatuojant faktines aplinkybes 2013 m. balandžio 30 d.

Ieškovai ieškinyje taip pat nurodė, kad atraminė sienutė yra pastatyta ant žemės sklypų ribos, tačiau vėliau pozicija pasikeitė - teismo posėdžio metu ieškovas V. V. jau nurodė, jog atraminė sienutė pastatyta nelygiai, nukrypsta tai į jų žemės sklypą, tai į atsakovų žemės sklypą, o ieškovų atstovė advokatė I. Maskoliūnaitė nurodė, jog atraminė sienutė eina atsakovų žemės sklype prie žemės sklypo ribos, tačiau įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes ar paneigiančias FAKP Nr. 1 konstatuotas aplinkybes, nepateikė. Įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog atraminė sienutė pastatyta atsakovų žemės sklype, prie žemės sklypo ribos, ar paneigiančias FAKP Nr. 1 konstatuotas aplinkybes, nepateikė taip pat ir atsakovai (CPK 178 straipsnis).

Tai, kad žemės sklypo riboje pastatyta atraminė sienutė yra nesudėtingas inžinerinis statinys patvirtina byloje esantis 2012 m. spalio 10 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas (toliau – aktas), kuriame nurodyta, jog buvo tikrinti nesudėtingi inžineriniai statiniai – kilnojamasis vagonėlis ir atraminės sienutės, adresu (duomenys neskelbtini). Šis aktas buvo surašytas dalyvaujant atsakovei D. Z. (21-28 b.l). Šalys nepateikė įrodymų, jog dėl surašyto akto pastabų, pasiūlymų, būtų kreipęsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (27 b.l.), ar ginčiję jo teisėtumą teismine tvarka. Vadinasi pripažino, kad aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi šis aktas yra galiojantis administracinis teisės aktas, nes nebuvo nuginčytas teismine tvarka ir privalomai sukelia šalims teisines pasekmes. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, šie administraciniai aktai laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, kurie galėtų paneigti akte nurodytas aplinkybes, tame tarpe ir tai, jog atraminė sienutė yra nesudėtingas inžinerinis statinys.

Siekiant nustatyti, ar ieškinys šioje dalyje pagrįstas, būtina nustatyti atraminės sienutės statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

Tarp šalių kilo ginčas dėl atraminės sienutės statybos pradžios, tačiau jau minėto akto 1.6 punkte užfiksuota, kad nesudėtingų inžinerinių statinių statybos pradžia 2007 – 2008 m. Kaip minėta, šis aktas yra oficialus rašytinis įrodymas, o kitų rašytinių įrodymų, paneigiančių užfiksuotas aplinkybes, nei ieškovai, nei atsakovai nepateikė (CPK 178 straipsnis). Darytina išvada, jog ginčo atraminės sienutės statybos metai yra 2007 - 2008 m.

Mėgėjiško sodo teritorijoje draudimo statyti atramines sienutes SBĮ nenumatė. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 3 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 11 d.) numatė, jog nesudėtingų statinių sąrašą tvirtina bei jų projektavimo, statybos, pripažinimo tinkamais naudoti bei griovimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

Atraminės sienutės statybos metu galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. 184 Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06.06:2002 „Ypatingi statiniai“ ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ patvirtinimo (aktuali redakcija nuo 2006 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. sausio 6 d.) (toliau – Reglamentas). Šis Reglamentas nustatė nesudėtingų statinių sąrašą; prie nesudėtingų statinių priskirtų pastatų ir inžinerinių statinių paprastų konstrukcijų požymius; nesudėtingų statinių (ar jų dalių) projektavimo, statybos (naujos statybos, rekonstravimo, remonto, griovimo) bei pripažinimo tinkamais naudoti tvarką; nesudėtingų statinių projektavimui, statybai, statinio projekto vykdymo priežiūrai vadovaujančių neatestuotų asmenų kvalifikacinius reikalavimus (1 punktas). Reglamentas privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas (4 punktas).

Reglamento redakcija, galiojusi ginčo atraminės sienutės statybos metu, numatė, jei atraminė sienutė statoma ant sklypo ribos, būtina gauti kaimyninio sklypo savininko rašytinį sutikimą. Neturint tokio sutikimo, atraminę sienutę galima statyti savo sklype: 1) prie sklypo ribos (tvoros konstrukcijoms neperžengiant sklypų ribos) – sklypo pietinėje pusėje (tarp (>) 135° ir (<) 225°); 2) ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos – sklypo rytinėje (tarp 45° ir 135°) ir vakarinėje (tarp 225° ir 315°) pusėse; 3) ne mažesniu kaip 2 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos – sklypo šiaurinėje pusėje (tarp (>) 315° ir (<) 45°).

Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu atsakovai nurodė, jog ginčo atraminės sienutės, esančios ant žemės sklypo ribos, aukštis yra apie 30 cm. Ieškovai įrodymų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, neteikė (153 b.l. CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atraminė sienutė yra iki 1 m aukščio, vadovaujantis Reglamento nuostatomis ji priskirtina prie I grupės nesudėtingų inžinerinių statinių, kuriems pagal 12.3. punktą: 12.3.1. neprivalomas statinio projektas; 12.3.2. nereikalingas statybos leidimas; 12.3.3. neprivaloma skirti (pasamdyti) statybos vadovą; 12.3.4. neprivaloma statinio statybos techninė priežiūra; 12.3.5. nereikalingas statybos leidimas statinį griauti; 12.3.6. neprivaloma atlikti: statinio kadastrinius matavimus, statinio pripažinimą tinkamu naudoti ir statinio registravimą Nekilnojamojo turto registre. Tai, kad ginčo atraminė sienutė yra priskirtina prie I grupės nesudėtingų inžinerinių statinių patvirtina ir aktas, kurio 1.8 punkte nurodyta, jog šio nesudėtingo inžinerinio statinio statybai vienintelis privalomas statybą leidžiantis dokumentas – žemės sklypo ar gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas.

Ieškovai ieškinyje savo reikalavimui dėl atraminės sienutės perkėlimo pagrįsti nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuria remiasi, o būtent: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. 3K-7-230/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. 3K-3-379/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. 3K-3-523/2011.

Ieškovų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, akcentuota tai, kad statybos normatyvinių dokumentų normos, nustatančios atstumus nuo statinių iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir išreiškia statybos veiklą reglamentuojančių įstatymų saugomą viešąjį interesą. Ši išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota teismų praktika buvo minima ir vėlesnėse ieškovų nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Ieškovai nurodė, jog nesant jų rašytinio sutikimo atsakovai negalėjo statyti atraminės sienutės arčiau nei 1 m atstumu nuo žemės sklypo ribos. Nustatyta, jog nagrinėjamo ginčo atveju ieškovai nėra davę atsakovams rašytinio sutikimo dėl atraminės sienutės statybos ant žemės sklypo ribos, galiojančio tokio sutikimo faktas apskritai eliminuotų teisminio ginčo tikimybę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-347/2012, nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, akcentavo tik tai, kad teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad statinių statybos atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Tai reiškia, kad ne gretimo žemės sklypo savininko rašytinio sutikimo statyti nesudėtingą statinį ant žemės sklypo ribos turėjimo poreikis, bet normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 18 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-393/2011 išaiškino, jog tai, kad statymo teisės įgyvendinimo poreikį turintis asmuo nėra gavęs gretimo žemės sklypo savininko rašytine forma išreikšto sutikimo statyti nesudėtingą statinį ant žemės sklypo ribos, nereiškia, kad toks sutikimas apskritai nebuvo duotas, nes jis gali būti išreikštas ir žodine forma. Nors atsakovai šiuo atveju ir nurodė, jog turėjo žodinį ieškovų sutikimą statyti atraminę sienutę, tačiau įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes, bylos nagrinėjimo metu nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Be to, teismo posėdžio metu tiek atsakovai, tiek jų atstovas advokatas K. Rakauskas nurodė, jog rašytinis sutikimas statant atraminę sienutę nebuvo reikalingas, nes pradedant ją statyti žemės sklypas, besiribojantis su atsakovų žemės sklypu priklausė ne ieškovams, bet I. M., be to, minėjo dar laisvą žemės sklypo plotą, tačiau šie atsakovų argumentai taip pat atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

Atsakovų atstovas advokatas K. Rakauskas nurodė, jog statant atraminę sienutę ieškovai pretenzijų jiems nereiškė viso statybos proceso metu, todėl mano, jog atraminė sienutė buvo pastatyta su ieškovų sutikimu. Įrodymų, paneigiančių atsakovų nurodytas aplinkybes, t.y. tai, jog atraminės sienutės statybos metu būtų reiškę pretenzijas atsakovams, ieškovai nepateikė. 2013 m. birželio 5 d. teismo posėdžio metu ieškovas V. V. nurodė, jog atsakovams griežtai prieštaravimo nepareiškė dėl ginčo atraminės sienutės statybos, tačiau jie neturėjo jo sutikimo statybai (136 b.l.).

Vadovaujantis SĮ 2 straipsnio 2, 6 dalimis, 23 straipsnio 25 dalimi, žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl nesudėtingų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Taigi, SĮ 23 straipsnio 25 dalis įtvirtino vieną iš atvejų, kada nereikia gauti rašytinio gretimo žemės sklypo savininko sutikimo statyti nesudėtingus statinius. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28¹ straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu 2010 m. liepos 2 d. įstatymo NR. XI-992 24 straipsnio 1 dalis numatė, jog šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Kaip nustatyta aukščiau, ieškovų prašoma perkelti atraminė sienutė laikytina I grupės nesudėtingu inžineriniu statiniu. Pagal Reglamento nuostatas, vienintelis statybą leidžiantis dokumentas atraminei sienutei statyti yra rašytinis gretimo žemės sklypo (šiuo atveju – ieškovų) sutikimas. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų apie tai, kad būtų pareiškę atsakovams pretenzijas dėl atraminės sienutės statybos per SĮ 23 straipsnio 25 dalyje nustatytą terminą. Ši aplinkybė, t.y. tai, kad pretenzijų per vienerius metus nuo atraminės sienutės statybos pradžios nebuvo reikšta atsakovams, nurodyta ir akte (1.8 punktas), kuris, kaip minėta, nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas, jo teisėtumas nepaneigtas rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Kadangi ieškovai nepareiškė atsakovams pretenzijų per vienerius metus nuo atraminės sienutės statybos pradžios, todėl pagal SĮ 23 straipsnio 25 dalies nuostatas ieškovų rašytinis sutikimas nesudėtingo pastato statytojui ar savininkui (šiuo atveju – atsakovams) neprivalomas. Darytina išvada, kad ieškovo ieškinys šioje dalyje nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 178 straipsnis).

Dėl slyvos

Ieškovai teismo posėdžio metu pateikę atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo perkelti 5 m atstumu 1 slyvą nuo jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos ir prašymą civilinę bylą šioje dalyje nutraukti (128 b.l.). Atsakovų atstovas advokatas Kęstutis Rakauskas teismo posėdžio metu nurodė, jog iš esmės tokiam ieškovo atsisakymui neprieštarauja, nes ieškovas turi tokią teisę. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovų atsisakymas nuo reikalavimo perkelti 1 slyvą 5 m atstumu nuo jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos priimtinas ir civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 140 straipsnio 1 dalis, CPK 293 straipsnio 4 punktas, 294 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Ieškiniu ieškovai prašė įpareigoti atsakovus perkelti 1 m atstumu nuo žemės sklypo ribos atraminę sienutę (pirmas reikalavimas) ir 7 tujas bei 1 slyvą perkelti 5 m atstumu nuo žemės sklypo ribos (antras reikalavimas).

Teismas pirmą reikalavimą atmetė, antrą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovus perkelti 4 tujas iš 7, tuo tarpu kitos antro reikalavimo dalies, t.y. dėl 1 slyvos perkėlimo, ieškovai bylos nagrinėjimo metu atsisakė. 2013 m. birželio 4 d. prašyme nurodė, jog atsakovai slyvą gera valia nupjovė (128 b.l.), tuo tarpu atsakovų atstovas advokatas K. Rakauskas nurodė, jog slyva yra toliau nuo ribos, jos niekas nepjovė (135 b.l.), 2013 m. birželio 5 d. teismo posėdžio metu ieškovas V. V. patvirtino, kad slyva nenupjauta, tačiau nurodė, jog šiuo metu slyvos likęs tik kamienas, medžio nėra, todėl jiems jau ji netrukdo (135 b.l ). Atsižvelgiant į tai, kad FAKP Nr. 1 konstatuota, jog atstumas nuo žemės sklypų ribos iki slyvos yra apytikriai 5 m 30 cm, duomenų apie tai, kad slyva šiuo metu nupjauta ieškovai nepateikė, 2013 m. birželio 4 d. prašyme dėl civilinės bylos nutraukimo ir 2013 m. birželio 5 d. teismo posėdžio metu nurodė skirtingas šios ieškinio reikalavimo dalies atsisakymo aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovų procesinis elgesys šiuo atveju nebuvo visiškai tinkamas, todėl teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, šią aplinkybę vertina ne ieškovų naudai (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

Tokiu būdu bylinėjimosi išlaidos paskirstomos taip: 25 proc. ieškovams ir 75 proc. atsakovams.

Ieškovas V. V. pateikė įrodymus, patvirtinančius 2871,28 Lt bylinėjimosi išlaidų turėjimą, t.y. ieškovas sumokėjo 142 Lt žyminio mokesčio (7 b.l.), 2000 Lt išlaidų, advokato pagalbai apmokėti, už ieškinio surašymą ir atstovavimą teisme (8, 86 b.l.), 329,28 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimą (91,115 b.l.), 400 Lt už dendrologinį tyrimą (167,168 b.l.). Ieškovė N. V. įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų turėjimą šioje byloje, nepateikė.

Atsakovė D. Z. pateikė įrodymus, patvirtinančius 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų turėjimą, t.y. išlaidų, advokato pagalbai apmokėti, už atsiliepimo į ieškinį surašymą ir atstovavimą teisme (53, 130,131 b.l.). Atsakovas A. Z. įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų turėjimą šioje byloje, nepateikė.

Sprendžiant klausimą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo teismas vadovaujasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovo V. V. ir atsakovės D. Z. turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Rekomendacijose įtvirtintais maksimaliais dydžiais bei vertinant bylos, paruošto ieškinio bei atsiliepimo į ieškinį sudėtingumą, atsižvelgiant į tai, kad šalių atstovai advokatai dalyvavo teismo posėdžiuose (posėdžių bendra trukmė remiantis Rekomendacijų 9 punktu – 7 valandos), pripažintina, jog ieškovas V. V. turėjo 2000 Lt būtinų ir pagrįstų išlaidų, advokato pagalbai apmokėti, atsakovė D. Z. turėjo 1000 Lt būtinų ir pagrįstų išlaidų, advokato pagalbai apmokėti.

Viso ieškovas V. V. turėjo 2871,28 Lt būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė D. Z. 1000 Lt būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovui V. V. iš atsakovų D. Z. ir A. Z. priteistina lygiomis dalimis, t.y. po 358,91 Lt bylinėjimosi išlaidų (2871,28,28 x 0,25 /2). Atsakovei D. Z. iš ieškovų V. V. ir N. V. priteistina po 375 Lt (1000 Lt x 0,75/2) bylinėjimosi išlaidų.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, šalims nepaskirstomos, nes jų suma būtų mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (Lietuvos Respublikos CPK 96 straipsnis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovus D. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1,2,3 ir 4 tujas, esančias 0,1246 ha, žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) perkelti 3 m atstumu nuo 0,4933 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ribos per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei D. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 375 Lt (tris šimtus septyniasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovų D. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 358,91 Lt (tris šimtus penkiasdešimt aštuonis litus 91 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.