Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Loretai Ščerbakovienei, dalyvaujant ieškovei B. B., jos atstovui advokatui Anatolijui Šichovcovui, atsakovių Z. Š. ir A. V. atstovei advokatei Dianai Oseckienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovėms Z. Š. ir A. V. dėl bendro naudojimo patalpomis tvarkos patikslinimo ir atsakovių Z. Š. ir A. V. priešieškinį dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės atstovas trečiaisiais asmenimis kitų bendraturčių neprašo įtraukti, nes koridorimi naudojasi tik šalys, visi kti turi kius įėjimus ir tai neturės įtakos jų teisėms ir pareigoms.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis atmestini.

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad šalys nuosavybės teise valdo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (b. l. 4-7). Pateikta sutartis, iš kurios matyti, jog ieškovė ir tuometinė patalpų savininkė ir atsakovių motina T. G. 2002-06-10 pasirašė sutartį, pagal kurią ginčo koridorius VI-1 (10,70 kv. m.) paskirtas ieškovės ir T. G. bendram naudojimui (b. l. 8-9). Atsakovės pagal paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo T. G. turtą (b. l. 31). Ieškovė iki kreipimosi į teismą dienos kreipėsi į atsakoves su pasiūlymu patikslinti naudojimosi koridoriumi sutartį, tačiau atsakymo nesulaukė (b. l. 10-11).

Tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi koridoriumi ir dėl laiptinėje įrengtos pertvaros. Ieškovė teigia, kad ji negalinti naudotis jai nuosavybės teise priklausančio koridoriaus puse, nes jame negali pasidėti prie savo durų daiktų, kadangi juos ten laiko atsakovė Z. Š. ir jai nebelieka vietos, nors įeiti į savo butą ir judėti laisvai koridoriumi ji gali ir tai jai netrukdo. Atsakovės nurodo, kad netrukdo jai naudotis koridoriumi, nes jų motina jame laikė dar didesnę spintą ir ieškovė nusiskundimų neturėjo, o laikyti daiktus tokiose patalpose negalima, tačiau juos laiko, nes nebuvo gauta jokių nusiskundimų, juolab, pasiūlymo keisti ar patikslinti naudojimosi tvarką.

Dėl naudojimosi tvarkos. Įstatymas numato, jog bendriausia prasme bendro naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. STR 2.02.01:2004 111 p. numatyta, jog bendro naudojimo koridoriuose neleidžiama įrengti sieninių spintų, išskyrus spintas inžineriniams tinklams ir gaisriniams čiaupams. O koridoriaus paskirtis yra nekliudomai patekti į gyvenamąsias patalpas. Ieškovės reikalavimas yra nustatyti ribas, kuria sienos dalimi naudosis šalys, ir nurodo faktinį ieškinio pagrindo, kad bendro naudojimo patalpoje - koridoriuje prie savo buto durų ieškovei būtų galima pasistatyti daiktus plačiau negu dabar yra. Teismas atliko vietos apžiūrą. Ginčo koridoriuje stovi prie atsakovės A. V. durų dujinė viryklė, šalia jos yra laisvos vietos, prie ieškovės durų padėtas jos staliukas, toliau – senas neveikiantis šaldytuvas (taip teigia ieškovė) ir tuojau prie šaldytuvo pastatyta atsakovės Z. Š. spintelė, ant kurios dar uždėta kita spintelė. Atsakovė Z. Š. teigė, kad savo spintelių ji negalinti patraukti, nes tada užstatys patekimą prie kamino angoje ir nebus kur padėti kopėčių. Esant minėtiems daiktams galima laisvai patekti į šalių gyvenamąsias patalpas.

Šalys yra patalpų bendraturtės. Bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal CK 4.82 straipsnį jiems priklauso namo naudojamos patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Tai, kad bendrojo naudojimo patalpos priklauso visiems namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, reiškia, jog patalpos nėra atidalytos, yra tik kiekvienam bendraturčiui priklausančios idealiosios nuosavybės teisės dalys (CK 4.72, 4.73 str.).

Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės ir teisės aktai. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Nuosavybės neliečiamumą detaliau reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kurio 4.37 str. 1 d. nurodoma, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tačiau savininko teisių absoliutumas nereiškia, kad savininko teisių niekas negali riboti. Kaip ir kiekviena subjektinė teisė, taip ir savininko nuosavybės teisė turi įgyvendinimo ribas (CK 1.137 str. 2 d.) ir tam tikrais atvejais gali būti varžoma (CK 4.9 str. 1 d.).

Aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ yra privalomas gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams), patalpas prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastre (11.2-11.2.3 papunkčiai).

Ieškovei ieškinio trūkumams pašalinti buvo suteiktas terminas. Po trūkumų šalinimo reikalavimai suformuluoti, parengiamųjų posėdžių metu jų nekeitė. Teismas konstatuoja, kad šalys būdamos bendraturtės visiškai nebendradarbiauja, tiek ieškovė, tiek atsakovės elgiasi netinkamai laikydamos baldus bendro naudojimosi patalpose, nors ir nenustatyta, jog ieškovei tai trukdo patekti į savo patalpas, tačiau ieškovė nėra pareiškusi reikalavimo atsakovėms pašalinti iš koridoriaus daiktus, priešingai, ji siekia sudaryti galimybę sau laikyti daiktus koridoriuje – bendro naudojimo patalpoje, kuriame pagal jo paskirtį negali būti laikomi daiktai. Koridorius yra paskirtas bendram naudojimui, todėl konkrečios jo dalys naudojimuisi ir negali būtų paskirtos ar nustatytos.

Taip pat ieškovė prašo nustatant konkrečias koridoriaus naudojimosi ribas, įpareigoti šalis leisti kitoms šalims naudotis šaliai priklausančia koridoriaus dalimi praėjimui į (iš) šaliai priklausantį butą. Byloje nėra nustatyta, kad naudojimosi koridoriumi pagal paskirtį teisė apskritai buvo pažeista, todėl nėra pagrindo tenkinti ir šio reikalavimo. Iš visų įrodymų visumos teismas sprendžia, jog ieškovės ieškinys nepagrįstas ir atmestinas (CPK 178, 185 str.).

Dėl pertvaros išgriovimo. Atsakovės yra pareiškusios priešieškinį ieškovei dėl savavališkai padarytos pertvarkos nugriovimo ir nurodo, kad ji padaryta be jų sutikimo, neturint leidimo, todėl turi būti ieškovės nugriauta. Toks atsakovių reikalavimas nėra pagrįstas, nes pertvarai įrengti nėra reikalingas leidimas statybai, o tai pagal STR 1.0108:2002 ,,Statinio statybos rūšys“ laikoma paprastu remontu. Byloje taip pat nustatyta, kad pertvaros siena visada buvo, tik vietoje durų, kurias įsirengė ieškovė, buvo pakabinta užuolaida, o vėliau žodiniu bendraturčių sutarimu ieškovei buvo leista įstatyti duris ir tai buvo padaryta apie 1984 m., nuo to laiko ginčo nebuvo. Atsakovės teigia, kad jos sutikimų nedavė įsirengti ten pertvarą, kuri trukdo užsinešti daiktus. Teisme apklausta liudytoja R. K. patvirtino, jog apsigyveno name 1984 m., bet laiptinėje pertvara jau buvo, tik su užuolaida ir ieškovė nesumažino praėjimo laiptinėje, be to, kai savininke buvo atsakovių motina, ginčo dėl to nekilo (b. l. 103-104). Teismas laiko nepagrįstu atsakovių teiginį, kad buvo reikalinga gauti jų sutikimą pertvarai įsirengti, nes tuo metu, kai buvo įrengta pertvara, atsakovės nebuvo patalpų savininkėmis, nes jomis tapo tik 2002 m., o pertvara įrengta apie 1983 m. Tai, kad buvo susitarimas tarp buvusios savininkės ir ieškovės dėl šių patalpų naudojimo, rodo tas faktas, kad 25 metus ginčo dėl šių patalpų nebuvo, taip pat ir ta aplinkybė, jog toks reikalavimas pareikštas tik ieškovei kreipusis į teismą. Taip pat nepagrįstas atsakovių teiginys, jog trukdo įnešti ar išnešti didelius daiktus, nes teismas vyko į apžiūrą, apžiūros protokole fiksuota, jog petrvara buvo dar prieš ieškovei įsidedant duris, nes tą patvirtino liudytoja R. K.. Kadangi namas senos statybos pati laiptinė nėra plati, tačiau aikštelė, kurioje yra pertvara, yra pakankama dideliems baldams ar daiktams įnešti. Liudytojo D. Š. parodymais, kad jokios pertvarkos nebuvo, nes jie vaikystėje dar toje vietoje žaidė, teismas abejoja ir nelaiko tinkamu įrodymu, kadangi vien dėl saugumo vaikai ten be pertvaros negalėtų žaisti, kadangi ta aikštelė yra aukštai ir būtų pavojus nukristi ant laiptų. Todėl iš visų įrodymų visumos teismas sprendžia, jog pertvara (sienelė su užuolaida) buvo dar iki įsigyjant ieškovei butą. Be to, byloje nustatyta, jog atsakovė Z. Š. buvo nusipirkusi per didelius baldus, kurie netilpo pro duris, o ne pro minėtą pertvarą ir tai byloje patvirtino liudytojai R. K. ir D. Š., kurie patvirtino, kad atsakovė baldus turėjo grąžinti ar pakeisti į mažesnius, nes netilpo pro duris (b. l. 104-105). Teismui nustačius, jog tarp buvusių bendraturčių buvo sutarta, jog į pertvarą gali būti įdėtos durys, kad ieškovė galėtų naudotis ja, tai, kad pertvaros siena buvo dar iki durų įdėjimo, kad pertvara netrukdo naudotis kitiems bendraturčiams, todėl priešieškinis šioje dalyje atmestinas (CPK 178, 185 str.).

Atsakovės pareiškė ir kitą reikalavimą nugriauti savavališkai pastatytą malkinę. Tai, kad malkinė buvo pastatyta savavališkai, patvirtina byloje esantys dokumentai, kuriuose fiksuota, kad ieškovės savavališkai pastatyta malkinė turi būti nugriauta iki 2010-01-28 (b. l. 68, 78). Priešieškinis teisme priimtas 2010-01-29, o statinys nugriautas 2010-02-09, tai patvirtino teisme pati ieškovė (b. l. 102). Kadangi savavališkai pastatytas statinys nugriautas, nebėra priešieškinio dalyko, todėl priešieškinis šioje dalyje atmestinas.

Atsakovės prašo skirti baudą ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes ji pareiškė nepagrįstą ieškinį, tačiau tokiu motyvu teismas turėtų spręsti klausimą ir dėl atsakovių piktnaudžiavimo procesu, nes teismas jų reikalavimus taip pat atmetė. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad CPK 5 str. numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tai, kad reikalavimai atmesti, dar neįrodo, šalies piktnaudžiavimo teise, todėl prašymas nubausti ieškovę atmestinas (CPK 178, 185, 95 str.).

Atsakovės prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurios yra 3000 Lt už atstovavimą ir 131 Lt žyminio mokesčio. Nors ieškinys ir priešieškinis atmesti, tačiau atsakovių reikalavimas nugriauti savavališkai pastatytą statinį ieškovės įvykdytas po priešieškinio pareiškimo ir suėjus statybos inspekcijos nurodytam terminui, todėl įvertinant tai, kad priešieškinis priimtas jau suėjus terminui nugriauti savavališkai pastatytą statinį, ieškovei išlieka pareiga iš dalies atlyginti atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes kitas jų reikalavimas yra taip pat atmestinas, todėl iš atsakovės priteistina 1500 Lt atsakovėms, t. y. po 750 Lt kiekvienai (CPK 93 str., taikant analogiją CPK 94 str.).

Kadangi ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, todėl valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, priteistinos iš atsakovių ir yra 18,24 Lt (CPK 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 260, 270, 307 str., teismas

nusprendė:

Ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės B. B. atsakovei Z. Š. ir A. V. po 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt) litų bylinėjimosi išlaidų.

Atmesti atsakovių prašymą nubausti ieškovę dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Priteisti iš atsakovių Z. Š. ir A. V. valstybei po 9,12 Lt (devynis litus, 12 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių miesto apylinkės teisme.