Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad 2010-10-08 apie 19.30 val. Šiauliuose, prie kavinės (duomenys neskelbtini), veikdamas grupėje su A. L., kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, liepdamas nukentėjusiajam M. S. atiduoti savo mobilaus ryšio telefoną, kitaip grasindamas jį atimti, tai yra grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo M. S. atžvilgiu, pagrobė svetimą, M. S. priklausantį, turtą – mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“ už 359 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajam M. S. 359 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. P. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skundžiamu nuosprendžiu J. P. pagrįstai nuteistas už įvykdytą plėšimą pagal BK 180 str. 1 d.

Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis J. P. mano nesant jo kaltės įrodymų baudžiamojoje byloje ir prašo jį išteisinti. Apeliantas skunde savaip interpretuoja liudytojų R. A., A. K. ir A. K. parodymus, neigia pažįstantis asmenį, su kuriuo įvykdė nusikaltimą ir kurio byla išskirta į atskirą tyrimą (A. L.), o nukentėjusiojo M. S. tvirtina išvis nematęs.

Dėl tokių apelianto argumentų pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išskirtinė teismo ar teisėjo kompetencija (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 2 d.). Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė, įvertino įrodymus atsižvelgęs į byloje esančių faktinių duomenų visetą, neteikė prioriteto nei vienai įrodymų grupei ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Kaip jau minėta, apeliantas savo skunde kreipė dėmesį tik į kai kuriuos byloje surinktus įrodymus. J. P. skunde teigia, kad nėra matęs nukentėjusiojo M. S., o A. L. žino tik iš matymo. Iš tokių teiginių reiktų daryti išvadą, kad J. P. įvykio vietoje net nebuvo, tačiau nuteistasis nenurodė kitos vietos, kur tuo metu buvo. Kita vertus, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ir net iš dalies paties nuteistojo parodymai, vienareikšmiškai patvirtina, kad J. P. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, betarpiškai įgyvendino plėšimo objektyviosios pusės požymius, pagrobė svetimą turtą, kuriuo disponavo savo nuožiūra – užstatė lombarde.

Nukentėjusysis M. S. teisiamajame posėdyje kategoriškai patvirtino, kad įvykio dieną atiduoti mobilaus ryšio telefoną reikalavo J. P. ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą. Pasak M. S., gražiuoju neatidavus reikalaujamo telefono, buvo grasinama jį atimti, jis (M. S.) išsigando, todėl, nenorėdamas būti sumuštas, atidavė savo mobilaus ryšio telefoną (192–193 b. l.). Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis neabejodamas atpažino jį apiplėšusius asmenis, tarp jų ir apeliantą (48–52 b. l.). Netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad juos patvirtina ne tik liudytojų A. K., A. K. parodymai (195–197 b. l.), bet, kaip minėta, iš dalies ir paties nuteistojo parodymai (190–192 b. l.). Liudytojai A. K. ir A. K. buvo kartu su nukentėjusiuoju, kai J. P. ir A. L. apstojo M. S. prie kavinės (duomenys neskelbtini). Liudytojai patvirtino, kad M. S., pakalbėjęs su jį apstojusiais asmenimis, priėjęs pasakė, kad tie asmenys atėmė jo mobiliojo ryšio telefoną. Be to, liudytojas A. K. tvirtino girdėjęs, kaip iš M. S. buvo reikalaujama atiduoti telefoną – ,,...jeigu nori vaikščioti nesudaužytas, sveikas grįžti namo, gražiuoju atiduok telefoną.“ (196 b. l.). Akivaizdu, kad toks pokalbio turinys, kuriuo aiškiai buvo grasinama pavartoti fizinį smurtą prieš M. S., jei šis neatiduos savo turto, negali būti laikomas normaliu ar draugišku bendravimu, kaip teisiamajame posėdyje deklaravo apeliantas – ,,Mes normaliai su nukentėjusiuoju kalbėjom, viskas normaliai buvo...“ (193 b. l.). Taigi, pats apeliantas teisiamajame posėdyje pripažino, kad įvykio dieną prie kavinės (duomenys neskelbtini), būdamas su A. L., kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, buvo sutikę nukentėjusįjį ir pastarojo A. L. už skolą paprašė atiduoti mobilaus ryšio telefoną. Pasak J. P., M. S. pats padavė savo mobilaus ryšio telefoną A. L., pastarasis žadėjo grąžinti nukentėjusiajam telefoną kitą dieną, kai šis grąžins skolą, tačiau byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai paneigia J. P. teiginius ir nuo jo veikimo pradžios parodo akivaizdų nusikalstamą sumanymą. Faktas tas, kad jau tą pačią dieną J. P. savo vardu sudarė sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) atstovu ir už 100 Lt užstatė iš M. S. pagrobtą telefoną lombarde (31–33 b. l.), vadinasi, kitą dieną gražinti telefoną nukentėjusiajam net neketino. Be J. P. teiginių, byloje nėra jokių kitų duomenų, kad M. S. būtų skolingas J. P. ar A. L., o visuma aptartų aplinkybių parodo kryptingą J. P. nusikalstamą veikimą – grasinimais palaužti nukentėjusiojo valią ginti savo nuosavybę ir užvaldyti svetimą turtą.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad liudytoja apklausta nukentėjusiojo motina R. A. nenurodė jo nusikalstamą veikimą patvirtinančių aplinkybių. Iš tikrųjų, minėtos liudytojos įvykio vietoje nebuvo, todėl akivaizdu, kad pastaroji negalėjo matyti, kaip ir kas iš jos sūnaus pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau iš liudytojos R. A. parodymų aišku, kad apie prieš jos sūnų įvykdytą nusikalstamą veiką ji sužinojo, kreipėsi į A. L., kuris parodė lombardą, kuriame buvo užstatytas ir surastas iš nukentėjusiojo M. S. pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 5130“. Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojos R. A. parodymai kartu su kitais surinktais įrodymais sudaro vieningą J. P. kaltę patvirtinančią medžiagą ir dar sykį patvirtina, kad plėšimą J. P. įvykdė kartu su asmeniu (A. L.), kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą.

Be to, kas aptarta, apeliantas skundu siūlo nesiremti ir šališkais laikyti liudytojų A. K. bei A. K. parodymus. Tokį siūlymą nuteistasis grindžia tuo, kad minėti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes yra šeimos nariai. Kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog A. K. ir A. K. būtų nukentėjusiojo šeimos nariai, artimieji giminaičiai ar kažkaip kitaip būtų suinteresuoti bylos baigtimi asmenys. Tai, kad A. K. ir A. K. yra sutuoktiniai, nėra priežastis abejoti jų parodymais, tuo labiau, kad jie patvirtina kitais įrodymais byloje nustatytas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nesiremti liudytojų R. A., A. K. ir A. K. parodymais, nes pastarieji abejonių nekelia.

Aptartų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad J. P. kartu su asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, padarė plėšimą, todėl nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti ir apeliantą išteisinti, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausme už padarytą nusikaltimą.

Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam J. P. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi bendrosiomis bausmės skyrimo nuostatomis, numatytomis BK 54 str., ir jų nepažeidė.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad J. P., būdamas teistas, neišnykus teistumui už ankščiau įvykdytą plėšimą pagal BK 180 str. 1 d. (128–129, 131 b. l.), nepraėjus nei 2 mėnesiams po paskirtos arešto bausmės atlikimo vėl padarė plėšimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Šios aplinkybės apibūdina J. P. kaip asmenį, keliantį didesnį pavojų visuomenei, byloja apie susiformavusią neigiamą jo orientaciją visuomenėje ir apie aiškų visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymą, todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas J. P. pagrįstai paskyrė griežčiausią BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką J. P. padarė veikdamas bendrininkų grupėje, todėl jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), nelaikytina aiškiai per griežta.

Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. Kolegija, įvertinus tai, kas paminėta, daro išvadą, kad keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo J. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo J. P. apeliacinį skundą atmesti.