- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-23
- Bylos Nr.
- 2-953-877/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Liukaitytė
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- UAB BVN
Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Rita Liukaitytė, sekretoriaujant Ramunei Beržinskienei, dalyvaujant ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ atstovui D. J., atsakovo UAB BVN direktoriui N. B., atstovui T. U., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui UAB BVN dėl žalos regreso tvarka priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo teismo priteisti iš atsakovo UAB BVN 5067,25 Lt draudimo išmoką, 6 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2009 m. lapkričio 18 d. tarp AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamos UADBB DRAUKEDA, ir UAB BVN buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis SGB 0305319, kuria buvo apdrausta automobilio SCANIA P 124 LB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutartys už sumokėtą vieną (bendrą) draudimo įmoką suteikia draudimo apsaugą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Šveicarijos Konfederacijoje (Įstatymo 10 str.), apskaičiuota metinė draudimo įmoka pagal draudimo sutartį SGB 0305319 sudarytų 6 300 Lt. Draudimo įmoką ginčo sutarties sudarymo laikotarpiu draudikas apskaičiuodavo pagal draudimo įmokų apskaičiavimo formulę ir TPVCA privalomojo draudimo Įmokas įprastinėms sutartims. Sutaries 1.5.1.4 punkte atsakovas patvirtino, kad šioje sutartyje nurodyta transporto priemonė nėra ir nebus naudojama mokamiems krovinių pervežimams tarptautiniais maršrutais, dėl ko draudimo rizika yra žymiai mažesnė, draudikas nustatė beveik 10 kartų mažesnę už vieningąją (bendrąją) draudimo įmoką - 694 Lt (vietoj 6 300 Lt). Taigi, Atsakovui įvertinus draudimo riziką, buvo suteikta 89 % nuolaida nuo bendros (vieningos) draudimo įmokos sumos. 2010 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu UAN BVN darbuotojas R. E. vairuodamas transporto priemonę SCANIA P 124 LB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į kitą transporto priemonę. Ieškovas teigia, kad eismo įvykis įvyko dėl R. E. kaltės ir apgadino automobilį MAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl eismo įvykio ieškovas, pagal korespondento žaloms administruoti Vokietijoje InterEurope AG pateiktą sąskaitą atlygino 2935,15 EUR dydžio nuostolius, susijusius su transporto priemonės MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimu eismo įvykio metu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pagrindu 50 procentų šios sumos ieškovas prašo priteisti iš atsakovo, atsižvelgiant į tai, kad draudėjas sąmoningai suklaidino draudiką dėl transporto priemonių naudojimo teritorijos (ieškovo manymu, siekdamas išvengti prievolės mokėti vieningą įmoką, kuri beveik 10 kartų didesnė už pagal draudėjo pateiktą informaciją individualiai jam pritaikytąją) bei tyčia nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime ir teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį ir nurodė, kad draudimo sutartimi Nr. SGB, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. imtinai buvo apdrausta SCANIA P 124 LB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties pagrindu patvirtinant jos sudarymą Ieškovas Atsakovui išdavė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą Nr. LT/ABA 6282413 (toliau - Liudijimas). Ieškovas Draudimo sutartimi ir Liudijimu suteikė draudimo apsaugą dėl žalos padarymo tretiesiems asmenims, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant Atsakovui priklausančią transporto priemonę Scania P124 LB, valst. reg. Nr. (duomenys neskelbtini), atsiranda civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis tarp Ieškovo ir Atsakovo sudaryta, o Liudijimas, patvirtinantis draudimo apsaugą pagal Draudimo sutartį, Ieškovo išduotas remiantis imperatyviomis Įstatymo nuostatomis, kurių privalomas taikymas įtvirtintas Įstatymo 1 str. Be to, Šalys Draudimo sutartimi susitarė, kad šiai sutarčiai bus taikomas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatos (Draudimo sutarties 1.4. p.). Įstatymo 10 str. 1 d. besąlygiškai numato, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties salioiimo terminą, iškaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties zalioiimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsausą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, taigi įstatymas aiškiai apibrėžia, kad Atsakovas sumokėjęs vieną 694,00 Lt dydžio draudimo įmoką (minėtos aplinkybės neneigia ir Ieškinyje patvirtina Ieškovas) įgijo draudimo apsaugą dėl apdraustos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės bet kurioje Europos Sąjungai priklausančioje valstybėje, įskaitant ir Vokietiją, kurioje 2010 m. rugpjūčio 20 d. įvyko eismo įvykis. Ieškovo teiginys, jog „draudėjas patvirtino, kad nesinaudos pilna (t.y. visose ES valstybėse ir Šveicarijoje galiojančia) draudimo sutarčių suteikiama draudimo apsauga, o automobiliai bus naudojami tik Lietuvos Respublikoje“ neatitinka tikrovės ir yra klaidinantis, nes Įstatymas vienareikšmiškai suteikia teisę draudėjui naudoti apdraustą transporto priemonę visose Europos Sąjungos šalyse, įskaitant ir Vokietiją, neapsiribojant Lietuvos Respublikos teritorija, o civilinės atsakomybės atveju draudikui kyla prievolė atlyginti tokioje teritorijoje įvykusią žalą be teisės įgyvendinti atgręžtinį reikalavimą į draudėją dėl išmokėtų sumų susigrąžinimo. Tai, kad Ieškovas prisiėmė draudimo riziką ne tik Lietuvos Respublikoje Atsakovui vykdant vietinius pervežimus, bet ir už Lietuvos Respublikos ribų vykdant tarptautinius krovinių pervežimus patvirtina Sutarties pagrindu Ieškovo išduotas Liudijimas, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos valstybės, kuriose suteikiama draudimo apsauga, tarp jų yra ir Vokietija; nurodyta, kad šis draudimo liudijimas suteikia draudimo apsaugą Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje, kokios reikalauja šių šalių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai; už žalą, padaryta kitose valstybėse, išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Visos aukščiau išvardintos sąlygos yra įtrauktos į Ieškovo išduotą, oficialiu spaudu bei parašu patvirtintą draudimo Liudijimą, kurio pagrindu Atsakovo pagrįstu įsitikinimu Ieškovas suteikė nurodytą draudimo apsaugą. Liudijime Draudikas nurodė, kad draudimo apsauga suteikiama visose Europos Sąjungos teritorijai priklausančiose šalyse, kurių pavadinimai išvardinti Draudimo sutarties Liudijime. Vadinasi, Draudikas su Atsakovu sudarydamas draudimo sutartį, prisiėmė draudimo riziką ne tik dėl Lietuvoje įvyksiančių draudiminių įvykių, bet ir dėl kitose Europos Sąjungos šalyse įvyksiančių įvykių. Atsakovo požiūriu, Ieškovas, remdamasis išimtinai Draudimo sutarties sąlygomis, bet ignoruodamas imperatyvias Įstatymo ir Liudijimo nuostatas, elgiasi nesąžiningai siekdamas be pagrindo praturtėti Atsakovo sąskaita. Ieškovo turtinis reikalavimas dėl išmokėtų draudimo išmokų grąžinimo yra neteisėtas, nes yra grindžiamas imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (Įstatymo 2 str. 7, 10 d., 10 str. 1 d., Direktyvos 2 str.) prieštaraujančiomis Sutarties sąlygomis.
Sąlyga jog apdrausta Transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje Atsakovui sudarant Draudimo sutartį nebuvo žinoma, nes individualiai dėl jos nebuvo tartasi, o Ieškovas minėtą sąlygą įrašė standartiškai pagal susiklosčiusią praktiką, Liudijimas, kurį Atsakovas vežiojasi kartu su apdrausta Transporto priemone, ir Įstatymas aiškiai apibrėžia draudimo apsaugos galiojimo ribas (teritoriją), todėl Atsakovui nekilo jokių abejonių dėl Ieškovo suteiktos draudimo apsaugos ribų, Atsakovas buvo įsitikinęs, kad Draudimo sutartis sudaryta tinkamai vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, todėl neturėjo pagrindo abejoti Draudimo sutarties sąlygų neatitikimu Įstatymams, o tokios Draudimo sutarties, kuri prieštarauja norminiams aktams, nebūtų sudaręs, dėl sąlygų, kuriomis Atsakovas neva savanoriškai atsisakė, kad nesinaudos pilna Įstatymo garantuojama draudimo apsauga, nebuvo atskirai tartasi ir abipusiai patvirtinta.
CK 6.193 str. 4 d. numato, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, tačiau visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Atsižvelgiant į tai, kad Atsakovas Sutartį su Ieškovu sudarė prisijungimo būdu, o Sutarties sąlygas parengė Ieškovas, visos abejonės dėl Sutarties sąlygų, jais keliamų tikslų ir tikrųjų šalių ketinimų turi būti aiškinamos Atsakovo kaip vartotojo naudai. Ieškovo turtinis reikalavimas dėl išmokėtų draudimo išmokų grąžinimo yra neteisėtas, nes yra grindžiamas imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (Įstatymo 2 str. 7, 10 d., 10 str. 1 d., Direktyvos 2 str.) prieštaraujančiomis Sutarties sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl to, ar draudikas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ ) 22 str. 2 d. pagrindu turi teisę išsiieškoti iš draudėjo išmokėtą trečiajam asmeniui draudimo išmokos dalį, kai draudikas ir draudėjas transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartimi buvo susitarę, jog transporto priemonė nebus naudojama mokamiems krovinių pervežimams tarptautiniais maršrutais, tačiau draudėjas šią sutarties sąlygą pažeidė.
Byloje nustatyta, kad ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas UADBB DRAUKEDA, ir atsakovas UAB BVN 2009 m. lapkričio 11 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 0305319 (toliau- Sutartis) (11-12 b.l.), pagal kurią susitarta apdrausti krovininės transporto priemonės SCANIA P 124 LB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas sumokėjo ieškovui sutartyje numatytą 694 Lt įmoką. Draudimo sutarties 1.4 punkte nurodyta, kad šiai sutarčiai taikomos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, Civilinio kodekso, Draudimo įstatymo, Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintos standartinės draudimo sutarties sąlygos, Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių bei kitų teisės aktų nuostatos. Sutarties 1.5 punkte nurodytas draudimo rizikos vertinimas (esminės aplinkybės, turinčios įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ir didinimui). 1.5.1.1 punkte nurodyta „Vietiniai vežimai“; 1.5.1.4 punkte nurodyta, kad apdrausta priemonė nenaudojama ir nebus naudojama mokamiems krovinių pervežimams tarptautiniais maršrutais. Šios draudimo sutarties pagrindu atsakovui išduotas Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas LT/ARBA 6282413 (52 b.l.), kuriame nurodyta, kad jis suteikia draudimo apsaugą Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje; liudijime išvardintos konkrečios valstybės, tarp jų ir Vokietija. Vokietijos Langen policijos komisariato Pranešimas apie įvykį patvirtina, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d. 13:55 val. atsakovo transporto priemonė, vairuojama R. E., susidūrė su T. N. vairuojama transporto priemone (duomenys neskelbtini), kurios valdytojas yra B. W. Atsakovo transporto priemonei buvo lengvai subraižytas kairysis šonas, nurodyta, kad jam padaryta 100 eurų žala, kitam automobiliui priekyje dešinėje pusėje pažeisti veidrodis ir buferis, žala- 2500 eurų. Šiame pranešime nurodyta, kad vairuotojas R. E. nepakankamai gerai įvykdė pareigą pažiūrėti atgal, o vairuotojas T. N. buvo neatidus, pradedant judėti iš vietos (26-28 b.l.). 2010 m. lapkričio 30 d. ieškovas mokėjimo nurodymu Nr. 1629 InterEurope AG pervedė 2935,15 eurų pagal sąskaitą Nr. 002613-1003 (19 b.l.). Ieškovas į bylą pateikė dvi sąskaitas faktūras tokiu pačiu numeriu 002613-1003. Pirmojoje sąskaitoje faktūroje nurodyta dėl 2010-08-20 įvykio su transporto priemone (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2010-08-20 iki 2010-11-26 suteiktos paslaugos „Žalioji korta- pretenzijų reguliavimas“, dalinė pretenzija B. W., taisymo išlaidos 2599,42 EUR (30, 32 b.l.). Antrojoje sąskaitoje faktūroje (31, 33 b.l.) pirmojoje sąskaitoje nurodyta 2599,42 EUR suma pažymėta kaip paslaugų suma ir papildomai nurodytos 23,80 EUR draudimo mokestis, patirtų išlaidų suma bei 311,93 EUR kaip 12 procentų mokestis nuo paslaugų sumos, bendra antrosios sąskaitos suma 2935,15 EUR. 2010 m. lapkričio 25 d. mokėjimo pavedimu 2 599,42 EUR buvo pervesta B. W. (76 b.l.).
Dėl šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygų aiškinimo
Šalys Draudimo sutartimi susitarė, kad šiai sutarčiai bus taikomas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatos (Draudimo sutarties 1.4. p.). Įstatymo 10 str. 1 d. besąlygiškai numato, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Draudimo sutarties 1.4 punkte šalys taip pat numatė, kad sutarčiai taikomos Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintos standartinės draudimo sutarties sąlygos, kurių 5 punktas nurodo, jog visą sutarties galiojimo terminą draudimo sutartimi suteikiama draudimo apsauga visose Europos Sąjungos valstybėse bei Šveicarijos Konfederacijoje. Šios įstatymo ir taisyklių nuostatos leidžia vienareikšmiškai teigti, kad įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartimi suteiktos draudimo apsaugos galiojimo teritorija, sumokėjus vieną draudimo įmoką, minimaliai apima Europos Sąjungos valstybių ir Šveicarijos Konfederacijos teritoriją, ši įstatymo nuostata yra imperatyvi, susitarimas dėl mažesnės draudimo apsaugos negalimas, o jei šalių sutartyje toks numatytas, laikytinas niekiniu ir prieštaraujančiu imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (CK 6.156 str. 4 d., 6.157 str. 1 ir 2 d.). Dėl šios priežasties Draudimo sutarties sąlygos, kad apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje vykdomiems krovinių pervežimams, o apdraustos transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos teritorijos krovinių tarptautiniais maršrutais pervežimams bus laikomas rizikos padidėjimu, prieštarauja imperatyvioms Įstatymo 2 straipsnio 7 ir 10 dalių, 10 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl yra niekinės ir negaliojančios. Pažymėtina ir tai, kad draudiko išduotame draudimo liudijime aiškiai nurodyta, kad draudimo liudijimas suteikia draudimo apsaugą Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje, kokios reikalauja šių šalių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, kas atsakovui leido pagrįstai tikėtis, kad minėtose valstybėse draudimo apsauga galioja pilna apimtimi. Sutartis tarp šalių buvo sudaryta prisijungimo būdu, ieškovui pasiūlius, o atsakovui priėmus ieškovo pasiūlytas sąlygas, todėl visais atvejais sutarties ir jos pagrindu išduoto liudijimo sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Pareiga įrodyti, kad standartinės sąlygos yra aiškios ir neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat ir tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka standartines sąlygas parengusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006). Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestini ieškovo argumentai dėl mažesnės draudimo sutarties kainos, priklausančios nuo sutarties sąlygos, kad apdrausta transporto priemone nebus vykdomi tarptautiniai krovinių pervežimai. Teismo nuomone draudikas, būdamas savo srities profesionalu ir į sutartį įtraukdamas imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančias sąlygas, ir, kaip jis teigia, nustatydamas beveik 10 kartų mažesnę už vieningąją draudimo įmoką, tuo prisiėmė riziką dėl savo galimų nuostolių draudiminio įvykio atveju.
Dėl draudiko išmokėtų sumų susigrąžinimo
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą, nurodytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiajam nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiojo nuostoliai. 2010 m. lapkričio 25 d. Ieškovo korespondento InterEurope AG mokėjimo pavedimu 2 599,42 EUR buvo pervesta įvykio metu apgadintos transporto priemonės valdytojui B. W. (76 b.l.). Draudiko išmoka visiškai atlygino nukentėjusiojo nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigė visa apimtimi ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pagrindu atsirado draudiko teisė regreso tvarka reikalauti grąžinti sumokėtą dėl padarytos žalos sumą. Ieškovas reikalauja grąžinti išmokėtos sumos dalį įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu- jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, ir remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.1 ir 62.2 punktuose įtvirtinta nuostata, suteikiančia draudikui teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos; jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Nustačius, kad transporto priemonės Vokietijoje naudojimas nelaikytinas draudimo rizikos padidėjimu ir draudimo apsauga sumokėjus sutartyje numatytą draudimo įmoką Vokietijoje turėjo būti taikoma, o ginčijamos civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinės ir negaliojančios, ieškovo reikalavimas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.
Nagrinėdamas civilinės atsakomybės draudimo klausimus kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą, tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurie pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Jei nukentėjusiajam (draudėjui) dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai ir tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra realus ir pagrįstas. Tai susiję su tuo, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, kurios šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiškai atskleisti viena kitai reikšmingą informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Sutiktina su atsakovo argumentais, kad ieškovas žalą atlygino remdamasis vien savo atstovo Vokietijoje išrašyta sąskaita ir policijos pareigūno eismo įvykio metu konstatuota žala, kaip žalą nurodė ir sumas, kurias sumokėjo savo atstovui Vokietijoje už žalos sureguliavimą (27, 30 b.l.). Eismo įvykio metu kitam automobiliui priekyje dešinėje pusėje pažeisti veidrodis ir buferis. Policijos pranešime apie eismo įvykį nurodyta, kad vairuotojas R. E. nepakankamai gerai įvykdė pareigą pažiūrėti atgal, o vairuotojas T. N. buvo neatidus, pradedant judėti iš vietos (26-28 b.l.), taigi iš policijos pranešimo matyti, kad dėl eismo įvykio yra ne tik atsakovo vairuotojo kaltė, bet ir kitos transporto priemonės vairuotojo. Iš pateiktų į bylą įrodymų dėl žalos dydžio ir jos atlyginimo galima spręsti, kad visą padarytą žalą atlygino ieškovas, nesiaiškindamas draudimo išmokų dydžio priežastinio ryšio su žalą padariusių asmenų veiksmais, taip pat ir faktinio pačios žalos dydžio. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad išmokėdamas draudimo išmoką trečiajam asmeniui, tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti: ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Draudikui tenka įrodinėjimo našta, kad jis dėjo visas pastangas ir bendradarbiaudamas su savo draudėju siekė ekonomiškai įvykdyti jo žalos atlyginimo prievolę. Nustačius, kad draudiko pateikti žalos dydžio nustatymo dokumentai nepagrindžia ir patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties
Atsakovas prašo ieškinį atmesti ir tuo pagrindu, jog ieškovas praleido ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pagrindu atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, draudėjui nevykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Toks draudiko reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui – kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. rugsėjo mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Ieškovo patikėtinis InterEurope AG, veikiantis ieškovo pavedimu, 2010 m. lapkričio 25 d. mokėjimo pavedimu 2 599,42 EUR žalai atlyginti pervedė transporto priemonės savininkui B. W. (76 b.l.), taigi šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2010 m. lapkričio 25 d., ieškinio reikalavimas pareikšti taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškinys teisme gautas 2011 m. gruodžio 1 d. (ieškovo surašytas 2011-11-30), konstatuotina, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovui reikalaujant, yra teisinis pagrindas taikyti ieškinio senatį ir savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 1 d.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 268 str., 270 str., teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti valstybei iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, įmonės kodas 300633222, 16,91 Lt (šešiolika litų 91 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąsk. Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.