Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B. (A. B.) ir E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. L. R. (J. L. R.) ieškinį atsakovams A. B. ir E. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai A. B. ir E. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą bei grąžinti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis I. P. spėjimo būdu parengtu daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpų paskirstymo pasiūlymu (toliau – Pasiūlymas), priėmė sprendimą, pažeisdamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 14, 183, 185 ir 263 straipsnių nuostatas. Pirmiausia teismas nepagrįstai Pasiūlymą pavadino projektu. I. P., rengdamas Pasiūlymą, neapžiūrėjo pastato, nesusipažino su gyvenamojo namo statybos projektu, neatliko techninių skaičiavimų, nevertino ir netyrė techninės galimybės įgyvendinti Pasiūlymą be pastato sugriuvimo grėsmės ir neproporcingos žalos pastatui. Rengdamas tokį pasiūlymą jo autorius nėra atsakingas už tai, jeigu jo pasiūlymas negalėtų būti įgyvendinamas dėl pastato sugriuvimo grėsmės arba jo įgyvendinimui reikėtų ženklių investicijų.

Teismas nepagristai rėmėsi 2014-10-10 architekto R. M. raštu dėl patalpų padalinimo, kaip absoliučiai teisinga nuomone, nors buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad architektas R. M. nėra ekspertas ir jo rašte išsakyta nuomonė nėra tinkamas įrodymas, kuris galėtų pagrįsti, kad galima atidalinti patalpas pagal Pasiūlymą. Iš architekto R. M. rašto turinio, matyti, kad pastarasis nesusipažino su gyvenamojo namo projektu, nevertino jo konstrukcijos, neapžiūrėjo paties gyvenamojo namo, kaip rekonstrukcijos objekto, o rėmėsi situacija išdėstyta telefoninio pokalbio metu su ieškovu. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo architekto išvadą vertinti kritiškai, nes architektas teigia tai, ko nėra matęs savo akimis, bet girdėjęs pasakojimą kito asmens, nesančio specialistu toje srityje.

Iš ieškovo pateikto 2014-10-14 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, matyti, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gretimų butų savininkai yra įrengę atskirus įėjimus, t. y., atlikę gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstrukciją ir dujotiekio rekonstrukciją. Iš ieškovo pateikto VĮ ,.Registrų centras“ plano matyti, kad atskiri įėjimai į butus Nr. 3 ir Nr. 4 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plane nepažymėti, t. y. galimai atlikti neteisėtai. Šioms aplinkybėms patikslinti buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybę. Iš Vilniaus miesto savivaldybės 2015-03-26 atsakymo Nr. A51-3116-7115(2.l5.2.31-MP8) seka, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo suprojektuotas dviejų butų gyvenamasis namas, o gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buto Nr. 3 savininkė J. P. ir buto Nr. 4 savininkai E. T. ir S. T. į Vilniaus miesto savivaldybę dėl projektavimo sąlygų išdavimo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstrukcijos projekto rengimui nesikreipė, prašymų išduoti statybą leidžiančius dokumentus objekto rekonstravimui negauta.

Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu buvo nustatyta, jog atidalijant Bendro naudojimo patalpą, yra būtina dujotiekio rekonstrukcija. Teismas buvo įpareigojęs ieškovą pateikti įrodymus kokios yra techninės galimybės perkelti dujotiekį ir kokia orientacinė perkėlimo kaina. Ieškovui nepateikus duomenų iš AB „Lietuvos dujos“, kuriai priklauso dujotiekis, apie technines galimybes perkelti dujotiekį bei nepateikus net orientacinių perkėlimo darbų kainų, teismas apsiribojo ieškovo pateiktu UAB „Šilumos šaltinis“ raštu Nr. SD-14-241, kuriame teigiama, kad dujų įvadas gali būti perkeltas. UAB „Šilumos šaltinis“, nebūdamas nešališku ekspertu ir nebūdamas įgaliotas veikti AB „Lietuvos dujos“ vardu, negalėjo duoti objektyvių išvadų dėl dujotiekio rekonstrukcijos. Atsakovas kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“ su prašymu suteikti informaciją apie tai, ar buvo gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išduotos projektavimo sąlygos dujotiekio įvado rekonstrukcijai. Iš 2015-03-25 AB „Lietuvos dujos“ rašto Nr. S-V25-604 matyti, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektavimo sąlygos dujotiekio įvado rekonstrukcijai ir netgi remontui nebuvo išduotos. Tai reiškia, kad gretimų butų savininkai savavališkai atliko dujotiekio rekonstrukciją dujotiekių apsaugos zonoje, neturėdami nei projekto, nei leidimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atlikus dujotiekio rekonstrukciją, jis turėjo būti apžiūrėtas ir išbandytas, surašant išbandyme protokolą ir paslėptų darbų aktą. Tuo tarpu savavališkai rekonstravus dujotiekį keliama grėsmė viso namo gyventojams ir jų turtui.

Atsakovai įsigijo butą vėliau negu ieškovas ir prieš statydami pertvarą atsiklausė ieškovo, ar jis neprieštarautų dėl pertvaros įrengimo. Atsakovai įrengė pertvarą gavę ieškovo sutikimą, dėl pertvaros dvejus metus nebuvo jokių ginčų, todėl teismas nepagristai teigė, kad atsakovai pažeidė ieškovo teisę. Gavę ieškovo ieškinį, atsakovai siūlė perduoti ieškovui raktus nuo atitvertos patalpos. Šį pasiūlymą patvirtino ir teisme. Taip pat siūlė ieškovui šį galimą nepatogumą kompensuoti pinigais arba žemės sklypo dalimi, tačiau ieškovas nuo visų atsakovų pasiūlymų atsisakė.

Teismas nepagristai bendro naudojimo patalpoje atsakovų įrengtą pertvarą vertino, kaip įrodymą, patvirtinantį galimą atsidalinimo būdą, kuris yra nurodytas ieškovo parengtame pasiūlyme. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pertvara nėra nešanti konstrukcija ir yra įrengta rūsyje, todėl jos svoris statiniui papildomos apkrovos nesudaro ir laikančiųjų sienų konstrukcijos nesusilpnina. Tuo tarpu angų ir dar tokio dydžio iškirtimas namo pamatuose ženkliai susilpnintų laikančiųjų sienų konstrukciją ir sukeltų realią grėsmę gyvenamojo namo sugriuvimui. Teismas priėmė sprendimą, kuris ateityje numato kilsiantį kitą ginčą dėl atidalinimo išlaidų. Pagal teismo sprendimą ieškovo turtas turi būti pagerintas atsakovų sąskaita, todėl sprendimas yra neteisingas.

Motyvuojamoji dalis

IV Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų apeliacinio skundo ribose.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės atsidalijimo natūra galimumo, įvertinant bendraturčių interesų pažeidimo galimą buvimą (nebuvimą) pasirenkant tokį bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpa R-1 (1/2 iš 7 kv. m), o atsakovams nuosavybės teise priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat su bendro naudojimo patalpa R-1 (1/2 iš 7 kv. m) (b. l. 7). Bendro naudojimo patalpa ginčo šalys naudojasi siekdami patekti į kiekvienam iš šalių priklausantį butą, įeidami iš lauko pusės per vienerias įrengtas duris (b. l. 8, 93-96). Faktiškai šiuo metu Bendro naudojimo patalpoje yra įrengta siena, skirianti šias patalpas į dvi dalis, kurioje atsakovai įsirengę duris, tačiau tiek ieškovas, tiek atsakovai, siekdami patekti į Bendro naudojimo patalpą iš lauko pusės naudojasi vieneriomis durimis.

2014-06-18 ieškovas parengė Pasiūlymą dėl bendro naudojimo patalpos atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei Daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpų paskirstymo pasiūlymo planą, iš kurių turinio matyti, kad ieškovas siūlė atsakovams palikti jau faktiškai įrengtą sieną bei užmūryti pastatytoje sienoje esančias duris ir patekimui į atsakovams po teisinio atidalinimo priklausančias patalpas įstatyti atskiras įėjimo duris (b. l. 13-17). Atsakovai dėl šio Pasiūlymo pozicijos neišreiškė, todėl ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šio straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio kaip savininko teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Atidalijus pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie (jeigu daugiau bendraturčių nebeliko) valdomi, jais naudojamasi ir disponuojama savarankiškai, o bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa tik jam priklausančios turto dalies (daikto) savininku bei turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą bei padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų.

Sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto dalies atidalijimo, atsidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje R. U. v. E. C., byla Nr. 3K-3-260/2009). Toks prašomas suformuoti atskiras daiktas turi taip pat atitikti idealiąją bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė atidalinti jam ir atsakovams priklausančias dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto – bendro naudojimo patalpos ieškovui nuosavybės teise priteisiant natūra nekilnojamąjį turtą – 3,2 kv. m patalpą, pagal pateiktą Pasiūlymą, o atsakovams nuosavybės teise priteisiant natūra nekilnojamąjį turtą – 3,2 kv. m patalpą, t. y. ieškovas siūlė padalinti Bendro naudojimo patalpas pagal idealiąją bendraturčių dalį. Bendra patalpa sudaro 7 kv. m, tačiau šis plotas sumažėja po patalpos atidalijimo, pastačius sieną. Pasiūlymu ieškovas siūlė atsakovams palikti jau faktiškai įrengtą sieną bei užmūryti pastatytoje sienoje esančias duris ir patekimui į atsakovams po teisinio atidalinimo priklausančias patalpas įstatyti atskiras įėjimo duris.

Analizuojant teismui pateiktą bendraturčio pasiūlymą dėl atidalijimo būdo, būtina įvertinti tai, kad statiniai gali būti rekonstruojami tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka, laikantis Statybos techninių reglamentų reikalavimų, o taip pat kitų teisės aktais inžinerinių tinklų pertvarkymui nustatytų reikalavimų. Priimant teismo sprendimą dėl daikto atidalijimo būtina atsižvelgti į tai, kad statybos, remonto ir rekonstrukcijos darbai reglamentuojami viešosios teisės normų. Administracinės teisės normos negali būti keičiamos nei šalių susitarimu, nei teismo sprendimu. Teismo sprendimas yra privalomas vykdyti dokumentas, todėl jame turi būti pateikiamas detalus faktiniais duomenimis pagrįstas patalpų atidalijimą statybos veiksmų vykdymo prasme reglamentuojančių teisės normų aiškinimas bei užtikrinamas atitikimas administracinės teisės reikalavimams. Administracinės teisės normų taikymas sąlygoja viešojo intereso atsiradimą byloje, o kartu įpareigoja teismą vykdyti įrodymų rinkimo pareigą (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Taigi, vienas ar kitas faktas byloje turi būti nustatomas ne taikant rungtyniškumo principą, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje ir sprendžiant, ar šis faktas buvo įrodytas, bet byloje surinktais įrodymais patvirtinus neabejotiną išvadą dėl atidalijimo projekto atitikimo Statybos įstatymui, Statybos techniniams reglamentams bei inžinerinių, dujotiekių tinklų tvarkymą nustatantiems teisės aktams.

Iš Pasiūlymo matyti, jog patalpos gali būti atidalijamos tik esant dviems sąlygoms, t. y. Pasiūlymo įgyvendinimui reikalinga įrengti dar vienas lauko duris, pro kurias galėtų į savo patalpas patekti atsakovai, ir perkelti dujotiekio įvadą. (b. l. 94). Nagrinėjant civilinę bylą turi būti nustatyta, kokioje zonoje yra pastatas, kokiai kategorijai priklauso norimi atlikti darbai ir kokie reikalavimai naujų lauko durų įrengimui pastate keliami pagal statybos darbų atlikimą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėtina vien tai, kad Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 9 punktas nustato, kad pastato išvaizdos keitimu laikoma visi darbai, keičiantys pastatų išorės išvaizdą. Tokiu atveju pagal 6 priedo 1.2 punktą privalomas rašytinis pritarimas remonto projektui. Pastatui esant apsaugos zonose gali būti keliami ir papildomi reikalavimai. Neturint statybą leidžiančio dokumento, statybos darbai laikomi savavališkais ir turi būti taikomos tokių darbų šalinimo – statinio grąžinimo į ankstesnį būvį, pasekmės. Taigi, nustačius darbams keliamus reikalavimus, reikalinga įvertinti, ar gali būti išduodamas statybą leidžiantis dokumentas Pasiūlymo įgyvendinimui. Šioje byloje atsakovai kelia abejones dėl statinio konstrukcijų stabilumo, jei bus įrengiamos papildomos durys. Pastato stabilumas turi būti įvertintas specialias žinias turinčio asmens, kurio išvada remdamasis teismas galėtų atmesti ar patvirtinti atsakovų argumentus. Statybos darbų tinkamumo užtikrinimo pareiga suponuoja teismo pareigą ginti viešą interesą ir įrodymus rinkti savo iniciatyva. Architekto R. M. raštas (b. l. 98) yra surašytas pagal jo pokalbį telefonu su suinteresuotu asmeniu – ieškovu, nemačius dokumentų ir net nenustačius, kokio pobūdžio leidimai statybos darbų atlikimui yra reikalingi, todėl toks dokumentas nelaikytinas leistinu įrodymu ir patvirtinti Pasiūlymo atitikimo statybų procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams.

Pastatas yra dujotiekių apsaugos zonoje, išvažiuojamojo teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad antrojo įėjimo įrengimui reikalinga perkelti dujotiekį. Ieškovas pateikė UAB „Šilumos šaltinis“ 2014-12-12 pažymą Nr. SD-14-241 (b. l. 124), kurioje nurodoma, jog dujų įvadų perkėlimas yra galimas. Ieškovo rašte nurodoma, kad šis įrodymas buvo pateiktas kreipusis į AB „Lietuvos dujos“ nurodytą asmenį, tačiau nei minėtame rašte, nei kituose bylos dokumentuose neišaiškinta, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis bus organizuojamas dujotiekio įvado perkėlimas, kokie bus techniniai reikalavimai, kokia darbų apimtis ir kaina. Taip pat neaiški ir UAB „Šilumos šaltinis“ kompetencija bei įgalinimai atlikti tokio pobūdžio darbus ar teikti tokias išvadas. Ūkio ministro 2008-01-09 įsakymu Nr. 4-6 buvo patvirtintos Skirstomųjų plieninių dujotiekių įrengimo taisyklės ir Skirstomųjų polietileninių dujotiekių įrengimo taisyklės, kuriose priklausomai nuo dujotiekio įrangos bei slėgio nustatomos dujotiekio įvado perkėlimo taisyklės. Byloje reikalinga išsiaiškinti dujotiekio įvado perkėlimo sąlygas ir jas įvertinti.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nereiškiant reikalavimo dėl atidalijimo projekto kainos, tokio klausimo sprendimas peržengtų ginčo ribas. Visgi, Pasiūlymo įgyvendinimo kainos bei įgyvendinimo klausimo nesprendimas daro teismo sprendimo vykdymą sunkiai įgyvendinamu, nes nėra aišku, kokiu būdu realybėje Pasiūlymas būtų įgyvendintas, jei atsakovai patys neįsirengtų atskirų lauko durų, ieškovas, negalėdamas savavaliauti ir toliau turėtų leisti atsakovams patekti į jų gyvenamąsias patalpas per dabar esančias duris. Kita vertus, ieškovas, prašydamas leisti jam įgyvendinti teismo sprendimą CPK 273 straipsnio 1 dalies tvarka, turėtų patekti į atsakovų sau priskirtas patalpas. Siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo realumą, šalims siūlytina patikslinti byloje reiškiamus reikalavimas – ieškiniu ar priešieškiniu, kuriais būtų dalinamos Pasiūlymo įvykdymo išlaidos ir nustatoma įgyvendinimo tvarka.

Neišsiaiškinus aplinkybių dėl dar vienų lauko durų įrengimo bei dujotiekio perkėlimo negalima padaryti išvados, ar toks pastato perplanavimas yra techniškai įmanomas ir teisėtas. Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad byloje reikalinga rinkti naujus įrodymus bei atskleisti bylos esmę įvertinus statybos santykius reglamentuojančius teisės aktais. Atsižvelgiant į bylos specifiką, svarstytinas reikalingumas asmeniu išvadai duoti į bylą įtraukti Valstybinę statybos ir teritorijų valstybinės priežiūros inspekciją, kuri turi būti įpareigojama duoti išvadą dėl Pasiūlymo atitikimo statybas reglamentuojantiems teisės aktams. Tinkamas statybų vykdymas yra viešasis interesas, todėl šio intereso gynimui turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Nustatęs sekančias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu dalyje panaikina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 1 d. sprendimą ir grąžina bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutarė:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 1 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui