- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-16/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė (pirm.), Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
- 2.1.15.1.1Turtinė žala
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš A. K. priteista nukentėjusiajam A. M. 8110 Lt laidojimo, kapo sutvarkymo, 3500 Lt advokato paslaugoms ir 43 Lt ekspertizės atlikimo išlaidoms apmokėti, taip pat 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 2 d. naktį, apie 2 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir vadovaudamasis asmeninio pobūdžio motyvais dėl kilusio konflikto, (duomenys neskelbtini) mieste, namo, esančio (duomenys neskelbtini), trečio aukšto koridoriuje, tyčia nužudė T. M., gim. (duomenys neskelbtini), virtuvei pritaikytu peiliu smogdamas jam į dešinį šoną ir padarydamas durtinę-pjautinę krūtinės ląstos dešinės pusės kiaurinę žaizdą, perduriant pasieninę bei plautinę krūtinplėvę, dešinio plaučio viršutinę skiltį, tuščiąją veną – magistralinę kraujo kraujagyslę, bei dešinės pusės sieną, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio T. M. netrukus įvykio vietoje mirė. Šiais savo veiksmais A. K. padarė LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien tik ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais, kurių metu jis prisipažino nusikaltęs, taip pat bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų A. Kl., M. K. ir G. K.-Kl. parodymais. Teigia teisme nurodęs, jog išgirdę garsiai grojančią muziką, dėl kurios negalėjo užmigti A. ir G. Kl. kūdikis, jis kartu su abiem Kl. nuėjo į trečią aukštą, kur duris atidarė nepažįstama moteris. Mano, jog teismas neatsižvelgė į tokius parodymus ir vertino tik K. nurodytas aplinkybes, t. y. neva A. Kl. nuėjo su juo į trečią aukštą, o G. K.-Kl. nuėjo į savo butą ir tik vėliau prisijungė prie judviejų. Teismas konstatavo, kad šią aplinkybę nurodė M. K., tačiau, anot apelianto, iš pastarojo parodymų matyti, kad M. K. tuo metu miegojo ir tokių aplinkybių patvirtinti negalėjo. Be to, jo (apelianto) parodymus patvirtino ir liudytoja R. M..
Skunde nurodoma teismą neįvertinus ir kitų svarbių aplinkybių, t. y. nors teismas ir nustatė, kad vyriškių ūgis buvo skirtingas (jis – žemesnis, A. Kl. – aukštesnis), tačiau ši aplinkybė neanalizuota sąryšyje su kitų asmenų parodymais, t. y. liudytojų D. Š., R. K., J. B. parodymais, kurie skunde yra cituojami.
Šalies argumentai
Apeliantas neneigia dalyvavęs muštynėse, tačiau kategoriškai nesutinka naudojęs peilį prieš T. M.. Pamatęs, kad jėgos nelygios, jis nubėgo į antrą aukštą ir pakvietė M. K., kuris tuo metu miegojo. Kartu su pastaruoju sugrįžę į įvykio vietą bei M. K. sudavus smūgius J. B., koridoriaus gale pamatė kraujo klane gulintį vyriškį, prie kurio buvo A. ir G. Kl.. Teigia, kad tokie jo parodymai sutampa su nuosprendyje išdėstytais A. Kl. teiginiais. Anot apelianto, negalima teigti, kad jis peiliu dūrė T. M., taip pat nėra pagrindo kategoriškam tvirtinimui, jog A. Kl. mušėsi vien tik su J. B.. Nuteistojo manymu, liudytojų parodymų analizė rodo, kad nukentėjusįjį sužalojo A. Kl., kuris turėjo peilį ir šaukė papjausiantis. Teisme ši versija tirta nebuvo, nuosprendyje tik konstatuota, kad A. Kl. nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Tad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant LR Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d., 301 str. 1 d. reikalavimus, nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, netinkamai įvertinti ir tiesiogiai neištirti byloje surinkti įrodymai, o kaltė grindžiama prielaidomis ir spėjimais.
Paskutine skundo dalimi ginčijamas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Apelianto įsitikinimu, apygardos teismas, patenkindamas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. civilinį ieškinį, nesivadovavo LR Baudžiamojo proceso kodekso, taip pat LR Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str., 6.291 str. nuostatomis bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, o nukentėjusiojo A. M. pateiktus dokumentus dėl išlaidų dydžio nepagrįstai pripažino pakankamais.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo A. K. gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo A. K. įvykdytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis kategoriškai nepripažįsta savo kaltės, mano esąs nepagrįstai nuteistas ir tvirtina, jog apygardos teismas jo kaltę grindė tik prielaidomis ir spėjimais. Esminiai apelianto argumentai yra koncentruojami versijos neva nukentėjusįjį T. M. nužudė A. Kl. pagrindimui. Tuo tikslu cituojami konkrečių liudytojų parodymai, kurie, apelianto įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, jog būtent A. Kl. buvo tas asmuo, kuris peiliu mirtinai sužalojo nukentėjusįjį.
Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto teiginiu ir atmeta jį kaip nepagrįstą. Neteisus nuteistasis A. K. ir dėl to, jog pirmosios instancijos teismas netyrė minėtos versijos, o tik deklaratyviai konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas prieš A. Kl. nutrauktas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas skyrė didelį dėmesį parodymų analizei, įvertino juose esančius prieštaravimus, pagrindė išvadas, kodėl vienais parodymais vadovaujasi, o kitus atmeta ir, priešingai nei teigia apeliantas, pasisakė dėl A. Kl. veiksmų. Ta aplinkybė, kad tyrimo metu A. Kl. veiksmuose nenustatyti LR BK 129 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, nereiškia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas dėl kaltų asmenų.
Pažymėtina, kad įvykio metu dalyvavo pakankamai daug asmenų, pasidalijusių į dvi priešiškai nusiteikusias grupes t. y. vieną grupę sudarė apeliantas, A. Kl., G. K.-Kl. ir G. K. (prisijungė vėliau), o kitą – R. M., A. B. (pastarieji su atėjusiaisiais susidūrė pirmiausia), T. M., R. K. ir J. B.. Vadinasi, šiuo atveju yra reikšmingi visų su įvykiu susijusių asmenų parodymai. Atkreiptinas dėmesys, jog dauguma šių asmenų buvo neblaivūs ir ši aplinkybė objektyviai paaiškina tam tikrus liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus.
Nuteistasis A. K. nesutinka su tuo, jog apygardos teismas kaltę grindė jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje duodamas parodymus A. K. pripažino savo kaltę, detaliai nurodydamas atliktus veiksmus, suprantamas apelianto noras nevertinti tokių jo parodymų, juolab, kad teisme jis pakeitė poziciją ir ėmė tvirtinti neva anksčiau melavo, save apkalbėjo, kadangi taip daryti jį vertė A. Kl. (t. 3, b. l. 45-50). Iš nuosprendžio matyti, kad teismas atliko išsamią A. K. parodymų analizę, t. y. aptarė jo parodymus duotus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu. Ikiteisminiame tyrime A. K. buvo apklausiamas keturis kartus: pirmą kartą, t. y. kitą dieną po įvykio, jis pripažino tik tai, jog lenktiniu peiliuku bandė įdurti su A. Kl. besimušusiam vaikinui į koją, tačiau užsilenkus peiliuko ašmenims, persipjovė savo dešinės rankos rodomąjį pirštą. Neigė muštynių metu turėjęs iš A. Kl. buto pasiimtą peilį, jį neva paėmė tik tada, kai išėjo į lauką, t. y. šio peilio muštynių metu neturėjo ir juo nieko nesužalojo (t. 2, b. l. 73-76). Tuo tarpu kitų apklausų metu A. K. pripažino „peiliu smeigęs vyriškiui, kuris paskui mirė“. Jis davė analogiškus parodymus ankstesniems iki to momento, kai, susižalojęs pirštą, nubėgo į antrą aukštą. Taigi nuteistasis parodė, jog muštynių metu situacija tapo sudėtinga, t. y. nepalanki jam ir A. Kl., todėl jis nubėgo į antrame aukšte esantį butą. Ten buvusiam M. K. pasakė, kas vyksta, nurodė, jog reikalinga pagalba, ir nuo kriauklės stalviršio pasiėmė virtuvinį peilį. Nelaukdamas M. K., jis sugrįžo į trečią aukštą, kuriame pamatė, kad „A. muša abu vyrai, tai yra vyriškis su megztiniu su raudonom ar morkinėm spalvos detalėm ir tas vyriškis, kuris buvo parvertęs mane ant žemės < ... > pribėgau prie vyriškių ir atsistojęs tarp jų galima sakyti per vidurį, pirma vieną kartą dešinėje rankoje laikytu peiliu smeigiau atrodo man dešinėje buvusiam vyriškiui į kairę koją, paskui staigiu judesiu dešine ranka pasisukęs atrodo į kairę pusę smeigiau kitam vyriškiui, kuris buvo tamsiai apsirengęs, norėjau jam taip pat smeigti į koją. Tačiau vyriškis, mušdamas A., kažkaip pakeitė savo stovėseną, dėl ko aš norėdamas pataikyti jam į koją, pataikiau į dešinį šoną. Tada pamačiau, kad abu vyrai, kuriuos sužalojau, susmuko“ (t. 2, b. l. 78-80). A. K. pripažino vėliau tą patį peilį norėjęs nepastebimai išmesti į šiukšlių konteinerį. Vėliau A. K. taip pat neneigė paties pasiimtu ir į muštynių vietą atsineštu virtuviniu peiliu dūręs vienam vyriškiui į koją (nustatyta, kad tai buvo A. B.), tačiau akcentavo tai, jog kitas vyriškis neva pats užgriuvo ant jo dešinėje rankoje laikyto peilio, kuris kliudė pastarojo dešinįjį šoną, o tiksliau „peilis susmigo į vyriškio kūną, aš peilio rankoje nebeišlaikiau ir paleidau, kai vyriškis griuvo ant grindų“ (nustatyta, kad tai buvo T. M.) (t. 2, b. l. 81-85). Dar kitos ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos metu A. K. nurodė analogiškas aplinkybes (t. 2, b. l. 88-92), jas patvirtino ir įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 99-104), be to, 2008-10-06 pateikus nuteistajam (tuo metu įtariamajam) atpažinti daiktus, pastarasis atpažino virtuvinį peilį, kurį jis panaudojo smeigdamas vienam vyriškiui į koją, o kitam į šoną (t. 2, b. l. 96-98). Tad, apibendrinant ikiteisminio tyrimo metu duotus A. K. parodymus, konstatuotina, kad pastarasis pripažino virtuviniu peiliu dūręs J. B. į koją bei T. M. į dešinį šoną. Tiesa, pirmos apklausos metu jis tokių aplinkybių nepripažino ir tvirtino neva virtuvinį peilį pasiėmęs tik prieš išeinant į lauką. Akivaizdu, kad tokia aplinkybė neatitinka tikrovės, yra nelogiška, jis pats taip pat negalėjo paaiškinti, kam, pasišalinus iš muštynių, jam buvo reikalingas peilis, kodėl jis jį slėpė po striuke, o pamatęs atvažiuojančią policijos mašiną, stengėsi peilį nepastebimai išmesti į konteinerį. Vėlesni jo parodymai tik patvirtina, kad parodymai, susiję su virtuvinio peilio paėmimo momentu bei tuo, kokius veiksmus jis atliko su šiuo peiliu, buvo išties melagingi. Nuteistasis pripažino, kad tuo peiliu sužalojo ne tik J. B. koją, bet ir dūrė T. M. į dešinį šoną. Tai, kad dar kitų apklausų metu, jis bandė vėl kiek keisti poziciją, tvirtindamas neva T. M. pats užgriuvo ant peilio, vertintina kaip gynybinė pozicija, kuria siekta sušvelninti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtus veiksmus. Toks siekis dar labiau išryškėja bylą nagrinėjant teisme, kur A. K. iškelia naują versiją neva tai A. Kl. turėjo peilį, kuriuo ir sužalojo nukentėjusįjį, o vėliau liepė jam tą peilį išmesti. Negalėdamas logiškai paaiškinti, kodėl tokių aplinkybių nenurodė anksčiau, nuteistasis tvirtino neva buvo A. Kl. įbaugintas (t. 3, b. l. 45-50). Akivaizdu, kad apygardos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais A. K. parodymais. Pastarasis proceso metu nė karto nenurodė, jog A. Kl. jam daro bent kokį spaudimą, be to, apklausiant kiekvieną kartą dalyvavo gynėjas advokatas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekiant pašalinti bet kokias abejones, teisme buvo apklausta tyrėja A. P., kuri kategoriškai paneigė, jog A. K. buvo verčiamas duoti tikrovės neatitinkančius parodymus: „visi parodymai A. K. buvo duoti be jokių išankstinių nurodymų jam, jis viską aiškino, pasakojo pats“ (t. 3, b. l. 117-119).
Pažymėtina, kad tiek A. K., tiek ir A. Kl. buvo sulaikyti tuo pačiu metu (t. 2, b. l. 45, 140 ), t. y. A. Kl. net neturėjo galimybių nurodyti, kokius parodymus A. K. neva turėtų duoti bei įbauginti pastarąjį, kad šis pasielgtų būtent taip, kaip yra tariamai verčiamas. Neįtikinamas A. K. aiškinimas neva spaudimą iš A. Kl. patyrė būdamas areštinėje bei tai, kad pastarasis grasino, jog jo (A. K.) tėvams gali būti blogai, jei šis neprisiims kaltės. Visų pirma, nėra jokių duomenų, kad abu sulaikytieji buvo patalpinti į vieną kamerą, kas savaime prieštarauja sulaikytųjų laikymo areštinėje tvarkai. Tokių faktų neišsakė ir tuo metu kaip įtariamasis apklausiamas A. K., jokių pažeidimų nenurodė ir jo gynėjai advokatai. Be to, neaišku, kokiu būdu ir kaip A. Kl. galėjo pakenkti A. K. tėvams, to nepaaiškino ir pats apeliantas. Vadinasi, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi tais A. K. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, kurių metu jis pripažino virtuviniu peiliu mirtinai sužalojęs T. M.. Šie jo parodymai gauti baudžiamojo proceso įstatyme numatyta tvarka, todėl laikytini patikimais ir neabejotinais įrodymais, kurie įvertinti sąryšyje su kitais bylos įrodymais.
Taigi apelianto kaltė nužudžius nukentėjusįjį T. M. be nustatytų objektyvių duomenų visų pirma grindžiama jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (taip pat parodymų patikrinimo vietoje bei daiktų pateikimo atpažinti protokoluose užfiksuotais duomenimis), liudytojų M. K. parodymais (išskyrus, parodymus, duotus 2009-07-10 teismo posėdžio metu), D. Š. parodymais. Nors kitų liudytojų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų arba neaiškumų, motyvuojant tuo, kad jie dėl neblaivumo arba dėl patirto smurto neatsimena įvykio (antai, R. K. nurodė nuo patirto smūgio nugriuvusi ir nieko neatsimenanti; analogiška situacija ir su duris atidariusia T. M.; J. B. nurodė, jog besimušdamas su A. Kl. nugriuvo, prarado sąmonę), be abejonės jie laikytini reikšmingais įrodymais, kurių dėka teismas galėjo atkurti nagrinėjamą įvykį, t. y. konflikto pradžią, vystymosi eigą, konfliktavusius dalyvius, jų išsidėstymą, veiksmus ir tt. Visa tai yra gana detaliai aptarta skundžiamame nuosprendyje, todėl kolegija iš naujo jų nebeaptars. Pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus įvertino atsižvelgdamas į visą įrodymų visetą bei padarė pagrįstas išvadas dėl to, kuriais parodymais vadovautis, o kuriuos atmesti kaip nepasitvirtinusius.
Nepagrįstas apelianto tvirtinimas neva apygardos teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kuriuose akcentuojama, jog jis ir A. Kl. skyrėsi ūgiu. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas kaip tik akcentavo šią aplinkybę, nurodydamas, kad ji (kaip ir kita aplinkybė – girtumas) yra reikšminga analizuojant su įvykiu susijusių asmenų parodymus (t. 3, b. l. 128). Tolesni nuosprendžio argumentai rodo, kad ši aplinkybė yra ne kartą minima, ja remiantis (sąryšyje su turimais parodymais) buvo nustatinėjami A. K. bei A. Kl. atlikti veiksmai. Apeliantas skunde cituoja keletą konkrečių parodymų, kurie, jo manymu, buvo neįvertinti ir kurie leidžia daryti išvadą neva tai A. Kl. nužudė T. M.. Taigi tarp tokių parodymų minima, jog teisme D. Š. nurodė, jog atvykus į įvykio vietą „moteris, kuri sakė, kad jos vyrą užmušė, rodė į tą aukštesnįjį“ (t. 3, b. l. 55), taip pat liudytoja R. K. teigė, jog „aukštasis draskėsi kaip pašėlęs, puolė ant visų iš mūsų kompanijos. Kl. dar pasakė nusikeikęs, kad papjausiu visus“ (t. 3, b. l. 56). Išties tokie parodymai bylos medžiagoje yra užfiksuoti, tačiau tai yra tik atskiros fragmentiškos parodymų detalės, kurios negali būti vertinamos atsietai nuo bendro apklausų turinio. Antai nors liudytoja R. K. ir nurodė aukščiau pacituotus parodymus, tačiau ji taip pat keletą kartų patvirtino A. Kl. rankose nemačiusi jokio peilio, be to, patyrusi A. Kl. smūgį ji griuvo, todėl nieko neatsimena ir negali detaliau nurodyti įvykio aplinkybių, atsipeikėjo tik būdama lovoje. Posėdžio protokole užfiksuota, jog pareigūnas D. Š., kuris atvyko į įvykio vietą, parodė, kad moteris (R. M.) rodė į aukštesnįjį, t. y. A. Kl., sakydama, kad jis užmušė jos vyrą, tačiau apklausta R. M. nė karto nenurodė tokios aplinkybės. Liudytoja pripažino, jog įvykio naktį buvo neblaivi (gėrė kokteilius su degtine, porą taurelių grynos degtinės, alaus), be to, patyrė smūgį, todėl dėl patirto streso, išgąsčio bei neblaivumo daugelio aplinkybių neatsiminė, atsipeikėjo tik tada, kai buvo atvykusi policija. Atsižvelgiant į jos būseną, bei tai, kad prieš gaudama smūgį ji įsidėmėjo A. Kl., tikėtina, jog sužinojusi tai, kad jos vyras nužudytas, galėjo pareigūnui D. Š. spontaniškai nurodyti, kad tą padarė A. Kl.. Visgi apklausiama ji nė karto nenurodė, kad tai A. Kl. padarė mirtinus sužalojimus jos vyrui, apskritai neminėjo mačiusi, kad jis mušėsi su pastaruoju vyru, o, apibūdindama A. Kl. veiksmus, patvirtino tik tai, kad būtent šis spyrė jai. Iš liudytojos parodymų matyti, kad ji, atsipeikėjusi po smūgio, matė koridoriuje sąmyšį, įsidėmėjo dar vieną vaikiną, t. y. A. K., kuris mušėsi su kažkuo, tačiau negalėjo tiksliau detalizuoti aplinkybių. Tad, kaip matyti, nei T. M., nei R. K. nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, jog A. Kl. turėjo peilį, kuriuo smogė nukentėjusiajam T. M. į dešinį šoną, padarydamas mirtį sukėlusius sužalojimus.
Aukščiau aptarti bei dar keletas kitų apelianto cituojamų konkrečių parodymų fragmentų, anaiptol, nesukelia jokių abejonių dėl A. K. kaltės. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažymėjo, kad liudytojų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau tie prieštaravimai buvo aptarti ir įvertinti, paneigta versija dėl to, kad nukentėjusįjį nužudyti galėjo A. Kl., taip pat, įvertinus teismo medicinos specialisto išvadą, atmestas A. K. tvirtinimas neva jis T. M. sužalojo dėl neatsargumo. Kolegija daro išvadą, kad apelianto kaltė yra pilnai įrodyta ir nekelia jokių abejonių. Priešingai nei tvirtina apeliantas, jo kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais (toks apelianto teiginys yra deklaratyvus, pateiktas, neatsižvelgiant į nuosprendžio išvadas), o teisiamajame posėdyje ištirtais bei įvertintais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti nuoseklia, logiška grandine, atskleidžiant tarpusavio ryšį, įvertinant juose esančius prieštaravimus, teismo padarytos išvados neabejotinai patvirtina nuteistojo A. K. kaltę. Skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka ir su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas išsprendė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Mano, jog teismas, patenkindamas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. ieškinį, nesivadovavo atitinkamomis įstatymo normomis bei pažeidė sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, be to, nepagrįstai pakankamais pripažino A. M. pateiktus dokumentus dėl išlaidų dydžio. Kolegija nesutinka su nurodytais apelianto teiginiais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Visų pirma pažymėtina, kad nuteistasis iš esmės nenurodo konkrečių argumentų, kodėl, jo manymu, netinkamai išspręsti civilinio ieškinio klausimai, o tik deklaratyviai vardina neva buvo pažeistos atitinkamų įstatymų ar teisės principų nuostatos.
Turtinės žalos atlyginimui nukentėjusysis T. M. prašė priteisti 9110 Lt, t. y. tiek išlaidų jis turėjo laidodamas sūnų bei užsakydamas paminklą (t. 1, b. l. 78). Pareikšdamas ieškinį civilinis ieškovas surašė išlaidų sąmatą, taip pat pateikė keletą kvitų (už morgo šaldytuvą, pirktas gėles, juostas ir kt.) (t. 1, b. l. 81). Teisme A. M. sumažino prašytiną sumą dėl paminklo sūnaus kapui, t. y. vietoje anksčiau prašytų 4000 Lt, nurodė reikalaujantis 3000 Lt (tai patvirtina pateiktas kasos pajamų orderio kvitas, t. 3, b. l. 89). Vadinasi, A. M. ieškinys turtinei žalai sumažėjo iki 8110 Lt, ką pirmosios instancijos teismas ir priteisė iš nuteistojo A. K.. Atsakant į apelianto argumentą neva reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nepilnai pagrįstas raštiškais įrodymais, pažymėtina, jog būtų nelogiška reikalauti, jog nukentėjusysis dokumentais pagrįstų absoliučiai visas išlaidas, turėtas laidojant asmenį. Toks reikalavimas būtų perdėm formalus ir neatitinkantis protingumo principo, be to, tam tikrų specifinių paslaugų, susijusių su bažnytinėmis apeigomis, net nėra galimybės grįsti rašytiniais įrodymais. Teismas kiekvienu atveju individualiai vertina, ar civilinio ieškovo reikalaujama suma yra pagrįsta. Šiuo atveju kolegijai nekyla jokių abejonių, kad priteista piniginė kompensacija turtinei žalai atlyginti yra teisinga ir ne per didelė.
Tuo tarpu nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo apygardos teismas tenkino iš dalies ir iš jo prašomos 150000 Lt sumos priteisė tik kiek daugiau nei pusę, t. y. 80000 Lt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 str. neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (LR CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Taigi pirmosios instancijos teismas savo sprendimą sumažinti nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį motyvavo tuo, jog nužudytasis T. M. buvo vedęs, turėjo mažametį vaiką, todėl priėmė domėn, kad nors jo sutuoktinė nei savo vardu, nei pagal įstatymą atstovaudama dukrai nepareiškė ieškinio, tokia galimybė išlieka ateityje, taip pat įvertino apelianto galimybes atlyginti priteistiną sumą, jo jauną amžių, aplinkybę, kad jis neturi turto, atsižvelgta ir į paties nukentėjusiojo T. M. bei kitų įvykio metu buvusių asmenų veiksmus, tai, kad jie dėl neblaivumo netolygiai vertino susidariusią padėtį. Taigi teismas įvertino eilę aplinkybių, kurių pagrindu beveik perpus sumažino nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios būtų reikšmingos įvertinant neturtinę žalą. Tokių aplinkybių nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas. Pažymėtina, jog nuteistasis savo veiksmais padarė tyčinį nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomas pasekmes, jo kaltė įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Žmogaus gyvybė yra viena didžiausių vertybių, todėl neabejotina, kad netekęs sūnaus nukentėjusysis A. M. patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu priteista 80000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra tinkama, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ją švelninti.
Apygardos teismas už nuteistojo A. K. įvykdytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą bausmę, kurios dydis kiek mažesnis už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Ši bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str. 2 d, yra teisinga ir ne per griežta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.