Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008-06-12 įstatymo redakcija) laisvės atėmimu 12 metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. vasario 13 d. nuosprendį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 12 metų 2 mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš J. J. priteista 3033,97 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti J. K. . T. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio tarpusavio konflikto metu tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę S. K., gimusią 1967 metais, o būtent: jis, 2008 m. rugsėjo 19 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 22.00 val., sporto aikštelėje, esančioje prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio konflikto su neblaivia savo sugyventine S. K. metu, sudavė pastarajai ne mažiau kaip 8 smūgius kumščiais į veidą, ne mažiau kaip 3 smūgius į krūtinę, ne mažiau kaip 8 smūgius į rankas, padarydamas nukentėjusiajai muštines žaizdas galvoje, kraujosruvas veide, krūtinėje ir rankose, dėl ko nuo galvos sumušimo, kraujagyslės jungiančios galvos smegenų paviršiu su kietuoju galvos smegenų dangalu sužalojimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų suspaudimo ir pabrinkimo, ūmaus kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumo S. K. įvykio vietoje mirė, taip veikdamas neapibrėžta tyčia jis nužudė savo sugyventinę.

Taip pat apeliantas mano, kad jam paskirta per griežta bausmė. Teismas neįvertino jo prisipažinimo, taip pat, kad jis gailisi dėl S. K. mirties, nors jos ir nenužudė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis J. J. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Nukentėjusioji ir prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tyrė šią nuteistojo versiją ir nuosprendyje išdėstė motyvus kodėl apelianto nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta veikiant būtinosios ginties sąlygomis.

Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Apeliantas, bandydamas susiaurinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį, savo skunde pateikia naujas S. K. susižalojimo ir sužalojimo versijas. Jis teigia, kad S. K. jam net keletą kartų buvo minėjusi, kad jai ,,tuštinant“ geležinius šiukšlių konteinerius ant galvos buvo užkritęs geležinis konteinerių dangtis, o 2008 m. rugsėjo 18 d. dangtis jai taip trinktelėjo, kad ji buvo netekusi sąmonės. Ši apelianto versija yra nauja. Apie šias aplinkybes nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neminėjo. Taip pat apeliantas anksčiau neminėjo ir aplinkybės, kad S. K. buvo sumušta kitų teritorijų ,,bomžų“. Tokie apelianto parodymai atsirado tik jo apeliaciniame skunde, po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Todėl kolegija daro išvadą, kad apelianto skunde paminėtos naujos S. K. sužalojimo ir susižalojimo versijos yra nuteistojo bandymas sušvelninti savo teisinę padėtį. Todėl jos atmetamos kaip nepagrįstos ir prieštaraujančios byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Kolegijos nuomone, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad situacijos, kurioje J. J. reikėtų gintis nuo nukentėjusiosios S. K. , suduodant jai ne mažiau kaip 21 smūgį, iš kurių net 8 smūgius į gyvybiškai svarbią vietą – galvos sritį - veidą, nebuvo ir jis tai suvokė. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad apeliantas sudavė smūgius nukentėjusiajai asmeninio konflikto, o ne gynybos tikslais, ir šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis būtinosios ginties situacijos nebuvo.

Kolegijai, pripažinus, kad šioje byloje būtinosios ginties situacijos nebuvo, nėra pagrindo svarstyti ir būtinosios ginties ribų peržengimo situacijos, nes nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata ir ši veika padaroma, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Be to, apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios elgesys konflikto metu buvo toks įžeidžiantis ir jį niekinantis, kad jam sukėlė afekto būseną. Todėl jo veika turėtų būti kvalifikuota kaip nužudymas labai susijaudinus, t. y. pagal BK 130 straipsnį.

Ši apelianto versija taip pat buvo tirta pirmosios instancijos teisme ir dėl jos nuosprendyje yra išsamiai pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

BK 130 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nužudymą labai susijaudinus. Nusikalstama veika pagal šį straipsnį kvalifikuojama tik nustačius, jog nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Didelį susijaudinimą turi sukelti nelauktai, staiga padarytas, kaltininkui netikėtas nukentėjusiojo poelgis. BK 130 straipsnyje nustatytas neteisėtas nukentėjusiojo poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios rodytų, kad nuteistasis įvykio metu būtų buvęs labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenos. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis su nukentėjusiąją nuolat vartodami alkoholį konfliktavo. Tai, kad konfliktai tarp sugyventinių buvo dažni ir fizinis smurtas prieš S. K. buvo naudojamas nuolat, parodė nukentėjusioji J. K. . Ji teisme parodė, kad apeliantas pastoviai mušdavo jos dukrą S. K. ir ji ne kartą pas ją buvo atėjusi visa sumušta (t. 2, b. l. 98). Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis T. K. (t. 2, b. l. 98-99). Taigi, tiek iš paties nuteistojo, tiek iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad šis konfliktas nebuvo kažkuo išskirtinis ir netikėtas. Kadangi tokie konfliktai tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios S. K. kildavo gana dažnai ir buvo įprastu jų gyvenimo būdu, tai šis eilinis konfliktas negalėjo nuteistajam sukelti didelio susijaudinimo ar fiziologinio afekto. Juo labiau, kad kaip jau buvo minėta anksčiau, apeliantas konflikto metu sužalotas nebuvo.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistojo tyčiniai veiksmai buvo nukentėjusiosios S. K. mirties priežastimi.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp jo suduotų smūgių į veido sritį ir nukentėjusiosios mirties buvimo, teigia, kad tokia teismo išvada prieštarauja eksperto J. P. parodymams, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir krintant, bei ekspertizės išvadoms, kad tik visumoje nukentėjusiajai padaryti sužalojimai vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės.

Kaip jau buvo aptarta šioje nutartyje, specialisto išvada nustatyta, kad S. K. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, kuris buvo padarytas kietu buku daiktu (kietais bukais daiktais) iki 4 valandų laikotarpyje iki mirties, nukentėjusiajai į veidą suduodant ne mažiau kaip aštuonis smūgius. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas J. P. patvirtino, kad pagrindinė nukentėjusiosios mirties priežastis yra galvos sumušimas, kuris susideda iš 8 kraujosruvų, kurių amžius sutampa su kraujo išsiliejimu virš galvos smegenų. Nuo bet kurios iš jų padarymo galėjo išsilieti kraujas virš smegenų ir mirti nukentėjusioji. Tiek specialisto išvados 3.2 p.p., tiek eksperto parodymuose yra nurodyta, kad nukentėjusiosios veide buvo ir kitų sužalojimų, bet jie buvo kelių dienų senumo, nubrozdinimai abiejose veido pusėse galėjo atsirasti krintant, gal ir ant asfalto, bet jie senesni ir šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, nukentėjusiosios S. K. lavone nustatyti senesni veido sužalojimai, kurie galėjo atsirasti pastarajai nugriuvus, neturi priežastinio ryšio su galvos sužalojimais, kurie buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su S. K. mirtimi. Ekspertas, duodamas parodymus teisme, priešingai nei teigia apeliantas, paneigė galimybę, kad nukentėjusioji mirtinus sužalojimus galėjo patirti griuvus aukštielninka ant asfalto. Ekspertas parodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ji griuvo atsitrenkdama pakaušiu, nes šioje galvos dalyje nėra tokių sužalojimų (t. 2, b. l. 91).

Esant aptartiems įrodymams, kolegija daro išvadą, kad jokių prieštaravimų tarp teismo išvadų, specialisto išvados ir eksperto teisme duotų parodymų dėl priežastinio ryšio buvimo tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių nėra.

Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas mano, kad jo teiginį, jog nuo vieno jo suduoto smūgio S. K. mirti negalėjo, patvirtina eksperto išvada, kurioje nurodyta, kad tik visumoje nukentėjusiajai padaryti sužalojimai vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Toks apelianto manymas yra klaidingas, nes jis neteisingai interpretuoja minėtas eksperto išvadas.

Specialisto išvadoje nurodyta, kad po bet kurio trauminio poveikio į veidą galėjo įvykti galvos smegenų sukamasis judesys, kurio metu nutrūko galvos smegenų kraujagyslė ir prasidėjo kraujavimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuriam suspaudus galvos smegenis nukentėjusioji mirė. Ekspertas konstatavo, kad šiuo atveju išdiferencijuoti po kurio smūgio tai įvyko negalima, todėl galvos sužalojimai, nurodyti specialisto išvados 3.1 p. p., vertinami tik visumoje sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl galvos smegenų suspaudimo privedusio prie mirties (t. 1, b. l. 35-41). Ekspertas teisme dar kartą patvirtino, kad į veido sritį buvo suduota ne mažiau 8 smūgių ir bet kuris iš tų smūgių galėjo būti mirties priežastimi. Taip pat ekspertas parodė, kad nuteistojo nurodytoje vietoje, į kurią jis pripažįsta sudavęs vieną smūgį, yra kraujosruva ir šios vienos kraujosruvos užteko, kad įvyktų galvos smegenų judesys, nuo kurio trūko kraujagyslė ir išsiliejo kraujas (t. 2, b. l. 91).

Taigi iš specialisto išvados ir eksperto parodymų duotų teisme seka, kad bet kuris vienas iš nustatytų 8 nukentėjusiajai suduotų smūgių į galvos sritį yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiosios mirtimi.

Taip pat, priešingai nei savo skunde teigia apeliantas, šioje byloje specialisto išvada nustatyta nuo kokių sužalojimų ir kada įvyko S. K. mirtis. Byloje esanti specialisto išvada buvo įvertina ir pagrįstai pripažinta tinkamu įrodymų šaltiniu. Apelianto teiginiai, kad mirties priežastimi galėjo būti tiek gertas alkoholis ar odekolonas, tiek ligos, kuriomis sirgo S. K. , yra tik niekuo nepagrįstos apelianto prielaidos, kurios nepaneigia teismo išvadų.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis J. J. veikdamas netiesiogine tyčia nužudė savo sugyventinę S. K. ir teisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta bausme. Mano, kad jam paskirta per griežta bausmė, nes teismas neįvertino jo prisipažinimo, taip pat ir to, kad jis gailisi dėl S. K. mirties, nors jos ir nenužudė.

Kolegijos nuomone, nuteistajam J. J. yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta netiesiogine tyčia. Atsižvelgta ir į nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimas padarytas dėl žemų paskatų - dėl išgerto odekolono, nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Nuteistojo padarytas nužudymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui, numatytam BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nes apeliantas nužudė savo šeimos narį. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apeliantas nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Nors apeliantas savo skunde teigia, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatė. Tokios aplinkybės nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Apelianto nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis - yra numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Norint konstatuoti paminėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte teismams išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti nusikaltimo padarymą. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nužudžius savo sugyventinę S. K. nepripažino. Jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad S. K. nenužudė, ir kad ji mirė pati pargriuvusi aukštielninka bei atsitrenkusi galva į asfaltą. Nuteistasis pripažino sudavęs S. K. tik vieną smūgį, nors objektyvia bylos medžiaga - specialisto išvada - nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo suduota ne mažiau kaip 8 smūgiai kumščiais į veidą, ne mažiau kaip 3 smūgiai į krūtinę, ne mažiau kaip 8 smūgiai į rankas. Apeliaciniame skunde nuteistasis pateikė naujas nukentėjusiosios susižalojimo (sužalojimo) versijas – susižalojo pati naršydama po šiukšlių konteinerius; sužalojo kiti ,,bomžai“. Toks apelianto parodymų nenuoseklumas rodo, kad jis ne tik nepripažįsta savo kaltės, bet ir nuoširdžiai nesigaili. Todėl esant aptartoms aplinkybėms pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe – jo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi - nėra pagrindo.

Nuosprendyje įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas praeityje teistas, nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpyje, neatlikęs paskirtos bausmės, baustas administracine tvarka. Nuteistasis charakterizuojamas neigiamai: jis, būdamas darbingas, niekur nedirbo, valkatavo, piktnaudžiavo alkoholiu ir to pasėkoje sistemingai smurtavo prieš savo sugyventinę S. K., todėl pastarosios mirtis buvo dėsningas nuteistojo nusikalstamų veiksmų rezultatas.

Apeliantas savo skunde teigia, kad jo veiksmams įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis S. K. elgesys. Pirmosios instancijos teismas tyrė šią aplinkybę ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kad nuteistojo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tačiau teismas įvertino aplinkybę, kad ir pati nukentėjusioji buvo aktyvi konflikto dalyvė, ir į šią aplinkybę atsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę.

Už apelianto padarytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas) baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apeliantui už jo padarytą kvalifikuotą nužudymą paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl teigti, kad nuteistajam paskirta aiškiai per griežta bausmė, nėra pagrindo.

Apeliantas savo skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Kolegijos nuomone, nuteistajam J. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

Taip pat teismas pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio 3 dalimi ir prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį neatliktos bausmės pagal Vilniaus apygardos teismo 3 apylinkės teismo 2008-02-13 nuosprendį.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad byloje ikiteisminio tyrimo metu iš įvykio vietos nebuvo paimtas kartono gabalas, ant kurio buvo kraujo žymės, nesiaiškinta kodėl S. K. buvo be batų, striukės, kurie gulėjo numesti už keleto metrų nuo jos palaikų, nepadarytas šių daiktų poėmis įvykio vietoje. Tuo, apelianto manymu, buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikro veiksmo atlikimas yra būtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Tai reiškia, jog šioje byloje prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas nemanė, kad byloje būtina atlikti apelianto nurodytus veiksmus.

Be to, apeliantas savo skunde teigia, kad buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Šis apelianto skunde paminėtas pažeidimas nurodytas bendrai ir deklaratyviai. Skunde nepateikti argumentai, atskleidžiantys minėtos teisinės nuostatos konkrečius pažeidimus. Tokiomis aplinkybėmis nėra galimybės įvertinti, ar išties buvo padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Taip pat apeliantas teigia, kad buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatos. Šį pažeidimą apeliantas sieja su aplinkybe, kad teisme nebuvo apklaustas liudytojas E. Č. ir jam nebuvo galima užduoti klausimų. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apelianto prašymą, į posėdį kvietė šį liudytoją, tačiau paaiškėjo jog šis liudytojas yra miręs.

Dėl to, kas išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Tačiau kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje apygardos teismas padarė klaidą nurodydamas, kad J. J. S. K. nužudė veikdamas neapibrėžta tyčia. Byloje nustatyta ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas pagrįstai ir motyvuotai padarė išvadą, jog J. J., suduodamas smūgius S. K. į veidą, suprato, kad savo veika kėsinasi į pastarosios gyvybę, numatė kad gali atimti gyvybę, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t.y. nužudė S. K. veikdamas netiesiogine tyčia. Kolegija sutinka su tokia teismo išvada ir ištaiso nuosprendžio nustatomojoje dalyje padarytą klaidą, nekeičiant nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nuosprendžio nustatomojoje dalyje ištaisyti teismo padarytą klaidą ir vietoj „veikdamas neapibrėžta tyčia“ konstatuoti, kad J. J. veikdamas netiesiogine tyčia nužudė S. K.