- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Įsakymas
- Data
- 2012-06-05
- Bylos Nr.
- 1-702-77/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00093-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Eleonora Matulaitienė
- Kaltinamasis
- A. N.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
- 1.1.7.2.4Bauda (BK 47 str.)
- 1.1.8.1Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)
Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja Eleonora Matulaitienė, susipažinusi su prokuroro pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir baudžiamąja byla, kurioje A. N., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), nevedęs, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, vidurinio išsilavinimo, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. apgaule įgijo svetimo turtą, o būtent: 2011 metų lapkričio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, už Rusijos piliečiui K. K. priklausiusią puspriekabę „Kelberg“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) parduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“, prisistatęs K. K. partneriu, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus K. L. paėmė K. K. priklausančius 4500 eurų (15525 litų) ir jų savininkui neperdavė, tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą, tuo padarydamas K. K. 15525 litų turtinę žalą.
A. N. ikiteisminio tyrimo metu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad jis kartu su R. V. ir Rusijos piliečiu K. K. buvo Joniškyje, kur K. K. iš K. L. norėjo atsiimti jam priklausančius pinigus, tačiau tą dieną jų neatgavo. Po kiek laiko, R. V. savo automobiliu „Audi A6“ pavežė jį iki L. firmos ir pasiliko laukti lauke. Ko ten važiavo, R. V. nesakė. Jis nuėjo į ofisą ir iš K. L. paėmė 4500 eurų, pasirašė ant lapo, kad paima 9000 eurų, nes manė, kad L. tiek duos, bet jis kažkodėl nedavė, gal kilo įtarimas, kad gali jį apgauti ir rusui neperduoti tų pinigų, bet žadėjo duoti ir likusius, tik truputį vėliau, bet nebedavė. Ant lapo apie paimtus pinigus pasirašė ne savo pavarde, kieno, jau irgi neatsimena, kažkokią parašė, kuri pirma šovė į galvą, bet rankraštinis tekstas tikrai yra jo. Jis sugebėjo įtikinti L., kad tikrai perduos pinigus K., nes buvo girdėjęs, kad neva K. turi kažkokių ten problemų dėl vizos, todėl pats sau pagalvojo, kad neduos rusui jokių pinigų, o vėliau, jei kas klaus, pasakys, kad nieko nežino, juk pavardė ant pinigų paėmimo lapo – ne jo. L., matyt, patikėjo, jei perdavė pinigus. Jautėsi ramus, kol nepradėjo policijos pareigūnai apie šį įvykį klausinėti. R. V. apie paimtus pinigus nieko nesakė, nieko nežinojo. Iš pradžių melavo apie K. L., kad su juo neva turėjo pasidalinti 9000 eurų, nes norėjo išvengti bet kokios atsakomybės ir norėjo, kad jis su rusu K. atsiskaitytų iš naujo vienas pats, bet vėliau persigalvojo ir nutarė prisipažinti, nes pamanė, kad gali tik dar daugiau bėdų prisidaryti. Jis rusui grąžino 4500 eurų. Atsiprašo K. L., kad jį apkalbėjo (b.l. 72-74; 85-86).
Nukentėjusysis K. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011 metų kovo ar balandžio mėnesį internete rado skelbimą, kuriame buvo nurodyta, jog Lietuvoje parduodama puspriekabė „Kelberg“, 2005 metų laidos. Buvo nurodyta jos ir kaina – kiek pamena 11500 eurų. Kadangi buvo nurodytas ir telefono numeris, tai jis su pardavėju derėjosi telefonu. Galutinę kainą suderino jau vietoje – 10000 eurų. Jis K. L. paliko 1000 litų užstatą ir pažadėjo atvažiuoti po trijų savaičių ir atvežti galutinę sumą, o pats išvažiavo į Rusiją. Bet kaip buvo žadėjęs, taip ir padarė – atvyko po trijų savaičių ir atvežė pažadėtus pinigus. Abu kartus buvo vienas. Tačiau kai nuvyko į muitinę ir pradėjo domėtis išmuitinimo kaina, ji pasirodė per didelė ir puspriekabės nebeapsimokėjo vežti į Rusiją, todėl jis grįžo pas K. ir jam pasiūlė ją parduoti čia, Lietuvoje, grąžinti pinigus, kaip ją parduos, o sau pasilikti 1000 eurų netesybų. Jis sutiko. Kas savaitę paskambindavo ir Kęsto klausdavo, ar jau pardavė puspriekabę, jis sakydavo, jog ne. Kažkur po mėnesio jis atvyko į Joniškį ir pamatė, kad pas K. teritorijoje nebėra jo puspriekabės „Kelberg“ ir paprašė K. pinigų, tačiau jis paaiškino, kad jis turi finansinių problemų ir paprašė palaukti. Taip pat dar žadėjo grąžinti ir netesyboms paliktą 1000 eurų, t.y. visą 10000 eurų. Sutiko. Pralaukė visą vasarą ir jo nespaudė, nes jį suprato. Buvo gal 2011 m. rugpjūtis, kai jis vėl atvyko į Joniškį. Ir tada jau susitiko su R. V.. Iš anksto buvo sutarę, kad R. suras žmogų, kuris galės versti į anglų kalbą ir pavertėjaus Europoje, kur ketino pirkti ir kitų automobilių. R. iki to laiko kai nusipirko puspriekabę „Kelberg“, buvo matęs tik du kartus, jis buvo atvaręs du vilkikus ir jokių problemų nebuvo. Jį pažinojo kaip vairuotoją, todėl buvo labai patogu turėti Lietuvoje ir vairuotoją, ir vertėją. Tada kai atvyko 2011 metų rugpjūtį, R. V. jį supažindino su A. Jo pavardės nežino, jis sakė, kad yra iš Joniškio. Su R. ir A. pas K. L. buvo nuvažiavęs du kartus, vieną kartą jie sėdėjo mašinoje, antrą kartą – jie užėjo į ofisą kartu su juo. Bet buvo ir trečias kartas, kai jis pats asmeniškai paprašė R. nuvažiuoti pas K. ir pažiūrėti, kas nutiko, nes apie mėnesį jam vėl neprisiskambino. Tai jis nuvyko ir jam perskambino, kad jam kažkokios problemos, tačiau pinigus jau turėtų vis dėl to gauti. Buvo jau 2011 metų spalis, kai jis su šeima vyko į Prancūziją ir tiesiog užvažiavo pas K. į Joniškį ir jau tiesiai paklausė, kur pinigai. Tada jis pažiūrėjo didelėmis akimis ir pasakė, kad pinigus padavė „jo žmonėms“. Negalėjo patikėti, todėl paklausė, kokiems „jo žmonėms“. K. atsakė, kad tiems, su kuriais buvo atvykęs prieš tai, t.y. R. su A. K. K. parodė, kad atgavo visus 31050 litų ir niekam pretenzijų nereiškia (b.l. 7-8; 15-16).
Liudytojas, galintis duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, K. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad yra firmos „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Firmos savininkė yra A. L., jo žmona. Firma verčiasi vilkikų pirkimu, remontu ir pardavimu įvairiose šalyse. Pernai, apie kovo mėnesį pas jį į įmonę Joniškyje atvyko rusakalbis pirmą kartą matomas vyriškis, dabar jį žino kaip K. K., su dar dviem lietuviais vyrais, kuriuos pristatė kaip savo partnerius. K. K. paaiškino, jog ketina pirkti puspriekabę „Kelberg“. Jos kaina buvo 10000 eurų. Sumokėjęs pinigus, jis tą puspriekabę paliko firmos kieme. Paliko dėl savo asmeninių priežasčių. Praėjus panašiai mėnesiui laiko jis paskambino ir pasakė, jog labai atsiprašo, bet įsigyta puspriekabė jam netinka ir paprašė ją parduoti Lietuvoje ir tada pinigus grąžinti jam. Sutiko. K. K. pasiūlė pasilikti 1000 eurų dėl nutraukto sandorio. Tai buvo lyg kompensacija už nepatogumus. Kaip jau sakė apklausiamas liudytoju, buvo gal vasara, kai jis pardavė puspriekabę, neužilgo ir K. pasiskambino ir žadėjo neužilgo atvykti į Lietuvą, tačiau jo ir po mėnesio nesulaukė. Vėliau pas jį į darbą atvyko pasienio pareigūnai ir pasakė, kad jo firma, kaip priimanti užsieniečius, yra priėmusi jų ne mažą skaičių. Jis atsakė, kad jokių užsieniečių savo firmos vardu nekvietė ir nežino apie ką jie čia kalba. Vėliau pradėjo galvoti, kad K. galėjo jo firmos vardu kviesti į LR Rusijos piliečius, kaip pagrindą nurodęs tą puspriekabės „Kelberg“ sąskaitą – faktūrą. Daugiau pasieniečiai pas jį nebeatvažiavo, bet atvažiavo vienas iš K. K. pirmą kartą palydėjusių vyrų iki jo firmos jam perkant puspriekabę ir paaiškino, kad rusui nebeišduoda vizos ir jis atvykti negali, todėl jiems yra leista paimti pinigus už puspriekabę „Kelberg“. Po to pasieniečių apsilankymo dėl nelegalų, jam viskas pasirodė logiška. Bet jis pasakė, kad pinigų dar neturi, bet gali greitai turėti. Nieko blogo neįtardamas 4500 eurų padavė būtent jam. Kas jį atvežė, nematė ir negali pasakyti. Grįžęs namo pagalvojo, kad paskubėjo, padavė pinigus beveik nepažįstamam asmeniui, bet jau buvo po visko. Be to, jis pasirašė, kad pasiima visus 9000 eurų, nes tiek ir turėjo jam paduoti, bet gerai, kad tokių pinigų tada ofise neturėjo. Praėjus kelioms dienoms, pas jį į Joniškį atvyko pats K. ir paprašė grąžinti jam pinigus, bet pasakė, kad pinigus jau atidavė jo partneriams. Realiai padavė 4500 eurų, likusių nespėjo paduoti. K. patikėjo, kad pinigus padavė neva jo partneriams. Negali paaiškinti, kaip padavė pinigus nepažįstamam žmogui, nepatikrinęs pasų ar kitų asmens dokumentų. Plano pasidalinti pinigus per pusę tam, kad jam mažiau tektų atiduoti K., tikrai nebuvo. N. taip sakė, nes nenori prisipažinti, kad iš jo jau pusę pinigų paėmė ir jis vėl turėtų sumokėti visus 9000 eurų rusui (b.l. 23-24;63-65).
Liudytojas R. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo su K. K. Joniškyje pas K. L. įmonėje, kartu su jais buvo ir A. N.. Pamena, kad vėliau vežė vien tik A. N. pas K. L. į įmonę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jis viduje kartu nebuvo (b.l.51, 52-53).
Iš 2012 m. balandžio 2 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad užfiksuota kaip K. K. atpažino R. V. ir A. N., kaip asmenis, su kuriais buvo nuvykęs pas K. L. (b.l. 12-14).
Iš 2012 m. kovo 13 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad užfiksuota, kaip K. L. atpažįsta A. N. kaip asmenį, kuriam perdavė K. K. priklausančius 4500 eurų (b.l. 25-31).
Išdėstyti rašytiniai įrodymai, t.y. A. N. prisipažinimas ir apklausos protokoluose užfiksuotų jo parodymų turinys, nukentėjusiojo K. K. apklausos protokoluose nurodytos aplinkybės, kiti rašytiniai įrodymai – liudytojų apklausų protokolai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai – neginčijamai patvirtina, kad A. N. 2011 m. lapkričio mėnesį apgaule, prisistatęs K. K. partneriu, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus K. L. paėmė K. K. priklausančius 4500 eurų (15525 litų) ir jų savininkui neperdavė, tokiu būdu apgaule įgydamas svetimą turtą, bei K. K. padarydamas 15525 litų turtinę žalą. A. N. suvokė savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta materialinė žala ir šių padarinių norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. A. N. padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip sukčiavimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje.
Prokuroras siūlo baudžiamąją bylą užbaigti baudžiamojo įsakymo priėmimu.
Procesas byloje gali būti užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, nes egzistuoja visos Lietuvos Respublikos BPK 418 straipsnio 1 dalyje numatytos baudžiamojo įsakymo priėmimo leistinumo sąlygos: už kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme, be laisvės atėmimo, yra numatytos dar 4 alternatyvios bausmių rūšys (viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas); bylos aplinkybės yra aiškios: teismas pripažino, kad A. N. inkriminuota veika yra įrodyta ir kvalifikuota teisingai; proceso užbaigimui teismo baudžiamuoju įsakymu kaltinamasis neprieštarauja (b.l. 100); nukentėjusysis K. K. nurodė, kad jokių pretenzijų A. N. nebeturi ir civilinio ieškinio atsisakė (b.l. 15-16).
Prokuroras, siūlydamas užbaigti procesą byloje teismo baudžiamuoju įsakymu, A. N. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., padarymą siūlo skirti 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą. A. N. su prokuroro siūloma bausmės rūšimi sutinka, tačiau prašo skirti mažesnio dydžio baudą ir jos mokėjimą išdėstyti.
Motyvuojamoji dalis
Skirdamas A. N. bausmę, teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t.y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
A. N., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta, nes apgaule įgytus pinigus kaltinamasis užvaldė ir galėjo jais disponuoti pagal savo valią. Prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, kas, remiantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, išnagrinėjus bylą, nenustatyta. A. N. nusikalto būdamas neteistas (b.l.88), administracine tvarka nebaustas (b.l. 90), nedirbantis (b.l.93), neregistruotas darbo biržoje (b.l. 90). Visą tai įvertinęs, teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. N. už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, savo dydžiu panašią prokuroro siūlomos baudos dydžiui, kuris yra žymiai mažesnis, nei BK 47 str. 3 d. už nesunkų nusikaltimą numatytos baudos vidurkis.
Kaltinamasis A. N. nedirba, turi sergančią mamą (b.l. 100). Išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad per įstatymo numatytą 2 mėnesių laikotarpį A. N. visą paskirtą baudą sumokėti bus per sunku, dėl to jam nustatytinas ilgesnis, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnyje numatytas 2 mėnesių terminas baudai sumokėti.
Nukentėjusysis K. K. baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 31050 litų turtinės žalos atlyginimo (b.l. 10) ir pripažintas civiliniu ieškovu (b.l.11). 2012-04-03 nukentėjusysis atsisakė civilinio ieškinio, nurodydamas, kad žala jam atlyginta, pretenzijų A. N. jis nebeturi (b.l. 15). Todėl nukentėjusiojo K. K. civilinis ieškinys atmestinas (BPK 115 str.1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 420 str. 1 d. 1 p., 421 straipsniu,
nusprendžia:
A. N. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 d., ir paskirti jam 18 MGL (dviejų tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimties litų) dydžio baudą.
Nustatyti, kad A. N. paskirtą baudą turi sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos, mokant kiekvieną mėnesį ne mažiau kaip po 390 Lt (tris šimtus devyniasdešimt litų) iki visiško baudos sumokėjimo.
K. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Kaltinamasis, nesutikdamas su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per 14 dienų nuo įsakymo įteikimo jam dienos turi teisę paduoti Šiaulių miesto apylinkės teismui prašymą, reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme. Išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas gali paskirti kitos rūšies (švelnesnę ar griežtesnę) bausmę, negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu.
Jeigu kaltinamasis nepasinaudoja teise reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme, baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir tampa neskundžiamas.