Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. F., gimęs (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nedirbantis, pagrindinio išsilavinimo, (duomenys neskelbtini) moksleivis, nevedęs, neteistas,

A. T., gimęs (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nedirbantis, pagrindinio išsilavinimo, (duomenys neskelbtini) moksleivis, nevedęs, neteistas,

G. L., gimęs (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nedirbantis, pagrindinio išsilavinimo, (duomenys neskelbtini) moksleivis, nevedęs, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamieji A. F., A. T. ir G. L., būdami nepilnamečiai, veikdami bendrininkų grupėje, 2015 m. sausio 12 d., apie 15 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), kelyje P. – R., ties (duomenys neskelbtini) mokykla esančioje autobusų stotelėje – viešoje vietoje, be jokios priežasties, dėl chuliganiškų paskatų, norėdami pasityčioti iš nepilnamečio nukentėjusiojo D. K., gimusio (duomenys neskelbtini), važiuojantį dviračiu D. K. pastūmė rankomis ir šiam nugriuvus nuo dviračio, spyrė vieną kartą į dviračio priekinį ratą, dėl ko išlūžo dviračio stipinas, ant nespėjusio atsikelti nukentėjusiojo D. K. uždėjo dviratį ir užlipę ant dviračio, jo rėmu spaudė nukentėjusį prie žemės, spyrė nukentėjusiam du kartus į dešinį šoną, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, paėmė dviratį ir nunešę numetė į netoliese esantį miškelį, kur paėmę nukentėjusiojo surištą ryšulį žabų metė ir į jį pataikė, žiebtuvėliu nudegino žabų ryšulio virvę ir išspardė žabus, laužė nukentėjusiojo dviračio rato stipinus, tokiais bendrais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam D. K. fizinį skausmą ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kaltinamasis A. F. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad pasibaigus septynioms pamokoms, jis su T. ir L. ėjo namo ir pamatė D. K., kuris stovėjo su dviračiu, negalėjo ant dviračio bagažinės užsidėti žabų ir pasiėmęs žabus nešė į mišką ant keliuko. Jie priėjo prie dviračio ir kol Kairio nebuvo, jis spyrė į dviračio rato stipinus, A. T. dviratį nuvarė prie kelio ir jį paleido. Po to jie nuėjo į miško keliuką, kur palaukė grįžtančio K., kuris pasiėmęs dviratį, nusistūmė prie kito miško keliuko pasiimti žabų, o jie nuėjo paskui jį. Tuomet jis su žabų ryšuliu metė į K., o A. T. išsuko iš dviračio rato sulaužytą stipiną ir išmetė. Tuo metu D. K. jau buvo pabėgęs. G. L. nudegino žabų ryšulio virvę, visi trys išspardė žabus ir išėjo į namus.

Nepripažįsta, jog pastūmė D. K., kad ant jo buvo uždėję dviračio rėmą ir jį buvo prispaudę. Nepastūmė važiuojančio D. K., nes jis nevažiavo, o stovėjo vietoje ir laikė dviratį. Nukentėjusiajam nespyrė du kartus į šoną. Kai T. nustūmė dviratį nuo kelio, tuo metu stipinai negalėjo išlūžti, nes dviratis nugriuvo į pievą. Po to, kai jie nuėjo prie dviračio, buvo išlūžęs tik vienas stipinas, kurį prieš tai jis nuo spyrimo buvo išlaužęs. Pripažįsta, kad paėmęs žabų ryšulį, trenkė į nukentėjusį, o G. L. nudegino žabų ryšulio virvę. Nepripažįsta, kad laužė dviračio rato stipinus. Pripažįsta, kad jis pirmas žodžiais pradėjo kabinėtis prie D. K.

Jie taip pasielgė, užsipuolė K. be jokios priežasties. Jis D. K. pažinojo, piktumo, nesutarimų su juo neturėjo. Po įvykio, mokykloje atsiprašė K., atsiprašymą priėmė. Nežino ir negali paaiškinti, kodėl K. pasakoja tai, ko nebuvo. Įvykio metu jie visi mokėsi toje pačioje mokykloje. Jis nenorėtų atsidurti K. vietoje. Padarė išvadas, gailisi, daugiau taip nebesielgs.

Kaltinamasis A. T. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad kaltinamasis A. F. papasakojo viską teisingai, jis pritaria jo duotiems parodymams. Nepripažįsta, kad ant nukentėjusiojo uždėjo dviračio rėmą ir spaudė, kad spardė jam į šonus. Pripažįsta, kad nuvarė dviratį, kad ištraukė iš dviračio rato stipiną, kad išspardė žabus. Negali paaiškinti, kodėl užsipuolė K., tiesiog visi sugalvojo. Su K. nesipyko, ateidavo pas jį, bendravo draugiškai. K. mokykloje atsiprašė. Nežino, kodėl nukentėjusysis K. nurodo kitaip, negu buvo. Jis nenorėtų, kad kas nors taip pasielgtų su juo, nežino, kodėl taip pasielgė su K. Ateityje daugiau taip nebesielgs.

Kaltinamasis G. L. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad po septynių pamokų jis, F. ir T. ėjo namo ir pamatė, kad D. K. varosi dviratį, kad sustojo prie stotelės, pasistatė dviratį ir su žabų ryšuliu nuėjo į miškelį. Jie visi trys priėjo prie stotelėje palikto dviračio. A. spyrė į dviračio ratą, išlūžo rato stipinas, tada A. T. paėmęs dviratį nuvarė per kelią ir nustūmė nuo kelio į šalikelę. Tada jie nuėjo prie nuvaryto dviračio ir laukė, kol ateis D. K. Atėjus K., kuris su savimi atsinešė žabų ryšulį, atėmė iš jo žabų ryšulį. Tada A. F. metė į K. žabų ryšulį, o A. T. iš dviračio rato išėmė sulaužytą stipiną. Jis nudegino žabų ryšulio virvę ir visi trys išspardė žabus. Nepripažįsta, kad K. jie nustūmė nuo dviračio, kad K. pargriuvo, kad buvo uždėję ant K. dviratį ir jį spaudė, nepripažįsta, kad K. spardė. Taip pasielgė be jokios priežasties. Su K. jokių nesutarimų neturėjo. Matė, kaip K. verkė. Suprato, jog verkia dėl to, kad jam skaudėjo. K. atsiprašė mokykloje. Jis nenorėtų, kad kas nors taip pasielgtų su juo, supranta, kad nuskriaudė silpnesnį ir negalintį apsiginti. Ateityje nieko panašaus nebepasikartos.

Nukentėjusysis D. K. parodė, kad jam 15 metų, kad su kaltinamaisiais nebendrauja ir įvykio metu su jais jokių reikalų neturėjo. Su patėviu T. S. jie buvo tą dieną išėję į miškelį žabų šluotoms. Patėvis prikirpo žabų ir jis užsidėjęs du žabų ryšulius ant dviračio bagažinės, važiavo namo, o T. S. liko laukti miškelyje, kad jam sugrįžus su dviračiu, dar daugiau parsivežti žabų. Važiuojant namo su žabais pro autobusų stotelę, pamatė ateinančius A. T., A. F. ir G. L., kurie pribėgo prie jo, o ar jie ką nors sakė, negirdėjo, suprato, kad jie bėga prie jo, pradėjo greičiau važiuoti, bet jie vis tiek pasivijo. A. F. ir A. T. nustūmė jį nuo dviračio, jis nusivartė nuo kelio šlaito, krisdamas užsigavo šoną, o dviratis su žabais liko ant kelio. Po to A. T. ir A. F. pasiėmė nuo kelio dviratį ir atsinešė prie jo. Jis dar nebuvo atsistojęs, kai jie visi su dviračiu pribėgo prie jo, uždėjo ant jo dviratį ir prispaudė. A. ir A. atsistoję ant dviračio jį spaudė. Jis gulėjo ant dešinės pusės šono, o jam spaudė kairį šoną, kurį skaudėjo. G. stovėjo šalia jo. Spaudžiant su dviračiu jie nieko nesakė, o jis prašė, kad paleistų, sakė, kad skauda, tačiau jie nesiklausė. Paspaudę, nušoko nuo dviračio, dviratį nukėlė ir numetė toliau į miškelį. Dar kol dviratis nebuvo nuo jo nukeltas, A. nušokęs nuo dviračio, du kartus spyrė jam į dešinį šoną. Po to A. T. su žiebtuvėliu nudegino žabų ryšulio raištį ir su A. išspardė žabus. Kol jie nenuėjo, jis gulėjo ant žemės, nes bijojo jų, kad vėl ko nepadarytų. Tik jiems nuėjus, atsikėlęs jis nubėgo pas patėvį, pasakė, kas nutiko, ir patėvis iškvietė policiją.

Spaudžiant su dviračiu jam skaudėjo, nes dviratis buvo didelis, ne vaikiškas. G. jam nieko nedarė, tik stovėjo. Įvykio metu jis verkė. G. jo atsiprašė gal už savaitės, atsiprašė telefonu. A. ir A. atsiprašė mokykloje, atsiprašė vėliau. Jis ant jų nebepyksta, bet tuo metu buvo jų išsigandęs, bijojo, nes užsipuolė be jokio reikalo.

Nepilnamečio nukentėjusiojo D. K. atstovė pagal įstatymą K. S., apklausta liudytoja parodė, kad apie įvykį nieko nežino, kokius davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neprisimena. Todėl liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo pagarsinti. Liudytoja K. S. parodė, kad 2015 m. sausio 12 d. sūnus D. K. su patėviu T. S., buvusiu jos vyru, išėjo apie 10 val. iš namų į mišką, esantį Š. kaime, netoli mokyklos. Jie išėjo pasikarpyti žabų šluotoms. Turėjo dviratį. Kaip buvo sumuštas sūnus D. K. ir kaip įvyko įvykis ji nematė, nes buvo namuose. Ji apie tai, kad sūnų D. sumušė ir išspardė žabus, sužinojo paskambinusi buvusiam vyrui, paklausti, kur taip ilgai užtruko. Tada jai ir pasakė, kad sūnų sumušė ir žabus išspardė. Tai buvo po pietų ir ji atėjo į Š. kaimą, kur autobusų stotelėje priešais mokyklą stovėjo policijos automobilis, buvo jos vyras ir sūnus. Sūnus D. K. pasakė, kad jam skauda šoną. Jis papasakojo, kad jis važiavo su dviračiu ir A. su A. jį pasivijo, nuvertė nuo dviračio. Užmetė ant jo dviratį, apspardė, išspardė žabus. Buvo susijaudinęs ir skundėsi, kad jam skauda šoną. Kurį šoną sūnui skaudėjo, ji nepamena. Namuose vakare, kai apžiūrėjo sūnų, šonas ties juosmeniu buvo raudonas ir buvo nubrozdinta. Kuris šonas, neprisimena. Pas gydytojus nesikreipė, nes nebuvo sužalotas. S. D. pasakė, kad jam spyrė du kartus į šoną. Dar sakė, kad jį buvo prispaudęs A. su A. su dviračiu ir ant dviračio A. su A. šokinėjo. Dviračiui buvo išlaužyti keli stipinai 4 ar 5. Dėl savo dviračio sugadinimo civilinio ieškinio nereiškia. Dėl sūnui D. K. sukelto fizinio skausmo civilinio ieškinio nereiškia. Nereiškia civilinio ieškinio nei turtinei nei neturtinei žalai atlyginti. Perskaičius šiuos liudytojos duotus parodymus, ji patvirtino, kad parodymai užrašyti teisingai.

Iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo su foto lentelėmis (7-14 b. l., 1 t.) matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) autobusų stotelėje.

Iš akistatos protokolo tarp nukentėjusiojo D. K. ir įtariamojo A. F. (22-24 b. l., 1 t.) matyti, kad nukentėjusysis D. K. patvirtino savo duotus parodymus, tik neprisiminė, ar kai ant jo buvo uždėtas dviratis, A. su A. buvo ant jo užlipę ir šokinėjo, taip pat nurodė, kad išspardžius žabus, A. arba A. rankomis išlaužė dviračio priekinio rato kelis stipinus. Įtariamasis A. F. patvirtino savo duotus parodymus ir papildomai nurodė, kad autobusų stotelėje be priežasties spyrė į D. K. dviračio ratą ir išlūžo vienas stipinas, kad miškelyje A. T. iš D. K. dviračio rato išėmė nulūžusį stipiną.

Iš akistatos protokolo tarp nukentėjusiojo D. K. ir įtariamojo A. T. (25-27 b. l., 1 t.) matyti, kad nukentėjusysis D. K. patvirtino savo duotus parodymus, tik neprisiminė, ar kai ant jo buvo uždėtas dviratis, A. su A. buvo ant jo užlipę, spaudė ir šokinėjo, taip pat nurodė, kad A. arba G. nudegino žabų virvę, ir kad išspardžius žabus, A., bet dėl to nėra tikras, rankomis išlaužė dviračio priekinio rato kelis stipinus. Įtariamasis A. T. patvirtino savo duotus parodymus ir papildomai nurodė, kad iš D. K. dviračio priekinio rato ištraukė ir išmetė vieną sulūžusį stipiną.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas i r veikos kvalifikavimas

Teismas, įvertinęs surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, konstatuoja, kad kaltinamųjų A. F., A. T. ir G. L. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo yra įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi jie viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kelyje P. – R., ties (duomenys neskelbtini) mokykla esančioje autobusų stotelėje, be jokios priežasties, dėl chuliganiškų paskatų, norėdami pasityčioti iš nepilnamečio nukentėjusiojo D. K., veikdami bendrininkų grupėje, nustumdami nukentėjusįjį nuo dviračio, spirdami į dviračio ratą ir išlauždami rato stipiną, uždėję ant nukentėjusiojo dviratį ir užlipę ant dviračio, jį spausdami prie žemės, įspirdami jam į šoną, numetę jo dviratį miškelyje, metę su žabų ryšuliu į nukentėjusįjį, nudeginę žabų ryšulio virvę ir žabus išspardę, laužę dviračio stipinus, sukėlė nukentėjusiajam D. K. fizinį skausmą ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šių nusikalstamų veikų objektas yra viešoji tvarka ir žmogaus sveikata. Kaltinamųjų A. F., A. T. ir G. L. padaryta veika atitinka visus Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Viešąja tvarka yra laikoma padėtis ar veikimo būdas, atitinkantys visuomenės reikalavimus, atsirandantys įvairių socialinių normų įtakoje, turintys tikslą užtikrinti žmonių suderintus ir jiems naudingus tarpusavio santykius. Viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje, nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Be jokios abejonės, kad vieta autobusų stotelėje, prie kelio, netoli mokyklos, yra viešoji vieta. Kaltinamieji A. F., A. T. ir G. L., veikdami bendrininkų grupėje, be jokios priežasties, mėtydami ir laužydami dviratį bei žabus, elgėsi įžūliai, sumušdami už save silpnesnį nepilnametį nukentėjusįjį D. K., smurtavo prieš jį, sukeldami jam fizinį skausmą. Toks kaltinamųjų elgesys vertintinas kaip neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas. Savo elgesiu kaltinamieji pamynė žmonių tarpusavio bendravimo normas, demonstravo jėgą, panaudojo beprasmį smurtą. Jie šiurkščiai pažeidė ne tik nepilnamečio nukentėjusiojo teises, bet ir sukūrė žmonių tarpusavio bendravimo normų nesilaikymo atmosferą, sugriovė žmonių saugumo jausmą. Kaltinamieji, nukentėjusįjį sumušę be jokios motyvacijos, veikė tiesiogine tyčia. Kaltinamieji A. F., A. T. ir G. L., įvykdę viešosios tvarkos pažeidimą, veikė bendrininkų grupėje, nes bendrininkavimas yra tyčinis bendras, dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių, pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką staiga kilusį susitarimą, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Bendrininkavimo atveju nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius realizuoja ne visi bendrininkai, o tik vykdytojas (arba bendravykdytojai). Iš šioje byloje nustatytų kaltinamųjų veiksmų, akivaizdu, kad jie veikė sutartinai, kaip bendrininkai.

Kaltinamųjų A. F., A. T. ir G. L. parodymai, kad jie nukentėjusiojo nenustūmė nuo dviračio, kad nebuvo ant jo uždėję dviračio ir jo su dviračio rėmu nespaudė, kad nespyrė nukentėjusiajam į šoną, vertintini kritiškai, kaip jų pasirinkta gynybos taktika, kad išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kadangi tokie jų parodymai yra paneigti visumos kitų byloje esančių įrodymų. Visų pirma, tokius jų parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo D. K. parodymai, kad kaltinamieji jį nustūmė nuo dviračio ir jis nugriuvo bei nusirito nuo šlaito, o kaltinamieji tada ant jo uždėjo dviratį ir su dviračio rėmu spaudė jį prie žemės, dėl ko jam skaudėjo šoną, kurį spaudė, po to, jam bijant atsikelti nuo žemės, dar įspyrė į šoną, kurį jam taip pat skaudėjo, kad jis bijojo būti dar labiau sumuštas, jautė fizinį skausmą, buvo išsigandęs ir verkė. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino jo atstovė pagal įstatymą, apklausta liudytoja, K. S., kuri po sūnaus sumušimo, apžiūrėjusi jo kūną, matė šone, ties juosmeniu paraudimą ir nubrozdinimą. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėtų apkalbėti kaltinamuosius, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamieji nurodė, kad jokių konfliktų, nesutarimų, pykčių tarp jų nėra buvę ir šiuo metu jie nesipyksta, nes kaltinamieji nukentėjusiojo atsiprašė ir jis ant jų nepyksta.

Bausmės skyrimas

Kaltinamųjų A. F., A. T. ir G. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra (BK 59 str.).

Kaltinamųjų A. F., A. T. ir G. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Skirdamas bausmes kaltinamiesiems, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, bausmių skyrimo ypatumais nepilnamečiams, numatytais Lietuvos Respublikos BK 80-93 straipsniuose.

Kaltinamasis A. F. yra teisiamas pirmą kartą (56, 57 b. l., 1 t.), nebaustas administracine tvarka (58 b. l., 1 t.), į psichiatro ir priklausomybės įskaitas neįrašytas (63 b. l., 1 t.), gyvena su mama, charakterizuojamas teigiamai (59, 65, 66 b. l., 1 t.), mokosi (duomenys neskelbtini), padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), nusikaltimą padarė, būdamas nepilnametis (55 b. l., 1 t.), nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra sunkinanti aplinkybė, atsiprašė nukentėjusiojo, nukentėjusysis jam jokių pretenzijų nereiškia, todėl atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltinamojo kaltę, jo asmenybę, bausmės tikslai jam bus pasiekti, paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, ir jis yra baustinas laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimus (BK 41, 48, 90 str.).

Kaltinamajam A. F. į atliktą bausmės laiką įskaitytinas sulaikyme išbūtas laikas (BK 66 str.).

Kaltinamasis A. T. yra teisiamas pirmą kartą (87 b. l., 1 t.), nebaustas administracine tvarka (88 b. l., 1 t.), į psichiatro ir priklausomybės įskaitas neįrašytas (90 b. l., 1 t.), gyvena su mama, patėviu, broliais, charakterizuojamas teigiamai, mamos šeima yra įrašyta į socialinės rizikos, auginančios nepilnamečius vaikus, sąrašą (89, 91 b. l., 1 t.), mokosi (duomenys neskelbtini), padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), nusikaltimą padarė, būdamas nepilnametis (86 b. l., 1 t.), nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra sunkinanti aplinkybė, atsiprašė nukentėjusiojo, nukentėjusysis jam jokių pretenzijų nereiškia, todėl atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltinamojo kaltę, jo asmenybę, bausmės tikslai jam bus pasiekti, paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, ir jis yra baustinas laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimus (BK 41, 48, 90 str.).

Kaltinamasis G. L. yra teisiamas pirmą kartą (113 b. l., 1 t.), nebaustas administracine tvarka (114 b. l., 1 t.), į psichiatro ir priklausomybės įskaitas neįrašytas (129 b. l., 1 t.), gyvena su tėvais ir seserimis, charakterizuojamas teigiamai (118, 119, 128 b. l., 1 t.), mokosi (duomenys neskelbtini), padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), nusikaltimą padarė, būdamas nepilnametis (112 b. l., 1 t.), nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra sunkinanti aplinkybė, atsiprašė nukentėjusiojo, nukentėjusysis jam jokių pretenzijų nereiškia, todėl atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltinamojo kaltę, jo asmenybę, bausmės tikslai jam bus pasiekti, paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, ir jis yra baustinas laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimus (BK 41, 48, 90 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-299, 301-310 straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. F. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant tuo laikotarpiu mokytis (duomenys neskelbtini) ir per 2 (du) mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 2 d., 3 d., 6 d. 3 p., 5 p.).

Į atliktą bausmės laiką A. F. įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. sausio 12 d., 16.15 val. iki 2015 m. sausio 13 d., 17.00 val., tai yra, vieną parą, kas prilyginama dvejoms laisvės apribojimo dienoms.

A. T. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant tuo laikotarpiu mokytis (duomenys neskelbtini) ir per 2 (du) mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 2 d., 3 d., 6 d. 3 p., 5 p.).

G. L. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant tuo laikotarpiu mokytis (duomenys neskelbtini) ir per 2 (du) mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 2 d., 3 d., 6 d. 3 p., 5 p.).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Pakruojo rajono apylinkės teismą.