Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-22 · Administracinė byla Nr. A-146-2618-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-08-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-08-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-22
Bylos Nr.
A-146-2618-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02656-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
Č. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Advokatai
Edgaras Dereškevičius
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-2618/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02656-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.2.1; 15.2.3.1, 15.2.3.2; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,vertėjaujant Jurgai Marcinkevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjui Č. S.,pareiškėjo atstovams V. S. ir advokatui Edgarui Dereškevičiui,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Živilei Karčiauskienei,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Jurgitai Bertašiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. S. (Č. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Č. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-6), prašydamas:

pripažinti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba, VSDFV, atsakovas), toleruodama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, trečiasis suinteresuotas asmuo) administracinės procedūros tęsimą du metus ir šešis mėnesius, kai vykdant šią procedūrą buvo ignoruojama visa eilė teisės aktų reikalavimų, pažeidė savo, kaip socialinio draudimo fondą administruojančios centrinės institucijos, pagrindinę pareigą koordinuoti, metodiškai vadovauti ir užtikrinti jai pavaldžių teritorinių skyrių ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei VSDFV Vilniaus skyriaus teisės aktų reikalavimus atitinkančios kontrolės reikalavimus;priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 3 183 Lt turtinę ir 15 000 Lt neturtinę žalą.

Skunde ir pareiškėjo atstovai teismo posėdyje (b. l. 138-149) paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo sužalotas eismo įvykyje. 2008 m. vasario 25 d. iš VSDFV Vilniaus skyriaus gavo raštą Nr. 3-15595, kuriame buvo pateikta informacija, apie šioje įstaigoje gautus dokumentus dėl draudimo sumos apskaičiavimo, taip pat prašoma pateikti asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymėjimą, išrašus iš medicininių dokumentų, taip pat užpildyti pridedamą prašymo apskaičiuoti draudimo sumą formą. Pareiškėjas 2008 m. balandžio 2 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui visus nurodytus ir turėtus dokumentus. VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 6-29-80 informavo pareiškėją, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530, dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusios traumos pareiškėjui apskaičiuota 5 181, 87 Lt draudimo suma. Pareiškėjo manymu, apskaičiuojant liko neįvertinti kai kurie traumos padariniai, todėl jis 2008 m. gegužės 8 d. rašytiniu prašymu kreipėsi į VSDFV direktorių dėl draudimo išmokos peržiūrėjimo. 2008 m. birželio 3 d. VSDFV direktoriaus pavaduotojas raštu Nr. (11.1) I-3628 informavo pareiškėją apie tai, jog VSDFV kreipėsi į Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) ir VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika“ dėl diagnozės patikslinimo bei dokumentų, patvirtinančių traumos diagnozę. Po to VSDF valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, pati nustatė galutinį bendrą traumos padarinių įvertinimą (41%) ir 2008 m. liepos 9 d. raštu Nr. (11.1 ) I-4288 nurodė VSDFV Vilniaus skyriui perskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną draudimo išmokos sumą. 2008 m. liepos 14 d. VSDFV Vilniaus skyrius raštu Nr. 6-29-119 informavo pareiškėją apie apskaičiuotą 3 316,40 Lt draudimo išmoką.

2008 m. liepos mėn. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl 2008 m. liepos 14 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-29-119 panaikinimo bei įpareigojimo tinkamai apskaičiuoti galutinį bendrą patirtos traumos padarinių įvertinimą. Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-301-244/2009, 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, išaiškindamas, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas papildomai pateiktų VSDFV Vilniaus skyriui medicininius dokumentus apie randų buvimą liežuvyje bei diverguojantį trauminį žvairumą, šie traumos padariniai bus įvertinti ir galimai būtų apskaičiuota papildoma draudimo išmokos suma. Atsižvelgdamas į šį teismo sprendimą ir būdamas įsitikinęs, kad nėra įvertinti visi traumos padariniai, 2010 m. balandžio 1 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į VSDF valdybos direktorių dėl dvejinimosi akyse, žvairumo liekamųjų padarinių įtraukimo į galutinį padarinių įvertinimą. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (10.72) 3-26715 pranešė jog, atlikus traumos padarinių perskaičiavimą, draudiminio įvykio padarinius dėl liežuvio randų buvo nutarta patikslinti ir pridėti dar 3 % draudimo sumos. 2010 m. gegužės 11 d. rašytiniu prašymu pareiškėjas vėl kreipėsi į VSDFV direktorių, kad būtų visapusiškai, teisės aktų nustatyta tvarka įvertinta galutinė traumos padarinių draudimo išmoka, nes nebuvo įvertinti akių traumos padariniai. VSDFV direktorius 2010 m. birželio 9 d. rašte Nr. (11.1) I-3415 nurodė, kad, remiantis tuo pačiu 2008 m. kovo 14 d. CMEK ligos liudijimu Nr. 837, pareiškėjui nuo pat pradžios buvo konstatuotas regos (dešinės akies) susilpnėjimas bei dvejinimasis akyse ir kad dėl to jam turi būti priskaičiuojama papildomai 15 % draudimo suma dėl dvejinimosi akyse bei 10 % draudimo suma dėl dešinės akies regėjimo susilpnėjimo. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. (10.72) 3-49359 galutinai konstatavo, kad perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią draudimo išmoką nėra galimybių.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, VSDF valdyba, kurios pagrindinė funkcija – valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas, jam nustatytą pareigą operatyviai vykdyti teisės aktų reikalavimus, šiuo atveju susijusius su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 508, pareiškėjo atžvilgiu įgyvendino net du metus ir šešis mėnesius (nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d.).

Pagal 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 28 straipsnio 1 dalį VSDF valdybos, kaip socialinio draudimo fondą administruojančios centrinės institucijos, pagrindinė pareiga yra koordinuoti, metodiškai vadovauti ir užtikrinti jai pavaldžių teritorinių skyrių ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoti. Vadovaujantis VSD įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, VSDFV Vilniaus skyrius yra VSDF valdybos steigiama teritorinė įstaiga, kurios pagrindinis uždavinys – operatyvus valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondas) lėšų tvarkymas, užtikrinant priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą į Fondą laiku ir teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams. Todėl, pareiškėjo teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo nustatyti, ar jo sveikatos sutrikdymas turi būti laikomas draudiminiu įvykiu, ir jei taip, – apskaičiuoti mokėtinos draudimo sumos dydį, o VSDF valdyba tuo pat metu privalėjo užtikrinti, kad VSDFV Vilniaus skyrius tai įvykdytų kuo operatyviau ir laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Mano, kad yra akivaizdu, jog du metus ir šešis mėnesius atsakovas netinkamai vykdė pagrindinę savo funkciją – vykdyti operatyvų Fondo lėšų tvarkymą, užtikrinti teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis tvarkymą bei įstatymuose nustatytų socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams.

Pabrėžė, kad tiek VSDF valdyba, tiek VSDFV Vilniaus skyrius yra viešojo administravimo subjektai, kurie savo veikloje turi vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, be kita ko, šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame įtvirtintas viešojo administravimo efektyvumo principas, bei 9 straipsniu, kuriame nustatyta, kad administracinių aktų įgyvendinimas turi būti prižiūrimas ar kontroliuojamas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnį administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie administracinės procedūros termino pratęsimą pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys. Pareiškėjo teigimu, jis nėra gavęs jokių paaiškinimų, kodėl administracinė procedūra, kuri buvo pradėta 2008 m. vasario 4 d., truko net du metus ir šešis mėnesius.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, VSDF valdyba savo neteisėtais veiksmais pažeidė jo teises, dėl kurių jis patyrė turtinę žalą, kadangi per laikotarpį nuo visų medicininių dokumentų pateikimo VSDFV Vilniaus skyriui, t. y. 2008 m. balandžio 2 d., iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. VSDFV Vilniaus skyriaus rašto Nr. (10.72) 3-49359, kuriuo informuojama apie galutinę apskaičiuotą draudiminę sumą dėl patirtos traumos, pareiškėjas susisiekimui išleido 2 360 Lt degalams, advokato teisinėms paslaugoms apmokėti ruošiant skundą bei atstovaujant teisme – 700 Lt, sumokėjo už skundo padavimą teismui 123 Lt žyminį mokestį, taigi, iš viso patyrė 3 183 Lt turtinę žalą.

Taip pat nurodė, jog dėl to, kad VSDFV Vilniaus skyrius du metus ir šešis mėnesius skaičiavo draudiminę išmoką, bei dėl to, kad VSDFV tokį pat laikotarpį nevykdė realios, savalaikės ir tinkamos tokio skaičiavimo kontrolės, pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, kadangi buvo priverstas ne užsiimti tinkama reabilitacija po sunkios traumos, o tikrinti vykdomos procedūros pagrįstumą. Be to, pareiškėjo teigimu, jis jautėsi pažemintas lyg būtų prašytojas, nors iš tiesų siekė įgyti tai, kas jam priklauso teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas dėl paminėtų išgyvenimų patirtą neturtinę žalą įvertino 15 000 Lt.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 57-60) teismo posėdyje (b. l. 138-149) paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – ir Draudimo sąlygos) 1.1 punkte nustatyta, kad pagal šias Draudimo sąlygas draudžiami Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnai, o 10.1 punkte nurodyta, kad draudimo suma, mokėtina apdraustajam dėl pakenkimo jo sveikatai, nustatoma pagal Draudimo sumų, mokamų ryšium su draudiminiais įvykiais asmenims, apdraustiems valstybės lėšomis, lentelę (toliau – ir Draudimo sumų lentelė), vadovaujantis asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymėjimu. Pareiškėjas 2008 m. balandžio 2 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių prašymu apskaičiuoti jam draudimo sumą dėl nelaimingo atsitikimo, įvykusio tarnyboje. Vadovaudamasis Draudimo sąlygų 3 punktu, VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2008 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 871146 Č. S. 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą tarnyboje pripažino draudiminiu įvykiu. Pagal pareiškėjo pateiktus medicininius dokumentus ir vadovaudamasis Draudimo sumų lentele VSDFV Vilniaus skyrius surašė 2008 m. balandžio 14 d. išvadą Nr. 14-456, kuria pareiškėjui nustatė bendrą 25 % mokėtiną draudimo sumą (5 % už viršutinio žandikaulio lūžimą, 10 % už subarachnoidinį kraujo išsiliejimą, 10 % už atliktą kraniotomiją). Šį VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą pareiškėjas 2008 m. gegužės 8 d. apskundė VSDF valdybai, kuri, nagrinėdama pareiškėjo skundą, paprašė VRM Medicinos centro pateikti papildomus medicininius dokumentus, patvirtinančius traumos padarinius. Įvertinusi papildomai pateiktus gydytojo odontologo dokumentus, VSDF valdyba į pareiškėjui mokėtinos draudimo sumos procentų apskaičiavimą įtraukė dantų traumų padarinius (papildomai 16 % draudimo sumos), tokiu būdu pareiškėjo traumos padarinius iš viso įvertino 41 % draudimo sumos, bei pavedė VSDFV Vilniaus skyriui perskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną draudimo sumą. Šį VSDF valdybos sprendimą pareiškėjas 2008 m. rugpjūčio 3 d. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pažymėdamas, kad jeigu pareiškėjas pateiks VSDFV Vilniaus skyriui dokumentus, įrodančius randus liežuvyje bei diverguojantį trauminį žvairumą, šie traumos padariniai bus įvertinti papildomai vadovaujantis Draudimo sumų lentele. Šio teismo sprendimo pareiškėjas apeliacine tvarka neskundė.

2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjas vėl kreipėsi į VSDF valdybą, prašydamas peržiūrėti jam apskaičiuotą draudimo sumą, įvertinant dvejinimąsi akyse bei žvairumą ir liežuvio traumos padarinius, prie prašymo pridėjo papildomus dokumentus. VSDF valdyba 2010 m. balandžio 6 d. raštu Nr. I-1929 pareiškėjo prašymą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV Vilniaus skyriui, kuris, įvertinęs pareiškėjo papildomai pateiktus dokumentus, 2008 m. spalio 8 d. UAB „Vilniaus odontologijos klinika“ išrašą iš medicininių dokumentų bei vadovaudamasis Draudimo sumų lentelės 40 straipsnio 40.1 punktu, papildomai priskaičiavo pareiškėjui 3 % draudimo sumos dėl randų liežuvyje. Šį sprendimą pareiškėjas 2010 m. gegužės 11 d. apskundė VSDF valdybai, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2010 m. birželio 9 d. raštu Nr. (11.1) I-3415 pavedė VSDFV Vilniaus skyriui papildomai apskaičiuoti pareiškėjui draudimo sumą pagal Draudimo sumų lentelės 11 straipsnyje ir 20 straipsnio 3 pastaboje nurodytus draudiminio įvykio padarinius dėl trauminio žvairumo ir dvejinimosi akyse (15 %) bei 20 straipsnyje nurodytus draudiminio įvykio padarinius dėl dešinės akies regėjimo susilpnėjimo (10 % ).

Atsiliepimas

Atsakovas pažymėjo nesutinkantis su pareiškėjo teiginiu, jog VSDF valdyba du metus ir šešis mėnesius netinkamai vykdė savo funkcijas bei vilkino sprendimo priėmimą ir dėl to esą pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Atkreipė dėmesį į tai, kad VSDFV Vilniaus skyriuje buvo priimti sprendimai dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir draudimo sumos apskaičiavimo, kuriuos pareiškėjas skundė VSDF valdybai, o jos priimtus sprendimus – teismui. Pareiškėjui kreipiantis pakartotinai, tiek VSDF valdyboje, tiek VSDFV Vilniaus skyriuje procedūros buvo pradedamos iš naujo ir atliekamos nustatyta tvarka bei terminais. Pažymėjo, jog pareiškėjas skundė VSDFV teritorinio skyriaus ir VSDF valdybos administracinius sprendimus, kuriais buvo užbaigtos atskiros procedūros. Be to, dėl minėtų institucijų neveikimo ar vilkinimo atlikti veiksmus pareiškėjas pretenzijų neturėjo ir nesiskundė.

Atkreipė dėmesį į tai, jog 2008 m. kovo 14 d. CMEK ligos liudijime Nr. 837, kurį pareiškėjas pateikė VSDFV Vilniaus skyriui 2008 m. balandžio 2 d., nėra informacijos apie pareiškėjui nustatytą trauminį žvairumą ar dvejinimąsi akyse. 2010 m. birželio 9 d. rašte VSDF valdyba nurodė, jog papildoma 15% proc. draudimo suma dėl trauminio žvairumo ir dvejinimosi akyse pareiškėjui buvo nustatyta įvertinus nelaimingo atsitikimo bylos medžiagą ir papildomai pateiktus dokumentus – VšĮ Šeškinės poliklinikos Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus išrašą iš medicininių dokumentų. Atsakovo teigimu, būtent šiame išraše randami duomenys apie pareiškėjui diagnozuotą potrauminį žvairumą, praėjus nuo traumos dienos ne ankščiau kaip 3 mėnesiams, t. y. kaip numatyta Draudimo sumų lentelės 20 straipsnio 1 pastaboje. Be to, nurodė, jog 2008 m. kovo 14 d. CMEK ligos liudijime Nr. 837 yra įrašas – „Okulisto konsultacija – OD -0,4-0,5, OS -0,7, su korekcija OD=OS=1.0D“. Kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų apie regėjimo aštrumą iki 2007 m. rugsėjo 20 d. nelaimingo atsitikimo, o minėtoje pažymoje nėra konstatuota tai, jog pareiškėjo regėjimas susilpnėjo būtent dėl patirtos traumos nelaimingo atsitikimo metu, VSDF valdyba įvertino VšĮ Šeškinės poliklinikoje esančius medicininius dokumentus apie pareiškėjo regėjimo aštrumą iki 2007 m. rugsėjo 20 d. ir nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjo dešinės akies aštrumas buvo 0,7, o po traumos 0,4 - 0,5, kas atitinka Draudimo sumų lentelės 20 straipsnyje numatytus draudiminio įvykio padarinius, todėl buvo papildomai pavesta apskaičiuoti pareiškėjui 10 % draudimo sumos. Anot atsakovo, kadangi pareiškėjo kairės akies regėjimo aštrumas iki ir po traumos nepakito (OS=0,7), todėl jam draudimo suma nebuvo paskaičiuota. Pažymėjo, jog pareiškėjas prie 2010 m. liepos 12 d. prašymo pridėjo 2010 m. gegužės 24 d. CMEK išduotą pažymą Nr. 45R-782, patvirtinančią jo regėjimo aštrumą iki traumos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šią pažymą galėjo pateikti anksčiau, tačiau jos nebuvo pateikęs.

Atsakovas akcentavo, kad teisės aktai nenumato VSDF valdybos teritoriniams skyriams ar VSDF valdybai pareigos rinkti medicininius dokumentus. Šią pareigą turi pats apdraustasis, o nepateikdamas visų galimų medicininių dokumentų, tokiais savo veiksmais jis sudaro prielaidas priimti netikslų administracinį sprendimą. Atsakovo teigimu, šiuo atveju tiek VSDF valdyba, tiek VSDFV Vilniaus skyrius, įvertindami pareiškėjo traumos sunkumą ir jo ribotas galimybes pačiam rinkti reikiamus dokumentus, patys papildomai juos rinko ir patikslino (apskaičiavo didesnę) draudimo sumą. Todėl mano, kad VSDF valdyba tinkamai įgyvendino savo įstatyminę funkciją koordinuoti ir užtikrinti VSDF valdybos teritorinių skyrių efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoti, taip pat veikė įgyvendindamas viešojo administravimo principus, kurių pagrindinis – tarnauti ir padėti žmonėms.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 64-67) ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje (b. l. 138-149) išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi atsakovas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 151-160) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais veiksmais (neveikimu) viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, pažymėdamas, jog, skirtingai nuo CK 6.248 straipsnio, šiame straipsnyje akcentuojama, kad valstybės ar savivaldybės deliktinė atsakomybė atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valdžios institucijos darbuotojo kaltės, t. y. viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad draudiminis įvykis įvyko 2007 m. rugsėjo 20 d. (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 44). Apie Č. S. sveikatos sutrikdymą (sužalojimą) nelaimingo atsitikimo tarnyboje metu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Specialiųjų užduočių rinktinė (toliau – ir Rinktinė) 2008 m. sausio 8 d. raštu Nr. (21/27)-14-14 informavo VSDFV Vilniaus skyrių (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 43), kad būtų nustatyta, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuotas draudimo suma. Kartu su šiuo raštu išsiuntė 2007 m. gruodžio 7 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. (21/27)-5-108 bei 2007 m. gruodžio 12 d. pažymą Nr. (21/27)-4-345 apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 44, 45).

Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Draudimo sąlygų 1.1, 10.1, 17, 14, 15, 24 punktų nuostatomis dėl draudimo sumų nustatymo ir mokėjimo, sprendimų priėmimo terminų bei ginčų nagrinėjimo tvarkos.

Nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. vasario 4 d. raštu Nr. 3-9279 prašė Rinktinės pateikti papildomus dokumentus (b. l. 8). Rinktinė 2008 m. vasario 12 d. išsiuntė atsakovui 2007 m. gruodžio 7 d. tarnybinio patikrinimo dėl pareigūno Č. S. sveikatos sutrikdymo išvadą Nr. (21/27)-4RN-1544(S) (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 49-52). VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. vasario 25 d. raštu Nr. 3-15595 prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus – asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymėjimą (pažyma apie traumą, forma Nr. 195), išrašus iš medicininių dokumentų (forma Nr. 027/a) bei užpildyti pridėtą prašymo apskaičiuoti draudimo sumą formą (b. l. 9). 2008 m. balandžio 2 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą apskaičiuoti draudimo sumą dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo ir pridėjo kitus dokumentus (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 100). 2008 m. balandžio 13 d. VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas priėmė sprendimą Nr. 871146 (Draudimo sąlygų 14,15 p.) pripažinti Č. S. 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą (ryšium su tarnyba) draudiminiu įvykiu (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 101), o 2008 m. balandžio 14 d. išvadoje Nr. 14-456 „Dėl Č. S. draudiminio įvykio padarinių“ VSDFV Vilniaus skyrius draudiminio įvykio padarinius įvertino 25 % (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 99). VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 6-29-80 informavo pareiškėją apie tai, jog, vadovaujantis Draudimo sąlygomis dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirtos traumos pareiškėjui apskaičiuota 5181 Lt 87 ct dydžio draudimo suma (b. l. 12). Šį teritorinio skyriaus sprendimą pareiškėjas 2008 m. gegužės 8 d. apskundė VSDF valdybai (b. l. 13) Draudimų sąlygų 24 punkte nustatyta tvarka. Atsakovas 2008 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (11.4) I-3133 paprašė VSDFV Vilniaus skyriaus pateikti pareiškėjo nelaimingo atsitikimo tarnyboje bylą (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 17), 2008 m. birželio 4 d. raštu Nr. (11.3) I-3633 paprašė CMEK patikslinti diagnozę bei pateikti medicininius dokumentus, patvirtinančius traumos padarinius (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 18), o 2008 m. birželio 4 d. raštu Nr. (11.3) I-3634 paprašė VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika“ patikslinti diagnozę (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 19). VSDF valdyba, gavusi 2008 m. birželio 12 d. iš VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinika“, o 2008 m. liepos 4 d. ir 2008 m. liepos 9 d. iš CMEK medicininius dokumentus (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 21-32), įvertino papildomai pateiktus gydytojo odontologo dokumentus ir į pareiškėjui mokėtinos draudimo sumos procentų apskaičiavimą 2008 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (11.1) I-4288 įtraukė dantų traumų padarinius, todėl galutinai traumos padariniai įvertinti 41%, bei pavedė VSDFV Vilniaus skyriui perskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną draudimo sumą (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 33, 34). VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. liepos 14 d. pranešimu Nr. 6-29-119 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Draudimo sąlygomis, dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirtos traumos pareiškėjui apskaičiuota 3316 Lt 40 ct dydžio draudimo suma (b. l. 16). 2008 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas kreipėsi skundu, kurį vėliau patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl VSDFV 2008 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. (11.1) I-4288 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 6-29-119 panaikinimo (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 3-4, 125-126). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-301-244/2009, b. l. 210-212), pažymėdamas, kad jeigu pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui pateiks CMEK išvadą apie randų buvimą liežuvyje bei diverguojantį trauminį žvairumą, šie traumos padariniai bus įvertinti papildomai vadovaujantis Draudimo sumų lentele, pagal kurią pareiškėjui gali būti apskaičiuota papildoma draudimo suma. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas įsiteisėjo, nes šalys jo neskundė.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgęs į šį teisinį reguliavimą teismas pažymėjo, kad nagrinėjant šią bylą nekvestionuojamos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas dėl laikotarpio nuo 2008 m. balandžio 2 d. (pareiškėjo kreipimosi) iki 2008 m. liepos 14 d. (VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-29-119 priėmimo) neįrodė pirmosios viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Teismas taip pat nustatė, kad 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDF valdybą, pateikdamas papildomą informaciją ir prašydamas, remiantis Draudimo sąlygomis peržiūrėti draudimo išmoką, įvertinant liežuvio traumos padarinius, taip pat akių žvairumą bei dvejinimąsi, prie prašymo pridėjo papildomus dokumentus (b. l. 28-29). VSDF valdyba 2010 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 1-1929 pareiškėjo prašymą su dokumentais persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV Vilniaus skyriui (b. l. 34), kuris, įvertinęs pareiškėjo papildomai pateiktus medicininius dokumentus bei vadovaudamasis Draudimo sumų lentelės 40 straipsnio 40.1 punktu, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (10.72) 3-26715, t. y. per Draudimo sąlygose nurodytu terminą, papildomai priskaičiavo 3 % draudimo sumos dėl liežuvio randų (b. l. 33) ir 2010 m. balandžio 24 d. pranešimu Nr. 6-29-35 informavo pareiškėją apie tai, kad dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirtos traumos jam apskaičiuota 621 Lt 82 ct dydžio draudimo suma (b. l. 31). Dėl šiuo sprendimu apskaičiuotos draudimo sumos pareiškėjas 2010 m. gegužės 11 d. pateikė skundą VSDF valdybai (b. l. 35). Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius papildomai pareiškėjui apskaičiavo mokėtiną draudimo sumą (621 Lt 82 ct) tik dėl susidariusių liežuvio randų pagal Draudimo sumų lentelės 40 straipsnio 40.1 punkte nurodytus traumos padarinius (3% ), pagal pareiškėjo pateiktus papildomus medicininius dokumentus bei medicininius dokumentus, esančius Všį Šeškinės poliklinikoje, 2010 m. birželio 9 d. raštu Nr. (11.1) I-3415 pavedė VSDFV Vilniaus skyriui papildomai apskaičiuoti pareiškėjui draudimo sumą pagal Draudimo sumų lentelės 11 straipsnyje ir 20 straipsnio 3 pastaboje nurodytus draudiminio įvykio padarinius dėl trauminio žvairumo ir dvejinimosi akyse (15 %) bei 20 straipsnyje nurodytus draudiminio įvykio padarinius dėl dešinės akies regėjimo susilpnėjimo (10 % ), t. y. nurodė, jog galutinis traumos padarinių įvertinimas, pagal kurį skaičiuojama mokėtina draudimo suma, yra 25 % (b. l. 36-37). Paminėtame rašte taip pat nurodyta, kad, pakartotinai įvertinus 2007 m. rugsėjo 20 d. tarnybos metu įvykusio nelaimingo atsitikimo bylos medžiagą ir pareiškėjo papildomai pateiktus medicininius dokumentus, nustatyta, kad dėl šios traumos pareiškėjui buvo diagnozuotas trauminis žvairumas (n. abducens dex. distrofija) ir dvejinimasis akyse, šie traumos padariniai atitinka Draudimo sumų lentelės 11 straipsnyje (15 % ) nurodytus draudiminio įvykio padarinius. Kadangi dėl vienos akies traumos yra keletas padarinių (trauminis žvairumas ir dvejinimasis akyse), kurie nurodyti tame pačiame straipsnyje, draudimo suma mokama pagal vieną iš straipsnio punktų (Draudimo sumų lentelės 20 str. 5 pastaba). Taip pat nurodė, kad kai dėl sunkios galvos smegenų traumos susilpnėja regėjimas ir tai patvirtinta gydant stacionare, draudimo suma papildomai mokama pagal atitinkamus lentelės straipsnius, patikrinus apdraustojo regėjimą ne ankščiau kaip po trijų mėnesių nuo traumos dienos (Draudimo sumų lentelės 4 str. 1 pastaba). Draudimo sumų lentelės 20 straipsnyje nustatyta, kad vienos akies regėjimo (be korekcijos) susilpnėjimas turi būti nustatytas ne ankščiau kaip trys mėnesiai ir ne vėliau kaip metai nuo traumos dienos, lyginant regėjimą iki traumos su regėjimu po traumos. Dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. patirtos traumos pareiškėjas 2007 m. spalio 23 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro I-ame stacionarinės reabilitacijos skyriuje buvo konsultuotas gydytojo okulisto, kuris patvirtino potrauminį regėjimo susilpnėjimą. Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro CMEK 2008 m. kovo 14 d. ligos liudijime Nr. 837 nustatė regos susilpnėjimą (OD -0,4-0,5, OS -0,7, su korekcija OD=OS=1.0). Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo regėjimo aštrumą iki traumos, o atlikus medicininių dokumentų patikrinimą VšĮ Šeškinės poliklinikoje nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjo regėjimo aštrumas buvo OD=0,7 ir OS=0,7. Įvertinus tai, kad iki 2007 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjo dešinės akies regėjimo aštrumas buvo 0,7, o po traumos 0,4 - 0,5, šie traumos padariniai atitinka Draudimo sumų lentelės 20 straipsnyje nurodytus draudiminio įvykio padarinius (10 proc.). Taip pat nurodė, kad pareiškėjo kairės akies regėjimo aštrumas iki ir po traumos nepakito (OS=0,7), todėl tai įvertinti kaip draudiminio įvykio padarinį negalima. Be to, VSD valdyba nurodė, kad pareiškėjo papildomai pateiktuose UAB Vilniaus odontologijos klinikos medicininiuose dokumentuose yra nurodyta, kad pareiškėjas dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. patirto autoįvykio neteko 3 dantų (12, 21, 22) ir jam traumuoti 13 bei 11 dantys, tačiau draudimo suma dėl 3 netektų dantų ir 2 traumuotų dantų jau buvo išmokėta pagal Draudimo sumų lentelės 42 straipsnio 42.1 punkte (10 %), 41 straipsnio 41.1 punkte (3 % ) ir 42 straipsnio 42.6 punkte (3 %) numatytus draudiminio įvykio padarinius. UAB Vilniaus odontologijos klinikos 2008 m. rugsėjo 22 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad dauguma dantų, ypač priekyje bei apatinio žandikaulio kairėje pusėje – atskilusiais emalio kraštais ir 31 dantyje mikroskopu stebimas skilimas (reikės šalinti). Įvertinti draudiminio įvykio padarinius dėl dantų emalio pakenkimo ir 31 danties mikroskopinio įskilimo negalima, kadangi Draudimo sumų lentelės 41 straipsnyje numatytas sveikų dantų trauminis pažeidimas dėl danties vainiko nuskilimo ne mažiau kaip ¼.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. birželio 17 d. pranešimu Nr. 6-29-45 informavo pareiškėją apie tai, jog dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirtos traumos pareiškėjui apskaičiuota 5181 Lt 87 ct dydžio draudimo suma (b. l. 39). 2010 m. liepos 12 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDF valdybą, prašydamas, remiantis Draudimo sąlygomis peržiūrėti draudimo išmoką, įvertinant dešinės akies regėjimo susilpnėjimą (b. l. 40-41). Prie prašymo pridėjo papildomus dokumentus, tarp jų 2010 m. gegužės 24 d. CMEK išduotą pažymą Nr. 45R-782, patvirtinančią pareiškėjo regėjimo aštrumą iki traumos (b. l. 102), ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo konsultacijų poliklinikos 2010 m. birželio 2 d. išrašą iš medicininių dokumentų, patvirtinantį jo regėjimo aštrumą po traumos (b. l. 109). VSDF valdyba 2010 m. liepos 21 d. raštu Nr. (11.4) I-4369 pareiškėjo prašymą su dokumentais persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti trečiajam suinteresuotam asmeniui (b. l. 112). VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2010 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. (10.72) 3-49359 nurodė, jog, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 ir 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2088 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“, vertinamas regėjimo susilpnėjimas, nustatytas ne anksčiau kaip trys mėnesiai ir ne vėliau kaip metai nuo traumos dienos, lyginant regėjimą iki traumos su regėjimu po traumos. Remiantis šiuo pagrindu buvo įvertintas pareiškėjo regėjimo susilpnėjimas, praėjus nuo traumos daugiau kaip trims mėnesiams, bet ne daugiau kaip metams. Šiame rašte taip pat nurodyta, jog pagal pateiktus 2010 m. gegužės 31 d. išrašus iš medicininių dokumentų regėjimo susilpnėjimo vertinti negalima, nes po traumos yra praėję daugiau nei metai (b. l. 113).

Teismas vertino, kad remiantis nustatytomis aplinkybėmis negalima padaryti išvados, jog VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDF valdybos darbuotojai neveikė teisės normų nustatytu būdu ir laiku nepriėmė sprendimo dėl draudimo sumos apskaičiavimo, nes, kaip minėta pirmiau, VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDF valdybos darbuotojai laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. veikė teisės aktų nustatytu būdu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. teikė atsakovui naujus dokumentus, be to, jie buvo renkami ir atsakovo iniciatyva, todėl šių dokumentų įvertinimui bei sprendimo priėmimui buvo atliekami teisės aktuose numatyti veiksmai (b. l. 138-149). Taip pat pažymėjo, jog Draudimo sąlygų 14.5 punkte įtvirtinta nuostata, kad, prireikus, VSDFV teritoriniai skyriai gauna iš tardymo (ikiteisminio tyrimo), teismo ir kitų įstaigų papildomus dokumentus, kurių reikia draudimo sumos mokėjimo klausimams spręsti, buvo įgyvendinta, o padaryti išvadą, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius turėjo pareigą pagal Draudimo sąlygų 10.1 punktą kreiptis į šių Draudimo sąlygų 17 punkte nurodytas medicininės ekspertizės komisijas dėl medicininės ekspertizės atlikimo ir to nepadarė, teismas negali. Teismo vertinimu, tokia išvada prieštarautų Draudimo sąlygų 10.1 punkto nuostatoms bei faktinėms bylos aplinkybėms.

Remdamasis šiais argumentais teismas konstatavo, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti – t. y. VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDF valdybos darbuotojų veiksmų (neveikimo) neteisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, jog atsakovo padarytai turtinei žalai pagrįsti pareiškėjas pateikė 2008 m. rugsėjo 23 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 441842 (b. l. 47), 2008 m. rugpjūčio 6 d. žyminio mokesčio mokėjimo kvitą (b. l. 48) ir kuro pirkimo kvitus (b. l. 49-52). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų (arba valstybės institucijos) veiksmų (neveikimo) neteisėtumo faktas. Taip pat pažymėjo, kad neturtinės žalos, padarytos valdžios institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais viešojo administravimo srityje, atlyginimą reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis ir CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys. Tam, kad atsirastų civilinė atsakomybė (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti), įstatymai numato būtinas sąlygas: neteisėtą pareigūnų veiką (netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą), žalą (dėl neteisėtos pareigūnų veikos atsiradusias pasekmes), priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos bei pareigūnų kaltę (deliktinės atsakomybės atveju šio elemento nereikia). Nesant bent vieno iš šių elementų, civilinė atsakomybė negalima.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės už VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus bei neveikimą atmestinas kaip nepagrįstas, nesant civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų.

III.

Pareiškėjas Č. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 166-170) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Teismas priėmė skundžiamą sprendimą neįsigilinęs į skundo esmę, tinkamai neįvertinęs nė vieno skunde nurodyto rašytinio įrodymo ir aiškiai išdėstytų teisinių argumentų, tuo pažeidė ABTĮ 81 straipsnio ir 86 straipsnio 3 dalies reikalavimus visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes, atsakyti į visus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus. Todėl mano, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

2. Vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsniu ir ABTĮ 5 straipsniu, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista jo konstitucinė teisė. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Apelianto teigimu, dėl jo prašymo nagrinėjimo ši konstitucinė teisė buvo pažeista. Kreipdamasis į teismą, jis tikėjosi, kad teismo sprendimas bus paremtas ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtintu teisingumo administracinėse bylose vykdymu vadovaujantis tik visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisant to, jog viena iš ginčo šalių šiuo atveju yra valstybė. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas įsiklausė tik į VSDF valdybos ir VSDFV Vilniaus skyriaus poziciją ir visiškai nepaisė konkrečių faktų ir pareiškėjo skundo argumentų, nevertino pareiškėjo atstovo argumentų, apsiribojo faktinių aplinkybių sekos išdėstymu, nenagrinėjo pareiškėjo skundo dalies dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 508, kuris reglamentuoja ginčo santykius, 10, 14 bei 15 punktų nuostatų, nenustatė, ar VSDF valdyba tinkamai aiškina ir taiko šio Nutarimo 15 punktą, kuris ją įpareigoja per 10 dienų išspręsti draudimo sumos mokėjimo apdraustajam klausimą. Tuo teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio reikalavimus.

3. Pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, nes iki tol, kol Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-301-244/2009, VSDFV Vilniaus skyrius dar 2008 m. vasario 14 d., t.y. po to, kai tik gavo iš pareiškėjo prašymą išmokėti draudimo išmoką, raštu Nr. 3-9279 paprašė pareiškėjo buvusios darbovietės pateikti papildomus dokumentus. Teismas niekaip nevertino fakto, kad VSDFV Vilniaus skyrius, pradėdamas taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 508 numatytą pareigą tinkamai ir laiku apskaičiuoti draudimo sumą, mokėtiną apdraustajam dėl pakenkimo jo sveikatai, iš pat pradžių iš darbdavio nepareikalavo pagrindinio ir būtiniausio dokumento – apdraustojo sveikatos būklę apibūdinančios CMEK pažymos apie šio asmens sveikatą iki jo įsidarbinimo VSAT. Pareiškėjo įsitikinimu, ši pažyma yra pirminis dokumentas, kurį įvertinus galima būtų toliau visapusiškai ir nuodugniai vertinti, kokie apdraustojo kūno sužalojimai buvo patirti traumos metu. Be to, apelianto nuomone, teismas turėjo tinkamai ištirti ir įvertinti administracinės bylos Nr. I-301-244/2009 medžiagą (b.1. 40-41, 97), kurioje yra pareiškėjo atstovo pateikta CMEK 2007 m. birželio 27 d. pažymos Nr. 2371 kopija, iš kurios matyti, kad Č. S. pripažintas tinkamu vidaus tarnybai pagal 1 skiltį. Apelianto teigimu, tai įrodo, kad pareiškėjas buvo visiškai sveikas, išskyrus pagal komisijos diagnozę nustatytus pagal TLK kodą R 03.0 – padidėjusį kraujospūdį be hipertenzijos diagnozės, H 52.1 – miopiją (trumparegystė) bei J 34.2 – nosies pertvaros iškrypimą. Remdamasis šiais argumentais apeliantas teigia, kad teismo sprendimo motyvai, esą jis neįrodė pirmosios viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimo laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. liepos 14 d., yra nepagrįsti, o juos nurodydamas sprendime, teismas netinkamai aiškino ir taikė tiek ABTĮ 57, tiek 58 straipsnius.

4. Jokių kitų dokumentų, išskyrus tuos, kurie buvo pateikti patį pirmąjį kartą kreipiantis dėl draudimo išmokos, t. y. dar 2008 metais (CMEK 2008 m. kovo 14 d. ligos liudijimas Nr. 837, VšĮ „VULSK“ 2007 m. gruodžio 11 d. epikrizė, VšĮ „Šeškinės poliklinika“ 2008 m. vasario 26 d. išrašas iš medicininių dokumentų), teismo sprendime nurodomu laikotarpiu jis VSDF Vilniaus skyriui ir VSDF valdybai nepateikinėjo, o tik rašė skundus. Todėl mano, kad pirmos instancijos teismas sprendime neteisėtai neišaiškino ir net nenurodė jokio motyvo, kodėl VSDFV Vilniaus skyrius, susidūręs su neaiškumais dėl apdraustojo Č. S. sveikatos būklės, nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 508 10 punkto nuostatos ir nepaskyrė medicininės ekspertizės.

5.VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo nustatyti, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas turi būti laikomas draudiminiu įvykiu, o jį nustatęs apskaičiuoti mokėtinos draudimo sumos dydį, tuo pačiu metu VSDF valdybai užtikrinant, kad VSDFV Vilniaus skyrius tai įvykdytų kuo operatyviau ir laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Todėl, apelianto nuomone, yra akivaizdu, kad du metus ir šešis mėnesius atsakovas netinkamai vykdė savo pagrindinę funkciją – vykdyti operatyvų Fondo lėšų tvarkymą bei užtikrinti teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis tvarkymą bei įstatymuose nustatytų socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams. Tiek VSDF valdyba, tiek VSDFV Vilniaus skyrius yra viešojo administravimo subjektai, kurie savo kasdienę veiklą, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, privalo grįsti efektyvumo principu, taip pat to paties įstatymo 9 straipsniu, nustatančiu, kad administracinių aktų įgyvendinimas turi būti prižiūrimas ar kontroliuojamas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl to, jog pareiškėjo atžvilgiu 2008 m. vasario 4 d. pradėta administracinė procedūra truko ne trisdešimt dienų, kaip numato įstatymas (VAĮ 31 str.), o net du metus ir šešis mėnesius. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatą, kurioje yra įtvirtinta, kad nagrinėdamas administracinę bylą, teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat ir Lietuvos valstybės atstovas, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 179-182) remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nurodo, jog nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDF valdyba pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl mano, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išsamiai įvertinęs visas reikšmingas faktines ginčo aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo atmesti apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 174-178) palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui. Be to, nurodo:

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvūs ir nepagrįsti, nes Konstitucijos nuostata – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms – yra įgyvendinama įstatymų numatytu būdu, o siekdamas priimti pagrįstą sprendimą, teismas pareiškėjo kreipimųsi į VSDFV Vilniaus skyrių bei VSDF valdybai seką neišvengiamai turėjo išnagrinėti bei aprašyti, kadangi šioje byloje reikėjo nustatyti, ar yra būtinoji sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens neteisėti veiksmai (neveikimas).Dėl apeliacinio skundo teiginio, esą pirmosios instancijos teismas neįvertino akivaizdaus fakto, jog VSDFV Vilniaus skyrius iš darbdavio nepareikalavo, apelianto nuomone, būtiniausio dokumento – apdraustojo sveikatos būklę apibrėžiančios CMEK pažymos apie šio asmens sveikatą dar prieš jo įsidarbinimą VSAT, pažymi, kad Draudimo sąlygų 14.5 punkte yra numatyta, jog, prireikus, VSDFV teritoriniai skyriai gauna iš tardymo (ikiteisminio tyrimo), teismo ir kitų įstaigų papildomus dokumentus, kurių reikia draudimo sumos mokėjimo klausimams spręsti, tačiau VSDFV teritorinis skyrius ne visada gali numatyti kokiose įstaigose ir kokie duomenys apie pareiškėjų sveikatą yra saugomi.VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, akivaizdžiai neteisingas pareiškėjo teiginys, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. jis nepateikė VSDF valdybai ir VSDFV Vilniaus skyriui jokių dokumentų, išskyrus tuos, kurie buvo šioms institucijoms pateikti patį pirmąjį kartą dar 2008 metais. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad papildoma 3 procentų draudimo suma dėl randų apdraustajam buvo apskaičiuota remiantis 2008 m. spalio 8 d. UAB „Vilniaus odontologijos klinika“ išrašu iš medicininių dokumentų, kurį pareiškėjas 2010 m. balandžio 1 d. pateikė atsakovui. Papildomus 15 procentų draudimo sumos dėl dvejinimosi akyse ir trauminio žvairumo VSDFV paskaičiavo pareiškėjui remdamasi VšĮ Šeškinės poliklinikos Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus išrašu iš medicininių dokumentų, kuris atsakovui buvo pateiktas taip pat tiktai 2010 m. balandžio 1 d. VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog VSDFV teritorinis skyrius, vykdydamas Draudimo sąlygų 10 punkto nuostatą, turėjo kreiptis į medicininės ekspertizės komisijas dėl medicininės ekspertizės atlikimo. Pažymi, kad 2008 m. kovo 14 d. ligos liudijimas Nr. 837 kaip tik ir buvo išduotas CMEK atliktos medicininės ekspertizės pagrindu, taip pat visi nelaimingo atsitikimo metu patirtos traumos padariniai, turėję įtakos pareiškėjo draudimo sumos apskaičiavimui, jau buvo užfiksuoti vienoje ar kitoje gydymo įstaigoje esančiuose dokumentuose. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Draudimo sąlygų 14.5 punkte įtvirtinta nuostata buvo įgyvendinta, o padaryti išvadą, jog VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDF valdyba turėjo pareigą pagal Draudimo sąlygų 10.1 punktą kreiptis dėl medicininės ekspertizės atlikimo ir to nepadarė, negalima.VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV administracinę procedūrą jo atžvilgiu tęsė du metus ir šešis mėnesius, kadangi visi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai buvo priimami laikantis įstatymų numatytų terminų, o pareiškėjui kreipiantis pakartotinai bei teikiant papildomus dokumentus, administracinės procedūros buvo pradedamos iš naujo.Kadangi nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, mano, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neturi jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba tinkamai neatliko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje jai priskirtų pareigų, neužtikrino, kad jos teritorinė įstaiga - VSDV Vilniaus skyrius kaip galima operatyviau ir laikantis galiojančių teisės aktų nustatytų pareiškėjo sveikatos sutrikdymo dėl 2007 m. rugsėjo 20 d,. traumos pasekmes ir apskaičiuotų mokėtiną draudimo sumą. Pareiškėjo teigimu, dėl šio neteisėto atsakovo neveikimo administracinė procedūra, kuri buvo pradėta 2008 m. vasario 4 d., užtruko nepagrįstai ilgai (2 metus ir 6 mėnesius).

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip ji turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 bei 6.250 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyta kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų aktų. CK 6.271 straipsnio prasme „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Pareiškėjas kartu su reikalavimu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo suformulavo atskirą reikalavimą pripažinti, kad VSDF valdyba, toleruodama VSDFV Vilniaus skyriaus administracinės procedūros tęsimą 2 metus ir 6 mėnesius, pažeidė savo, kaip socialinio draudimo fondą administruojančios centrinės institucijos, pagrindinę pareigą koordinuoti, metodiškai vadovauti ir užtikrinti jai pavaldžių teritorinių skyrių ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei VSDFV Vilniaus skyriaus teisės aktų reikalavimus atitinkančios kontrolės reikalavimus. Šiuo reikalavimu pareiškėjas iš esmės prašo ne ko kita, o nustatyti vieną iš civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų netisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), sąlygų – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, kurią teismas, nagrinėdamas ginčą dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271 str., 6.250 str.) nustatinėja ex officio kaip būtinąjį viešosios atsakomybės elementą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (ABTĮ 13 str.) dėl administracinių teismų kompetencijos ne kartą yra konstatavęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A14-261/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 1 (11), 2007, 206-213 l., 2007 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 1 (11), 2007, 214-220 l. ir kt.). Konstatavimas, kad atitinkamas administracinis aktas ar veiksmas (neveikimas) yra neteisėtas gali būti tik motyvu, pagrindžiančiu teismo sprendimą pagal byloje pareikštą konkretų reikalavimą, tačiau negali būti savarankišku sprendimu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl pripažinimo, kad VSDF valdyba pažeidė savo pareigas skundo priėmimo stadijoje turėjo atsisakyti priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, o kadangi skundą priėmė ir nagrinėdamas bylą šio reikalavimo neišsprendė taikydamas ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą, administracinė byla dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutraukiama apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 101 str.1 p.). Ar VSDF valdyba dėl pareiškėjui mokėtinos draudimo sumos nustatymo veikė taip kaip ji turėjo veikti pagal įstatymus vertintina sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Kadangi pareiškėjas žalą sieja su VSDF valdybos funkcijų, numatytų Valstybinio socialinio draudimo 28 straipsnio 1 dalyje, netinkamu atlikimu, neužtikrinimu, kad pareiškėjui 2008 m. balandžio 2 d. pateikus VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl draudimo sumos apskaičiavimo, šis teritorinis padalinys kaip galima operatyviau atliktų savo funkcijas dėl traumos padarinių nustatymo ir draudimo sumos apskaičiavimo, pagal iškelto administracinio ginčo aplinkybes yra aktualus teisinis reguliavimas, kuris nustato VSDFV teritorinių skyrių ir VSDF valdybos kompetenciją nagrinėjant apdraustųjų valstybės lėšomis prašymus ir skundus dėl draudimo sumų dėl sužalojimų, susijusių su tarnyba, išmokėjimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas, tuomet VSAT pareigūnas, buvo sužalotas eismo įvykyje. VSAT atlikusi tarnybinį patikrinimą, 2007 m. gruodžio 7 d. pateikė išvadą, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu dėl nelaimingo atsitikimo ir jis turi teisę į draudimo išmokas (Vidaus tarnybos statuto 49 str.1 d.) Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir kursantų sveikatos ir gyvybės draudimo, draudiminių įvykių pripažinimo tvarką, draudimo išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Ši tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis (bylai aktuali 2002 m.gruodžio 23 d. nutarimo Nr.2088 redakcija). Tuo pačiu Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas Draudimo sąlygų priedas – Draudimo sumų, mokamų ryšium su draudiminiais įvykiais asmenims, apdraustiems valstybės lėšomis, lentelė (toliau – ir Draudimo sumų lentelė). Šioje lentelėje draudimo įvykių padariniai yra sugrupuoti pagal funkcijų pakenkimo sritis, (įvardijant atitinkamais straipsniais) pagal kiekvieną draudimo įvykio padarinių poziciją nurodant mokėtiną draudimo sumą (procentais), pastabose nurodant kaip turi būti nustatyta draudimo suma esant atitinkamiems draudiminio įvykio padarinių nustatymo ypatumams. VSDFV teritoriniai skyriai, spręsdami apdraustųjų valstybės lėšomis prašymus dėl draudimo sumų išmokėjimo, įvykių, kurie pripažinti draudiminiais, pasekmes turi vertinti pagal Draudimų sumų lentelės nuostatas Draudimo sąlygose nustatyta tvarka.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytas VSDF valdybos teritorinių skyrių funkcijas šie skyriai priima ir nagrinėja prašymus socialinio draudimo klausimais. Draudimo sąlygų 14 punktas nustato, kad prašymą išmokėti draudimo sumą apdraustasis, jo įgaliotas asmuo, turi pateikti VSDFV teritoriniam skyriui ne vėliau kaip per 3 metus nuo draudiminio įvykio dienos. Apdraustasis (ar jo įgaliotas asmuo) prie prašymo turi pridėti darbovietėje, tarnybos, mokymo, stažuotės ar praktikos vietoje surašytą įvykio aktą, pažymą apie draudiminio įvykio metu gautą darbo užmokestį arba minimalią mėnesinę algą ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymėjimą. Prireikus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai gauna iš tardymo (ikiteisminio tyrimo), teismo ir kitų įstaigų papildomus dokumentus, kurių reikia draudimo sumos mokėjimo klausimams spręsti. Draudimo sąlygų 15 punktas reglamentuoja, kad VSDFV teritorinis skyrius, gavęs šių Draudimo sąlygų 14 punkte nurodytus dokumentus, turi per 10 darbo dienų išspręsti draudimo sumos mokėjimo klausimą, apie sprendimą pranešti gavėjui ir išsiųsti apdraustojo darbovietei pranešimą apie mokėtiną draudimo sumą arba atsisakymo mokėti priežastį. Kai mokėtinai sumai nustatyti būtina medicininė ekspertizė, tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada, teismo sprendimas arba paveldėjimo teisės liudijimas, mokėjimo klausimas turi būti išspręstas ir apie sprendimą pranešta gavėjui ir apdraustojo darbovietei per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo. Pagal Draudimo sąlygų 24 punktą ginčus dėl draudimo sumų dydžio nustatymo ir mokėjimo nagrinėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Jeigu VSDF valdyba suinteresuotam asmeniui per mėnesį nepraneša apie savo sprendimą arba jos sprendimas šio asmens nepatenkina, jis gali kreiptis į teismą.

Skundų nagrinėjimo VSDF valdyboje tvarką ir terminus reglamentuoja VSDF Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais pateiktas skundas Fondo valdyboje turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Šis terminas gali būti pratęstas dar iki 20 darbo dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie tai turi būti raštu pranešta suinteresuotam asmeniui. Be to, minėta įstatymo norma nustato, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui (VSDĮ 37 str.4 d.).

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad prašymų ir skundų dėl išmokų pagal draudiminius įvykius nagrinėjimo procedūra yra sureglamentuota šiais specialiaisiais teisės aktais, o ne apelianto minimu Viešojo administravimo įstatymu.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad Fondo valdyba yra viešojo administravimo įstaiga, organizuojanti socialinį draudimą ir vykdanti operatyvų Fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą, užtikrindama priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į Fondą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis tvarkymą bei įstatymuose nustatytų socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams. Fondo valdybos funkcijas ir teises nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnis. Šiuo įstatymo straipsniu CVSDF valdybai organizuojant socialinį draudimą ir vykdant Fondo biudžetą, be kita ko, priskirtos funkcijos: pagal savo kompetenciją užtikrinti socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų socialinio draudimo išmokų teisingą apskaičiavimą (2 p.); koordinuoti ir užtikrinti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoti (4 p.); nagrinėti skundus dėl Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmų ir sprendimų (15 p.).

Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2008 m. sausio 21 d. VSDFV Vilniaus skyriuje buvo gauta iš VSAT medžiaga (2007 m. gruodžio 7 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas ir pažyma apie darbo užmokestį) dėl Č. S. sveikatos sutrikdymo nelaimingo atsitikimo tarnyboje metu, nustatyti, ar nelaimingas atsitikimas laikytinas draudiminiu įvykiu ir apskaičiuoti draudimo sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad gavęs VSAT pateiktus dokumentus VSDFV Vilniaus skyrius rinko papildomą medžiagą, o 2008 m. vasario 25 d. raštu prašydamas pareiškėją pateikti atitinkamus medicininius dokumentus kartu pasiūlė jam pateikti prašymą dėl draudimo sumos apskaičiavimo (prie rašto pridėjo neužpildytą prašymo formą). Iš minėtos bylos medžiagos matyti, kad įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokos apskaičiavimo procedūrą inicijavo pareiškėjo darbdavys. Pareiškėjas užpildytą prašymą apskaičiuoti draudimo sumą VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2008 m. balandžio 2 d. Būtent nuo šios datos apeliantas pradeda skaičiuoti VSDF valdybos netinkamą funkcijų vykdymą dėl ko, apelianto nuomone, nepagrįstai ilgai, t.y. 2 metus ir 6 mėnesius užsitęsė VSDFV Vilniaus skyriuje traumos padarinių įvertinimo pagal teisės aktus ir draudimo sumos apskaičiavimo procedūra. Tokią (2 metų ir 6 mėnesių) jo prašymo nagrinėjimo trukmę pareiškėjas skaičiuoja kaip nepertraukiamą procedūrą, kuri, jo manymu, prasidėjo 2008 m. balandžio 2 d. ir tęsėsi iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. (VSDFV Vilniaus skyriaus pranešimo Nr.(10.72)3-49359 apie galutinę apskaičiuotą draudimo sumą). Tačiau iš pirmosios instancijos ištirtų įrodymų visumos matyti, kad vyko keletas prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrų, kurios pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kontekste turi būti vertinamos kiekviena atskirai ir tik po to daromos atitinkamos išvados dėl to, ar atsakovas ir jo teritorinis padalinys pareiškėjo atžvilgiu dėl traumos padarinių įvertinimo ir draudimo sumos apskaičiavimo veikė taip kaip to reikalauja teisės aktai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dėl pareiškėjo 2008 m. balandžio 2 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyrius priėmė 2008 m. balandžio 13 d. sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu (Draudimo sąlygų 3 p.), 2008 m. balandžio 14 d. išvadą Nr.14-456 dėl draudiminio įvykio padarinių įvertinimo ir 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr.6-29-80 dėl draudimo sumos apskaičiavimo. Draudiminio įvykio padariniai pagal Draudimo sumų lentelę buvo įvertinti 25% (37 str. viršutinio žandikaulio lūžimas - 5%; 2 str. 1 p.- subarachnoidiniai kraujo išsiliejimai -10 %; 2 str. 3 pastaba - atlikta kraniotomija -10 %). VSDF valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2008 m. gegužės 8 d. skundą dėl draudimo sumos apskaičiavimo, priėmė 2008 m. liepos 9 d. sprendimą Nr.(11-1)-I-4288, kuriuo remdamasi papildomais dokumentais traumos padarinius pagal Draudimo sumų lentelę įvertino 41%, t.y. 2008 m. balandžio 14 d. išvadoje Nr.14-456 nurodytus draudiminio įvykio padarinius papildė dantų traumos padariniais pagal šios Lentelės 41 ir 42 straipsnių atitinkamus punktus (iš viso +16 %). Minėtu sprendimu VSDF pavedė VSDFV Vilniaus skyriui perskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną draudimo sumą. VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2008 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr.6-29-119 dėl draudimo sumos apskaičiavimo. Šio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas buvo patikrintas teisme pagal pareiškėjo 2008 rugpjūčio 6 d. iškeltą administracinį ginčą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-301-244/2009) pareiškėjo skundą dėl 2008 m. liepos 14 d. sprendimo Nr.6-29-119 panaikinimo atmetė. Reikalavimo panaikinti VSDF 2008 m. liepos 9 d. sprendimą Nr.(11-1)-I-4288 pareiškėjas teisme nebepalaikė. Minėtoje administracinėje byloje iškeltu administraciniu ginču pareiškėjas nesutiko su traumos padarinių įvertinimu, nurodydamas, kad nebuvo įvertinti liežuvio ir akių traumų padariniai. Teismas nustatė, kad pagal pateiktus dokumentus nustatyti tokius padarinius nebuvo pagrindo, tačiau jeigu pareiškėjas pateiks VSDFV Vilniaus skyriui dokumentus, įrodančius randus liežuvyje bei diverguojantį trauminį žvairumą, šie traumos padariniai bus įvertinti papildomai vadovaujantis Draudimo sumų lentele ir gali būti apskaičiuota papildoma draudimo suma. Taigi, kaip matyti iš šio įsiteisėjusio teismo sprendimo, teismas administracinėje byloje Nr. I-301-244/2009 nenustatė, kad VSDF valdybos teritorinio skyriaus veiksmai nustatant traumos padarinius ir apskaičiuojant draudimo sumą neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi rėmėsi pagrįstai. Remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi administracinėje byloje Nr. I-301-244/2009 nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini nagrinėjamoje byloje, nes jau yra nustatyti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad esant minėtoms aplinkybėms konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. liepos 14 d. nėra pagrindo. Pareiškėjo 2008 m. balandžio 2 d. prašymo išsprendimo procedūra laikytina visiškai užbaigta kai įsiteisėjo administracinėje byloje Nr. I-301-244/2009 priimtas teismo sprendimas, kuriuo buvo išspręstas administracinis ginčas dėl pareiškėjo netenkinusio draudimo sumos apskaičiavimo sprendimo (2008 m. liepos 14 d. Nr.6-29-119), priimto sprendžiant minėtą pareiškėjo prašymą. Pažymėtina, kad teismas nepanaikino minėto sprendimo ir konstatavo, kad dėl pareiškėjo nurodytų liežuvio ir akių traumos padarinių, kuriuos nustatyti pagal pateiktus dokumentus atsakovui nebuvo pagrindo, pareiškėjui pateikus papildomus dokumentus bus atliktas vertinimas ir galimas papildomos draudimo sumos apskaičiavimas.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad praėjus daugiau nei trims mėnesiams po to kai įsiteisėjo administracinėje byloje Nr. I-301-244/2009 priimtas sprendimas teismo sprendimas, pareiškėjas dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. traumos padarinių (liežuvio, regos) įvertinimo VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDF valdybai laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. liepos 12 d. teikė naujus prašymus su atitinkamais priedais, o atsakovas ir jo teritorinis skyrius priėmė atitinkamus sprendimus. Taigi sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo yra reikšmingas laikotarpis nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki paskutinio su šiais prašymais susijusio sprendimo priėmimo dienos - 2010 m. rugpjūčio 11 d. Todėl turi būti nustatyta, ar atsakovas ir jo teritorinis padalinys, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus ir skundus dėl liežuvio ir akių traumų padarinių nustatymo ir draudimo sumos apskaičiavimo šiuo laikotarpiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, ar veikė taip kaip to reikalauja įstatymai. Kadangi laikotarpiu nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo įsiteisėjimo (įsiteisėjo per 14 dienų, kadangi nebuvo apskųstas) iki 2010 m. balandžio 1 d. nei VSDF valdyba nei jos teritorinis skyrius neturėjo jokių neišspręstų pareiškėjo prašymų ar skundų, todėl neturėjo pareiškėjo atžvilgiu atlikti kokius nors veiksmus. Taigi dėl šio laikotarpio atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo konstatavimas negalimas.

Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. liepos 12 d. pareiškėjas pateikė VSDF valdybai du prašymus (2010 m. balandžio 1 d. ir 2010 m. liepos 12 d.) dėl traumos padarinių įvertinimo ir draudimo sumos apskaičiavimo. Kadangi pagal Draudimo sąlygų 15 punktą sprendimus dėl draudimo sumos nustatymo priima VSDF valdybos teritoriniai skyriai, o atsakovas prašymus dėl draudimo sumos perskaičiavimo teikė ne tam pagal kompetenciją viešojo administravimo subjektui, VSDF valdyba šiuos prašymus su priedais pagrįstai ir teisėtai persiuntė nagrinėti teritoriniam Vilniaus skyriui. Šiuose raštuose, be kita ko, VSDF valdyba nurodė teritoriniam skyriui apie priimtus sprendimus informuoti pareiškėją ir Fondo valdybos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyrių, t.y. pasiliko kontrolės funkciją.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia nuo 2008 metų neteikęs atsakovui ir jo teritoriniam skyriui jokių kitų dokumentų, kurie nebuvo pateikti pirmąjį kartą, t.y. 2008 metais, siekiant patikrinti šių apelianto argumentų pagrįstumą, būtina išanalizuoti pareiškėjo 2010 m. balandžio 1 d. ir 2010 m. liepos 12 d. prašymų turinį ir jų priedus, taip pat nustatyti, ar kurie nors iš prie šių prašymų pridėtų dokumentų buvo pateikti ir vertinami sprendžiant pareiškėjo 2008 m. balandžio 2 d. prašymą ir sprendžiant ginčą administracinėje byloje Nr. I-301-244/2009.

2010 m. balandžio 1 d. prašymu pareiškėjas prašė peržiūrėti nustatytą draudimo išmoką dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. traumos padarinių (41 %), kadangi atitinkamuose dokumentuose pagal kuriuos buvo nustatyti traumos padariniai nebuvo įrašyta apie liežuvio ir akių traumas ir nebuvo už jas kompensuota. Šie prašymo argumentai patvirtina, jog pats pareiškėjas, kreipdamasis dėl neįvertintų traumos padarinių įvertinimo, pripažino, jog iki šio prašymo pateikimo dėl prašomų įvertinti padarinių nebuvo tinkamų minėtas traumas patvirtinančių medicininių dokumentų. Šiame prašyme pareiškėjas nurodė pridedantis papildomus dokumentus ir kartu su prašymu pateikė: 1) 2008 m. vasario 6 d. odontologinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį su UAB „Vilniaus odontologijos klinika;2) VšĮ „Šeškinės poliklinika“ fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus išrašą iš medicininių dokumentų (epikrizę dėl gydymosi nuo 2008 m. vasario 26 d. iki 2008 m. kovo 20 d.); 3) UAB „Vilniaus odontologijos klinika išrašus iš medicininių dokumentų (2008 m. kovo 6 d., 2008 m. rugsėjo 22 d., 2008 m. spalio 7 d., 2009 m. gruodžio 7 d.); 4) KMUK Neurologijos klinikos Galvos smegenų traumų skyriaus išrašus iš medicininių dokumentų (2007 m. rugsėjo 17 d. ligos istorijos Nr.CP-1245739-1/07 ir 2007 m. gruodžio 29 d. ligos istorijos Nr.CP-1245739-2/07); 5) VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikos ligos istorijos Nr.7-24339 išrašą, kuriame yra 2007 m. spalio 23 d. - 2007 m. gruodžio 5 d. laikotarpio įrašai. Pažymėtina, kad ligos istorijos Nr.CP-1245739-1/07 išraše nurodant datą 2007 m. rugsėjo 17 d. yra akivaizdus rašymo apsirikimas, nes pagal kitus įrašus matyti, kad pareiškėjas buvo hospitalizuotas 2007 m. rugsėjo 20 d., įrašai dėl ligonio būklės baigiasi 2007 m. rugsėjo 27 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-301-244/2009) konstatuota, kad epikrizė, kuria remiasi pareiškėjas surašyta 2007 m. gruodžio 11 d. (VšĮ VUL Santariškių klinikos Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro ligos istorijos Nr.7-24339 epikrizė), t.y. nepraėjus Draudimo sumų lentelės 20 straipsnyje nustatytam 3 mėnesių po traumos terminui, kuris yra reikalingas trauminio žvairumo, diplopijos (dvejinimosi) kaip draudiminio įvykio padarinių konstatavimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, esą atsakovas, skaičiuodamas draudimo sumą pagal 2008 m. balandžio 2 d. prašymą, neįvertino minėtoje epikrizėje užfiksuoto akių divergavimo, ir konstatavo, kad atsakovas skaičiuodamas draudimo sumą pagal šį pareiškėjo prašymą, rėmėsi vėliau išduotais medicininiais dokumentais, kuriuose trauminis žvairumas, diplopija (dvejinimasis) nėra diagnozuoti. Tame pačiame sprendime dėl liežuvio traumos teismas konstatavo, kad 2007 m. gruodžio 11 d. VšĮ VUL Santariškių klinikos Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro ligos istorijos Nr.7-24339 epikrizėje nurodyta, kad Č. S. 2007 m. spalio 23 d. ir 24 d. (praėjus mėnesiui po traumos) buvo konsultuotas gydytojo ototorinolaringologo, kuris konstatavo, kad po traumos buvo susiūtas liežuvis, žaizda sugijusi ir pašalinti siūlai. Teismas konstatavo, kad apie randus liežuvyje praėjus mėnesiui po traumos nėra jokių duomenų, jų nėra ir vėlesniuose medicininiuose dokumentuose (CMEK 2008 m. kovo 14 d. ligos liudijime Nr.837, 2008 m.kovo 14 d. pažymoje Nr.841, VšĮ „Šeškinės poliklinika“ 2008 m. balandžio 1 d. pažymoje apie traumą). Atsižvelgęs į tai, teismas minėtame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino liežuvio traumos padarinių.

Palyginus atsakovo pateiktus į administracinę bylą Nr. I-301-244/2009 dokumentus, kuriais remiantis buvo apskaičiuota draudimo suma pagal pareiškėjo 2008 m. balandžio 2 d. prašymą, su dokumentais, kuriuos pareiškėjas pateikė kartu su 2010 m. balandžio 1 d. prašymu, nustatyta, kad su šiuo prašymu pareiškėjas pakartotinai pateikė tik KMUK Neurologijos klinikos Galvos smegenų traumų skyriaus išrašus iš ligos istorijų Nr.CP-1245739-1/07 ir Nr.CP-1245739-2/07. Kitų prie 2010 m. balandžio 1 d. prašymo pridėtų medicininių dokumentų pareiškėjas anksčiau nebuvo pateikęs.

2010 m. liepos 12 d. prašymu pareiškėjas prašė peržiūrėti akių traumos padarinius. Prie šio prašymo pridėjo: 1) Neurologijos centro Neurologų konsultacijų kabineto 2010 m.sausio 22 d. išrašą iš medicininių dokumentų (apskaitos kortelę Nr.V10-1937); 2) VRM Medicinos centro 2010 m. gegužės 24 d. atsakymą Nr.45R-782 į pareiškėjo 2010 m. gegužės 20 d. prašymą; 3) KMUK 2010 m. gegužės 18 d. atsakymą Nr.G-(1.29)-63, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2010 m. gegužės 13 d. prašymą, su priedu – gydymo stacionare istorija Nr.NP-1245739-2/2007; 4) VšĮ VUL Santariškių klinikų Centro filialo Konsultacijų poliklinikos 2010 m. birželio 2 d. išrašą ir 2010 m. gegužės 31 d. siuntimą tirti; 5) Akių ligų gydymo centro 2010 m. birželio 2 d. atlikto tyrimo medžiagą; 6) KMUK Neurologijos klinikos Galvos smegenų traumų skyriaus išrašą iš ligos istorijos Nr.CP-1245739-2/07. Vien iš šių dokumentų surašymo datų matyti, kad dauguma iš jų negalėjo būti pateikti 2008 metais. Kartu su 2010 m. liepos 12 d. prašymu pareiškėjas pakartotinai pateikė tik vieną dokumentą - ligos istorijos Nr.CP-1245739-2/07 išrašą (jis buvo pateiktas ir 2008 m. ir kartu su 2010 m. balandžio 1 d. prašymu).

Darytina išvada, kad 2010 m. balandžio 1 d. ir 2010 m. liepos 12 d. prašymų turinys ir jų priedai, priešingai nė teigia apeliantas, patvirtina, kad pareiškėjas su šiais prašymais pateikė atsakovui naujus medicininius dokumentus dėl liežuvio ir akių traumų padarinių įvertinimo, kurie nebuvo pateikti 2008 metais, ir atsižvelgiant į šiuos dokumentus pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriuje buvo apskaičiuotos papildomos draudimo sumos.

Dėl pareiškėjo 2010 m. balandžio 1 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr.(10.72) 3 -26715 nusprendė apskaičiuoti pareiškėjui papildomą draudimo sumą ir apie tai informavo pareiškėją. Kaip matyti iš byloje esančios 2010 m. balandžio 19 d. išvados dėl draudiminio įvykio padarinių Nr.456, papildomai buvo įvertintas draudiminio įvykio padarinys - liežuvio randas (Draudimo sąlygų lentelės 40 straipsnio 1 p., mokėtina draudimo suma 3%). Remiantis šia išvada 2010 m. balandžio 23 d. buvo priimtas sprendimas Nr.6-29-35 dėl papildomos draudimo sumos apskaičiavimo, pareiškėjas apie tai informuotas tos pačios dienos pranešimu Nr. Nr.6-29-35.

Pagal Draudimo sąlygų lentelės 40 straipsnio pastabą randų buvimas, kurį sukėlė liežuvio, burnos ertmės sužalojimas, turi būti nustatomas ne anksčiau kaip po mėnesio nuo traumos dienos. Po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-301-244/2009), kuriame nurodyta dėl kokių priežasčių VSDF Vilniaus skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo 2008 m. balandžio 2 d. prašymą iš pateiktų medicininių dokumentų neturėjo pagrindo nustatyti liežuvio traumos padarinius, Draudimo sąlygų lentelės 40 straipsnio pastabą atitinkančius medicininius dokumentus pareiškėjas pateikė atsakovui su 2010 m. balandžio 1 d. prašymu (UAB „Vilniaus odontologijos klinika 2008 m. spalio 7 d. išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame yra nurodyta, kad siūlė liežuvyje, kuris buvo susiūtas po traumos, sugijusi, likęs randas; analogiškai nurodyta tos pačios Klinikos 2009 m. gruodžio 9 d. išraše iš medicininių dokumentų). Gavęs minėtą teisės akto reikalavimą atitinkančius dokumentus, VSDFV Vilniaus skyrius įvertino liežuvio traumos padarinius ir apskaičiavo papildomą draudimo sumą. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad VSDFV Vilniaus skyrius turėjo faktinį pagrindą ir teisinį pagrindą nustatyti pareiškėjo liežuvio traumos padarinius ir apskaičiuoti dėl šių padarinių mokėtiną draudimo sumą anksčiau nei gavo pareiškėjo 2008 m. balandžio 1 d. prašymą ir kartu su juo pateiktus medicininius dokumentus. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo prieiti prie išvados, kad atsakovas ir jo teritorinis padalinys dėl pareiškėjo liežuvio rando padarinių įvertinimo ir draudimo sumos nustatymo veikė ne pagal teisės aktų reikalavimus.

Pažymėtina, kad dėl pareiškėjo 2010 m. balandžio 1 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyrius priėmė dar vieną sprendimą. Pareiškėjui 2010 m. gegužės 11 d. pateikus VSDF valdybai prašymą informuoti už kokius padarinius apskaičiuota papildoma draudimo suma, kadangi 2010 m. balandžio 23 d. pranešime Nr. Nr.6-29-35 tai nėra nurodyta. VSDF valdyba, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, priėmė 2010 m. birželio 9 d. sprendimą Nr.(11.1) I-3415. VSDF valdyba ištaisė teritorinio padalinio 2010 m. balandžio 23 d. pranešimo Nr.6-29-35 turinio trūkumą ir paaiškino pareiškėjui, kad papildoma mokėtina draudimo suma (3 %) jam yra apskaičiuota įvertinus liežuvio randą. Be to, VSDF valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo kartu su 2010 m. balandžio 1 d. prašymu pateiktus papildomus dokumentus patikrino pareiškėjo prašymo argumentų pagrįstumą dėl dantų ir akių traumų padarinių vertinimo. Pagrindo koreguoti dantų traumos padarinius atsakovas nenustatė, tačiau nustatė, kad pagal pareiškėjo papildomai pateiktus medicininius dokumentus jam yra diagnozuotas trauminis žvairumas ir dvejinimasis akyse, šie padariniai turi būti vertinami pagal Draudimo sąlygų lentelės 11 straipsnį atsižvelgiant į 20 straipsnio pastabą. Dėl regos susilpnėjimo pagal medicininius dokumentus nustatė, kad kairės akies regėjimo aštrumas iki ir po traumos nepakitęs, todėl tai įvertinti kaip draudiminio įvykio padarinį pagrindo nėra, o dešinės akies traumos padarinius yra pagrindas vertinti pagal Draudimo sąlygų lentelės 20 straipsnį. Atsakovas 2010 m. birželio 9 d. sprendimu Nr.(11.1) I-3415 pavedė VSDFV Vilniaus skyriui įvertinti draudiminio įvykio padarinius dėl trauminio žvairumo, dvejinimosi akyse ir dešinės akies regėjimo susilpnėjimo, apie papildomai apskaičiuotą draudimo sumą iki 2010 m. birželio 23 d. informuoti pareiškėją ir Fondo valdybą raštu. Vykdydamas VSDF valdybos pavedimą VSDFV Vilniaus skyriaus įvertino akių traumos padarinius ir 2010 m. birželio 17 d. sprendimu Nr.6-29-45 pareiškėjui buvo apskaičiuota papildoma (25%) draudimo suma ir tą pačią dieną apie tai informuotas pareiškėjas. Ši papildoma draudimo suma buvo apskaičiuota įvertinus traumos padarinius dvejinimą akyse ir trauminį žvairumą, atsižvelgiant į VšĮ „Šeškinės poliklinika“ fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus išrašą iš medicininių dokumentų (epikrizę dėl gydymosi nuo 2008 m. vasario 26 d. iki 2008 m. kovo 20 d.), kadangi šiame medicininiame dokumente yra duomenys apie akių traumos padarinius, kurie užfiksuoti praėjus nuo traumos ne anksčiau kaip 3 mėnesiams ir ne vėliau kaip metai nuo traumos dienos (Draudimo sąlygų lentelės 20 straipsnio 1 pastaba). 2010 m. liepos 12 d. prašymu pareiškėjas prašė VSDF valdybą dar kartą peržiūrėti akių traumos padarinius, pridėdamas pirmiau minėtus papildomus dokumentus ir nurodydamas, kad dėl traumos yra susilpnėjęs regėjimas ne tik dešiniąja, bet ir kairiąją akimi, o šie padariniai nėra įvertinti. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. (10.72) 3-49359 šio pareiškėjo prašymo nepatenkino remdamasis Draudimo sąlygų lentelės 20 straipsnio nuostata, kad vertinamas regėjimo susilpnėjimas, nustatytas ne anksčiau kaip 3 mėnesiai ir ne vėliau kaip metai nuo traumos. Atsižvelgiant į šią teisės akto nuostatą kitoks padarinių vertinimas nėra galimas. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. (10.72) 3-49359 neskundė.

Minėtos byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo argumentus, jog traumos padarinių įvertinimo ir draudimo sumų apskaičiavimo procesas užsitęsė 2 metus ir 6 mėnesius. Pasibaigus ginčo sprendimo dėl pirmojo pareiškėjo prašymo (2008 m. balandžio 2 d.) procedūrai, pareiškėjas iki 2010 m. balandžio 1 d. nepateikė atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui jokių papildomų dokumentų ir prašymų dėl papildomo traumos padarinių vertinimo, o 2004 m. balandžio 1 d. ir 2004 m. liepos 12 d. pateikti prašymai buvo išspręsti atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus papildomus medicininius dokumentus ir priimti jam palankūs sprendimai. Kadangi pagal Draudimo sąlygų lentelėje įtvirtintus draudiminio įvykio padarinių vertinimo kriterijus atitinkamų draudiminio įvykio padarinių buvimo ar nebuvimo pripažinimas yra siejamas su jų užfiksavimu atitinkamuose medicininiuose dokumentuose, o kai kuriais atvejais yra nustatytas reikalavimas atitinkamas organizmo funkcijas patikrinti per atitinkamus terminus po traumos („ne anksčiau kaip“ ir „ne vėliau kaip“), todėl esant keliems draudiminio įvykio padariniams visų padarinių įvertinimas vienu metu ne visada yra objektyviai įmanomas. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes draudiminio įvykio padariniai susiję su įvairių funkcijų pakenkimu. Pagal Draudimo sąlygų lentelę kai kurių draudiminio įvykio padarinių (burnos, akių) įvertinimui VSDFV Vilniaus skyriui buvo reikalingi papildomi duomenys atlikus funkcijų medicininį patikrinimą, o tai galėjo atlikti tik pats pareiškėjas. Teisės aktai nenustato, kad draudiminio įvykio padarinių įvertinimas turi būti atliktas būtent vienu administraciniu aktu. Dėl išvardytų priežasčių nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad visų jam kilusių draudiminio įvykio padarinių įvertinimo procedūra turėjo būti atlikta per 30 dienų nuo jo pirmojo kreipimosi (2008 m. vasario 4 d.).

Nėra pagrindu sutikti ir su apelianto argumentu, esą VSDFV Vilniaus skyrius nevykdė Draudimo sąlygų 10 punkto reikalavimo skirti medicininę ekspertizę. Pirmiausia pažymėtina, kad šiame Draudimo sąlygų punkte yra įtvirtinta VSDFV teritorinio skyriaus teisė kreiptis į medicininės ekspertizės komisijas, o ne pareiga. Tarp Draudimo sąlygų 17 punkte išvardytų ekspertizės komisijų yra VRM Medicinos centro CMEK, kuri atliko pareiškėjo medicininę ekspertizę ir sprendžiant dėl traumos padarinių įvertinimo šios ekspertizės išduotas pareiškėjui 2008 m. kovo 14 d. ligos liudijimas Nr.837 buvo vienas iš medicininių dokumentų, kuriais remiantis buvo vertinti draudiminio įvykio padariniai.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė įrodymų, rėmėsi tik vienos bylos šalies (atsakovo) argumentais, nemotyvavo sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1 d.) ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m.lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismo sprendime yra būtinieji motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.), išspręsti visi pareiškėjo pagrindiniai reikalavimai, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis. Tačiau teisėjų kolegija patikrinusi bylą nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui nebuvo padaryta žala. Teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog kai kuriais atvejais VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDF valdyba sprendžiant pareiškėjo prašymus laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. prašymo pateikimo iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo priėmimo veikė ne taip kaip to reikalauja teisės aktų reikalavimai ir tuo pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Pagal Draudimo sąlygų 15 punktą 10 darbo dienų terminas sprendimui dėl draudimo sumos mokėjimo priimti turi būti skaičiuojamas nuo dokumentų gavimo VSDFV teritoriniame skyriuje dienos. Kaip matyti iš spaudų ant prašymų su priedais persiuntimo raštų, pareiškėjo 2010 m. balandžio 1 d. prašymą VSDFV Vilniaus skyrius gavo 2010 m. balandžio 6 d., 2010 m. liepos 12 d. prašymą – 2010 m. liepos 26 d. Šiuos prašymus VSDF Vilniaus skyrius išsprendė per ilgesnius terminus nei nustatyta Draudimo sąlygų 15 punkte. Sprendimą dėl draudimo sumos apskaičiavimo pagal 2010 m. balandžio 6 d. gautą prašymą priėmė 3 darbo dienomis vėliau (2101 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr.6-29-35), o dėl 2010 m. liepos 26 d. gauto prašymo 2 darbo dienomis vėliau (2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. Nr.(10.72) 3 - 49359), nei nustato Draudimo sąlygų 15 punktas. Išvadoms, kad VSDFV Vilniaus skyrius vilkino šių pareiškėjo prašymų išsprendimą nėra pagrindo, tačiau termino pažeidimas yra pasikartojantis ir jis vertintinas kaip pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimas, kad jo prašymus viešojo administravimo subjektas išspręstas per teisės aktų nustatytą terminą.

Byloje nustatyta, kad visi VSDFV Vilniaus skyriaus priimti sprendimai dėl papildomų draudimo sumos apskaičiavimo pareiškėjui yra be motyvų, t.y. neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Minėtuose sprendimuose nurodomos tik papildomai apskaičiuotos sumos, tačiau nėra duomenų apie tai kokie būtent traumos padariniai įvertinti ir už kurių padarinių įvertinimą apskaičiuotos papildomos draudimo sumos. Tokių duomenų nėra ir šių sprendimų prieduose - draudimo sumų skaičiavimo lentelėse. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjas 2010 m. gegužės 10 d. prašymu kreipėsi į VSDF valdybą, prašydamas paaiškinti už kuriuos būtent traumos padarinius VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr.6-29-35 apskaičiavo papildomą draudimo sumą, nes pareiškėjas kreipėsi dėl kelių skirtingų padarinių vertinimo. VSDF valdyba vykdydama vidaus administravimą ir atlikdama Fondo valdybos teritorinių skyrių efektyvaus ir kokybiško darbo kontrolės vykdymo funkciją yra kompetentinga pareikalauti ir užtikrinti, kad jai pavaldūs teritoriniai skyriai individualius administracinius aktus priimtų laikydamiesi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kad piliečiams nebūtų pagrindo skųstis dėl to, kad priimtas sprendimas yra be motyvų ir dėl to nesuprantamas. Byloje nėra duomenų, kad VSDF valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2010 m. gegužės 10 d. skundą dėl nemotyvuoto sprendimo ir pavesdama atlikti kai kurių traumos padarinių įvertinimą, nurodė teritoriniam skyriui priimant sprendimus laikytis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad kitas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas dėl papildomos draudimo sumos apskaičiavimo (2010 m. birželio 17 d. Nr.6-29-45) yra lygiai toks pat (be motyvų) kaip ir ankstesnis dėl kurio pareiškėjas teikė atsakovui 2010 m. gegužės 10 d. skundą ir prašė informuoti apie sprendimo priėmimo motyvus.

Sprendimas dėl draudimo sumos apskaičiavimo yra individualus administracinis aktas ir turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Sprendimo motyvų nenurodymas viešojo administravimo subjektui priimant individualų administracinį aktą pažeidžia įstatymus, apsunkina asmens teisę ginti savo galimai teises ir negali būti toleruojamas.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nemotyvuoti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai iš kurių turinio nėra aišku kurie būtent traumos padariniai yra įvertinti, o kurie neįvertinti, pareiškėjui sukėlė tam tikrų nepatogumų, neigiamų emocijų, neaiškumų dėl ko jam teko papildomai kreiptis į atsakovą. Minėtos aplinkybės, o taip pat tai, kad VSDF valdybos teritorinis padalinys - VSDFV Vilniaus skyrius priėmė pirmiau minėtus sprendimus dėl draudimo sumos apskaičiavimo pažeisdamas nustatytus terminus, suteikia teisėjų kolegijai pagrindą padaryti išvadą kad VSDFV Vilniaus skyrius, nagrinėdamas pirmiau minėtus pareiškėjo prašymus ir priimdamas sprendimus, neveikė taip kaip turėjo veikti pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį ir Draudimo sąlygų 15 punktą. Šiems pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams (neturtinei žalai) kompensuoti teisėjų kolegijos vertinimui yra proporcinga 500 Lt suma.

Tenkinti pareiškėjo reikalavimą ta apimtimi, kuria jis prašė priteisti turtinę žalą, nėra pagrindo. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reiškiant reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo nepakanka teiginio, jog buvo padaryta tokio pobūdžio žala, nes žalos nustatymui taip pat galioja įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 57 straipsnyje. Turtinės žalos atsiradimo faktas nagrinėjamu atveju nenustatytas. Pareiškėjo pateikti laikotarpio nuo 2008 m.rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. vasario 14 d. kuro pirkimo kvitai, patvirtinantys kuro pirkimo faktus, negali būti vertinami kaip įrodymai, jog pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą. Pateikti į bylą dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas kitoje administracinėje byloje turėjo teismo išlaidų (sumokėjo žyminį mokestį, taip pat už atstovavimą advokatui) taip pat negali būti įrodymu, patvirtinančiu, kad pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą. Dėl proceso išlaidų atlyginimo sprendžiama ABTĮ 44 straipsnio nustatyta tvarka toje byloje su kuria tos išlaidos susiję.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies priteisinat pareiškėjui 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Byla dalyje dėl pripažinimo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos toleravo administracinės procedūros tęsimą du metus ir šešis mėnesius, nutrauktina (ABTĮ 101 str.1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo Č. S. (Č. S.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui Č. S. (Č. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 500 (penki šimtai) litų neturtinei žalai atlyginti.

Bylą dalyje dėl pripažinimo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažeidė savo pagrindinę pareigą, nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasRičardas Piličiauskas