Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-09 · Civilinė byla Nr. 2A-1190-585/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-09
Bylos Nr.
2A-1190-585/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka (pran.), Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
Atsakovas
O. M.
Ieškovas
L. S.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos numeris 2A-1190-585/2014
Teisminio proceso numeris 2-68-3-04682-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Onos Gasiulytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui O. M. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama inter alia priteisti iš atsakovo išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui įsiskolinimą, pinigine išraiška sudarantį 14 400 Lt. Ieškovė paaiškino, jog šalys, nesudariusios santuokos, gyveno kartu ir šalims gimė dukra. Šalys nuo 2005 metų gyvena skyrium, atsakovas nuo to momento, kai šalys pradėjo gyventi skyrium, visiškai neprisideda prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo. Pasak ieškovės, šalių nepilnamečio vaiko mėnesiniams poreikiams patenkinti reikia 1 000 Lt.

Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino ieškinio dalį, inter alia sutiko sumokėti išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui įsiskolinimą, pinigine išraiška sudarantį 9000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį ir inter alia priteisė šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovo 14 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis, sprendė, jog pilnaverčiam šalių nepilnamečio vaiko gyvenimui ir ugdymui, kitų poreikių tenkinimui kas mėnesį yra būtina ne mažesnė kaip 900 Lt suma. Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus faktinius duomenis inter alia nustatė šias faktines aplinkybes: ieškovė yra darbinga bedarbė, nuo 2012 m. vasario 15 d. registruota Darbo biržoje; ieškovė nuosavybės teise nevaldo nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, neturi kitų išlaikytinių; atsakovas nuo 2012 m. gruodžio 5 d. buvo bedarbis, registruotas Darbo biržoje, atsakovui buvo skirta 326 Lt nedarbo draudimo išmoka; atsakovas nuo 2011 m. gruodžio 1 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. fiksuotas atsakovo nedraudiminis laikotarpis; atsakovas nuo 2013 m. balandžio 4 d. dirbo pagalbiniu darbininku uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), vidutinis atsakovo darbo užmokestis sudarė 502 Lt; atsakovas nuo 2013 m. gegužės 30 d. dirba santechniku uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), atsakovo darbo užmokestis – 1 200 Lt per mėnesį (neišskaičiavus mokesčių); atsakovas 2013 metų gegužės mėnesio pradžioje buvo skolingas 579 Lt už į butą patiektą šilumos energiją, be to, buvo skolingas už suteiktas paslaugas; atsakovas naudojosi bendrovių, teikiančių kreditus, paslaugomis, 2012 metais pasiskolino 1 500 Lt; atsakovas nuosavybės teise valdo butą / patalpą su bendrojo naudojimo patalpomis; atsakovas nuosavybės teise nevaldo transporto priemonių, atsakovas neturi kitų išlaikytinių. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog šalys turi panašias galimybes teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, tarp šalių nekilo ginčo dėl atsakovo išlaikymo įsiskolinimo vaikui fakto: ieškovė paaiškino, jog atsakovas nuo 2006-2007 metų neteikė vaikui išlaikymo, atsakovas pripažino įvardytą aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis ir nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, jog šalių galimybės teikti vaikui išlaikymą ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. vasario 8 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos – 2013 m. vasario 8 d.) taip pat buvo vienodos, ir konstatavo esant pagrindą visa apimtimi patenkinti ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo šalių nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovo 14 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti įvardytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priteisti šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovo 9 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad būtų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, bylojančios apie šalių vaiko poreikius, egzistavusius nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2013 m. vasario 8 d., kiekvienos šalies turtinę padėtį, buvusią aukščiau įvardytu laikotarpiu, būtiną vaiko išlaikymo dydį, šiuo neveikimu pažeisdamas Civilinio kodekso 3.200 straipsnio ir Civilinio proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo taisykles. Atsakovo vertinimu, nėra aišku, kokiais kriterijais remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalių nepilnamečio vaiko kasmėnesiniams poreikiams, egzistavusiems ginčo laikotarpiu, patenkinti reikėjo 800 Lt. Atsakovo teigimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovo turtinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo sunki, be to, atsakovo sunkią turtinę padėtį patvirtina ir tas faktas, jog atsakovui yra teikiama antrinė teisinė pagalba, valstybei visa apimtimi kompensuojant teisinės pagalbos išlaidas. Atsakovo turtinė padėtis ilgą laiko tarpą, įskaitant ginčo laikotarpį, nekito – atsakovas gaudavo mažesnį nei minimalų darbo užmokestį arba buvo bedarbis. Pasak atsakovo, sunkios turtinės padėties susidarymą lėmė ne atsakovo piktnaudžiavimas, o objektyvios aplinkybės. Atsakovas nevengė dirbti, praradęs darbą, susirasdavo kitą darbą, keitė darbovietes siekdamas gauti didesnį darbo užmokestį. Atsakovo teigimu, jis ginčo laikotarpiu nebuvo finansiškai pajėgus teikti šalių nepilnamečiam vaikui 400 Lt išlaikymą. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovės turtinė padėtis ginčo laikotarpiu liko neatskleista. Anot atsakovo, ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ieškovės darbo užmokestis, iki ji neteko darbo, buvo 1 400 – 1 500 Lt, be to, paaiškino, kad ji ginčo laikotarpiu nesikreipė į atsakovą dėl išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui teikimo, nes nebuvo būtinybės, kas, atsakovo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog ieškovės turtinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo geresnė negu atsakovo turtinė padėtis, vadinasi, ieškovė ginčo laikotarpiu galėjo daugiau negu atsakovas prisidėti prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo. Pasak atsakovo, tuo atveju, jeigu atsakovas turės sumokėti šalių nepilnamečiam vaikui 14 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą, jis negalės patenkinti savo būtinųjų poreikių, nes kiekvienam mėnesiui tenkanti vaiko išlaikymo našta sudarys 717 Lt (450 Lt periodinis išlaikymas + 267 Lt išlaikymo įsiskolinimas), vadinasi, atsakovo kasmėnesinių poreikių tenkinimui beliks 253 Lt.

Šalies argumentai

Ieškovė, atsiliepdama į atsakovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas yra darbingo amžiaus darbingas asmuo, turintis paklausią specialybę, bet, ieškovės teigimu, vengiantis dirbti. Pasak ieškovės, atsakovas nuslėpė tą faktą, jog ginčo laikotarpiu pardavė jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą – buto dalį, kurią paveldėjo mirus tėvams. Ieškovės teigimu, atsakovas visą laiką ignoravo šalių nepilnametį vaiką, tuo atveju, jeigu būtų elgęsis kitaip, nekeltų klausimo, kokie buvo ir yra šalių nepilnamečio vaiko poreikiai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovo apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovo 14 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą. Apeliantas pripažįsta tą faktą, jog jis laikotarpiu, už kurį buvo priteistas ginčo išlaikymo įsiskolinimas, tai yra nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2013 m. vasario 8 d. (toliau tekste – ir ginčo laikotarpis), neteikė šalių nepilnamečiam vaikui išlaikymo, bet nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu priteista išlaikymo įsiskolinimo suma, be kita ko, teigdamas, jog jis ginčo laikotarpiu nebuvo finansiškai pajėgus teikti šalių nepilnamečiam vaikui periodinį (kasmėnesinį) 400 Lt išlaikymą.

Kasacinio teismo praktika, ką teisingai pažymėjo apeliantas, byloja, jog išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus; reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl, nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl Civilinio kodekso 3.200 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007).

Viena vertus, skundžiamo teismo sprendimo analizė sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo tą sprendimo dalį, kurią skundžia apeliantas, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvardytas procesinis pažeidimas gali būti pašalintas šios bylos apeliaciniame procese.

Byloje apelianto pripažįstamais faktais (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 punktas) jau buvo nustatyta, jog apeliantas ginčo laikotarpiu visiškai neprisidėjo prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo, vadinasi, viena ieškovė ginčo laikotarpiu vykdė prigimtinę nepilnamečio vaiko išlaikymo pareigą, kurią pagal įstatymą privalo vykdyti abu vaiko tėvai (Civilinio kodekso 3.155-3.156 straipsniai ir 3.192 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktika byloja, jog, siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu; visais atvejais svarbu užtikrinti, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko vystymosi sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005); vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010).

Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji kasmėnesinių šalių nepilnamečio vaiko poreikių, egzistavusių ginčo laikotarpiu, patenkinimui skirdavo 800-850 Lt (b. l. 126). Pažymėtina, jog, ką patvirtina teismo posėdžio, vykusio 2013 m. rugsėjo 25 d., protokolas (b. l. 125-129), apeliantas neginčijo įvardyto ieškovės teiginio.

Bylos duomenimis (b. l. 5, 32) nustatyta, jog šalių nepilnamečiam vaikui ginčo laikotarpio pradžioje buvo beveik dešimt metų, šio laikotarpio pabaigoje – beveik trylika metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių nepilnamečio vaiko amžių, buvusį ginčo laikotarpiu, į tą faktinę aplinkybę, jog šalių nepilnametis vaikas ginčo laikotarpio pradžioje jau lankė mokyklą, kasmėnesinių minimaliųjų ir kartu būtinųjų šalių nepilnamečio vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui ir laisvalaikiui, egzistavusių ginčo laikotarpiu, patenkinimui buvo būtina bent 800 Lt suma.

Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, laikosi pozicijos, jog ieškovės turtinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo geresnė negu apelianto turtinė padėtis įvardytu laikotarpiu, todėl, pasak apelianto, ieškovė turėjo didesne dalimi negu apeliantas prisidėti prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro ir Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) byloja, jog ieškovė ginčo laikotarpiu nuosavybės teise nevaldė ir nevaldo nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto – transporto priemonių. Bylos duomenys – Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. kovo 21 d. pažyma (b. l. 28) – patvirtina, jog ieškovė nuo 2012 m. vasario 15 d. buvo (yra) įregistruota darbo biržoje, ieškovės paaiškinimais, adresuotais pirmosios instancijos teismui (b. l. 126), nustatyta, jog, pirma, ieškovė, iki tapdama bedarbe, gaudavo maždaug 1 500 Lt darbo užmokestį, antra, ieškovė ginčo laikotarpiu neturėjo ir neturi kitų išlaikytinių. Bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė nepateikė duomenų, bylojančių, kad ji ginčo laikotarpiu turėjo kreditorinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims.

Bylos duomenys (b. l. 40-41, 62) patvirtina, jog apeliantas ginčo laikotarpiu nuosavybės teise valdė ir tebevaldo vieną nekilnojamojo turto objektą – butą / patalpą – kambarį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė (2007 m. liepos 31 d. duomenimis) – 25 900 Lt. Apeliantas, kaip ir ieškovė, ginčo laikotarpiu nuosavybės teise nevaldė ir nevaldo transporto priemonių (b. l. 60). Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis yra įgijęs santechniko specialybę (b. l. 127). Bylos duomenimis (b. l. 39, 65-68) nustatyta, jog, pirma, apeliantas laikotarpiais nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. (apeliantui 2012 metų balandžio 28 ir 29 dienomis nebuvo taikoma valstybinio socialinio draudimo apsauga, kas sudaro pagrindą spręsti, jog apeliantas nedirbo įvardytomis dienomis) dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) (buvęs pavadinimas – (duomenys neskelbtini)), antra, apeliantas laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gegužės 13 d. buvo registruotas darbo biržoje, trečia, apeliantas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. (apeliantui laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 11 d., nuo liepos 17 d. iki liepos 31 d., nuo rugsėjo 10 d. iki rugsėjo 17 d., nuo spalio 1 d. iki spalio 4 d., nuo lapkričio 12 d. iki 16 d., lapkričio 19 ir 23 dienomis bei laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. nebuvo taikoma valstybinio socialinio draudimo apsauga, kas sudaro pagrindą spręsti, jog apeliantas nedirbo įvardytais laikotarpiais ir dienomis) dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), ketvirta, apeliantas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. buvo registruotas darbo biržoje. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis ginčo laikotarpiu neturėjo ir neturi kitų išlaikytinių (b. l. 127). Apelianto pirmosios instancijos teisme pateikti duomenys (b. l. 69-72) patvirtina, jog jis ginčo laikotarpiu turėjo kreditorinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Apeliantas, ką patvirtina bylos medžiagos analizė, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo sveikata ginčo laikotarpiu buvo sutrikusi, jis buvo (iš dalies) nedarbingas ir turėjo specialiųjų poreikių, kas sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantas ginčo laikotarpiu buvo darbingo amžiaus darbingas asmuo.

Viena vertus, sutiktina su apeliantu, jog jo turtinė padėtis, vyravusi ginčo laikotarpiu, buvo gana sunki, nes apeliantas ginčo laikotarpiu nuosavybės teise nevaldė ir nevaldo vertingo turto, atitinkamais (aukščiau įvardytais) laikotarpiais nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, o tais laikotarpiais, kai dirbo aukščiau įvardytose bendrovėse, gavo nedidelius darbo užmokesčius, be to, turėjo kreditorinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Kita vertus, byloje nustatytos ir aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovės turtinė padėtis, vyravusi ginčo laikotarpiu, taip pat buvo gana sunki, nes ieškovė ginčo laikotarpiu apskritai nuosavybės teise nevaldė ir nevaldo nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, ieškovė pakankamai ilgą laiko tarpą buvo bedarbė, o, iki tapdama bedarbe, gavo nedidelį darbo užmokestį. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, priešingai negu teigia apeliantas, tos aplinkybės, jog, pirma, ieškovė ginčo laikotarpiu nesikreipė į apeliantą dėl išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui teikimo, antra, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji buvo priversta skolintis lėšas, skirtinas šalių nepilnamečio vaiko išlaikymui, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovės turtinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo geresnė negu apelianto turtinė padėtis įvardytu laikotarpiu (akcentuotina ta faktinė aplinkybė, jog, ką patvirtina ieškovės paaiškinimai, adresuoti pirmosios instancijos teismui (b. l. 126), prie ieškovės, kai ji tapo bedarbe, ir kartu šalių nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimo materialiai prisidėjo ieškovės pilnametis vaikas, gyvenantis ir dirbantis užsienio valstybėje). Kasacinio teismo praktika byloja, jog, nustatant šalies turtinę padėtį, vertintinas ne tik šalies turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių šalis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Byloje nustatytų ir aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytų faktinių aplinkybių analizė sudaro pagrindą teigti, jog apeliantas ginčo laikotarpiu nevengė dirbti, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas, kuris, kaip jau buvo nustatyta, yra įgijęs paklausią santechniko specialybę, ginčo laikotarpiu buvo nepakankamai aktyvus ir neefektyviai išnaudojo turėtas galimybes gauti savo pragyvenimui ir nepilnamečio vaiko išlaikymui pakankamas pajamas ir būtent apeliantas, o ne ieškovė, kurios turtinė padėtis, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, ginčo laikotarpiu buvo gana sunki, ir juo labiau ne šalių nepilnametis vaikas, turi prisiimti nepakankamo apelianto veikimo darbo rinkoje pasekmes.

Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog, priešingai negu teigia apeliantas, šalių turtinė padėtis (šalių nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dydžio aspektu) ginčo laikotarpiu buvo panaši, kas sudaro pagrindą teigti, jog abi šalys ginčo laikotarpiu privalėjo vienodai vykdyti savo, kaip tėvų, valdžią ir lygiomis dalimis prisidėti prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos faktinių duomenų ir pagal juos nustatytų aplinkybių analize, 800 Lt buvo būtinas šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo dydis, proporcingas kasmėnesiniams vaiko poreikiams, egzistavusiems ginčo laikotarpiu, ir abiejų šalių turtinei padėčiai, vyravusiai ginčo laikotarpiu, kas byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto kontekste sudaro pagrindą teigti, jog apeliantas ginčo laikotarpiu turėjo teikti šalių nepilnamečiam vaikui kasmėnesinį 400 Lt išlaikymą.

Išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas Civilinio kodekso 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, tai yra konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009), todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir išdėstytus aspektus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu, be kita ko, priteisdamas šalių nepilnamečiam vaikui 14 400 Lt (400 Lt x 36 mėnesiai) išlaikymo įsiskolinimą, teisingai išsprendė šį šalių ginčą.

Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to fakto, kad nepakankamai motyvavo apelianto skundžiamą sprendimo dalį, teisingai išsprendė bylos dalį pagal ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo šalių nepilnamečiam vaikui priteisimo, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam apelianto ginčyto klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apelianto skunde.

Apeliantas pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, neįgijo procesinės teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė, pagal įstatymą turinti teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas, kas sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovė šios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstini aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimai (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vytautas ZeliankaKolegijos teisėjos Neringa ŠvedienėOna Gasiulytė