- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- A-858-2097-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Pareiškėjas
- L. A.
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
dalyvaujant Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokurorei Violetai Šulčytei
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant A. A., M. A., E. A., V. K., S. M. dėl įsakymų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. A. skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:
1. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Vilniaus AVA) 2001 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1893 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtinto Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimo“ pirmąjį punktą dalyje, kuria pripažintas negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotas B. A. žemės sklypas Nr. 587, taip pat šio įsakymo trečiąjį punktą dėl šio žemės sklypo paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą.
2. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 „Dėl pažeidimų, nustatytų Vilniaus apskrities Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto įvertinimo ataskaitoje, pašalinimo“ 4.1.1 punktą dalyje, kuria nuspręsta žemės sklypą Nr. 587, suprojektuotą B. A., paimti į laisvos valstybinės žemės fondą.
3. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. 914-41 „Dėl Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41, patikslinimo“ dalį, kuria pripažintas negaliojančiu įrašas Žemės reformos žemėtvarkos projekto 5 priede dėl žemės sklypo Nr. 587 suformavimo B. A. ir šis sklypas paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą.
4. Įpareigoti Vilniaus AVA per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos suteikti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį 1 ha žemės sklypą Nr. 587, suformuotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte.
Nurodė, kad 1991 metais jos sutuoktinis B. A. (1994-04-18 mirė) padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko (savo tėvo) K. A. nuosavybės teise valdytą žemę, esančią Buivydiškių ir Zujūnų kaimuose, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities viršininkas 1999 m. liepos 12 d. sprendimais Nr. 41-7177, 4141-7178, 41-7179, 41-7180, 41-7181, 41-7179 atkūrė nuosavybės teises B. A. ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims į dalį buvusio savininko K. A. valdyto 3,33 ha žemės sklypo, esančio Buivydiškių kaime. Dėl likusios negrąžintinos natūra žemės 1999 m. birželio 30 d. parengė ir pasirašė išvadas dėl žemės, miško vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (B. A. – dėl 0,38 ha). Atsakovas iki šiol neatkūrė B. A. nuosavybės teisės į jam tenkančią žemės sklypo Buivydiškių kaime dalį – 0,38 ha. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte buvo suprojektuotas B. A. žemės sklypas Nr. 587 pagal 9 eiliškumo grupę. Pagal tuo laiku galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 111 punkto nuostatas, atsakovas sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. A. turėjo priimti per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir jos paženklinimo vietovėje, tačiau sprendimas nebuvo priimtas. Teigė, kad atsakovo 2001 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 1893, 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. 3576 ir 2002 m. kovo 21 d. įsakymas Nr. 914-41 ginčijamose dalyse dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto B. A. žemės sklypo Nr. 587 paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti. Visi įsakymai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų. Atsakovas pareiškėjai nepranešė apie šių įsakymų priėmimą, nors jie susiję ir su jos teisėmis ir teisėtais interesais. Nė viename iš ginčijamų įsakymų nėra nurodyta, kad, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemės sklypas Nr. 587 B. A. buvo suformuotas pažeidžiant Atkūrimo tvarkos 40 punkto reikalavimus. Jeigu suprojektuotas žemės sklypas pakliūna į teritoriją, priskirtą Vilniaus miestui po 1995 metų, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 6 dalies nuostata, nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Įstatymo 16 straipsnyje ir 9 straipsnio 1−4 dalyse numatyta, kokiais būdais piliečiams atlyginama už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius. Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus. Remdamasi minėtomis teisės normomis, manė, kad „lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas“ ir „lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse“ yra skirtingi dalykai. B. A. buvo suformuotas lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1893 pirmąjį ir trečiąjį punktus, 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 4.1.1 punktą ir 2002 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. 914-41 ta apimtimi, kuria buvo pripažintas negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte B. A. suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587 ir šis sklypas paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą; įpareigojo Vilniaus AVA per Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. A. į žemės sklypą Nr. 587, suformuotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte.
Nustatė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pateiktos buvusio savininko K. A. nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai patvirtina, kad B. A. turi nuosavybės teisę į 0,42 ha buvusio savininko K. A. Buivydiškių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto 3,33 ha žemės sklypo. Atkurti nuosavybės teisę į kitas šio sklypo dalis turi tretieji suinteresuoti asmenys: A. A. (į 0,42 ha), M. A. (į 0,83 ha), S. M. (į 0,83 ha). Be to, 0,83 ha dalis minėto žemės sklypo tenka V. A. (2000-11-08 mirė), kurio turto paveldėtojai yra tretieji suinteresuoti asmenys E. A. ir V. K.. Vilniaus AVA 1999 m. liepos 12 d. sprendimais Nr. 41-7177, 4141-7178, 41-7179,41-7180, 41-7181, 41-7179 atkūrė nuosavybės teises ir grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise A. A., B. A., M. A., V. A., S. M. atitinkamas dalis K. A. Buivydiškių kaime turėto žemės sklypo. Atsakovo 1999 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 41-7179 B. A., mirusiam 1994 m. gegužės 17 d., buvo atkurta nuosavybės teisė, grąžinant natūra 0,04 ha. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į jam tenkančią 0,38 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau. Vilniaus AVA 1999 m. birželio 30 d. patvirtintoje išvadoje Nr. 1687 dėl žemės, miško vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nurodyta, kad 0,38 ha žemės, į kurią turi teisę atkurti nuosavybės teises B. A., yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Nustatė, kad dėl B. A. nuosavybės teisės atkūrimo į 0,38 ha žemės, esančios Buivydiškių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, priskirtos valstybės išperkamai žemei, pareiškėja pretenduoja, kad valstybė atlygintų už šią valstybės išperkamą žemę Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytu būdu – perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės plotą. Nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 4 dalimi, 1999 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 616-41, iš dalies pakeistu 2000 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 236-41, patvirtino Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo teritorijų ribas. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 236-41 4.1 punktu įpareigojo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių išnagrinėti piliečių prašymus parengti nuosavybės teisių atkūrimo bylas ir iki 2000 m. kovo 1 d. perduoti žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantiems specialistams. B. A. yra įtrauktas į sąrašą pretendentų, pateikusių prašymą iki 2000 m. kovo 1 d., t. y. iki Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 236-41 nustatyto termino. Rengiant Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41, B. A. Buivydiškių kadastrinės vietovės Smalinės kaime pagal 9 eiliškumo grupę buvo suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587. Pareiškėja, kaip mirusiojo B. A. turto paveldėtoja, pageidavo, kad vietoj 0,38 ha išperkamos valstybinės žemės, esančios Buivydiškių kaime, B. A. vardu būtų atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, t. y. Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotą žemės sklypą Nr. 587. Ginčijami įsakymai, kuriais atsakovas pripažino negaliojančiu B. A. perdavimui nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio žemės sklypo Nr. 587 suprojektavimą ir paėmė šį sklypą į laisvos valstybinės žemės fondą Viešojo administravimo įstatymo prasme yra individualūs administraciniai aktai, todėl jie turi atitikti šio įstatymo reikalavimus. Konstatavo, kad tokie aktai iš esmės neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nė viename jų nenurodyta, kad buvo nustatytos kokios nors konkrečios faktinės aplinkybės dėl B. A. suprojektuoto žemės sklypo Nr. 587, suteikiančios teisinį pagrindą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3267-41, kuriuo patvirtintas Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, dalį dėl šio žemės sklypo suprojektavimo ir paimti jį į laisvos valstybinės žemės fondą. Taip pat 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1893 įžanginėje dalyje nėra nuorodos į tai, kad buvo atliktas koks nors tyrimas ir dėl žemės sklypo suformavimo B. A. buvo nustatyti kokie nors konkretūs pažeidimai. Įsakymuose nurodyti jų pagrindai nekonkretizuoti, nurodytos jokia tyrimo medžiaga nepagrįstos aplinkybės. Pabrėžė, jog žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo procesas susideda iš eilės etapų (dalių), o projektų rengimas ir svarstymas yra viešas procesas. Žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimas yra baigiamojo žemėtvarkos projekto rengimo dalis. Po to prasideda projekto vykdymo darbai. Individualus administracinis aktas, kuriuo yra panaikinama nustatyta tvarka suderinto ir patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekto dalis, nenurodant konkrečių panaikinimo priežasčių ir konkretaus teisinio pagrindimo, yra ydingas iš esmės. Suinteresuoti asmenys, kurie turi pagrindą manyti, jog yra pažeistos jų teisės vykdant žemės reformą atitinkamoje kadastrinėje vietovėje nustatyta tvarka įgyti žemės sklypą, iš tokio administracinio akto negali gauti konkrečios informacijos rūpimu klausimu, o kartu ir pasinaudoti įstatymais numatyta teise apskųsti neteisėtus viešojo administravimo subjekto sprendimus ir (ar) veiksmus. Todėl dėl esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimų nusprendė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1893 pirmo ir trečio punktų dalis, kuriomis pripažintas negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte B. A. suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587 ir šis sklypas paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą. Nurodė, kad ginčijami įsakymai – 2001 m. lapkričio 10 d. Nr. 3576, 2002 m. kovo 21 d. Nr. 914-41 susiję su 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr.1893 3 punkto, kuriuo nuspręsta šio įsakymo 1 punkte nurodytus žemės sklypus (tarp jų žemės sklypą Nr. 587) paimti į laisvos valstybinės žemės fondą, vykdymu. Todėl, panaikinus ginčijamas 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1893 dalis, naikintini ir su šio įsakymo vykdymu susiję įsakymai 2001 m. lapkričio 10 d. Nr. 3576, 2002 m. kovo 21 d. Nr. 914-41 dalyse dėl žemės sklypo Nr. 587 paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą. Konstatavo, kad įsakymai 2001 m. lapkričio 10 d. Nr. 3576, 2002 m. kovo 21 d. Nr. 914-41 dėl tų pačių priežasčių, kaip ir 2001 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 1893, iš esmės neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Todėl jie naikintini ir dėl šios priežasties. 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 4.1.1 punktu be jokių motyvų įsakyta Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte 9−10 eiliškumo grupės pretendentams suprojektuotus žemės sklypus pervesti į laisvos valstybinės žemės fondą, po to juos siūlyti pirmos eiliškumo grupės pretendentams, kuriems trūksta žemės grąžinti natūra. Šis įsakymo punktas yra visiškai abstraktus, prie įsakymo nepateikta jokių priedų, tokiame įsakyme nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, kokie žemės sklypai pervedami į laisvos valstybinės žemės fondą. Tai, kad minėtas įsakymas susijęs ir su B. A. suformuotu žemės sklypu Nr. 587 galima spręsti tik iš 2002 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 914-41 ir kitų bylos dokumentų. 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto įvertinimo ataskaitą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos kaimo vietovėje tvarka (toliau – ir Žemės reformos vykdymo tvarka) bei Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika (toliau – ir Projektų rengimo metodika). 2001 m. rugsėjo 28 d. žemėtvarkos projekto įvertinimo ataskaitos 8 punkte, kuriame yra pateikta apibendrinta informacija apie Smalinės kaime suprojektuotus 8−10 eiliškumo grupių žemės sklypus, ir kituose jos punktuose nenurodyta, kad žemės sklypas Nr. 587 B. A. buvo suprojektuotas pažeidžiant kokius nors konkrečius teisės aktų reikalavimus. 2002 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 914-41, kurio antruoju punktu buvo pripažintas negaliojančiu įrašas Žemės reformos žemėtvarkos projekto 5 priede dėl žemės sklypo Nr. 587 suformavimo B. A. ir šis sklypas paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą, įžanginėje dalyje nurodyta, kad šis įsakymas priimtas vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, Žemės reformos vykdymo tvarka, Projektų rengimo metodika (konkrečios teisės aktų normos nenurodytos) ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 3576. Šio įsakymo 2 punkte net nenurodyta, kokiu įsakymu patvirtinto ir kokios kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto Projektų rengimo metodikos 5 priedo įrašas dėl žemės sklypo Nr. 587 (1 ha) pripažįstamas negaliojančiu. Kad šis sklypas buvo suformuotas B. A. galima spręsti tik iš bylos dokumentų visumos. Pažymėjo, jog Vilniaus AVA, priimdama skundžiamus įsakymus, turėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje numatytu viešojo administravimo principų, tarp jų – objektyvumo principo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, t. y. atitikti faktines aplinkybes, nustatytas surinktų ir objektyviai įvertintų įrodymų visuma. Konstatavo, jog toks principas buvo pažeistas, todėl panaikino 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 4.1.1 ir 2002 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 914-41 dalis dėl B. A. suprojektuoto žemės sklypo Nr. 587 paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą. Nurodė, kad ginčijamais įsakymais buvo pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3267-41 patvirtintame Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyto 9−10 eiliškumą suprojektuoti žemės sklypai ir jie paimti į laisvos valstybinės žemės fondą. Projektų rengimo metodikos 5 priedo originalo 60 eilutės (pretendentas B. A.) 3 stulpelyje (eiliškumo grupė) įrašas taisytas į skaičių „9“, toks taisymas neaptartas. Todėl teismas, remdamasis bylos dokumentais konstatavo, kad B. A. turėjo būti įrašytas ne į 9, o į 8 eiliškumo grupę. Atsižvelgdamas į Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, aplinkybę, jog Buivydiškių kaimas, kuriame yra K. A. turėta valstybės išperkama žemė yra Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, 1999 m. birželio 30 d. išvada Nr. 1687 B. A. dėl šios žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn parengta persiuntimui ir persiųsta į tą pačią Zujūnų seniūniją, B. A. iki mirties buvo šios seniūnijos gyventojas, todėl perdavimui nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės sklypas jam turėjo būti suformuotas pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytą 8 eilę. Be to, atsakovas 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 2.3-5632-41 B. A. dėl tos pačios 0,38 ha valstybės išperkamos žemės pagal tuos pačius dokumentus taip pat priskyrė 8 eilės pretendentų grupei. Nustačius, kad B. A. perdavimui nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės sklypas turėjo būti suformuotas pagal aštuntąją eiliškumo grupę, o pareiškėjos ginčijami įsakymai priimti tik dėl 9−10 eilės pretendentams suformuotų žemės sklypų, konstatavo, kad ir dėl šios priežasties B. A. suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587 negalėjo būti įtrauktas į ginčijamus įsakymus. Be to, nė viename iš ginčijamų įsakymų nenurodyta, kad juos priimant buvo remtasi Atkūrimo tvarka ir jos 40 punktu. Nuosavybės teisė į žemę atitinkamo miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. atkuriama pagal nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Atsakovas lygiavertį žemės sklypą Nr. 587 B. A. perdavimui nuosavybėn neatlygintinai suprojektavo tokia tvarka, t. y. rengdamas žemės reformos žemėtvarkos projektą. Kadangi Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41, dalis, kuria B. A. buvo suformuotas žemės sklypas Nr. 587, atsakovo 2001 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1893 buvo pripažinta negaliojančia ir dėl to kilo šis teisminis ginčas, kurį sprendžiant teismas pripažino, kad B. A. suformuoto žemės sklypo paėmimas į laisvos valstybinės žemės fondą yra neteisėtas ir naikinami atsakovo įsakymai dėl šio žemės sklypo paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą, todėl pasibaigus šiam teisminiam ginčui, Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytas 6 mėnesių terminas priimti sprendimui dėl nuosavybės teisės į žemę pareiškėjai atkūrimo skaičiuotinas iš naujo. Nurodė, jog pagal 2007 m. sausio 11 d. atsakovo pateiktą informaciją žemės sklypas Nr. 587 yra laisva valstybinė žemė. Pagal 2007 m. birželio 11 d. Vilniaus AVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pareiškėjos atstovui pateiktą informaciją šis žemės sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2013) patenka į valstybinės reikšmės miško plotą. Pažymėjo, jog atsakovas tokį teiginį patvirtinančių įrodymų nepateikė, o Nutarimas Nr. 2013 priimtas praėjus daugiau nei dvejiems metams po įsakymo, kuriuo patvirtintas Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotas B. A. žemės sklypas Nr. 587.
III.
Atsakovas Vilniaus AVA pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
Apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Šalies argumentai
Pareiškėja su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
1. Nurodė, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepasisako dėl sprendimo dalies, kuria buvo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1893 pirmasis ir trečiasis punktai, 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 4.1.1 punktas ir 2002 m. kovo 21 d. įsakymas Nr. 914-41 ta apimtimi, kuria buvo pripažintas negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte B. A. suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587 ir šis sklypas paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą.
2. Pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte B. A. buvo suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587.
3. Teigė, jog jeigu suprojektuotas žemės sklypas pakliūna į teritoriją, priskirtą Vilniaus miestui po 1995 metų, tai, remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 punktu, 16 straipsnio 9 punkto l−4 dalimis, „lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas“ ir „lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse“ yra skirtingi dalykai. B. A. buvo suformuotas būtent „lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas“.
4. Nurodė, kad B. A. sklypas pradėtas projektuoti anksčiau negu įsigaliojo Nutarimas Nr. 2013, t. y. iki 1999 m. lapkričio 11 d. Į tai teismas atkreipė dėmesį sprendimo motyvuojamoje dalyje.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Nurodė, kad byloje ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi surinktus įrodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjos teisės į nuosavybės atkūrimą, perduodant nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, kadangi buvusioje vietoje žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Nustatė, kad dėl B. A. nuosavybės teisės turi būti atkurtos į 0,38 ha valdytos žemės, esančios Buivydiškių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Pareiškėja pretenduoja, kad valstybė atlygintų už šią valstybės išperkamą žemę Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytų būdu – perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame žemės reformos žemėtvarkos projekte B. A., pareiškėjos sutuoktiniui, Buivydiškių kadastrinės vietovės Smalinės kaime pagal 9 eiliškumo grupę buvo suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587. Pareiškėja, kaip B. A. turto paveldėtoja, pretenduoja į šį žemės sklypą. Tačiau atsakovo 2001 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1893, 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 3576, 2002 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 914-41 buvo pripažintas atsakovo 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 3267-41 negaliojančiu ir suprojektuotas žemės sklypas buvo priskirtas laisvam žemės fondui. Pirmosios instancijos teismas panaikino įsakymų dalis, kuriomis buvo panaikintas įsakymas dėl žemės sklypo Nr. 587 paėmimo į laisvą valstybės žemės fondą. Pabrėžė, jog atsakovas dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinimo argumentų nenurodė. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įsakymų atskirų dalių panaikinimo. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1893 pirmąjį ir trečiąjį punktus, 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 4.1.1 punktą ir 2002 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. 914-41 ta apimtimi, kuria buvo pripažintas negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte B. A. suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587 ir šis sklypas paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą, liko neišspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į suformuotą žemės sklypą Nr. 587. Pažymėjo, jog situacijoje, kada galiojančių žemės reformos žemėtvarkos projektu yra suprojektuotas žemės sklypas, pagrįstai pirmosios instancijos teismas įpareigojo Vilniaus AVA per Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. A. į žemės sklypą Nr. 587, suformuotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, koks konkrečiai turi būti priimtas sprendimas, nes tai atsakovo kompetencija. Atsakovas, priimdamas atitinkamą sprendimą, privalo remtis Atkūrimo tvarkos nuostatomis. Konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.
V.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-713/2008, pakartotinai išnagrinėjus bylą – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Prašymas buvo grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnį, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą, aplinkybę, jog bylos nagrinėjimo metu teismui buvo žinoma, kad ginčo žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, nurodė, jog teismo teiginys, kad Nutarimas Nr. 2013 priimtas praėjus daugiau nei dvejiems metams po įsakymo, kuriuo patvirtintas Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotas B. A. žemės sklypas Nr. 587, o atsakovo įsakymai dėl tokios žemės sklypo paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą teismo sprendimu pripažinti nepagrįstais ir panaikinti, negali būti laikomas pagrįstu. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 5 straipsnio 6 dalimi, pažymėjo, jog žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai (valstybinės reikšmės miškai nėra grąžinami natūra). Nurodė, kad ginčo žemės sklypas valstybinio miško statusą turėjo tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. A. į žemės sklypą Nr. 587, bei apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria toks sprendimas paliktas galioti, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.
2. Nurodė, kad, nagrinėjant šią administracinę bylą, buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos nagrinėjant administracines bylas Nr. A63-1679/2008, A63-335/2009, A261-562/2009, kuriose išaiškinta, jog žemė, priskirta valstybinės reikšmės miškams, yra valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Todėl procesas atnaujintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. dėl to, jog buvo nukrypta nuo suformuotos praktikos.
3. Pabrėžė, jog apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje tapo žinoma 2009 m. liepos 10 d. gavus Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. liepos 9 d. raštu Nr. 7.2-834 persiųstą Vilniaus AVA prašymą inicijuoti proceso atnaujinimą šioje administracinėje byloje.
VI.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi atnaujino procesą šioje byloje.
Nurodė, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, procesą prašė atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinusi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, 5 straipsnio 6 dalies, 12 bei 13 straipsnių nuostatas, konstatavo, jog tuo atveju, jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius. Tokią išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės grindė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analize. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. įstatymas Nr. IX-240) redakcijos 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miestų miškai (2 p.) bei kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Aiškindamas šias nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Atsižvelgęs į šiuos argumentus, teismas nusprendė, jog pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas galioti aiškinimas, jog atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų ginčo žemės sklypą, suformuotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris patenka į valstybinės reikšmės mišką, galimai prieštarauja aukščiau nurodytoms teisės aktų nuostatoms. Todėl yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, siekiant nustatyti, ar buvo padarytas toks materialinės teisės normų pažeidimas.
Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu ir įvertinęs prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A63-1679/2008, A63-335/2009), iš dalies sutiko su prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytais argumentais, jog šioje byloje priimtais procesiniais sprendimais galimai galėjo būti nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, pagal kurią nuosavybės teisės į žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, natūra negali būti atkuriamos. Todėl nusprendė, jog yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu toje dalyje, kuria atsakovas buvo įpareigotas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų valstybinės reikšmės miškui priskirtą ginčo žemės sklypą.
2010 m. birželio 4 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos L. A. atsiliepimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymą ir per Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. A. ekvivalente natūra į lygiavertį žemės sklypą Buivydiškių kadastrinėje vietovėje, vykdant projekto papildymą iš laisvos valstybinės žemės fondo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
VII.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi šios administracinės bylos procesas buvo atnaujintas tik dalyje, kuria atsakovas įpareigotas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų ginčo žemės sklypą. Todėl nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka iš naujo iš esmės nėra pagrindo pakartotinai vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 1893 pirmojo ir trečiojo punktų, 2001 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3576 4.1.1 punkto ir 2002 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 914-41 ta apimtimi, kuria buvo pripažintas negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte B. A. suprojektuotas žemės sklypas Nr. 587 ir šis sklypas paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą, panaikinimo. Šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą.
Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį, nagrinėjamu atveju spręstinas tik įpareigojimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl ginčo miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškui
Teismas, nustatydamas atitinkamus įpareigojimus viešojo administravimo subjektui nuosavybės teisių atkūrimo bylose, turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos tokio nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo įgyvendinimui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, be kita ko, privalėjo įsitikinti, ar ginčo sklypas, dėl kurio nustatytas teismo įpareigojimas, pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12−15 str.).
Patikrinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, jog pagal 2007 m. sausio 11 d. atsakovo pateiktą informaciją ginčo žemės sklypas Nr. 587, suformuotas rengiant Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41, yra laisva valstybinė žemė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė ir nevertino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. birželio 11 d. rašto Nr. S18-670 „Dėl informacijos pateikimo“ (t. II, b. l. 129), kuriame nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ žemės sklypas Nr. 587 patenka į valstybinės reikšmės miško plotą. Šią aplinkybę patvirtina ir prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo metu pateikti papildomi duomenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažyma Nr. 853 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo atlikimo“ (t. III, b. l. 13), 2009 m. liepos 31 d. pažyma Nr. P0907-0043 „Dėl grafinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų“ (Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas) (t. III, b. l. 14), 2009 m. rugpjūčio 3 d. pažyma dėl tekstinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų Nr. TA 0908-0001 (t. III, b. l. 15), 2009 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktas Nr. 375 (t. III, b. l. 16). Taigi faktinė bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė įpareigojimą viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, kuris priskirtinas valstybinės reikšmės miškams.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškui. Be to, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis tiesiogiai nukreipia į šio įstatymo 12 straipsnį, kuris nustato, kokia žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei. Tačiau pažymėtina, kad atkuriant nuosavybės teises į miškus turi būti vadovaujamasi ne tik Atkūrimo įstatymo 4 ir 12 straipsnių nuostatomis, bet atsižvelgiama ir į Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, kuris numato nuosavybės teisių atkūrimo į miškus sąlygas.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra aiškiai nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Dar daugiau, minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad valstybė išperka ir miškus, priskirtus miestų miškams. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina, be kita ko, perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisės aktų nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad viešojo administravimo subjektui priėmus sprendimą suteikti lygiavertį miško sklypą už valstybės išperkamą žemę (valstybinės reikšmės mišką), toks sprendimas būtų įgyvendinamas suteikiant lygiavertį žemės sklypą, kuris taip pat yra valstybinės reikšmės miškas. Todėl teismo sprendimas nustatyti įpareigojimą viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškams, vertintinas kaip nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas priėmė ginčijamą įpareigojimą, be kita ko, nurodęs, kad nors, atsakovo teigimu, ginčo žemės sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2013) patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, Nutarimas Nr. 2013 priimtas praėjus daugiau nei dvejiems metams po įsakymo, kuriuo patvirtintas Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotas B. A. žemės sklypas Nr. 587.
Teisėjų kolegija, vertindama šį argumentą, visų pirma atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra pasisakęs dėl poįstatyminio teisės akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” teisinio santykio su Miškų įstatymu, jo teisinės reikšmės teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, kontekste. Konstatuota, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Remiantis šia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, darytina išvada, jog miestų miškai, atitinkantys Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 punkte pateiktą miško sąvoką, valstybinės reikšmės miškais laikytini pagal šį įstatymą. Vyriausybės nutarimais tvirtinamos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos yra minėtų Miškų įstatymo nuostatų įgyvendinimo grafinė išraiška. Taigi teismas, pagal minėtą teisinį reguliavimą, privalėjo vertinti faktinę aplinkybę, kad ginčo teritorijoje yra miškas. Teiginys, kad miško plotas (būtent miškas, nes jis toks šiuo metu yra) gali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn, kadangi žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu (2000 m. rugsėjo 25 d.) negaliojo minėtas Vyriausybės nutarimas, reikštų, kad yra nepaisoma ir nukrypstama nuo Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies ir su tuo susijusios bei aukščiau paminėtos konstitucinės jurisprudencijos.
Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnio nuostatas, taip pat Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje ne kartą pažymėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), darytina išvada, jog įstatymų leidėjas pačiuose nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą numatančiuose įstatymuose prioritetine vertybe pripažino miesto miškų išsaugojimą (viešąjį interesą), o ne nuosavybės teisių atkūrimą natūra (atitinkamo asmens interesą) ir tai kompensavo teisiniu reguliavimu, jog šiuos nuosavybės objektus iš piliečių valstybė išperka, suteikdama jiems galimybę rinktis kitus lygiaverčius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus. Laikantis pozicijos, jog pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybė į valstybinės reikšmės miškus gali būti atkuriama suteikiant lygiavertį miško sklypą neatlygintinai iš esmės privatiems asmenims būtų perleidžiami žemės sklypai, kurie pagal Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį yra išimtinė valstybės nuosavybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus pirmiau minėtą įstatyminį reglamentavimą ir byloje esančią medžiagą, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas, nustatytas Vilniaus apskrities viršininko administracijai, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam miško sklypą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi suformuotas ginčo sklypas, dėl kurio nustatytas įpareigojimas, priskirtas valstybinės reikšmės miškui.
Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymą
2010 m. birželio 4 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos L. A. atsiliepimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymą ir per Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. A. ekvivalente natūra į lygiavertį žemės sklypą Buivydiškių kadastrinėje vietovėje, vykdant projekto papildymą iš laisvos valstybinės žemės fondo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde, išskyrus aiškiai apibrėžtą išimtį, negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Tad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Priešingas teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes šalis niekada, net prieš pat teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme, negalėtų būti tikra, kad kita šalis jai nepateiks siurprizo, pakeisdama savo skundo pagrindą, nurodydama naujas, anksčiau nenurodytas aplinkybes, iš esmės paneigtų proceso pirmosios instancijos teisme prasmę ir reikšmę, nes šalys nebūtų suinteresuotos pateikti visus savo argumentus pirmosios instancijos teisme ir siektų tik kuo greičiau perkelti bylos nagrinėjimą į apeliacinės instancijos teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje A17-747/2007).
Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, nei savo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei savo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka priimtame Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, iš esmės negalėjo būti keliamas klausimas dėl pareiškėjos įtraukimo į Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymą, kuris sudarytas Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 2.3-4457-/41/ „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009-09-09 įsakymo Nr. 2.3-14666-(41) „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ pagrindu. Dar daugiau, nėra pateikta duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovas būtų atsisakęs atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus.
Dėl paminėtų priežasčių ir aplinkybių, teisėjų kolegija šioje byloje nevertina pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymą, kuris yra Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 2.3-4457-/41/ sudėtinė dalis.
Pažymėtina, kad ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai šioje byloje nėra, o ginčijamas tik šių teisių įgyvendinimo būdas. Todėl teismo nutarties, kuria panaikinamas įpareigojimas priimti sprendimą dėl ginčo sklypo, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią įgyvendinti minėtas teises. Priešingai, panaikinus ginčijamą įpareigojimą, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra toje dalyje teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose išdėstytais principais bei normomis privalo būti tęsiama, o jos pažeidimo atveju egzistuoja teisė įstatymų nustatyta tvarka ginti pažeistas ar ginčijamas teises.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartį pakeisti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo B. A. į žemės sklypą Nr. 587, suformuotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, panaikinti.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.