- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-21
- Bylos Nr.
- Iv-2549-643/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00720-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. T. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja J. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-4) prašydama priteisti jai iš atsakovo Vilniaus pataisos namų dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio iki 2008 m. gruodžio (imtinai) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 298,45 Lt Pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies bei kitų VI skyriaus nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai jai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, t.y. išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos – laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėnesio - 2008 m. gruodžio mėnesio (imtinai) nebuvo išmokėta 298,45 Lt. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. (iki 2009 m. sausio 1 d.) šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu darbo užmokesčio dalies vidaus tarnybos sistemos pareigūnams neišmokėjimas dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ taikomas be išlygų. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrių prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, jos teisės turi būti apgintos – dėl 70 procentų pareiginės algos dydžio priedų ir priemokų sumos ribojimo neteisėtai jai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti išmokėta. Iki minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimo jai nekilo abejonių dėl priedų ir priemokų ribojimo teisėtumo. Žinojo, kad tokius ribojimus nustato Valstybės tarnybos įstatymas ir manė, kad juos pateisina specifinis valstybės tarnautojo statusas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą (b.l. 12-13) nurodė, kad su J. T. skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. To paties įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Dėl galiojančios įstatymo teisėtumo prezumpcijos, galiojusios iki įstatymo prieštaravimo Konstitucijai konstatavimo, atsakovo veiksmai apskaičiuojant pareiškėjui darbo užmokestį laikytini teisėtais. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjos J. T. reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio iki 2008 m. gruodžio, o skundą padavė tik 2012 m. vasario 27 d., prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjos skundą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (2007 m. gruodis - 2008 m. gruodis) J. T. dirbo Vilnius pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoja (tarnybos lapas, b.l. 14-16). Iš darbuotojo asmens sąskaitų kortelių (b.l. 5, 6) matyti, kad taikant priedų ir priemokų ribojimą pareiškėjai nebuvo išmokėta 76,98 Lt už 2007 m. gruodžio mėnesį, 80,68 Lt už 2008 m. kovo mėnesį, 6,96 Lt už 2008 m. lapkričio mėnesį ir 133,83 Lt už 2008 m. gruodžio mėnesį - viso J. T. neišmokėta 298,45 Lt.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjai nuo 2007 m. gruodžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjai buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį 70 procentų.
Statutinių tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos be išlygų. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį, už diplomatinį rangą. Pagal Įstatymo 25 straipsnio 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. 2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas (2008-12-09 įstatymas Nr. XI-53). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo.
Be to, atsakovas pareiškėjos reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo prašo taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Darbo Kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas netaikytinas pareiškėjos reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėja į teismą su reikalavimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio į teismą kreipėsi tik 2012 m. kovo 7 d. (b. l. 1). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad pareiškėja praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, o esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, šis terminas taikytinas, kas sudaro pagrindą atmesti skundo reikalavimus.
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis nustatyta, kad ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybe, kad pareiškėjos atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Pareiškėja teismui nenurodė jokių kitų objektyviai svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pareiškėjai atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
J. T. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.