Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Birutė Drozdienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-767-397-2013

Pranešėjas Gytis Večerskas Proceso Nr. 1-20-1-00214-2012-6 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.7.; 2.4.9.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Reginos Majauskienės, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Virginijui Mizarui, nuteistajam V. M., jo gynėjui advokatui Artūrui Špilkovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 189 straipsnio 1 dalį 10 MGL, tai yra 1 300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų), dydžio bauda.

Iš N. S. ir V. M. solidariai Kęstučiui B. J. priteista 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų) teisinės pagalbos išlaidų.

Nukentėjusiojo Kęstučio B. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš N. S. bei V. M. solidariai priteista 1 000 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas N. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pagal LR BK 189 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2012-03-15 apie 13.00 val. UAB (duomenys neskelbtini) metalo supirkimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš A. Š., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, ir N. S. įgijo žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą, t. y. 2012-03-15 apie 12.45 val., garažų masyve, esančiame (duomenys neskelbtini) , pastarųjų pagrobtą K. B. J. priklausantį automobilį „Ford Scorpio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), juodos spalvos, 1989 m. laidos, 2000 litų vertės, po to laikotarpiu nuo 2013-03-16 iki 2012-03-19 dalį automobilio realizavo, išardydamas ir priduodamas UAB (duomenys neskelbtini), o likusios minėtos automobilio dalys - variklis Nr. (duomenys neskelbtini) su pavarų dėže buvo surastos ir paimtos policijos pareigūnų.

Nuteistasis V. M. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį ir prašo šį nuosprendį V. M. atžvilgiu pakeisti – pagal LR BK 189 str. 1 d. jį išteisinti, nukentėjusiajam priteisti 1 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų, civilinį ieškinį neturtinei žalai atmesti ir netaikyti solidariosios atsakomybės žalos atlyginimui, grąžinti nukentėjusiajam automobilio Ford Scorpio variklį ir pavarų dėžę. Teigia, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, padarė nenuoseklias išvadas ir netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus. Teismas neteisingai konstatavo, jog V. M. pripažino savo kaltę, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, apeliantas teigia kaltės nepripažinęs, nes nežinojęs, jog minėtas automobilis vogtas. Teismas rėmėsi nenuosekliais A. Š. parodymais, nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino, jog nei jis, nei kitas kaltinamasis V. M. nesakė, kad automobilis Ford Scorpio vogtas. Patvirtino, jog V. M. melavo, kad automobilis yra jo, o dokumentus atveš vėliau. Šiuos A. Š. parodymus patvirtina N. S., kuris teisme ir ikiteisminiame tyrime nurodė, kad supirktuvės darbuotojui V. M. už automobilį sutarė sumokėti tik dalį pinigų, o likusią tik tuomet, kai jie atveš parduodamo automobilio dokumentus. Kad automobilis vogtas, V. M. nesakė. Tai pilnai patvirtina V. M. parodymus. Tai, kad apeliantas nesuprato, jog automobilis gali būti vogtas, patvirtina A. Š. ir N. S. parodymai apie automobilio Ford Scorpio išvaizdą - sena, apleista, nublukusi, prikepusi prie asfalto, tinkama tik metalo laužui. Tai, kad apeliantas galėjo nepastebėti, jog automobilio Ford Scorpio vieno lango stiklas buvo išdaužtas, patvirtina tiek A. Š., tiek N. S., kad visi automobilio stiklai buvo nuleisti, t.y. atidaryti. Teismo išvada, kad automobilis buvo su nusuktu automobilio vairu yra neteisinga, kadangi atitemptas automobilis buvo su vairu. Byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad būtų galima padaryti neginčijamą išvadą, jog apeliantas žinojo, turėdamas ir galėdamas suprasti, kad įgyja vogtą automobilį. Apelianto kaltės nepatvirtina nei vienas įvykyje dalyvavusių asmenų (kaltinamieji) ar liudytojų, nėra nei vieno objektyvaus ir neginčijamo įrodymo, kad jis įgijo žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą, dalį jo realizavo, turėdamas ir galėdamas suprasti, kad automobilis yra vogtas. Apelianto parodymai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, nepaneigti, todėl mano, kad teismui nepavyko nustatyti neginčijamų jo kaltės įrodymų. Nuosprendis paremtas tik prielaidomis ir abejonėmis, kurios turėjo būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), todėl pagal LR BK 189 str. 1 d. apeliantas turėtų būti išteisintas.

Priteisdamas 3 000 litų teisinės pagalbos išlaidų teismas nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, kadangi byla nėra didelės apimties ar sudėtinga, advokato darbo ir laiko sąnaudos nedidelės, iš viso buvo trys teismo posėdžiai, todėl išlaidos advokatui yra ženkliai per didelės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio normomis, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai nustatė, kad V. M. padarė LR BK 189 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintų taisyklių, todėl teismo išvados dėl V. M. padarytos veikos aplinkybių bei jo kaltės yra pagrįstos ir teisingos.

BK 189 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas turi suvokti, kad įgyja, naudoja arba realizuoja turtą, kuris gautas nusikalstamu būdu, ir to nori. Pažymėtina, jog nebūtina, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, užtenka bendro kaltininko supratimo apie kito asmens padarytos veikos pobūdį ir nuskalstamą turto gavimo būdą. Teismų praktikoje apie šiuos požymius sprendžiama įvertinus tam tikrus paties turto ypatumus, jo įgijimo ar paėmimo sąlygas, konkrečius duomenis apie asmenį, kuris pasiūlo šį turtą, ir pan.

Byloje nors ir nėra duomenų, patvirtinančių, jog V. M. apie perleidžiamą turto įgijimą būtų suteikta tiesioginė informacija, tačiau apylinkės teismo posėdyje ištirtų aplinkybių visuma (sandorio sąlygos ir aplinkybės, turto pobūdis, išvaizda) leidžia pagrįstai teigti, jog V. M. neabejotinai suvokė, kad įgyja neteisėtu, nusikalstamu būdu įgytą turtą. Nors tiek N. S., tiek ir A. Š. parodė, jog V. M. reikalavo automobilio dokumentų, žadėjo likusią sutartą sumą už automobilį atiduoti vėliau, kai bus atvežti dokumentai, tačiau tiek paties V. M., tiek ir A. Š. parodymais nustatyta, jog V. M. galutinai atsiskaitė taip ir nepateikus automobilio dokumentų. Be to, V. M. nurodė, jog automobilį pradėjo ardyti jau kitą dieną, nepasirodžius kaltinamiesiems. V. M. kaltinamųjų nepažinojo, todėl niekaip negalėjo žinoti, kad tai teisėtai kaltinamiesiems priklausantis automobilis. Tai, kad automobilis buvo prastos techninės būklės, niekaip nerodo kaltinamųjų teisėto įgijimo, o tuo labiau šio automobilio pristatymo į metalo laužo supirktuvę teisėtumo bei nepaneigia aplinkybės, jog jis buvo įgytas nusikalstamu būdu ir V. M. tai suprato. Pažymėtina, jog A. Š. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, jog likusius už automobilį nesumokėtus pinigus vis tiek gavo, net ir pasakius, kad automobilio dokumentų nebus. Tai patvirtino ir akistatos su V. M. metu (t 3, b. l. 21). Automobilio pirkimas jokiu oficialiu dokumentu įformintas ir įregistruotas nebuvo, nors V. M. teigė automobilį įgijęs ne įmonės, kurioje dirbo, tačiau savo vardu, su tikslu šį automobilį priduoti į metalo laužą, ką patvirtina ir paties V. M. paaiškinimai, jog automobilio skardos buvo supresuotos. Šių aplinkybių visuma, t.y. sandorio sudarymo būdas, tai, kad galutinai neatsiskaičius su nepažįstamais asmenimis, pastariesiems nepateikus jokių oficialių dokumentų, ir žinant, kad jie nebus pateikti, sandoris neįformintas, automobilis pradėtas ardyti nesulaukus kaltinamųjų, kurių V. M. nepažinojo, ir automobilio dokumentų, nepranešus policijos įstaigai apie galimai nusikalstamą veiką, rodo, jog V. M. neabejotinai suprato, jog įgyja nusikalstamu būdu įgytą automobilį, tai yra veikė tyčia, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 189 straipsnio 1 dalį.

Skiriant bausmę V. M. bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (nesunkus tyčinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę ir pavojingumą (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai), tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių, lengvinančių aplinkybių. Teismas įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti V. M. skirtina bauda.

Skunde taip pat keliamas klausimas ir dėl teismo nustatytos, apelianto manymu, nepagrįstai didelės tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydžio. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Civilinio ieškovo nurodytos turtinės žalos dydžio skundo argumentai nepaneigia. Nukentėjusysis patvirtino, jog automobilį ruošė techninei apžiūrai, jis nebuvo blogos būklės, vertę nustatė pagal internetinius skelbimus. Liudytojas A. A. patvirtino nukentėjusiojo parodymus, jog 2010 metais tvarkė automobilį, automobilis buvo tvarkingas, buvo idealus variklis, iš išorės jam atrodė tvarkingas. Tai, jog A. A. teigė, kad automobilio nereikia dažyti, buvo tik jo subjektyvi nuomonė, be to, automobilis pavogtas vėliau, todėl tai negali būti vertinama kaip neatitikimas nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms apie reikalingą automobilio dangčio perdažymą. Tad, vertinant tiek nukentėjusiojo parodymus apie automobilio būklę prieš jį pavagiant, tiek ir šio liudytojo parodymus, darytina išvada, jog automobilio būklė vagystės metu nebuvo itin pablogėjusi, duomenų, kad automobilis būtų dalyvavęs eismo įvykyje, nėra, be to, nukentėjusysis rūpinosi automobiliu – laikė jo manymu saugesnėje vietoje, tam, kad nebūtų nuvarytas, buvo išėmęs akumuliatorių, todėl netikėti nukentėjusiojo pateiktu automobilio įvertinimu, ypač atsižvelgiant į tai, jog toks įvertinimas atitinka rinkos internete kainas, nėra pagrindo. Be to, skunde nurodytos aplinkybės, jog panašaus automobilis tik 4 metais senesnis nei nukentėjusiojo, vertinamas 1 300 Lt, tik dar labiau suteikia pagrindą tikėti, jog 4 metais vėliau pagaminto panašaus automobilio kaina yra keliais šimtais litų didesnė. Esant šioms aplinkybėms, skundo argumentai dėl pernelyg didelės nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos, yra nepagrįsti ir turi būti atmesti. Kadangi pagrobtas automobilis išnyko, žuvo, kaip tokią paskirtį turintis daiktas, taip pat ir dėl apelianto nusikalstamų veiksmų, teismas pagrįstai nustatė, jog abiejų nuteistųjų atsakomybė nukentėjusiojo atžvilgiu yra solidari. Skunde nurodytas prašymas nukentėjusiajam grąžinti beverčius variklį ir pavarų dėžę taip iš dalies kompensuojant žalą, nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, nes, kaip ir skunde nurodoma, šie daiktai, visų pirma, yra beverčiai ir, antra, jų grąžinimas niekaip negali kompensuoti prarasto automobilio, kaip daikto, atliekančio specialią funkciją. Dėl šių aplinkybių minėti skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio būtų pažeidęs LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdį, apimtį. K. B. J. neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus dėl automobilio vagystės, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis šiuo automobiliu rūpinosi, buvo ėmęsis priemonių šį automobilį saugoti – pastatė į jo manymu saugesnę vietą, išėmė akumuliatorių, todėl dėl jo praradimo jis neabejotinai patyrė nepatogumus, stresą. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis nepateikė įrodymų, kad sveikata pablogėjo taip, kad buvo būtina gerti vaistus, būtent dėl automobilio vagystės, todėl pagrįstai nukentėjusiojo prašomą priteisti sumą sumažino ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją – 1 000 Lt.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį palikti galioti.