- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-22
- Bylos Nr.
- 2S-1003-153/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Leonas Jachimavičius, Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vita Activa“
Procesinio dokumento kategorijos: 122.1., 122.3, 122.5, 110.1.
NUTARTIS
2010 m. birželio 22 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-7627-364/2010 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vita Activa“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“ sutarties sąlygų pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Vita Activa“ ieškiniu prašė pakeisti jos ir atsakovės AB „Swedbank“ 2008-04-07 sudarytos kredito sutarties „Pagrindinės kredito Nr. 08-026668-IN sąlygos“ sąlygą dėl kredito grąžinimo termino, nurodant, kad kredito grąžinimo terminas yra 2014-07-17, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti 2008-04-07 kredito sutartį Nr. 08-026668-IN, uždrausti atsakovei reikalauti sumokėti ir/ar priverstinai išieškoti kreditą ar jo dalį iš ieškovės, uždrausti atsakovei atlikti išieškojimą iš jai įkeisto turto ir/ar turtinių teisių. Nurodė, kad atsakovei nutraukus sutartį ir pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, teismo sprendimo įvykdymas pakeičiant sutartį ir pratęsiant kredito gražinimo terminą pasidarys neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 25 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei AB „Swedbank“ vienašališkai nutraukti 2008-04-07 kredito sutartį Nr. 08-026668-IN (toliau Sutartis), uždraudė atsakovei reikalauti sumokėti ir/ar priverstinai išieškoti kreditą ar jo dalį iš ieškovės, uždraudė atsakovei atlikti išieškojimą iš jai įkeisto turto ir/ar turtinių teisių.
Teismas sprendė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nagrinėjamas nepranešus atsakovei, nes toks pranešimas sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nes atsakovė gavusi pranešimą apie teismo posėdį, kuriame bus sprendžiama laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo galimybė, galėtų vienašališkai nutraukti Sutartį ir pradėti jai įkeisto turto ir/ar turtinių teisių išieškojimo procedūras (CPK 148 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad ginčo dalykas yra susijęs su neturtiniu reikalavimu. Teismo nuomone, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus nutraukti Sutarties ir atlikti kitų veiksmų, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Teismas sprendė, kad yra tikslinga taikyti ieškovės nurodytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 str. 1 d. 13 p.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė AB „Swedbank“ prašė pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Apeliantės nuomone, teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta netinkamai išsiaiškinus faktines bylos aplinkybes ir pažeidus procesines teisės normas, todėl turi būti panaikinta dėl šių motyvų:
1) teismas neįvertino faktinių bylos aplinkybių, kad 2008-04-07 kredito sutarties Nr. 08-026668-IN, kuria ieškovei suteiktas 985 287,30 EUR kreditas, sąlygos buvo keičiamos ir papildomos, t. y. 2008-10-16 Sutartimi Nr. 08-026668-IN-1, 2009-04-17 Sutartimi Nr. 08-026668-IN-2. Kredito sutarties įvykdymas užtikrintas įkeitimu ir hipoteka. Terminas grąžinti kreditą suėjo 2009-07-17, skola pagal kredito sutartį 2010-03-15 dieną buvo 1 206 799,26 EUR. 2010-01-28 raštu ieškovei pranešta, kad nesumokėjus skolos iki 2010-02-17, bus pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto.
2) terminas grąžinti kreditą pagal Sutartį suėjo 2009-07-17, todėl neįmanomas ir sutarties nutraukimas. Ieškovė piktnaudžiauja savo teisėmis. Laikinąsias apsaugos priemones naudoja tam, kad būtų sustabdytas išieškojimo procesas bei apsisaugota nuo teisėtų kreditoriaus reikalavimų;
3) taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas išsprendė šalių ginčą iš esmės;
4) teismas pažeidė CPK 145 str. 2 d. nustatytą ekonomiškumo principą. Ieškovės pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas, visiškai nuostolingas atsakovei, nes užkerta jai kelią reikalauti iš ieškovės padengti įsiskolinimą, taip pat nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą;
5) teismas, nepranešdamas atsakovei, pažeidė CPK 148 str. 1 d. numatytą nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo procedūrą. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenurodė nei vieno argumento, kuriuo remiantis galėtų kilti pagrįstų įtarimų, kad atsakovė galėtų trukdyti bylos nagrinėjimui ar piktnaudžiauti savo teisėmis. Nepranešus atsakovei, iš jos buvo atimta galimybė prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą ar kitokias negu buvo nurodyta prašyme laikinąsias apsaugos priemones;
6) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su tam tikrų ribojimų atsakovei taikymu, tačiau taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas privalo siekti kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros, kad šios priemonės būtų pagrįstos bei užtikrintų ir atsakovės teisių bei turtinių interesų apsaugą. Dėl nurodytų priežasčių teismas turi teisę taikyti priemones, kuriomis būtų užtikrintas nuostolių atlyginimas, kuriuos atsakovė gali patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kad užtikrintų ieškovės ir atsakovės interesų pusiausvyrą.
7) teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nepagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei daro tiesioginę finansinę žalą, kuri turės būti atlyginta, privalėjo pateikti atsakovės nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė interesų pusiausvyrą ir neatliko veiksmų, numatytų CPK 147 str.;
8) teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, pažeidė teisingumo principą. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. Teisingumo principas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininkų teisėtų interesų pusiausvyrą;
9) ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, piktnaudžiavo savo teisėmis ir taip pažeidė CK 1.137 str. 5 d., todėl teismas turėjo atsisakyti ją ginti. Teismas pažeidė materialines teisės normas ir gynė teises asmens, kuris piktnaudžiavo savo teisėmis;
10) teismas neteisingai nustatė, kad ieškovės reikalavimas yra neturtinis. Ginčas yra kilęs iš kreditavimo santykių, sutarties dalykas yra kredito dydis, todėl ieškinio kaina turi būti nustatoma pagal CPK 85 str. 1 d. 1 p. nuostatas. Ieškovės skola yra 1 206 799,26 EUR, t.y. viršija 100 000 Lt, todėl šalių ginčas šioje byloje yra teismingas Kauno apygardos teismui. Kauno miesto apylinkės teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 str. 2 d. 2 p. tvarka, kaip neteismingą apylinkės teismui. Rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas yra absoliutus priimtos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).
Atsiliepimas
Atsiliepimą į atskirąjį skundą ieškovės UAB „Vita Activa“ vardu pateikęs advokatas L. S. su atskiruoju skundu nesutiko, prašė teismo nutartį palikti nepakeistą dėl šių motyvų:
Šalies argumentai
1) ieškovė ieškiniu, priešingai nei teigia atsakovė, siekia išvengti ne turtinės prievolės įvykdymo, bet reikalauja jos vykdymą pratęsti. Teismui priėmus sprendimą pakeisti kredito sutarties sąlygas, ieškovei atsirastų galimybė paskolą grąžinti vėliau. Jeigu atsakovė vienašališkai nutrauks sutartį ir pradės priverstinę skolos išieškojimo procedūrą bei patenkins savo reikalavimą iš jai įkeisto turto, tai toks teismo sprendimas, kuriuo yra nukeliamas paskolos grąžinimo terminas, nebeteks jokios prasmės ir jo įvykdymas taps visiškai neįmanomas;
2) teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones nesprendė ginčo tarp šalių. Ieškovė nesiekia išvengti prievolės, bet prašo išspręsti ginčą, nes atsakovė derybų keliu to nesutiko padaryti. Laikinosios apsaugos priemonės draudžia atsakovei imtis priverstinio skolos išieškojimo, bet nesuteikia ieškovei teisės grąžinti paskolą savo nuožiūra;
3) ieškovė ieškiniu nesiekia sau jokios turtinės naudos, todėl apeliantės teiginys, kad laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra didesnis už ieškinio sumą, yra teisiškai nepagrįstas;
4) teismas gali laikinąsias apsaugos priemones taikyti ir nepranešęs atsakovei, jeigu mano, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Atsakovė bet kokia kaina siekia kuo greičiau nutraukti Sutartį ir pradėti priverstinio išieškojimo procedūras. Tai tik patvirtina būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones apie tai nepranešus atsakovei;
5) pareikalauti iš ieškovės galimo nuostolių atlyginimo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Įstatymas suteikia apeliantei teisę reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jai padarė ieškovės prašymu taikytos laikinosios pasaugos priemonės. Apeliantė yra hipotekos kreditorė, todėl ji turės teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą iš jai įkeisto turto, jeigu ieškinys bus atmestas. Šiuo atveju nėra būtinybės papildomai užtikrinti atsakovei galinčius atsirasti nuostolius;
6) teisėtai priimta nutartis nepažeidžia teisingumo principo. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad laikinosios apsaugos priemonės yra poveikio priemonės teisės pažeidimo atžvilgiu;
7) kreipimasis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos nėra piktnaudžiavimas. Teisę kreiptis į teismą užtikrina Konstitucija;
8) klausimas dėl teismingumo negali būti atskirojo skundo dalykas. Ieškovė, prašydama pakeisti kredito sutarties sąlygas atidedant paskolos gražinimo terminą, jokios turtinės naudos iš to negauna. Turtinė nauda (pinigų, turto ar turtinės teisė priteisimas) yra pagrindiniai dalykai, lemiantys, ar ginčas yra turtinis ar neturtinis.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą, ir tik nagrinėdamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančiųjų byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nepritaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybes, bet ir šių priemonių taikymo sąlygas ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindas manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo principas, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kurio teismo atliekamo procesinio veiksmo tikslas yra užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ir mastas turi būti susiję būtent su ieškovo pažeistų teisių gynimu ir neturi varžyti atsakovo teisių, nesusijusių su ieškovo nurodomais pažeidimais.
Ieškovė nurodė ( b. l. 3-8), kad atsakovė suteikė jai 985 287, 30 EUR paskolą, terminas kreditui grąžinti ? 2008-10-17, kredito sutartis buvo ne kartą keičiama, kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2009 m. liepos 17 d.. Ieškovė kreipėsi į teismą, nes atsakovė nesutiko pakeisti kredito sutarties sąlygų, atidėti paskolos grąžinimo terminą.. Ieškovė ieškinio pareiškimu prašė pakeisti 2008-04-07 ieškovės ir atsakovės kredito sutarties,, Pagrindinės kredito Nr. 08-026668-IN sąlygos“ sąlygą dėl kredito grąžinimo termino, nurodant, kad kredito grąžinimo terminas yra 2014-07-17, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė prašė uždrausti atsakovei vienašališkai nutraukti 2008-04-07 kredito sutartį Nr. 08-026668-IN, uždrausti atsakovei reikalauti sumokėti ir/ar priverstinai išieškoti kreditą ar jo dalį iš ieškovės, uždrausti atsakovei atlikti išieškojimą iš jai įkeisto turto ir/ar turtinių teisių
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalo objektyviau įvertinti ginčo šalių tarpusavio santykiųs, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių adekvatumą pareikštiems reikalavimams užtikrinti bei kitas reikšmingas aplinkybes ir užtikrinti, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės neapribotų atsakovės teisių labiau, nei tai būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams įgyvendinti.
Remiantis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pritaikius minėtas laikinąsias apsaugos priemones, jos neatliktų užtikrinimo funkcijos, laikinosioms apsaugos priemonėms keliamų tikslų bei jų taikymo sąlygų. Ieškovės reikalavimas dėl kredito grąžinimo termino nustatymo sutampa su sutarties sąlygomis ir nustatytu sutartyje kredito grąžinimo terminu, todėl ieškovės prašymas taikyti šiam ieškinio reikalavimui laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas, nes tokie šalių santykiai yra patvirtinti kredito sutarties priede (b. l. 20-26). Ieškovė pateiktu ieškiniu prašo pakeisti šalių sudarytos kreditavimo sutarties sąlygas, tačiau ne tas, kurios tiesiogiai siejamos su kreditoriaus teise vienašališkai nutraukti sutartį, o tas, kuriomis susitarta dėl kredito grąžinimo sąlygų (terminų), todėl draudimas vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu sutartyje sulygtos sąlygos tokiam nutraukimui egzistuoja, negali būti vertinamas kaip ieškiniu reiškiamų reikalavimų užtikrinimo priemonė. Tokiu atveju laikinoji apsaugos priemonė neadekvačiai reiškiamiems reikalavimams apriboja kreditoriaus teises, numatytas sutartyje. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimams užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, o tai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirajame skunde ir atsiliepime į jį iš esmės keliamas klausimas, ar reikalavimas pripažinti kredito sutarčių terminų pratęsimą yra įkainotinas ir dėl to apmokestintinas proporciniu žyminiu mokesčiu ar ne, dėl kurio teisėjų kolegija ir pasisako. Pareikštas turtinis reikalavimas, kuris negali būti įvertintas pinigais pagal CPK 85 straipsnio taisykles, laikomas turtiniu neįkainotinu ginču ir toks ieškinys apmokestinamas paprastuoju žyminiu mokesčiu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-334/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K., A. P. v. P. G, bylos Nr. 3K-3-560/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K., A. C. ir kt. v. AB „Vilniaus Sigma“, bylos Nr. 3K-3-44/2010). Taigi ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo pasekmės, kurios sukuria apskaičiuojamus turtinius praradimus. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė prašo pakeisti 2008-04-07 atsakovės ir ieškovės kredito sutarties Nr. 08-026668-IN specialiosios dalies sąlygą dėl kredito grąžinimo termino, nurodant, kad kredito grąžinimo terminas yra 2014 m. liepos 17 d. Taigi ieškovė prašo teismą nustatyti atitinkamas sutarties sąlygas dėl kredito grąžinimo termino (pratęsimo) ir sutarties pasibaigimo (CK 6.35 str., 6.204 str. nuostatos). Iš ieškovės išdėstytų materialiųjų reikalavimų turinio matyti, jog ieškinys yra pareikštas dėl sutartinių teisinių santykių modifikavimo. Patenkinus reikalavimą nustatyti ieškovės siūlomas kredito suteikimo ir grąžinimo termino pratęsimo sutartines sąlygas, kreditorė galėtų įgyti teisę sumokėti kreditą per tam tikrą atidėtą laikotarpį.. Todėl pagrįstas yra apeliantės motyvas, kad ieškinio reikalavimas yra turtinio pobūdžio, taigi turi būti apmokėtas tam tikro dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Paaiškėjus, kad ieškinio suma yra didesnė nei 100 000 Lt, byla nagrinėtina apygardos (CPK 27 str. 1 d., 1 p.), o ne apylinkės teisme.
Esant tokioms aplinkybėms, atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis panaikinama, ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.