- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- I-5260-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06017-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. liepos 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: kameros buvo perpildytos, šaltos, drėgnos, jų viduje buvo iš esmės atviri tualetai, trūko ventiliacijos ir stipriai dvokė, nes kalinamieji rūkė ir naudojosi tualetu, netinkamas apšvietimas. Ir taip blogas gyvenimo sąlygas sunkino dar tai, kad buvo skiriamas labai trumpas laikas pasivaikščioti izoliatoriaus kiemeliuose (viena valanda per dieną). Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, trūko vietos mankštai ir / ar sportui. Lukiškių TI-K patalynė buvo blogos būklės ir nešvari. Rūbus skalbti reikėjo rankomis šaltu vandeniu kameroje esančioje kriauklėje, kadangi kameroje nebuvo karšto vandens. Naudotis dušu buvo galima tik 10 minučių kartą per 7 dienas. Maistas nekokybiškas, jo trūko, nes tam skiriami tik 6 litai per dieną. Socialinės ekonominės kalinimo teisės buvo suspenduotos, t. y. artimųjų maisto perdavimai – siuntiniai, ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine ir / ar sutuoktine buvo uždrausti. Sveikatos priežiūra blogai organizuota, ne visi būtini medikamentai išduodami nemokamai. Negaudamas darbo užmokesčio pareiškėjas negalėjo nusipirkti ar gauti reikalingų medikamentų. Taip pat nebuvo išduodami drabužiai ir avalynė pagal sezoną, todėl kalėjo be reikalingos avalynės ir rūbų. Tualetinio popieriaus išduodavo tik 1 ritinėlį, kurį sunaudodavo per 4 dienas. Papildomo tualetinio popieriaus įsigyti už asmenines lėšas nebuvo galimybės, nes neleido. Būtiniausi higienos reikmenys – dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, skutimosi putos ir / ar pasta – nemokamai nebuvo išduodami, o šias reikmes perduoti uždrausta. Taigi negalėjo laikytis vyrui būtinos kasdienės higienos. Telefoniai kontaktai, pašto paslaugos apmokamos nebuvo. Neleista palaikyti adekvačius ryšius su išoriniu pasauliu, todėl ryšys nutrūko. Buvo uždrausta turėti šiltą pledą. Taigi dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. liepos 2 d. Teigia, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka galiojančias higienos normas, suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, patirtą dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. liepos 2 d.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tačiau nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/99) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmens laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami didesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. liepos 2 d. buvo laikomas kamerose Nr. 112, Nr. 152, Nr. 305, Nr. 334, Nr. 296, Nr. 337, Nr. 328, Nr. 294, Nr. 340, Nr. 346, Nr. 314 bei Nr. 254 ir jose jam 292 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatytas minimalus. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas.
Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punkte nurodoma, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 41–42) patvirtina, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, yra atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara, taigi atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija ir smirdėjo. Kaip pažymėta minėtoje Ūkio skyriaus pažymoje, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, langai yra pritaikyti vėdinti, o tai atitinka higienos normas. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodomi nemalonūs kvapai ir ventiliacijos trūkumas yra pasekmė ne netinkamo kamerų įrengimo, bet jų perpildymo.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo per mažai vietos ir pasivaikščiojimo laikas buvo per trumpas.
Vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra įtvirtinta nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016). Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad asmenims leidžiama pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas, kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenustato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, suteikiant vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl jo netenkinančio pasivaikščiojimo kiemo ploto ar pasivaikščiojimo laiko būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Taigi, įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir trukmės.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę.
HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, o tai atitinka HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Pareiškėjas savo skunde nepateikia įrodymų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu; be to, byloje nėra duomenų, kad jis būtų dėl šių priežasčių su prašymais ar skundais kreipęsis į Lukiškių T-K administraciją. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai su tekančiu vandeniu (dėl to ginčo byloje nėra). Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 68 punkto pažeidimo.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad kameroje nebuvo karšto vandens. Vadovaujantis HN 76:2010 21 punktu, kalėjimo bei tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimas kameroje nenumatytas. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad kamerose Nr. 112, Nr. 152, Nr. 305, Nr. 334, Nr. 296, Nr. 337, Nr. 328, Nr. 294, Nr. 340, Nr. 346, Nr. 314, Nr. 254 šalto vandens tiekimas užtikrintas, tai atitinka HN 76:2010 21 punkto reikalavimą.
Dėl išduodamų higienos priemonių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatyta, kad nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams per mėnesį priklauso 1 rulonas tualetinio popieriaus, dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml) ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taupiai naudojant minimas kiekis yra pakankamas, todėl pareiškėjo pretenzijos laikomos nepagrįstomis. Jeigu prireikia daugiau ar kitokios kokybės higienos priemonių, jas galima nusipirkti parduotuvėje.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo duoti drabužiai ir avalynė, atsižvelgiant į metų laiką.
Prieš tai minėtu įsakymu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos nustato, kad pareiškėjui turi būti išduota apranga ir avalynė, taip pat nustatytas jų dėvėjimo terminas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 41–42) tai patvirtina. Taigi pareiškėjas buvo materialiai aprūpinamas vadovaujantis būtent minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam nebuvo suteikiami visi reikalingi medikamentai, tačiau nenurodo, kokie ir kokioms ligoms jie buvo skirti gydyti. Prašymų išduoti medikamentus Lukiškių TI-K taip pat nerašė. Taigi, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl materialinio aprūpinimo nepagrįsti.
Dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Pagal šios higienos normos 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Atsakovės atstovas nurodo, kad yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Atsakovės atstovas taip pat paaiškino, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik užmokėjus už skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos gauti skalbimo paslaugas.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai maitinamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 41–42) nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis minėtu nutarimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras), jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Taigi pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maisto atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas žalą kildina ir iš to, kad ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine ir / ar sutuoktine buvo uždrausti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjime ir pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas yra priskirtas paprastajai grupei. Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnis, reglamentuojantis paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, nenustato šiai grupei priskirtiems nuteistiesiems teisės į ilgalaikius pasimatymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą nurodė, jog nors Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išreiškęs pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, jis dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus; tai yra sritis, kurioje susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas nurodo labai abstrakčius ir teorinius jo socialinių ryšių suvaržymus, nenurodydamas, su kuo konkrečiai jam ribojamos galimybės palaikyti socialinius ryšius. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad neteisėti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 43–68) matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta apšvietimo normų reikalavimų neatitikčių, todėl argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmestini.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus dėl minimalaus 3,6 m² ploto. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 292 dienas per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis praleido perpildytose kamerose. Kita pareiškėjo skundo dalis remiantis anksčiau išdėstytais motyvais atmestina kaip nepagrįsta.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kameros yra gana perpildytos. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis.
Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 30 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016), įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, remdamasis protingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 2 900 Eur sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 900 Eur (du tūkstančius devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.