Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-10 · Administracinė byla Nr. I-6671-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-10
Bylos Nr.
I-6671-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01287-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
R. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6671-484/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01287-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 10-14), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad kalinimas kankinimo sąlygomis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniui bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Paaiškino, kad nuo 2013-01-07 iki 2013-07-07 Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, kurios viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir žemino jo orumą. Detalizavo, jog Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas nuolat perpildytose kamerose, kuriose yra įrengti pertekliniai baldai, dar labiau sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje. Būdamas sveikas žmogus buvo priverstas pastoviai gulėti arba sėdėti, dėl to jam atsirado stuburo problemų, dėl kurių yra kreipęsis į gydytojus. Dėl ploto trūkumo keliamų nepatogūmų kildavo konfliktų tarp kameroje esančių asmenų. Taip pat nurodė, kad kamerose buvo pelėsio, šalta, drėgna, sanitariniuose mazguose nebuvo durų, dėl ko jam kalinimo metu nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis tualetu. Kamerose buvo tamsu, neužtikrinama natūrali šviesa, apšvietimas elektrinis, nuo kurio jam pablogėjo regėjimas. Nurodė ir tai, kad atvykstant ir išvykstant etapu iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis šaltose, purvinose patalpose, daiktai dedami į nešvarias dėžes.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų teigė patyręs ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Kalinimas nežmoniškomis sąlygomis jam sukėlė nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, galimybių sumažinimą, pakriko nervai, pasidarė irzlus. Tai, pasak pareiškėjo, sudaro pagrindą teigti, kad valstybė neužtikrinusi jam minimalaus gyvenamojo ploto ir higienos normų reikalavimų atitikančių sąlygų laisvės atėmimo įstaigoje, pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir iš pareiškėjo priteisti 4,20 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (b. l. 23-31). Taip pat, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2013-01-07 iki 2013-07-03 imtinai. Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos norma (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“), galiojanti nuo 2015-11-01, taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Be to nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visada išduodamas į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų tiekimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei UAB „Dezinfa“, kurios vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė ir tai, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Dėl sanitarinių mazgų įrengimo nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Remiantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės) kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, kuriose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negalėtų būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymuose nėra reglamentuota, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata. Tokia krata atliekama atskiroje patalpoje, prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Asmens apžiūros vykdomos laikantis Kalėjimo departamento direktoriaus 2004-09-10 įsakymo Nr. V-362 reikalavimų.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Išsamesnės informacijos apie pareiškėjo sveikatos būklę pateikti negali, nes ji saugoma asmens sveikatos istorijoje, kuri buvo perduota Marijampolės pataisos namams, pareiškėjui išvykus į šią įstaigą.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Taip pat nėra konkretumo dėl padarytos neturtinės žalos dydžio, jis nėra grindžiamas jokiais objektyviais įrodymais. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Mano, kad šiuo atveju neegzistuoja CK 6.271 straipsnyje nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovas prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos dokumentinės medžiagos rengimu, grindė tuo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-04-18 nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šią medžiagą sudaro 70 A4 formato lapų. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Tokiu būdu, atsakovo realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 70x0,06, t. y. 4,20 Eur (b. l. 23-31).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas. Siekdama gerinti nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygas, 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą, kurios tikslas – užtikrinti saugią, efektyvią ir ekonomišką laisvės atėmimo vietų veiklą, nuteistiesiems (suimtiesiems) – teisės aktų nustatytas laikymo, o personalui – darbo sąlygas.

Nurodė ir tai, kad 2010-05-14 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pareiškėjas nepateikė bei nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą žalą. Mano, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai yra paskaičiuotas. Teigia, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Todėl mano, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės.

Kalėjimų departamentas remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi prašo daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 18-21).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė nuo 2013-01-07 iki 2013-07-07 Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Dėl ieškinio senaties

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-01-07 iki 2013-07-03 imtinai. Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualiu laikotarpiu laikytinas būtent šis. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2016-03-29 (b. l. 6), t. y. praleidęs ieškinio senatį reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-01-07 iki 2013-03-28. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju tiek atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, tiek tretysis asmuo Kalėjimų departamentas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-01-07 iki 2013-03-28 imtinai.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Pareiškėjas prašymo teismui dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo neteikė. Objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013-01-07 iki 2013-03-28 imtinai.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-01-07 iki 2013-03-28 imtinai teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, teismas nenagrinėja šios skundo bei atsiliepimo argumentų dalies. Pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-01-07 iki 2013-03-28 imtinai atmestina.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2013-03-29 iki 2013-07-04.

Dėl ginčo esmės

Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. SVĮ 44 straipsnio 1 dalyje ir BVK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Šiuo atveju taip pat aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pažymėtina, kad LVAT laikosi praktikos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT tai pat yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m.; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Remiantis Nuteistųjų (kalinamųjų) tranzitu vykstančių per Lukiškių TI-K apskaitos kortelių (b. l. 39-44) duomenimis ir Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 23-31) detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiumi, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-03-29 iki 2013-07-04 Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 97 paras. Laikotarpiais 2013-03-29 – 2013-05-21, 2013-05-31 – 2013-06-02 gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 1,82 iki 3,51 kv. m. (įskaitant baldų užimamą plotą, šis plotas buvo dar mažesnis) kameros ploto. Taigi, 57 paras iš 97 pareiškėjo subjektinė teisė į ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą kameroje buvo pažeista. Tai rodo, kad šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (dėl ankštų kamerų negalėjo judėti, įtampa tarp kameroje esančių asmenų) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl atlikdamas gamtinius reikalus perpildytose kamerose jis patyrė garbės ir orumo pažeminimą.

Ginčui taikytina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015-11-01) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojo nuo 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Minėtos higienos normos 3 punktas nustato (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01, 2 punktas nustatė), kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pareiškėjas skunde neneigė, kad buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teismas neturi pagrindo abejoti ir Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Taisyklių reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad kamerose buvo drėgna. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė patalpose turi būti 35-60 proc., šiltuoju metų periodu – 35-65 proc. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose buvo drėgna, nekonkretizavo, ar jo nurodytos sąlygos buvo visose kamerose, ar tik kai kuriose iš jų. Byloje duomenų, kokia santykinė oro drėgmė buvo kiekvienoje iš pareiškėjo laikomų kamerų tam tikru periodu, taip pat nėra. Atsižvelgiant į pareiškėjo abstraktų aplinkybių, susijusių su kamerų drėgme, išdėstymą, pareigos pateikti tokius duomenis neturėjo ir atsakovas. Tačiau Lukiškių TI-K pateikta ginčui aktualaus laikotarpio Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų matavimų ir patikrinimų medžiaga patvirtina, kad nei vienoje iš tikrintų kamerų, kuriose be kita ko, buvo laikomas ir pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto, susijusio su patalpų drėgmės lygiu, pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 37-100). Pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija reaguoja į nustatytus higienos normų pažeidimus ir pagal galimybes juos šalina. Taip pat yra sudarytos sutartys dėl patalpų deratizacijos ir dezinfekcijos, kurios vykdomos nustatytu grafiku (b. l. 94-100).

Lukiškių TI-K kamerų vėdinimas yra užtikrinamas per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog įstaigoje mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Todėl sutiktina su atsakovo atstovo argumentu, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri savo kameras neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 keliamus reikalavimus, todėl šiuo atveju atsakovės veiksmų neteisėtumas nenustatytas.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Pažymėtina, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas apšvieta atitiko Higienos normos reikalavimus (b. l. 37-93). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo natūralaus apšvietimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl prasto apšvietimo, nenurodė kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė jokių medicininių duomenų, patvirtinančių jo regos būklės pakitimą dėl netinkamo apšvietimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nenustatyti.

Nors pareiškėjas nurodo, kad kameroje buvo žema temperatūra, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose tokių duomenų neužfiksuota, kitų duomenų, kurie galėtų įrodyti kalinimo sąlygų pažeidimus nepateikta. Lukiškių TI-K dažnai tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro, kamerose matuojami įvairūs parametrai, tačiau neatitikimai taisyklėms nustatomi gana retai ir dažnai nebūna tokio masto, kad sukeltų ypatingus nepatogumus. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Vilniaus visuomenės sveikatos centrui. Kaip matyti, pareiškėjas šia teise pasinaudojo 2013-04-17, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centras higienos normos pažeidimų tikrinamu laikotarpiu nenustatė (b. l. 3-4).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad remiantis Lukiškių TI-K administracijos pažyma, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl laikymo sąlygų kreipėsi ir į administraciją (b. l. 36). Pažymėtina, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Pateikti dokumentai patvirtina, kad Lukiškių TI-K reagavo į pareiškėjo skundus ir prašymus dėl laikymo sąlygų ir pagal galimybes juos tenkino. Atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu, todėl nėra ir valstybės civilinės atsakomybės.

Pažymėtina, kad pareiškėjas žalą kildina ir iš netinkamų asmens bei daiktų apžiūrų sąlygų bei pareigūnų elgesio, tačiau tokius pareiškėjo argumentus teismas vertina kritiškai. Pažymėtina, kad asmenų bei daiktų apžiūros yra trumpalaikės procedūros, atliekamos ne kiekvieną dieną, todėl tam tikrų galimų nepatogumų sukėlimas pareiškėjui negalėjo viršyti neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, todėl žalos patyrimo faktas šiuo atveju neįrodytas. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė ir netinkamo pareigūnų elgesio, t. y. pareiškėjo argumentai nurodytu aspektu yra per daug abstraktūs, pareiškėjas nenurodė konkrečių neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui gali kilti neturtinė žala.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas be pertraukų. Ginčui aktualiu laikotarpiu 57 paras iš 97 pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., siekė nuo 1,82 iki 3,51 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Pareiškėjui kamerose taip pat nebuvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (14 000 Eur) neturtinė žala. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Taigi, atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, kad adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti neturtinės žalos suma yra 570 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 4,20 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

Iš ABTĮ 44 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-49/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 4,20 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 4,20 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. J. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 570 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Ina Kirkutienė