- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-11
- Bylos Nr.
- P-858-33-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02517-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- IĮ „Sanrita“
- Atsakovas
- Narkotikų
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo IĮ „Sanrita“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013 pagal pareiškėjo IĮ „Sanrita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo IĮ „Sanrita“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas IĮ „Sanrita“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-16), prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, NTAKD) 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ Nr. ATK2-172/12 (toliau – ir skundžiamas nutarimas).
Paaiškino, kad skundžiamajame nutarime nurodytos aplinkybės, jog 2012 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Jurbarkas, pardavėja V. B. apie 22.15 val. R. G. pardavė už 7 Lt butelį spirituoto vaisių ir uogų vyno „Natasha“, 0,7 l talpos uždarytoje pakuotėje, kurią pirkėjas išsinešė; apie 23.25 val. V. D. pardavė už 16 Lt du butelius alaus „Šnekorių“, 2 l talpos uždarytose pakuotėse, kurias pirkėjas išsinešė; apie 23.40 val. V. V. pardavė už 16 Lt du butelius alaus „Šnekorių“, 2 l talpos uždarytose pakuotėse, kurias pirkėjas išsinešė; apie 1.00 val. Š. A. pardavė už 30 Lt tris butelius sidro, 1,5 l talpos uždarytose pakuotėse, kurias pirkėjas išsinešė, neatitinka tikrovės. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų nurodytų alkoholinių gėrimų pardavimo faktą, taip pat neįrodė, kad jie buvo parduoti uždarytose pakuotėse bei išsinešti.
Pažymėjo, jog nėra įrodymų, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje 2012 m. rugpjūčio 2 d. – 2012 m. rugpjūčio 3 d. buvo atliktas patikrinimas ir nustatyti pažeidimai. Byloje esantys pirkėjų ir policijos pareigūnų paaiškinimai yra nepatikimi, todėl negali būti pripažinti tinkamais įrodymais. Nutarime nurodytomis valandomis nieko nepardavė, tai patvirtina kasos aparato kontrolinė juosta, kurioje nėra įrašų apie tariamai parduotas prekes. Pareiškėjas akcentavo, jog vyno „Natasha“ ir sidro nurodytomis kainomis nėra kavinės asortimente. Atsakovas visas abejones dėl galimo Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimo aiškino pareiškėjo nenaudai ir nevertino pardavėjos bei V. V. pateiktų paaiškinimų. Nurodė, kad nepagrįstai buvo atmesti antriniai pardavėjos paaiškinimai, nors jie buvo išsamesni ir neprieštaravo pirminiams. Atsakomybė turėjo būti taikoma ne išimtinai pareiškėjui, o atsižvelgiant į pardavėjos veiksmus, turimus įgaliojimus ir kaltės laipsnį. Nutarimas nėra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, nepagrįstas objektyviais įrodymais ir neatskleista pažeidimo subjektyvioji pusė. Pabrėžė, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. įsakymu visus darbuotojus pasirašytinai supažindino su AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 11 punktu ir griežtai įpareigojo nuo 22 iki 8 val. prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik skirtais vartoti vietoje bei apie tai informuoti pirkėjus. Tokia informacija pirkėjams gerai matomose vietose yra iškabinta kavinės patalpoje. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas atliko visus įmanomus veiksmus tam, kad užtikrintų AKĮ nustatytą tvarką.
Atsiliepimas
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 47-53) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad, vadovaudamasis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 85-98-2-S-1648 ir 2012 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 64-98-S-992 gauta medžiaga, nustatė, kad pareiškėjui priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), Jurbarkas, po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Pareiškėjui 2010 m. spalio 11 d. išduotoje licencijoje Nr. L2-10-02 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare, (duomenys neskelbtini), Jurbarkas, nurodytas alkoholinių gėrimų prekybos būdas: vartoti vietoje.
Nurodė, kad pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamas imperatyvus draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui skirtoje vietoje. Atsakomybė kyla ne pardavėjai, o juridiniam asmeniui. Pareigūnai užfiksavo keturis įvairių alkoholinių gėrimų išsinešimo faktus, kurie patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo bare alkoholiniai gėrimai yra parduodami ne vartojimui vietoje, o išsinešimui. Tiek policijos pareigūnų, tiek pirkėjų ir liudininko rašytiniai paaiškinimai sutampa, tarp jų prieštaravimų nėra ir nėra pagrindo netikėti šių asmenų parodymais. Antriniai V. B. ir V. V. rašytiniai paaiškinimai vertintini kritiškai, juos pareiškėjas naudoja kaip priemonę išvengti gresiančios atsakomybės. 2012 m. rugpjūčio 30 d. bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad disponuoja vynu „Natasha“, kuris yra parduodamas jam priklausančioje prekybos vietoje. Vertinant surinktus įrodymus buvo paneigta, kad pažeidimo nustatymo dieną pareiškėjas mušė kasos kvitus, tai patvirtina nesuinteresuotų pirkėjų ir liudininko pirminiai rašytiniai paaiškinimai, kuriais netikėti nėra teisinio pagrindo. Policijos pareigūnai dirbo pagal atskirą grafiką dėl nelegalios prekybos akcizinėmis prekėmis (duomenys neskelbtini) gatvėse, Jurbarko mieste. Jie stebėjo, kai iš naktinio baro–parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Jurbarkas, piliečiai išsinešė alkoholinių gėrimų. Policijos pareigūnai, užfiksavę galimą AKĮ pažeidimą, surinko su tuo susijusią medžiagą ir pagal žinybingumą ją persiuntė atsakovui. Nustatant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą alkoholinio gėrimo konfiskacija ir fotografavimas nėra numatytas, pakanka aprašyti tik alkoholinio gėrimo požymius. Pareiškėjo taikytų priemonių neužteko tam, kad būtų užtikrinta AKĮ numatyta pareiga, nes didelis kiekis alkoholinių gėrimų buvo išneštas iš pareiškėjui priklausiančios prekybos vietos draudžiamu metu. Priimant ginčijamą nutarimą nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (t. I, b. l. 110-113) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Rėmėsi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu ir 34 straipsniu. Nurodė, kad pareiškėjo kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, kuri paneigia pareiškėjo argumentą, jog jam priklausančioje kavinėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Jurbarkas, nebuvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais uždarytoje pakuotėje išsinešimui po 22 val. Šios AKĮ normos reikalavimas (nurodytu laiku parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje) yra imperatyvus, o pažeidimo sudėtis – formali, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka to, kad nupirkti gėrimai nebuvo suvartoti vietoje. Įstatymo leidėjas nenustatė priemonių, kokių reikėtų ūkio subjektui imtis, kad šis AKĮ reikalavimas būtų įvykdytas. Tai paliekama įmonių nuožiūrai – svarbu, kad būtų laikomasi AKĮ reikalavimų.
Pažymėjo, kad pareiškėjui licencija išduota prekiauti alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje, jis privalėjo laikytis aktualių teisės aktų reikalavimų bei užtikrinti jų įgyvendinimą. Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, jog alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš prekybos vietos, juridinis asmuo neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Toks užtikrinimas privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus apie nurodyto pobūdžio draudimą. Nurodė, kad pareiškėjas neužtikrino reikalavimo, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami toje vietoje, kurioje jie parduodami, tokiu būdu padarė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytos tvarkos pažeidimą.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pažeidimas įrodytas, pareiškėjui skirta bauda atitinka AKĮ reikalavimus ir yra objektyvi, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, atsakovo nutarimą paliko nepakeistą.
III.
Pareiškėjas IĮ „Sanrita“ pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 178-191), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – IĮ „Sanrita“ skundą tenkinti.
Teigė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir pareiškėjo veiksmai kvalifikuoti pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą nepagrįstai, nes nebuvo įrodymų, kad būtent pareiškėjo bare po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai išsinešimui. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris galėtų objektyviai ir neginčijamai patvirtinti sprendime nurodytų alkoholinių gėrimų pardavimo faktą po 22 val. Pareiškėjo baro kasos aparato kontrolinės juostos, kurios yra byloje, patvirtina, kad skundžiamame nutarime nurodytu laiku nebuvo nieko parduota.
Pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog policijos pareigūnai, kurių paaiškinimais jis rėmėsi, nematė ir nebuvo prie pareiškėjo baro, nes vykdė tarnybines pareigas kitose miesto vietose, neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad policijos pareigūnų ir pirkėjų paaiškinimai nėra pagrįsti įrodymais.
Pažymėjo, kad buvo pažeistas in dubio pro reo principas, nes visos abejonės dėl AKĮ pažeidimo egzistavimo turėjo būti aiškinamos pareiškėjo naudai, tačiau pirmosios instancijos teismas visas abejones aiškino išskirtinai pareiškėjo nenaudai, taip pat visiškai nepasisakė dėl dalies skundo argumentų.
Atsiliepimas
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime (t. II, b. l. 2-7) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais. Nurodė, kad įstatymų leidėjas, 2011 m. gruodžio 23 d. priimdamas AKĮ 2,3 18, ir 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-1911, turėjo tokius tikslus – 1) suvienodinti viešojo maitinimo įmonių ir įmonių, vykdančių mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, konkurencines sąlygas; 2) mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą Lietuvoje. Ginčijamu teisės aktu nedraudžiama alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba jais, o tik aiškiai apibrėžtoje srityje nustatomi tam tikri ribojimai, tokiu būdu siekiama įgyvendinti AKĮ įtvirtintus tikslus. Pažymi, kad pareiškėjas privalo laikytis teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi.
Atkreipė dėmesį, kad tiek licencijos gavėjas, tiek kavinėje dirbantys asmenys privalo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje ir taip būtų užtikrintas licencijos sąlygų laikymasis. Tačiau akcentuoja, jog pardavėja veikė savo įgaliojimų ribose, darė tai, kas numatyta jos darbo sutartyje. Pareiškėjo ūkinė–komercinė veikla kuriama ir plėtojama kitų pareiškėjo atstovų, pvz. akcininkų, o pardavėja tik vykdo jai pavestas funkcijas ir dirba tokiomis darbo sąlygomis, kokias jai sudaro darbdavys.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi (t. II, b. l. 10-15) pareiškėjo IĮ „Sanrita“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto normos lingvistinės ir loginės konstrukcijos matyti, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Kita vertus, tinkamam ginčo teisinių santykių turiniui atskleisti būtina išaiškinti ir antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį.
Pažymėjo, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog AKĮ projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. AKĮ 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.
Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis AKĮ nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti AKĮ numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teismas turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).
Teismas pabrėžė, jog aplinkybės, charakterizuojančios minėtąją subjektyvių faktorių visumą, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus AKĮ įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.
Šiuo aspektu teismas pirmiausia pažymėjo, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje–bare AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku buvo parduodami alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjai iš kavinės–baro išsinešė. Turint galvoje šią faktinę aplinkybę atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų. Vis dėlto vien objektyvaus fakto nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa).
Iš faktinių konkrečios bylos aplinkybių, kurios užfiksuotos rašytinėje bylos medžiagoje, buvo matyti, kad pareiškėjo kavinėje–bare pardavėja 2012 m. rugpjūčio 2 d. apie 22.15 val. pirkėjui pardavė 0,7 l talpos butelį spirituoto vaisių ir uogų vyno „Natasha“ (uždarytoje pakuotėje), kurį pirkėjas išsinešė; apie 23.25 val. pirkėjui pardavė 2 l talpos du butelius alaus „Šnekorių“ (uždarytose pakuotėse), kuriuos pirkėjas išsinešė; apie 23.40 val. pardavė 2 l talpos du butelius alaus „Šnekorių“ (uždarytose pakuotėse), kuriuos pirkėjas išsinešė; apie 1.00 val. pardavė 1,5 l talpos tris butelius sidro (uždarytose pakuotėse) kurias pirkėjas išsinešė. Taigi pardavėja gėrimus pardavė uždarytose pakuotėse ir neaprūpino juos įsigijusius asmenis indais, reikalingais vartojant gėrimą vietoje. Be to, nėra duomenų, jog pardavėja įspėjo alkoholinius gėrimus įsigyjančius asmenis, kad jų perkami gėrimai gali būti vartojami tik bare.
Nors byloje buvo prieštaringų įrodymų dėl to, koks buvo pardavėjų požiūris į minėtų gėrimų išsinešimą iš kavinės–baro patalpų, tačiau tai netrukdė teismui daryti išvadą, jog konkrečiu atveju nebuvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje. Teismas teigė, jog vertinant pareiškėjo darbuotojų gebėjimą suvokti, kad alkoholiniai gėrimai buvo įsigyti išsinešti, įvertinus jų kiekį, tokie įsigyjamo alkoholinio gėrimo kiekiai galėjo pareiškėjo darbuotojoms neabejotinai rodyti, jog jie vietoje nebus suvartojami.
Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi. Be to, pareiškėjas galėjo pagrįstai numatyti, jog alkoholiniai gėrimai bus išsinešti iš kavinės–baro, t. y. nebus vartojami vietoje. Todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, jog pareiškėjas laikėsi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų.
V.
Pareiškėjas IĮ „Sanrita“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013 (t. II, b. l. 19-24), prašydamas atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, atnaujinti procesą administracinėje byloje A444-1364/2013, kuri buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, jog prašymą jis teikia praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir prašo jį atnaujinti. Pastebi, jog terminas buvo praleistas dėl pareiškėjo klaidos ir nepatyrimo teisminiuose ginčuose. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog administracinėse bylose taip pat kaip ir civilinėse bylose prašymai atnaujinti procesą gali būti paduodami per 6 mėnesių terminą. Dėl šios žmogiškos klaidos ir nepatyrimo pareiškėjas ir praleido terminą šiam prašymui paduoti. Pareiškėjo įsitikinimu, tai nors ir subjektyvi, tačiau pakankamai svarbi priežastis terminui atnaujinti. Apie praleistą terminą pareiškėjas sužinojo tik 2013 m. gruodžio 20 d., kreipęsis į profesionalų teisininką dėl konsultacijos suteikimo ir dokumentų teismui parengimo. Iš karto po to, kai tik buvo sužinota apie termino praleidimą, buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis ir šis prašymas buvo parengtas per maksimaliai trumpą laiką – vos per 3 darbo dienas.
Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra priimta tinkamai neįvertinus, jog byloje nėra nei alkoholinių gėrimų pardavimo faktą pareiškėjo bare, nei pardavimo laiką, kuris yra ypatingai svarbus AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto taikymui, užtikrintai patvirtinančių įrodymų. Pažymi, kad veiksmų kvalifikavimui pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą visų pirma yra būtina neabejotinai nustatyti tiek alkoholinių gėrimų pardavimo faktą, tiek ir pardavimo laiką. Turi būti nustatoma, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti uždarytose pakuotėse ir (ar) išsinešimui. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Dėl atitinkamo fakto buvimo neturi būti abejonių. Visos kilusios abejonės dėl tam tikrų faktų egzistavimo ar neegzistavimo, kurių negalima objektyviai pašalinti, turi būti aiškinamos išimtinai atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nagrinėjamu atveju tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimti ir pareiškėjo veiksmai kvalifikuoti pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą nesant neabejotinų įrodymų, jog pareiškėjo bare ir būtent po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai išsinešimui. Tokiu būdu teismas tinkamai neįvertino to, kad nėra objektyvių įrodymų, galinčių užtikrintai ir neabejotinai patvirtinti, kad tikrai pareiškėjo bare po 22 val. buvo parduoti nutarime nurodyti alkoholiniai gėrimai.
Šalies argumentai
Prašyme pareiškėjas taip pat nurodo aplinkybes, jo nuomone, patvirtinančias, kad nebuvo teisėto pagrindo pripažinti, jog būtent pareiškėjo bare ir būtent po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai išsinešimui. Pabrėžia, jog tokios prekės kaip vynas „Natasha“ nėra pareiškėjo baro asortimente ir jis pareiškėjo bare nepardavinėjamas. Bare nėra nė vieno sidro tokiomis kainomis, kokios nurodytos nutarime bei teismo nutartyje.
Pažymi, jog teismo nutartis yra priimta tinkamai neįvertinus, kad byloje nėra įrodymų, kurie neabejotinai galėtų patvirtinti, jog alkoholiniai gėrimai buvo uždarytose pakuotėse. Bylos medžiagoje nėra nei pačių alkoholinių gėrimų, kurie buvo parduoti, pakuočių, nei jų nuotraukų. Todėl laikytina, kad byloje nėra objektyvių įrodymų galinčių patvirtinti alkoholinių gėrimų pardavimą uždarytose pakuotėse. Tuo atveju, jei būtų buvę parduoti alkoholiniai gėrimai uždarytose pakuotėse, policijos pareigūnai juos būtų paėmę kaip įrodymus arba bent nufotografavę nepažeistą gamyklinę pakuotę.
Pabrėžia, jog policijos ir pirkėjų paaiškinimai nėra grindžiami įrodymais. Nėra objektyvių aplinkybių, galinčių patvirtinti tokius jų paaiškinimus. Minimi paaiškinimai nesiderina su kitais bylos įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Priimant teismo nutartį egzistavo argumentų ir aplinkybių, kurios patvirtino pirkėjų ir policijos pareigūnų paaiškinimų nepatikimumą (abejotinumą). Minimus paaiškinimus, be kita ko, paneigė pardavėjos ir V. V. rašytiniai paaiškinimai, tačiau teismas to nevertino ir abejones vertino pareiškėjo nenaudai. Teismas visiškai nevertino to, kad dėl neaiškių priežasčių visi pirkėjų paaiškinimai yra surašyti policijos pareigūnų ranka.
Atsiliepimas
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo IĮ „Sanrita“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013.
Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ apibrėžtą terminą prašymui paduoti ir nenurodė nė vienos svarbios priežasties, dėl kurios šis terminas galėtų būti atnaujinamas. Pareiškėjo teiginiai, kad terminą praleido dėl žmogiškos klaidos ir nepatyrimo, vertintini kritiškai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas konsultavosi su profesionaliais teisininkais rengiant dokumentus tiek Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tiek Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjas, siekdamas atkurti, jo manymu, pažeistas subjektyvias teises, viso teisminio proceso metu buvo konsultuojamas advokatų. Tokiu būdu šioje byloje negalima teigti, kad pareiškėjas dėl žmogiškos klaidos ar nepatyrimo praleido terminą, kadangi pareiškėjas, turėdamas tinkamus jo interesus atstovaujančius asmenis, turėjo visas sąlygas tinkamai inicijuoti proceso atnaujinimo institutą.
Pabrėžia, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso administracinėje byloje Nr. A444-l364/2013 atnaujinimo nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadomis ir skundu pateikia tapačius motyvus kaip ir skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taip pat apeliaciniame skunde, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo ir konstatavo, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimai pažeisti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė ir nepagrindė, kuriuo iš ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje proceso atnaujinimo pagrindų jis vadovaujasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo visą bylos medžiagą ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančią medžiagą, įrodymus ir priėmė sprendimą (ABTĮ 57 str. 6 d.). Aplinkybė, kad pareiškėjas laikosi kitokio požiūrio į ginčo dalyką nei teismas, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra naikintinas.
Atsakovo nuomone, subjektyvi pareiškėjo pozicija dėl teisės taikymo klausimų nelaikytina pagrindu taikyti išimtinį baigtos bylos proceso atnaujinimo institutą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui nustatyto AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo, prekiaujant alkoholiniais gėrimais, vykdyti viešojo maitinimo funkciją, įgyvendinti nepavyko: Marijampolės AVPK Jurbarko r. PK VPS PP pareigūnų užfiksuoti keturi įvairių alkoholinių gėrimų išsinešimo faktai, iš viso 8 buteliai, visi gamykliniu būdu uždarytose tarose. Akivaizdu, kad pareiškėjas neužtikrino AKĮ numatyto imperatyvo, kadangi alkoholiniai gėrimai buvo išsinešti iš pareiškėjui priklausiančios prekybos vietos draudžiamu metu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo IĮ „Sanrita“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013.
Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).
Nurodytas proceso atnaujinimo tikslas lemia, kad proceso atnaujinimas yra specifinė administracinės teisenos stadija. Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, tuo tarpu ABTĮ 156 straipsnis reglamentuoja prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Taigi sprendžiant dėl proceso atnaujinimo ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas. Sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra vienas ar keli iš pagrindų procesui administracinėje byloje atnaujinti.
Teisėjų kolegija, vykdydama įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (ABTĮ 156 str. 3 d.).
Pažymėtina, jog iš ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009). Be to, pastebėtina, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesio termino pradžios nustatymas gali skirtis priklausomai nuo pagrindo, nurodyto prašyme dėl proceso atnaujinimo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktu prašymu expressis verbis prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, numatančiu, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, jeigu yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, atitinkamai, pateikdamas šį jo pagrindą pagrindžiančius įrodymus.
Kiek tai susiję su terminu pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžiant jį ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822-166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-73/2012).
Nagrinėjamu atveju administracinės bylos medžiaga patvirtina, jog administracinė byla Nr. A444-1364/2013 buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi (t. II, b. l. 10-15), taigi pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį grįsdamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pateikdamas jį 2014 m. sausio 2 d. (t. II, b. l. 19-24), praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju nėra pagrįsto pagrindo kitaip vertinti nurodyto termino pradžios momento ir jį skaičiuoti ne nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarties priėmimo. Be to, aplinkybę, kad yra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, pripažįsta ir pats pareiškėjas (t. II, b. l. 19-24).
Kita vertus pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis numato, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnyje įtvirtintų terminų atnaujinimui, jų pasibaigimo teisinių pasekmių vertinimui taikytinos bendros ABTĮ įtvirtintos procesinius terminus reglamentuojančios normos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, grįsdamas prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, nurodo, kad terminas buvo praleistas dėl jo klaidos ir nepatyrimo teisminiuose ginčuose. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog administracinėse bylose taip pat kaip ir civilinėse bylose prašymai atnaujinti procesą gali būti paduodami per 6 mėnesių terminą. Dėl šios klaidos ir nepatyrimo pareiškėjas ir praleido terminą šiam prašymui paduoti. Apie praleistą terminą pareiškėjas sužinojo tik 2013 m. gruodžio 20 d. kreipęsis į profesionalų teisininką dėl konsultacijos suteikimo ir dokumentų teismui parengimo. Pareiškėjas pažymi, jog iš karto po to, kai tik buvo sužinota apie termino praleidimą, buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis ir šis prašymas buvo parengtas per maksimaliai trumpą laiką – vos per 3 darbo dienas (t. II, b. l. 19-24).
Vertindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios.
Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymų numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises, ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1644/2012). Be to, teismas vertina nurodytų aplinkybių realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, galimą įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui atitinkamą laiką objektyviai kliudė kreiptis į teismą.
Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vertindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes pažymi, administracinių teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymų nuostatų suvokimas patys savaime nėra aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, kad terminas skundui paduoti yra praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-323/2013). Taigi savaime pareiškėjo teisinis neišprusimas negali pateisinti termino praleidimo, nes pareiškėjas pats neturėdamas reikiamų teisinių žinių turėjo teisę kreiptis į teisinį reguliavimą išmanančius subjektus. Be to, pareiškėjo manymas, kad terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo yra toks pats kaip jis yra numatytas civiliniame procese, šiame kontekste taip pat nėra pakankamai pagrįstas. Esant atitinkamiems neaiškumams dėl teisių įgyvendinimo tvarkos ir (ar) terminų pareiškėjas turi teisę kreiptis į kompetentingus asmenis siekdamas tinkamai ir laiku realizuoti jam teisės aktų suteikiamas teises. Be to, byloje esančios atstovavimo sutartys, sudarytos tarp pareiškėjo ir advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ advokato T. P., taip pat kiti byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pirmosios instancijose teisme pareiškėją atstovavo profesionalus teisininkas (t. I, b. l. 103, 106, 108-109). Taigi pareiškėjas pagal atstovavimo sutartis byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, naudojosi advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ paslaugomis, t. y. turėjo profesionalų teisininką konsultantą visais jį dominančiais teisiniais klausimais. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių pasirūpinti atstovavimu, domėtis teisiniu reguliavimu, susijusiu su proceso atnaujinimu administracinėje byloje. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad terminas paduoti prašymą dėl termino atnaujinimo praleistas beveik du mėnesius, t. y. ženkliai. Šiuo atveju manytina, jog trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra pakankamai ilgas, kad per jį būtų galima realizuoti savo teises pačiam ar pavesti tai padaryti kitam asmeniui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo praleidimo priežastis, atsižvelgusi į šiuo klausimu suformuotą praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju iš esmės pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra subjektyvios, susijusios su jo nepakankamu rūpestingumu įgyvendinant teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis nėra pagrindo pripažinti svarbiomis priežastimis, kurios jam objektyviai sutrukdė paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo per ABTĮ nustatytą trijų mėnesių terminą. Atitinkamai, ir nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
Pabrėžtina, jog, nustačius, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu paduotas praleidus prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentų, jo teigimu, pagrindžiančių proceso atnaujinimo buvimą nurodytu pagrindu, neanalizuoja ir nevertina. Dėl šių priežasčių pareiškėjo pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo IĮ „Sanrita“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013 netenkinti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013 pagal pareiškėjo IĮ „Sanrita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo IĮ „Sanrita“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.