- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-103/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Svajūnas Knizleris (pran.), Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- M.
- Civilinis atsakovas
- A. S., D. S.
- Nukentėjusysis
- T.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskis
- Kategorijos
- 1.1.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.7.2.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo nepilnamečio M. S. įstatyminio atstovo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams.
Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 5 punktu dvylikos mėnesių laikotarpiu M. S. įpareigotas būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei jam uždrausta be šio įpareigojimo vykdymą kontroliuojančių institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
Nuosprendžiu iš M. S. nukentėjusiajam T. M. priteista dvidešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo, o neišgalint sumokėti, priteista iš jo tėvų A. S. ir D. S. po dešimt tūkstančių litų T. M. neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 22 d., apie 19.00 val., Vilkaviškio r. sav. Bartninkų kaimo teritorijoje, lauko kelyje prie tilto per Aistos upelį, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška T. M. , gim. 1998 m. spalio 9 d., būkle, tenkino lytinę aistrą su mažamečiu T. M. prieš šio valią, atlikdamas lytinį aktą analiniu būdu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.
Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros prokuroras prašo pakeisti 2009 m. rugsėjo 28 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį pašalinant iš jo M. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis), panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. S. BK 92 straipsnio pagrindu paskirtas laisves atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir palikti jam ketverių metų laisves atėmimo bausmę, paskiriant ją atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Prokuroras apeliaciniu skundu neginčija nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikos kvalifikavimo bei paskirtos bausmės, tačiau mano, kad apygardos teismas nepagrįstai taikė M. S. atžvilgiu BK 92 straipsnio nuostatas ir atidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, apygardos teismas atidėdamas M. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Visų pirma, prokuroras mano, kad teismas nepagrįstai nustatė M. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nepilnametis (BK 59 str. 2 d.). Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad BK 59 straipsnis nenumato tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pagal BK 59 straipsnio 2 dalį, teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tokiu atveju teismas nuosprendyje privalo tokias atsakomybę lengvinančias aplinkybes tinkamai motyvuoti, tačiau šiuo atveju teismas nuosprendyje to nepadarė. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį, kad M. S. buvo taikomos BK XI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, todėl jo amžiaus pripažinimas atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra nepagrįstas. Prokuroro nuomone, nenustačius nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nepagrįstai jo atžvilgiu taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas.
Be to, atidėdamas bausmės vykdymą teismas visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad nuteistasis M. S. ankščiau buvo padaręs teisei priešingus veiksmus, kurie pagal savo esmę atitiktų nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, požymius. Tai patvirtina byloje surinkti faktiniai duomenys. M. S. 2007 – 2008 m., vasaros pradžioje apie tris kartus su mažamečiu T. M. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus, 2006 – 2007 m., vasarą su mažamete K. B. atliko lytinius santykius ir seksualinio prievartavimo veiksmus. Tai patvirtina T. M. 2008 m. liepos 4 d. apklausos protokolas, K. B. 2008 m. liepos 23 d. apklausos protokolas, liudytojos M. B. apklausos protokolas, K. B. teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuotas mergystės plėvės įplyšimas, L. N. 2008 m. rugpjūčio 5 d. apklausos protokolas, liudytojo E. N. apklausos protokolas. Dėl visų šių veiksmų 2009 m. balandžio 10 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi šių veikų padarymo metu M. S. nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau tai yra jo asmenybę apibūdinanti aplinkybė į kurią nuosprendyje teismas neatsižvelgė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo M. S. įstatyminis atstovas prašo panaikinti 2009 m. rugsėjo 28 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. S. išteisinti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Apelianto nuomone, nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, tuo tarpu šioje byloje teismas rėmėsi prieštaringais įrodymais ir nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti. Įrodymai, kuriais teismas grindžia apkaltinamąjį nuosprendį kelia abejonių dėl jų patikimumo ir pakankamumo, o kartu ir dėl M. S. kaltės įrodytumo.
Nuteistojo M. S. įstatyminis atstovas mano, kad apygardos teismas priimdamas nuosprendį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalių bei 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai ir tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad M. S. kaltės nepripažino ir neigė, kad su T. M. tenkino lytinę aistrą atlikdamas lytinį aktą analiniu būdu. Tiesiogiai M. S. kaltinantys įrodymai yra T. M. parodymai, kuris aiškina, kad M. S. palenkęs jį į priekį lytiškai su juo santykiavo analiniu būdu. M. S. kaltė grindžiama ir liudytojų D. ir V. D. parodymais, kurie matė T. M. apsinuoginusį ir pusiau gulintį nugarine kūno puse ant motorolerio sėdynės išskėstomis ir iškeltomis aukštyn kojomis, o M. S. nusmauktomis kelnėmis stovėjo tarp išskėstų kojų ir atlikinėjo judesius, panašius į lytinį aktą. Apeliantas mano, kad esant tokioms aplinkybėms, liudytojai prieštaringai nurodė, kokioje padėtyje vienas kito atžvilgiu buvo nukentėjusysis ir M. S. . Šiuos prieštaravimus teismas bandė pašalinti netikėdamas T. M. nurodoma padėtimi, o tikėdamas D. ir V. D. parodymais dėl asmenų padėties lytinio akto metu. Tačiau, lytinio akto padėties, nupasakotos D. ir V. D. bei nukentėjusiojo skirtumai yra esminiai. Juo labiau, kad teismas nesiaiškino ir nevertino ar D. ir V. D. nupasakotoje asmenų padėtyje iš viso galima atlikti lytinį aktą, t. y. ar iš viso galima nugarine puse pusiau gulomis sėdėti skersai motorolerio sėdynės aukštai iškeltomis ir išskėstomis kojomis. Kelia abejonę ir tai, ar vienam asmeniui gulint nugara ant motorolerio sėdynės, o kitam asmeniui stovint, galimas analinis lytinis aktas dėl sąlyčio taškų išsidėstymo tokioje padėtyje aukščio, atsižvelgiant į kaltinamojo ir nukentėjusiojo amžių bei fizinius duomenis. Be to, M. S. įstatyminis atstovas mano, jog liudytojų D. ir V. D. parodymai neteisingi ir negali būti vertinami kaip įrodymai taip pat ir dėl to, kad D. D. nurodžiusi, jog 2008 m. birželio 22 d. apie 19 val. su vyru važiuojant automobiliu Bartininkų k., pro upelį Aista, maždaug 200 m. atstumu, netoli tilto pamatė du vaikus, kuriuos atpažinusi ir iš karto nurodžiusi, kad vienas iš jų M. S. , o antrasis T. M. . Be to, nurodžiusi, kad atlikinėjamą lytinį aktą stebėjusi apie 3 minutes. Dėl šių aplinkybių apeliantui kyla abejonių ar D. D. duoti parodymai gali būti laikomi įrodymais, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Liudytojos D. D. parodymuose neužfiksuota kokios gamtinės sąlygos buvo įvykio dieną, kokiais ir kokio dydžio ir aukščio augalais buvo apaugę kelio, kuriuo liudytoja važiavo, pakelės ir ar tai galėjo turėti įtakos matomumui, kokios buvo važiavimo sąlygos. Neišaiškintos aplinkybės kodėl 150 metrų atstumą liudytojai važiavo 3 minutes.
Apeliantas mano, kad esant M. S. , nukentėjusiojo T. M. ir liudytojų D. ir V. D. parodymuose esminių prieštaravimų dėl lytinio akto atlikimo galimumo, vadovaujantis BPK 197 straipsniu, turėjo būti atliktas eksperimentas, nes BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, M. S. įstatyminis atstovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš specialisto išvados matyti, jog T. M. kūne, o taip pat išeinamosios angos srityje sužalojimų nėra ir nėra žymių, jog su juo būtų santykiauta analiniu būdu. Teismas padarė išvadą, kad jeigu tokių žymių ir buvo, jos turėjo išnykti nuo įvykio per penkias dienas, t. y iki medicininės apžiūros. Tačiau ši teismo išvada nepagrįsta jokiais įrodymais, ir vertintina kaip prielaida, nes byloje nėra duomenų per kiek laiko kūno sužalojimai ar kiti analiniam lytiniam aktui būdingi požymiai išnyksta. Be to, M. S. kūne būdingų analiniam lytiniam aktui požymių nekonstatuota, šios aplinkybės taip pat verčia abejoti ar lytinis aktas iš viso buvo. Šios abejonės nepašalintos, todėl apeliantas mano, jog nėra pagrindo teigti, kad buvo analinio lytinio akto faktas ir atitinkamai teigti, kad M. S. įvykdė nusikalstamą veiką. Visos abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, o kartu ir dėl kaltės įrodytumo, jų nepašalinus, aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl nuosprendis turi būti panaikintas, nes neįrodyta, kad buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje požymių.
Be to, apeliantas nesutinka ir su išspręstu civiliniu ieškiniu. M. S. įstatyminio atstovo nuomone, teismas tenkindamas civilinį ieškinį pažeidė materialinės teisės normas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į šią žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Teismas svarstydamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, konstatavo, kad M. S. neturi jokių piniginių lėšų, tačiau nuosprendyje vertino įstatyminio atstovo, kaip M. S. tėvo bei nuteistojo motinos turtinę padėtį, konstatuodamas, kad jie turi nekilnojamąjį turtą ir į tai atsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos dydį. CK 6.276 straipsnis nustato, kad nepilnametis nuo 14 iki 18 metų atsako už žalą bendrais pagrindais, o tėvai atsako tik subsidariai. Tokiu būdu tėvai nėra žalą padarę asmenys, todėl nustatant priteistinos žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti ne į tėvų, bet į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad 20000 Lt turtinės žalos dydis priteistas iš M. S. neteisingas, nes neatitinka jo turtinės padėties, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo nuteistojo įstatyminio atstovo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis, jo gynėjas bei įstatyminiai atstovai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo įstatyminio atstovo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. S. įstatyminio atstovo apeliacinis skundas atmetamas, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.
Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi nepagrįstai nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nepilnametis, taip pat panaikinant nuosprendžio dalį, kuria M. S. vadovaujantis BK 92 straipsniu atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo M. S. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo įstatyminis atstovas. Tačiau apygardos teismas, ne visiškai įsigilino į baudžiamosios bylos aplinkybes, turinčias juridinę reikšmę pripažįstant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atidedant paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl šiuo atveju nuteistojo M. S. nepilnametystę nepagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 2 d.) bei atidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Motyvai, kuriais atmetamas nuteistojo M. S. įstatyminio
Kolegijos nuomone, byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtais įrodymais įrodyta nuteistojo M. S. kaltė, padarius jam inkriminuotą, BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo M. S. įstatyminis atstovas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. S. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio metu jam buvo 14 metų, o nukentėjusiajam T. M. buvo 9 metai. 2008 m. birželio 22 d. Bartninkų k. prie mokyklos susitiko su T. M. ir abu nusprendė nuvažiuoti motoroleriu prie upelio, kad išardyti bebrų užtvanką. Nuvykę į minėtą vietą prie tilto, bebrų užtvankos neardė, nes buvo sunku prie jos prieiti. Tada su T. M. sugalvojo pasimatuoti kurio lytinis organas yra ilgesnis. Nusimovę kelnes, pamatė už 150 metrų atstumu nuo jų, atvažiuojantį automobilį, kuriame sėdėjo moteris, kaip atpažino D. D. . Tada jis su T. M. apsimovė kelnes ir motoroleriu nuvažiavo. Kaime T. M. paleido prie autobusų stotelės. Jokių lytinių santykių tarp jo ir T. M. nebuvo (t. 2, b. l. 103). Kolegijos nuomone, tokius nuteistojo M. S. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, kolegija konstatuoja, kad tokius nuteistojo parodymus paneigia kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teisme išsamiai ir visapusiškai ištirti įrodymai.
Nukentėjusysis T. M. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad M. S. pasiūlius, abu nuvažiavo pas draugą A. ir pakvietė jį pažaisti kamuoliu. Aikštelėje prie mokyklos, M. S. vaikščiojo iki kelių nusimovęs kelnes ir apatines kelnaites. Po pusės valandos jis paprašė M., kad parvežtų namo. Tačiau pastarasis jį nuvežė prie tilto, kur liepė jam nusimauti kelnes, nes kitaip neparveš į namus. Jis iki kelių nusimovė kelnes ir apatines kelnaites, tą patį padarė ir M.. Daugiau nieko M. nesakė, bet atliko veiksmus. Nukentėjusysis T. M. , paveikslėliuose parodė tai ką jam darė M. S. (paveikslėlyje Nr. 1, jis juodos spalvos rašikliu parodė berniuko lytinį organą, nubrėžė brūkšnį nuo lytinio organo žemyn - tai tas organas, kuriuo M. „darė“). Paveikslėlyje pažymėtą organą vadina „peliumi“. Su „peliumi“ M. jam darė į šią vietą (paveikslėlyje Nr. 2 jis parodė berniuko, atsisukusio nugara, sėdmenis). M. „peliumi“ (parodė piešinyje Nr. 2 esančio berniuko lytinį organą) jam darė čia (parodė piešinyje Nr. 2 esančio kito berniuko sėdmenis). Kad M. tai darė su „peliumi“, jis matė. M. stovėjo jam iš nugaros pusės. Po to, T. M. savo parodymus pademonstravo su lėlėmis (jis paėmė dvi vyriškos lyties lėles - šviesiais plaukais (toliau „lėlė Nr. 1“) - tai T. M. , ir tamsiais plaukais - tai M. (toliau tekste „lėlė Nr. 2“). Lėlę Nr. 2 pastatė lėlei Nr. 1 iš nugaros pusės. Jis buvo pasilenkęs į priekį (lėlę Nr. 1 palenkia per dubenį į priekį), M. stovėjo. Jis jautė, kad M. „pelių“ yra įkišęs jam gilyn, nes jam skaudėjo (ant lėlės Nr. 1 parodė, vietą kur skaudėjo - sėdmenis). Įkišęs jam „pelių“, M. judėjo (su lėlėmis Nr. 1 ir Nr. 2 parodė judesius pirmyn ir atgal viena kitos atžvilgiu). Tai truko neilgai, nes juos pamatė teta. M. jį užsikėlė ant motorolerio ir jie pabėgo. Dar prieš darymą, M. jam liepė čiulpti „pelių“, bet jis atsisakė. M. „pelius“ buvo minkštas, apie pusės sprindžio dydžio. Jis su M. apie „pelių“ pasimatavimą nekalbėjo. Kad iš M. „peliaus„ būtų ištekėjęs koks nors skystis - nematė. Tai ką jam liepė daryti M., jis nenorėjo daryti, bet sutiko, nes labai toli buvo namai. Apie tai kas įvyko, M. liepė niekam nesakyti. M. taip, kaip atsitiko prie tilto, jam yra daręs ir anksčiau, du kartus. Tai buvo praeitais metais M. namuose. M. jam liepė nesakyti, sakė, jei pasakos tai jį pravardžiuos. M. jam darė lygiai tą patį apie ką pasakojo. Taip pat praeitais metais M. jam liepė čiulpti „pelių“. Tai vyko lauke, iš viso tris kartus, kai jį M. nusiveždavo motoroleriu. M. pažįsta apie 3 metus laiko, matydavosi kas trys dienos (t. 1, b. l. 5 - 11).
Aukščiau minėti nukentėjusiojo T. M. parodymai paneigia nuteistojo M. S. parodymus, kad su nukentėjusiuoju jis analiniu būdu nesantykiavo. Juolab, kad tokius T. M. parodymus patvirtino liudytojai D. D. ir A. D. , taip pat iš dalies liudytojos E. R. , G. M. . Kartu paminėtų liudytojų parodymai taip pat paneigia aukščiau išdėstytus nuteistojo M. S. parodymus. Liudytoja D. D. parodė, kad 2008 m. birželio 22 d., apie 19.00 val., su vyru automobiliu važiuojant Bartininkų k. pro upelį Aista, maždaug 200 m. atstumu, netoli tilto pamatė du vaikus. Iš toliau atrodė, jog jie tarp savęs galynėjasi, matėsi jų nuogumas. Privažiavus arčiau, atpažino T. M. , kuris gulėjo ant motorolerio sėdynės išskėstomis ir iškeltomis aukštyn kojomis, o M. S. , stovėjo tarp jo išskėstų kojų ir atlikinėjo judesius, panašius į lytinį aktą. Matėsi nuogi stovinčio M. S. sėdmenys, ant motorolerio sėdynės gulintis T. M. taip pat buvo apsinuoginęs. Stebėjo atlikinėjamą lytinį aktą apie 3 minutes. Kadangi šniokštė upės krioklys, tai vaikinai negirdėjo jų privažiuojančio automobilio variklio garso, todėl likus iki vaikinų apie 20 - 30 metrų, abu vaikai juos pamatę, susėdo ant motorolerio ir nuvažiavo link Bartninkų kaimo (t. 2 b. l. 105). Parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, liudytoja D. D. parodė vietą, kur matė stovintį motorolerį ir su manekenu pademonstravo kaip ant motorolerio sėdėjo T. M. bei kokia poza prie motorolerio stovėjo M. S. (t. 1, b. l. 97-101). Liudytoja D. D. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, atpažino T. M. , kaip asmenį, kuris įvykio metu pusiau gulėjo ant motorolerio su numautomis kelnėmis bei nuteistąjį M. S. , kuris įvykio metu buvo nusimovęs kelnes, matėsi jo nuogas užpakalis ir jis atliko judesius panašius į lytinį aktą su T. M. (t. 1, b. l. 103-105, 106 - 108).
Liudytojas V. D. patvirtino nukentėjusiojo T. M. bei liudytojos D. D. parodymus ir parodė, kad 2008 m. birželio 22 d., apie 19.00 val., su žmona automobiliu važiuojant iš Bartininkų k., esančios pievos, prie upelio „Aista“ tilto, pastebėjo stovintį motorolerį ir du berniukus. Vaikų nepažinojo. Privažiavus arčiau pamatė, kad vienas berniukas, nusimovęs kelnes, guli ant motorolerio iškėlęs kojas, kurios judėjo, o kitas berniukas, nusimovęs kelnes, stovėjo gulinčio berniuko tarpkojyje, gulinčiojo kojos jam buvo kažkur pečių lygyje ir judėjo tarsi atliktų lytinį aktą. Berniukų veiksmus jis stebėjo apie 1 min. Pamatę juos atvažiuojančius, berniukai užsimovė kelnes ir sėdę ant motorolerio pradėjo važiuoti. Kurį laiką, jie su automobiliu važiavo paskui juos, po to berniukai nusuko link Sausininkų k. Vėliau sutiktas R. R. pasakė, jog matė, jog motoroleriu važiavo T. ir M. (t. 2, b. l. 105 - 106). Parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, liudytojas V. D. parodė vietą, kur matė stovintį motorolerį ir su manekenu pademonstravo kaip ant motorolerio sėdėjo T. M. bei kokia poza prie motorolerio stovėjo M. S. (t. 1, b. l. 114 - 118).
Liudytoja G. M. parodė, kad anūkas T. M. , pasibaigus mokslo metams, atvykdavo gyventi pas ją į kaimą. Būdamas pas ją, anūkas su M. S. susitikdavo kiekvieną dieną, pastarasis atvažiuodavo motoroleriu, pasiimdavo T. ir kartu išvažiuodavo. Iš D. D. sužinojo, kad pastaroji matė, kaip M. S. su anūku T. M. ganykloje santykiavo. Kadangi anūkas jos vengė, todėl po trijų dienų paieškos jį sutikus gatvėje, pastarasis jai sakė apie buvusius lytinius santykius ir kad juos užtiko moteris, todėl jie pabėgo. Anūkas sakė, jog su M. S. jau yra santykiavęs tris kartus. Anūkas buvo nekalbus ir po šio įvykio labai pasikeitęs (t. 2, b. l. 106 - 107).
Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė E. R. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos 9 metų amžiaus sūnus T. M. nuo 2008 m. birželio mėn. gyvena pas senelę G. M. Bartininkų kaime. Po Joninių, močiutės marti R. M. jai pasakė, kad T. laukuose išprievartavo M. S. . Paklausus, sūnus jai papasakojo, kad prie tilto lytiškai su juo santykiavo M. S. ir dėl to verkė. Po įvykio sūnaus charakteris labai pasikeitė, jis tapo nervuotas (t. 2, b. l. 104 - 105).
Liudytojas R. R. parodė, kad 2008 m. birželio 22 d., apie 17.00-18.00 val., būdamas prie gyvulių laukuose, už Bartninkų k. pagrindinio kelio, matė pagrindiniu keliu, link Sausininkų k., raudonos spalvos motoroleriu važiuojančius M. ir T.. Tą pačią dieną Bartninkų k. sutikti D. sakė, jog matė berniukus santykiaujant (t. 2b. l. 106). Liudytojas R. R. parodė vietą, kur matė motoroleriu važiuojančius M. S. ir T. M. bei pagal nuotrauką atpažino M. S. ir T. M. (t. 1, b. l. 137-140, 142-144, 145-147).
Iš 2008 m. birželio 27 d. teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad T. M. kūne, o taip pat išeinamosios angos srityje sužalojimų nėra. T. M. kūne, žymių, jog su juo būtų santykiauta analiniu būdu, nėra. T. M. nėra lytiškai subrendęs, nes tyrimo laikotarpiu jam buvo devyni metai. Iš T. M. išangės bei jos aplinkos tepinėliai nebuvo imami, nes po įvykio praėjo daugiau kaip viena para laiko, todėl minėtas tyrimas netikslingas (t. 1, b. l. 74). Iš 2008 m. liepos 2 d. teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad M. S. kūne bei lytinių organų srityje sužalojimų nėra. M. S. kūne kokių nors žymių jog jis būtų santykiavęs analiniu būdu, nėra. Pasakyti ar M. S. lytiškai subrendęs, nėra galimybės, nes tam reikalingas jo spermos biologinis ištyrimas. Nuo M. S. varpos atspaudai ląstelių citologiniam tyrimui imti nebuvo, nes po įvykio praėjus daugiau kaip dešimt dienų toks tyrimas nėra tikslingas (t. 1, b. l. 77).
Iš 2008 m. liepos 4 d. Vaiko raidos centro specialisto išvados matyti, kad T. M. nepakankamai suvokė, kas tai yra seksualinė prievarta, jog tai yra nusikalstama veika, jog būtina priešintis. Vaikas negalėjo tinkamai reaguoti į prievartą. Negalima nei patvirtinti nei paneigti, jog vaikas būtų buvęs anksčiau išnaudojamas seksualiai, iki tiriamo įvykio. Jis sugeba duoti parodymus, tačiau suvokimas apie bylą, vykstančius teisminius procesus menkas. Vaikui nebūdingas padidėjęs polinkis fantazuoti. Regimoji atmintis nesutrikusi, galima teigti, jog sąmoningai įvykio aplinkybių berniukas nenutyli. Vaikas sugeba perteikti nusikalstamų veikų prasmę ir turinį pagal savo išsivystymo lygį, t. y. taip, kaip juos supranta. T. M. nustatyta diagnozė: Adaptacijos sutrikimas. Seksualinė prievarta neigiamai paveikė T. M. psichinę sveikatą: tapo baimingas, nerimastingas, įsitempęs, liūdnas, tylus, mažai kalba. Šį traumuojantį patyrimą berniukas gali prisiminti visą savo likusį gyvenimą ir tai įtakos visus tolimesnius santykius su savo ir su priešingos lyties atstovais. Nesuteikus pagalbos galimi ilgalaikiai elgesio ir emocijų, asmenybės raidos sutrikimai. T. M. nėra išmokytas duoti parodymus prieš įtariamąjį (t. 1, b. l. 15).
Iš 2009 m. vasario 17 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 84TPK-50 matyti, kad M. S. nekonstatuota jokio psichinio sutrikimo, jis pilnai galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Įvykio metu 2008 m. birželio 22 d. (santykiavimas su T. M. analiniu būdu) nekonstatuojama jokio psichikos sutrikimo. Jis pilnai galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Įvykio metu M. S. , atsižvelgiant į jo protinio išsivystymo lygį, emocinę būseną, suvokimo metu bei situacijos ypatumus, gebėjo suvokti atliekamų seksualinių veiksmų esmę, pobūdį ir reikšmę. Dabartiniu metu M. S. nekonstatuojama jokio psichikos sutrikimo, nestebima jokio psichikos elgesio nukrypimų, susijusių su padidintu lytiniu aktyvumu. M. S. sugeba teisingai suvokti tiriamas aplinkybes bei duoti apie juos parodymus. Jis gali sugebėti objektyviai perteikti jo atliktų nusikalstamų veikų prasmę ir turinį. Tiriamajam nesėkmės atveju būdinga padidintas gyvybiškumas, kaltės neigimas, todėl jis gali sąmoningai nutylėti dalį įvykio aplinkybių. Pagal savo psichikos sveikatos būklę M. S. dabartiniu metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Gali duoti parodymus ikiteisminiame tyrime, dalyvauti ir būti apklausiamas teismo posėdyje. M. S. nereikalinga taikyti priverčiamųjų gydymo priemonių (t. 1, b. l. 198 - 199).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertinęs visus aukščiau aptartus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad M. S. suvokė, jog pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo T. M. (gim. 1998 m. spalio 9 d.) būkle, tenkina lytinę aistrą su mažamečiu T. M. prieš šio valią, atlikdamas lytinį aktą analiniu būdu, ir taip veikti norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosios bylose“ 10 punkte nurodyta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu vertinamas, kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Kaip matyti iš 2008 m. liepos 4 d. Vaiko raidos centro specialisto išvados bei kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų T. M. nepakankamai suvokė, kas tai yra seksualinė prievarta. Todėl kolegijos nuomone, nuteistojo M. S. padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.
Kolegija atmeta nuteistojo M. S. įstatyminio atstovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis ginčija liudytojų D. D. ir A. D. parodymus, nurodydamas, kad šių liudytojų parodymai dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio padėties nusikalstamos veikos padarymo metu, prieštarauja nukentėjusiojo nepilnamečio T. M. parodymams. Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis aiškina vieną padėtį, kurioje jis buvęs atliekant lytinį akta analiniu būdu, o liudytojai D. D. ir A. D. nurodė kitokią padėtį. Visgi kolegijos nuomone, apygardos teismas šioje dalyje, kaip objektyvią tiesą atitinkančius pagrįstai vertino liudytojų D. D. ir A. D. parodymus. Visų pirma, kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad apklausti liudytojai D. ir A. D. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus prieš nuteistąjį M. S. ar tokius parodymus davė siekdami materialinės naudos. Antra, pastebėtina, kad tiek paminėtų liudytojų D. ir A. D. , tiek nukentėjusiojo T. M. parodymai dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo numautų kelnių ir apatinių kelnaičių, M. S. judesių, t. y. paties lytinės varpos įvedimo T. M. į išeinamąją angą fakto, visiškai sutampa. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš T. M. parodymų bei byloje esančio Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros nutarimo matyti, kad įvykio dieną su nukentėjusiuoju vykdytas seksualinio prievartavimo aktas galimai buvo trečias kartas, kurį atliko M. S. . Paminėtame 2009 m. balandžio 10 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje baudžiamojoje byloje Nr. 56-1-00417-08, užfiksuota, kad buvo surinkta pakankamai duomenų pagrįstai įtarti, jog M. S. be kitų mažamečių, galimai dar apie tris kartus atliko lytinius aktus su mažamečiu T. M. , tačiau tyrimas dėl šių veikų nutrauktas, nes M. S. nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą (t. 2, b. l. 71 - 72). Kolegijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, mažametis nukentėjusysis T. M. dėl tokio traumuojančio patyrimo galėjo sąžiningai suklysti nurodydamas tam tikras faktines įvykio aplinkybes, kuriomis jis buvo prievartautas paskutinį kartą, tame tarpe ir dėl jo bei nuteistojo tarpusavio padėties lytinio akto metu.
Kolegijos nuomone, taip pat nepagrįsti ir nuteistojo įstatyminio atstovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais abejojama D. ir V. D. parodymais dėl atstumo iš kurio jie matė įvykį, tą dieną buvusių oro sąlygų, įvykio vietos matomumo dėl gamtinių sąlygų, bei įvykio stebėjimo laiko. Jau minėta, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šie liudytojai buvo suinteresuoti duoti melagingus parodymus. Be to, tiek liudytoja D. D. , tiek liudytojas V. D. aiškiai ir nuosekliai parodė stebėto įvykio aplinkybes, jų parodymai visiškai sutampa. Iš VŠĮ Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro, Vilkaviškio ligoninės pažymų matyti, kad D. D. ir V. D. dėl regos sutrikimų, į minėtas gydymo įstaigas nebuvo kreipęsi (t. 1, b. l. 128, 129, 130, 132). Taigi, šios aplinkybės nekelia abejonių dėl to, ar jie galėjo matyti įvykį. Nors šie liudytojai parodė, kad vaikus pamatė iš pakankamai didelio atstumo apie 200 metrų atstumu, tačiau abu teigė, jog tik privažiavę arčiau suprato, kad vyksta lytinis aktas, pradžioje galvojo, kad vaikai galynėjasi, žvejoja. Pastebėtina ir tai, kad abiejų liudytojų nurodomas atstumas iki įvykio vietos bei įvykio stebėjimo laikas nėra identiškas. Kolegijos nuomone, normalu, kad kiekvienas asmuo subjektyviai vertina ir suvokia tiek atstumą, tiek laiko tarpą. Todėl vien liudytojų nurodytas atstumas iki įvykio vietos bei įvykio stebėjimo laikas nebūtinai ir buvo tiksliai toks, kokį jie nurodė apklausų metu. Kolegijos nuomone ši aplinkybė, negali būti vertinama, kaip paneigianti liudytojų D. ir V. D. parodymų patikimumą. Tai, kad liudytojos D. D. parodymuose neužfiksuotos įvykio dieną buvusios gamtinės sąlygos, kokio dydžio augalais buvo apaugusi įvykio vieta, taip pat negali būti vertinamos, kaip pagrindas abejoti šios liudytojos parodymais. Kolegijos nuomone, akivaizdu, kad jei liudytoja nurodė objektyvias įvykio aplinkybes, kurios esminėse detalėse sutapo su paties nukentėjusiojo parodymais bei liudytojo V. D. parodymais, tai nei augalai, nei kitos gamtinės sąlygos jai nesutrukdė pamatyti paties įvykio. Šios aplinkybės nepaneigia ir prie nuteistojo įstatyminio atstovo apeliacinio skundo pridėtos fotonuotraukos, nes jos darytos praėjus beveik dviem mėnesiams po įvykio, ir nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jos darytos būtent iš tos vietos, iš kurios įvykį stebėjo liudytojai. Tuo tarpu, iš liudytojų D. ir V. D. parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokoluose esančių fotonuotraukų matyti, kad nuo jų nurodytos vietos, iš kurios jie pamatė įvykį, buvo geras matomumas (t. 1, b. l. 97 - 102, 114 - 119).
Nepagrįstas ir nuteistojo įstatyminio atstovo apeliacinio skundo argumentas, kad esant M. S. , nukentėjusiojo T. M. ir liudytojų D. ir V. D. parodymuose esminiams prieštaravimams dėl lytinio akto atlikimo galimumo, vadovaujantis BPK 197 straipsniu, turėjo būti atliktas eksperimentas. Visų pirma, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui liudytojų D. ir V. D. parodymus pripažinus atitinkančiais objektyvią tiesą, esminiai prieštaravimai tarp T. M. ir šių liudytojų parodymų buvo pašalinti. Be to, vien tik nesutapimas dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio padėties, kaip jau minėta, nelaikytinas esminiu ir nepaneigia galimybės liudytojų nurodytu būdu atlikti analinį lytinį aktą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad eksperimento atlikimas šiuo atveju būtų visiškai nepateisinamas, nes jo nebūtų įmanoma atlikti nežeminant procese dalyvaujančio ne tik mažamečio nukentėjusiojo, bet ir nepilnamečio nuteistojo orumo.
Atmetamas nuteistojo M. S. įstatyminio atstovo argumentas, kad specialisto išvada nepatvirtino nuteistojo M. S. kaltės, nes iš jos matyti, jog T. M. kūne, o taip pat išeinamosios angos srityje sužalojimų nėra ir nėra žymių, jog su juo būtų santykiauta analiniu būdu. Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusįjį specialistas apžiūrėjo tik penktą dieną po įvykio, todėl visos žymės, jeigu tokių buvo, galėjo išnykti. Antra vertus, sužalojimų nekonstatavimas, nepaneigia byloje esančių įrodymų dėl lytinio akto analiniu būdu fakto buvimo. Juolab, kad pats nukentėjusysis T. M. parodė, jog jautė, kad M. „pelių“ yra įkišęs jam gilyn, nes jam skaudėjo (ant lėlės Nr. 1 parodė, vietą kur skaudėjo - sėdmenis) (t. 1, b. l. 5 - 11). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosios bylose“, 3 punkte nurodyta, jog lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Taigi, net ir nustačius, kad nuteistasis M. S. lytinį organą nebuvo įvedęs nukentėjusiajam T. M. į išeinamąją angą, o tik juo lietė nukentėjusiojo kūną ar bandė įvesti lytinį organą, vis tiek būtų galima konstatuoti, kad nuteistasis lytiną aistrą tenkino kitokio fizinio sąlyčio būdu. Taigi, tokiu atveju taip pat būtų nustatyta BK 150 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino ir ištyrė byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ir jų pagrindu nepilnamečio M. S. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo įstatyminis atstovas.
Motyvai, kuriais tenkinamas Kauno apygardos prokuratūros
Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, pripažindamas nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe – jo nepilnametystę bei atidėdamas nuteistajam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ką pagrįstai apeliaciniame skunde ginčija Kauno apygardos prokuratūros prokuroras.
Visų pirma, kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalyje esančia teisės norma, teismui suteikta galimybė pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis ir BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą rodančiomis teismų praktikoje pripažįstamos ir aplinkybės susijusios su kaltininko sveikatos stoviu (pvz.: sunki liga) taip pat nepriekaištingas elgesys, išlaikytiniai, jaunas amžius ir t.t. Tačiau atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė nepilnametis, nepripažįstama. Į šią aplinkybę atsižvelgiama taikant BK XI skyriuje numatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. S. , taikė BK XI skyriuje numatytus, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus ir paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę mažesnę, nei BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės, skirtinos nepilnamečiui, vidurkis. Todėl, kolegija konstatuoja, kad tą pačią aplinkybę pripažinti dar ir nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra teisinio pagrindo, ji pripažinta nepagrįstai, todėl iš nuosprendžio turi būti pašalinta.
Antra, kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas netinkamai taikė BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiams, nes neatsižvelgė į aplinkybes, kurios taikant šį BK straipsnį, turėjo būti išnagrinėtos ir įvertintos bei dėl jų padarytos motyvuotos išvados.
BK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu, gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti tiek nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek kaltininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo asmenybę, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, darant nusikalstamą veiką, tiek jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Taigi, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepilnamečiui teismas gali tik esant BK 92 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms ir pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Todėl apygardos teismas, atidėdamas M. S. laisvės atėmimo bausmės vykdymą, privalėjo įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą, turėjo atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis ir pan. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada. Be to, teismas, atidėdamas bausmės vykdymą nepilnamečiui, turi apsvarstyti ir šios priemonės taikymo tikslingumą.
Šioje byloje, kaip matyti iš pirmosios instancijos nuosprendžio, teismas nevisiškai atsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą, neišsamiai įvertino M. S. asmenybę, jo elgesį prieš inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą. Apygardos teismas nuosprendyje išanalizavęs nuteistąjį apibūdinančią medžiagą, padarė išvadą, kad bausmės tikslai M. S. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kolegijos nuomone, teismas vertino tik tas bylos aplinkybes, kurios formaliai leido nuteistajam taikyti BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo sukakę 14 m. ir 4 dienos, Bartninkų seniūno tvirtinimu, M. S. didžiąją dalį laiko praleisdavo su teta ir gatvėje su draugais, nes tėvas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, o motina dirbo Vilkaviškyje, tai yra nepilnamečio priežiūra nebuvo pakankama, iš Bartninkų (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos charakteristikos matyti, jog su M. S. kildavo trumpalaikių elgesio problemų ypač kai skyrėsi tėvai, Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja M. S. charakterizuoja patenkinamai, byloje nėra pateikta duomenų, jog po inkriminuojamos veikos padarymo, M. S. elgtųsi netinkamai. Tačiau kolegijos manymu, netgi šios aukščiau paminėtos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės nėra visiškai palankios nuteistajam M. S. . Jo charakteristikos patvirtina, kad nuteistasis iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Pirmosios instancijos teismas, apibūdindamas jo asmenybę, akcentavo tai, kad jis charakterizuojamas patenkinamai, tačiau iš 2008 m. liepos 8 d. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Bartninkų seniūno charakteristikos matyti, kad M. S. charakterizuojamas kaip chuliganiškais veiksmais pasižymintis paauglys, kildavo elgesio problemų (t. 2, b. l. 8, 12). Taip pat neįvertinta nuteistojo M. S. asmenybę charakterizuojanti aplinkybė, kad 2009 m. balandžio 10 d. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dalyje dėl galimai jo padarytų kitų teisei priešingų veiksmų, kurie pagal savo esmę atitiktų nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, požymius. Iš šio nutarimo matyti, kad nuteistojo M. S. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dalyje dėl mažamečio T. M. seksualinio prievartavimo ir mažametės K. B. prievartavimo ir tvirkinimo, kadangi M. S. tuo metu dar nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio jis privalo atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, t. y. neturėjo 14 metų (t. 2, b. l. 71 - 72). Kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės nuteistąjį M. S. apibūdina, kaip linkusį daryti seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir rodo, kad nėra tikslinga atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Išanalizavus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai M. S. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti jam BK 92 straipsnio nuostatų bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra teisinio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės vykdymo atidėjimo M. S. yra nepagrįstos, o dėl netinkamo BK 92 straipsnio nuostatų taikymo keistinas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, panaikinant nuteistajam BK 92 straipsnio taikymą.
Motyvai dėl civilinio ieškinio ir nuteistajam M. S. skirtinos
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo M. S. įstatyminio atstovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai tenkino prokuroro civilinį ieškinį. Taip pat, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai vertino nuteistojo įstatyminių atstovų turtinę padėtį, nors vadovaudamasis CK 6.276 straipsniu, kuriame nurodyta, kad nusikalstamą veiką padariusio nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų tėvai atsako tik subsidiariai, turėjo atsižvelgti ne į tėvų, bet į žalą padariusio nepilnamečio turtinę padėtį.
Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kolegijos nuomone, byloje pagrįstai nustatyta, jog nukentėjusysis T. M. , dėl M. S. nusikalstamų veiksmų, patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, galimi ilgalaikiai elgesio, emocijų, bei asmenybės raidos sutrikimai, ką patvirtina 2008 m. liepos 4 d. Vaiko raidos centro specialisto išvada (t. 1, b. l. 15). Todėl konstatuotina, kad T. M. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, o taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į M. S. kaltę, t. y., kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, ką tik suėjus 14 metų, įvertino nusikalstamos veikos pasekmės, t. y. kad nukentėjusysis T. M. patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, kad galimi ilgalaikiai jo elgesio, emocijų, bei asmenybės raidos sutrikimai. Taip pat iš nuosprendžio matyti, kad teismas vertino nuteistojo tėvų turtinę padėtį, ką apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija nuteistojo įstatyminis atstovas. Visų pirma, kolegija atkreipia dėmesį, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra tik vienas iš aukščiau paminėtų kriterijų į kuriuos būtina atsižvelgti nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Byloje nustatyta, kad nuteistasis M. S. šiuo metu mokosi vidurinėje mokykloje, nedirba ir jokiomis piniginėmis lėšomis savarankiškai nedisponuoja. Dėl šių aplinkybių, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo įstatyminis atstovas teisus teigdamas, jog šiuo atveju turi būti vadovaujamasi CK 6.276 straipsniu, kuriame reglamentuojama atsakomybė už nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą. Visgi, kolegija konstatuoja, apeliantas neteisingai aiškina šią teisės normą. CK 6.276 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepilnametis už padarytą žalą atsako bendraisiais pagrindais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta papildoma atsakingų už tokių nepilnamečių auklėjimą ir priežiūrą asmenų atsakomybė ir jos sąlygos, t. y. tėvai ar rūpintojas turi atlyginti nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą ar jos dalį tik tuo atveju, jei nepilnametis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti ir jeigu tėvai ar rūpintojas neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Taigi, vadovaujantis CK 276 straipsnio 2 dalimi, nuteistojo M. S. įstatyminių atstovų civilinės atsakomybės ypatumas yra tas, kad įstatymo pagrindu nustatyta jų atsakomybė yra subsidiari, t. y. jie turi atsakyti už nuteistojo nepilnamečio M. S. padarytą žalą tik tuo atveju, jeigu jis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti ir ta žala padaryta dėl jų kaltės (CK 6.276 straipsnio 2 dalis).
Kolegijos nuomone, šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad yra abu pagrindai iš nuteistojo nepilnamečio M. S. įstatyminių atstovų subsidiariai priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl M. S. padarytos nusikalstamos veikos, atlyginimą. Visų pirma, pastebėtina, kad nuteistojo įstatyminis atstovas neteisus teigdamas, kad šiuo atveju turi būti vertinama tik žalą padariusio nepilnamečio turtinė padėtis. Iš CK 6.276 straipsnyje numatytos teisės normos formuluotės bei bylos medžiagos aišku, kad nepilnamečio turtinė padėtis įvertinta, konstatuojant, kad M. S. šiuo metu nedirba ir jokiomis piniginėmis lėšomis savarankiškai nedisponuoja. Būtent ši aplinkybė ir yra CK 6.276 straipsnio 2 dalyje numatytos, nepilnamečio tėvų subsidiarios atsakomybės pirmoji sąlyga, todėl nustatant priteistinos žalos dydį, kolegijos manymu, turi būti vertinama ir nuteistojo įstatyminių atstovų turtinė padėtis. Antra sąlyga, kuri turi būti nustatytą, tai tėvų kaltė dėl nepilnamečio nusikalstama veika padarytos žalos atsiradimo. Teismų praktikoje tėvų kaltė dėl jų nepilnamečio vaiko padarytos žalos konstatuojama ir sudaro prievolę atlyginti nepilnamečio vaiko padarytą žalą tais atvejais, kai ji padaryta dėl tėvų netinkamo savo vaikų auklėjimo. Iš byloje esančių M. S. charakteristikų matyti, kad nepilnametis M. S. nebuvo tėvų ypatingai prižiūrimas, didžiąją laiko dalį praleisdavo ne tėvų priežiūroje, o su namuose likusia teta ir gatvėje su draugais, t. y. buvo pats sau šeimininkas dėl tėvų užimtumo darbuose (t. 2, b. l. 8, 12). Be to, nuteistojo motina bei tėvas apklausiami pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. S. motina A. S. kurį laiką gyveno atskirai nuo šeimos, o tėvas būna išvykęs, nes yra tolimųjų reisų vairuotojas (t. 2, b. l. 104). Dėl šių aplinkybių, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo įstatyminių atstovų turtinę padėtį, t. y. į tai, kad nors M. S. motina šiuo metu nedirba, bet yra darbinga, tėvo gaunamos pajamos nedidelės, tačiau jie disponuoja turtu. Be to, teismas įvertino nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos pasekmes ir atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus pagrįstai tenkino 20000 litų civilinį ieškinį, jį subsidiariai priteisdamas iš nuteistojo nepilnamečio tėvų. Kolegijos nuomone, tokia suma neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteisiamų sumų, todėl nėra aiškiai per didelė.
Kartu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad subsidiariai atsakingų asmenų pareiga atlyginti nepilnamečių padarytą žalą ribojama CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, t. y. ši pareiga pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti, taigi, ji ribojama laiko atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę M. S. , pagrįstai atsižvelgė į jo padarytos veikos pavojingumo visuomenei pobūdį ir laipsnį, t. y. kad įvykdė nusikalstamą veiką, priskiriamą prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 str.), į nuteistojo asmenybę – teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas patenkinamai, į nusikaltimo pasekmes, o taip pat į BK 54 straipsnio 2 dalyje, 80 straipsnyje, 91 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus, todėl jam pagrįstai skyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Nežiūrint į tai, kad iš apygardos teismo nuosprendžio šalinama nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, apygardos teismo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per švelni, todėl nekeičiama.
Atsižvelgiant į tai, kad nuosprendžio dalis dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo naikinama, nuteistajam M. S. apygardos teismo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė skiriama atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendži a:
Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nepilnametis.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 92 straipsniu nuteistajam M. S. atidėtas apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir šią bausmę skirti atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Nuteistojo M. S. įstatyminio atstovo apeliacinį skundą atmesti.