- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-14
- Bylos Nr.
- 1A-105-785-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-23-1-00138-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ramūnas Antanavičius (pirm.), Kęstutis Dargužis, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- R. Ž.
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė
Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-105-785-2014;
Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr.1-23-1-00138-2013-5;
2014 m. sausio 14 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Inesai Gulbinienei, nuteistajam R. Ž., jo gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu prie nuosprendžiu paskiros bausmės pridėjus dalį Kauno miesto apylinkės teismo 2012-09-17 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą, suimant posėdžių salėje. Suėmimo laikas iki nuosprendžio įsiteisėjimo įskaitytas į paskirtosios bausmės laiką.
UAB „(duomenys neskelbtini) “ civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš R. Ž. priteista 517,92 Lt (penki šimtai septyniolika litų, 92 ct) UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad (duomenys neskelbtini), dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akmens apdirbėjo pareigose, iš įmonės teritorijos pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – du metalinius stovus bendros 517,92 Lt vertės, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 517,92 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir sušvelninti bausmę. Skunde nuteistasis nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, nes rėmėsi prokuroro ir civilinio ieškovo argumentais, o nesirėmė jo teisme duotais parodymais. Nuteistasis skunde nurodo, kad jis pripažįsta iš dalies savo kaltę, kad paėmė metalinius stovus, nors nurodo, kad jie buvo sudėti civilinio ieškovo UAB(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, kurioje yra įsikūrusios ir kitos įmonės, tačiau mano, kad jog jie UAB (duomenys neskelbtini)“ nepriklauso. Apeliantas nurodo, kad imdamas stovus jis manė, kad jie yra niekam nereikalingas metalo laužas. Teismas, remdamasis filmuota vaizdo medžiaga ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymai, kurie buvo išgauti apgaule, neteisingai nusprendė, kad būtent jis pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius stovus. Be to, apeliantas prašo pakeisti jam kardomąją priemonę – suėmimą, kadangi laisvėje jis, nors ir būdamas teistas, tačiau turėjo susiradęs darbą, gydėsi nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo R. Ž. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo ir bausmės dydį, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 straipsnis).
Nors apeliantas R. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad imdamas metalinius stovus galvojo, kad jis niekam nereikalingas metalo laužas, ir jis nepriklausė civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini)“, tačiau šie nuteistojo teiginiai laikyti kaip jo gynybinė versija, kuri prieštarauja byloje surinktiems ir apylinkės teismo ištirtiems įrodymams, kuriuos pirmos instancijos teismas ištyrė ir įvertino kaip visumą. Nors nuteistasis nurodo, kad bylą išnagrinėjęs teismas nuosprendyje rėmėsi tik prokuroro ir civilinio ieškovo nurodytais argumentais, tačiau tokie jo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad R. Ž. kaltė grindžiama civilinio ieškovo M. M., liudytojo T. M., iš dalies paties nuteistojo parodymais, apžiūrios, asmens parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais bei video įrašu, kuriame R. Ž. padarytas nusikaltimas užfiksuotas betarpiškai. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė jokių duomenų, kurie galėtų būti laikomi įrodymais ir kurie leistų suabejoti byloje apklaustų liudytojų paaiškinimų teisingumu, todėl šių asmenų parodymais pirmos instancijos teismas, spręsdamas R. Ž. kaltės klausimą, rėmėsi pagrįstai. Tiek M. M., tiek T. M., apklausiami teisme, patvirtino, kad apie vagystę sužinojo tik tada, kai R. Ž. nepranešęs pasišalino iš darbo vietos ir peržiūrėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją stebinčios vaizdo kameros įrašą pamatė, jog R. Ž. į savo automobilį įsidėjo du metalinius stovus ir išvažiavo. Apelianto versija, kad metalinius stovus jis paėmė ne iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o iš kitos įmonės teritorijos, paneigta byloje surinktais ir teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad metaliniai stovai priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo laikomi UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Šią aplinkybę patvirtino ir vaizdo įrašas, kuriame aiškiai užfiksuota, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos išvažiuoja R. Ž. priklausantis automobilis „Audi A4“, kurio bagažinė pravira ir iš jos kyšo metaliniai stovai. Aplinkybė, kad metaliniai stovai priklauso būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina ir tai, kad atlikus inventorizaciją nustatyta, kad trūksta dviejų metalinių stovų, naudojamų akmens plokščių transportavimui (b. l. 11). Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. Ž. savo rašytiniame prisipažinime bei apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad metalinius stovus paėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, nurodė, kad jie buvo padėti prie tvoros (b. l. 23, 28). Apklausiamas teisme nuteistasis savo poziciją pakeitė ir iškėlė versiją, kad prisipažinimas buvo išgautas apgaule pasinaudojant BPK nežinojimu, tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių, kad ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. teisės buvo neleistinai suvaržytos, kad įrodymai buvo gauti neleistinais, BPK nenumatytais, būdais nėra. Priešingai, baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad R. Ž. prisipažinimas surašytas jo paties ranka ir pasirašytas, prieš apklausiant įtariamuoju jam išaiškintos procesinės teisės, tame tarpe ir teisė turėti gynėją, dėl apklausos protokolo įtariamasis jokių pastabų, papildymų nepateikė, protokolo teisingumą patvirtino savo ranka rašytu prierašu bei parašu. Paminėtos aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu, leidžia pagrįstai teigti, kad R. Ž., teisme iš dalies pakeisdamas savo parodymus, siekia sušvelninti savo atsakomybę. Nors apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, buvo šališkas, jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių tokį teiginį, skunde nenurodo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apylinkės teismas išaiškino nuteistajam jo procesines teises, tame tarpe ir teisę pareikšti nušalinimą, išklausė tiek nuteistąjį, tiek kaltinimą palaikantį prokurorą, apklausė liudytojus, ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus. Nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kodėl teismas vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, todėl abejoti teismo nešališkumu nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad išnagrinėjus bylą buvo priimtas nuteistajam nepalankus procesinis sprendimą, nėra pagrindas abejoti teismo nešališkumu.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme pažeistos BPK nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Konstatuojama, kad šioje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių nenustatyta, pirmosios instancijos teismas procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, jas aiškino ir taikė tinkamai.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat ginčijo civilinio ieškinio dydį, tačiau nurodydamas, kad jeigu teismas paliks apylinkės teismo iš jo priteistą civilinį ieškinį, jo dydžiui jis nebeprieštaraus. Nuteistasis nurodo, kad civilinio ieškinio dydis nurodytas neatsižvelgiant į nusidėvėjimą, todėl tokio dydžio civilinio ieškinio, koks pateiktas byloje, jis nepripažįsta. Apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 517,92 Lt civilinį ieškinį tenkino pagrįstai.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniu, turtui, o įstatymo numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pažymėtina tai, kad turtinė žala atlyginama tik tuo atveju, kai jos dydis pagrįstas objektyviais įrodymais, kuriais remiantis galima nustatyti tikslų neturtinės žalos dydį, t. y. tikslią pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vieno komplekto, kurį su daro du vienetai, metalinių stovų, skirtų akmens plokščių transportavimui, vertė yra 517,92 Lt. Vertė nustatyta pagal plokščių įsigijimo kainą, nurodytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje sąskaitoje (b. l. 4). Apelianto teiginys, kad turėjo būti atsižvelgta į nusidėvėjimą, nepagrįstas, kadangi apklaustas civilinio ieškovo atstovas M. M. paaiškino, kad nauji stovai yra užpajamuojami tokia suma, už kokią jie yra įsigyti. Įvertinęs paminėtas aplinkybes pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp R. Ž. pavojingų, teisei priešingų veiksmų – metalinių stovų vagystės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtų nuostolių yra priežastinis ryšys ir pagrįstai iš R. Ž. priteisė pavogtų metalinių stovų vertę atitinkančią pinigų sumą. Byloje nėra duomenų, jog pagrobti metaliniai stovai įmonėje buvo perkainuoti, jie buvo nusidėvėję, kad jų kaina turėjo būti sumažinta, o į įmonės apskaitą nebuvo įtraukta mažesnė pagrobtų metalinių stovų vertė, be to, teismui nepateikus jokių objektyvių duomenų, jog minėtų stovų vertė yra mažesnė, apylinkės teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, pagrįstai visiškai patenkino pareikštą civilinį ieškinį kaip teisėtą ir pagrįstą.
Nuteistasis prašo švelninti jam paskirtą bausmę neskiriant laisvės atėmimo, taip pat mano, kad teismas nepagrįstai jam pakeitė kardomąją priemonę į suėmimą.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija sprendžia, kad tenkinti šį apelianto prašymą nėra pagrindo, kadangi apylinkės teismas, skirdamas R. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į straipsnio sankcijoje apibrėžtas bausmių už minėtų nusikaltimų padarymą ribas, įvertino kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. Ž. anksčiau teistas keturis kartus, du kartus jam buvo atidėtas bausmės vykdymas, nusikalstamą veiką, dėl kurios nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu praėjus neilgam laiko tarpui po ankstesnio nuosprendžio įsiteisėjimo. Paminėtos aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis yra linkęs daryti nusikaltimus, savo gyvenimo būdo keisti nėra linkęs, todėl bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, šiuo atveju gali būti pasiekti tik paskyrus griežčiausią iš straipsnio sankcijoje numatytų bausmių – terminuotą laisvės atėmimą. Paskirta laisvės atėmimo bausmė, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, nelaikytina aiškiai per griežta, yra tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytam nusikaltimui. Tokio dydžio ir tik reali laisvės atėmimo bausmė, apygardos teismo nuomone, padės sulaikyti R. Ž. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.
Apelianto įsitikinimu teismas nepagrįstai jam pakeitė kardomąją priemonę į suėmimą, kadangi neatsižvelgė į tai, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, gydosi nuo priklausomybės narkotikams. Apygardos teismo teisėjų kolegija su tuo nesutinka. BPK 119 straipsnyje, apibrėžiančiame kardomųjų priemonių paskirtį, nurodyta, kad viena iš kardomosios priemonės paskirčių yra užtikrinti nuosprendžio įvykdymą. BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėsto sprendimą dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas procesinės teisės normų nepažeidė ir pagrįstai pripažino, kad tik paskyrus suėmimą bus pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtinti tikslai, tame tarpe ir nuosprendžio įvykdymas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl R. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, taip pat neturi pagrindo nesutikti su teismo išspręstu civilinio ieškinio klausimu bei paskirta bausme. Dėl to keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.