- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-09-28
- Bylos Nr.
- 1A-731-491-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-71-1-00057-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Algirdas Gaputis, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- M. J., E. K.
- Advokatai
- Arvydas Alekna
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo abu nuteistieji pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d., ir kiekvienas jų nubaustas laisvės atėmimu 3 metams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
M. J. ir E. K. nuteisti už tai, kad 2010 m. kovo 12 d. apie 21 val., G. S. ūkiniame pastate (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiosios būkle ir panaudodami prieš ją fizinį smurtą, išžagino nepilnametę nukentėjusiąją G. I..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, taip pat iškviesti ir apklausti teisme nukentėjusiąją. Nuteistasis cituoja skundžiamą nuosprendį, dėsto teismų praktiką, bendruosius bausmių skyrimo bei bausmių skyrimo nepilnamečiams asmenims pagrindus ir teigia, kad jis charakterizuojamas gerai, anksčiau nebuvo teistas ir gyvena kartu su sergančia savo močiute, kuriai labai reikalinga jo pagalba. Apeliantas taip pat nurodo, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, dėl to gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios ir savo nusikaltimą vertina neigiamai, todėl teismas nepagrįstai šių aplinkybių nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. M. J. mano, kad jam paskirtos bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas, nes realiai atliekant jam paskirtą bausmę nukentės teigiami jo socialiniai ryšiai – jis neteks galimybės baigti mokslus, įgyti specialybę, bendrauti su ligota močiute ir rūpintis ja. Nuteistasis taip pat pasižada ateityje niekada nebenusikalti, elgtis padoriai ir tvarkingai.
Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu taip pat prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 metams. Apeliantas taip pat cituoja skundžiamą nuosprendį, dėsto teismų praktiką, šiuolaikinės baudžiamosios teisės paskirtį ir teigia, kad jis nuo pat pirmos apklausos prisipažino padaręs nusikaltimą, gailėjosi dėl to, atvirai nurodė savo ir kito kaltininko veiksmus, neigiamai vertina savo padarytą nusikaltimą, todėl nevertindamas šių byloje esančių aplinkybių apylinkės teismas suklydo ir nepagrįstai nepripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažinimu padarius nusikaltimą ir nuoširdžiu gailesčiu dėl to. Nuteistojo manymu, apylinkės teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kaip jam paskirtos bausmės vykdymas atsilieps teigiamiems jo socialiniams ryšiams, nes jis neteistas, nėra pažeidęs kitų teisės normų, gyvena su tėvais, charakterizuojamas teigiamai, po nusikaltimo baigė mokyklą ir šiuo metu dirba, nori atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą savo uždirbtais pinigais, todėl realus jam paskirtos bausmės atlikimas tik pablogins tvirtus jo socialinius ryšius su jį supančia aplinka. E. K. pasižada ateityje nepažeidinėti teisės normų, dirbti, toliau mokytis ir tapti pilnaverčiu bei padoriu visuomenės nariu.
Teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai, nuteistojo M. J. atstovė prašo apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Nuteistieji savo skundais iš esmės ginčija apylinkės teismo sprendimą nepripažinti jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailesčio dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o taip pat sprendimą netaikyti jiems BK 92 str. nuostatų ir neatidėti jiems paskirtų bausmių vykdymo, todėl skundą nagrinėjantis teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. prasme, skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.
Dėl BK 59 str. 1 d. 2 p. taikymo
Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pripažįstant BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pripažintų esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuoširdžiai dėl to gailėtųsi arba padėtų išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
BK 149 str. 3 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris lytiškai santykiavo su nepilnamečiu žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Matyti, kad lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuomet, kai minėtos veikos padaromos prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Iš to seka, kad lytinis santykiavimas su nepilnamečiu žmogumi prieš šio valią yra esminė nusikalstamos veikos aplinkybė, nes priešingu atveju – lytiškai santykiaujant abipusiu sutarimu, nebūtų ir BK 149 str. 3 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties.
Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų matyti, kad abu nuteistieji savo kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi apklausų pas tyrėją 2010-03-15 bei 2010-03-16 ir apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2010-03-16 metu (1 t., 75, 79–82, 111, 112–117 b.l.). Savo parodymus jiedu patvirtino ir 2010-03-16 atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 85–91, 120–126 b.l.). Tačiau vėliau, 2010-10-04 apklausų metu, pasikeitus jų dviejų interesus ginančiam gynėjui, savo kaltę jie ėmė neigti – M. J. nurodė, kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo šiai sutikus, o E. K. ėmė neigti iš viso tąkart lytiškai santykiavęs (1 t., 84, 119 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu abu nuteistieji toliau iš esmės tvirtino nesupratę, kad nukentėjusioji įvykio metu akivaizdžiai nenorėjo su jais lytiškai santykiauti (2 t., 64–66 b.l.). Taigi, iš to galima daryti išvadas, kad : 1) nuteistieji, keisdami parodymus apie įvykio aplinkybes, sau naudinga linkme nebuvo nuoširdūs ir nebuvo nuoseklūs – tokią, visiškai pagrįstą ir teisingą, išvadą padarė ir apylinkės teismas; 2) abu jie iš esmės neneigdami turėję lytinius santykius su nukentėjusiąja, tačiau tvirtindami, kad visa tai vyko jai sutinkant ir geranoriškai, jie neigė esminę jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybę – prievartinį lytinių santykių pobūdį, o tuo pačiu ir savo kaltę.
Tokiu būdu, įvertinus nuteistųjų poziciją ir požiūrį į jų padarytą nusikaltimą akivaizdu, kad jie stengėsi palengvinti savo teisinę padėtį, vėlesnėje tyrimo stadijoje ir teisme ėmė vengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą, o nusikaltimą padarę jie prisipažino nenuoširdžiai. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant abiejų nuteistųjų prisipažinime (gailestyje) nuoširdumo, nepripažindamas abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., apylinkės teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
Dėl BK 92 str. taikymo
Abu apeliantai savo skunduose prašo taikyti jiems BK 92 str. nuostatas ir atidėti jiems paskirtos bausmės vykdymą.
BK 92 str. 1 d. nustatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, įstatymas nedraudžia taikyti BK 92 str. nuostatas nepilnamečiams, teisiamiems už sunkius ar net labai sunkius nusikaltimus. Tačiau čia būtina pabrėžti, kad bausmės vykdymo atidėjimas nėra nusikalstamą veiką padariusio nepilnamečio asmens teisė, kurią teismas privalėtų įgyvendinti, todėl teismas gali, tačiau neprivalo taikyti BK 92 str. nuostatas. Priimdamas sprendimą dėl paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį kreipdamas į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius.
Kaip matyti iš bylos, nusikaltimą, už kurį nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, apeliantai padarė dar būdami nepilnamečiais. Apylinkės teismas, labai išsamiai ir detaliai išanalizavęs šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įvertinęs jų padaryto nusikaltimo pavojingumą bei nuteistųjų asmenybes pripažino, kad jiems skirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai paskyrus atlikti šią bausmę. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmos instancijos teismo išvada, nes, kolegijos nuomone, apylinkės teismas šiuo atveju nepakankamai įvertino apeliantų asmenybes (BK 54 str. 2 d. 5 p.), kas yra ypač svarbu sprendžiant, ar bausmės tikslai jiems dar gali būti pasiekti nesiunčiant jų realiai atlikti jiems skirtos bausmės.
Neabejotina, kad abu nuteistieji įvykdė sunkų, tyčinį nusikaltimą, kuriuo buvo pažeistos net kelios svarbiausios Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymais ginamos prigimtinės žmogaus teisės – teisė į lytinio apsisprendimo laisvę ir teisė į kūno neliečiamumą. Šis nusikaltimas yra baigtas, juo sukeltos neigiamos pasekmės – nukentėjusiajai buvo sukeltas emocinis stresas, ilgą laiką po veikos išliko emocinė įtampa. Nusikaltimą apeliantai padarė prieš jiems artimai pažįstamą asmenį, visiškai neatlygino nukentėjusiajai nusikaltimu padarytos žalos. Įvertinęs tai, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai jiems skyrė laisvės atėmimo bausmes.
Tačiau, vis tik abu jie teisiami pirmą kartą. Nors M. J. jau buvo praeityje susidūręs su teisėsaugos institucijomis (anksčiau jis buvo padaręs nusikaltimą, tačiau, susitaikius su nukentėjusiuoju, ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas), daugiau nei jis, nei E. K. nei jokių nusikalstamų veikų, nei administracinių teisės pažeidimų nepadarė. Byloje nebuvo nustatyta jokių jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kita vertus, abu apeliantai pagal byloje turimus duomenis tiek jų gyvenamojoje vietoje, tiek mokymosi įstaigose, apibūdinami iš esmės tik teigiamai – abu jie šiuo metu mokosi, E. K. per visą vasarą dirbo, abu aktyviai dalyvauja gyvenamosios vietos bendruomenės gyvenime ir veikloje, abu jie apibūdinami kaip nuoširdūs, paslaugūs, paklusnūs ir darbštūs vaikai. Kaip jau minėta, negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad jiedu tyrimo pradžioje neneigė savo kaltės, nuoširdžiai nurodė įvykio aplinkybes ir pergyveno dėl įvykusio. Taigi, apibendrinus visus duomenis apie apeliantų asmenybes, kolegijos nuomone, šiuo atveju galima daryti išvadą, kad abu jie vertinami gali būti tik teigiamai, kad šis įvykis jiems taps gera pamoka, ateityje jie padarys reikiamas išvadas ir gerokai kritiškiau vertins savo veiksmus ir poelgius. Kolegijos įsitikinimu, yra visos sąlygos ir motyvai manyti, kad jiems bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taikyti BK 92 str. 1 d. ir atidėti jiems skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, skiriant įstatyme numatytas auklėjamojo poveikio priemones.
Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., teismas
NUSPRENDĖ:
2011 m. birželio 16 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti :
Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 str. 1 d., M. J. ir E. K. paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ir skirti jiems šias auklėjamojo poveikio priemones :
įpareigoti per 1 mėnesį nuo šios dienos atlyginti priteistą iš jų turtinę žalą (15 litų); 12 (dvylikai) mėnesių apriboti jų elgesį, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo 23 iki 6 val. būti namuose ir tęsti mokslą bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.