Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-21 · Administracinė byla Nr. A-444-1932-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-21
Bylos Nr.
A-444-1932-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė, Laimė Baltrūnaitė, Virgilijus Valančius
Pareiškėjas
I., I. R., R. Z., J. A., K. Č., S. Z. D., J. D., N. L.
Atsakovas
Klaipėdos apygardos teismui
Trečiasis asmuo
Lietuvos
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-444-1932/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. R., R. Z., J. A., K. P. (Č.), S. Z. D., J. D. ir N. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. R., R. Z., J. A., K. Č., S. Z. D., J. D. ir N. L. prašymą atsakovui Klaipėdos apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjos su prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamos priteisti iš atsakovo Klaipėdos apygardos teismo darbo užmokesčio ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų nepriemokas, susidariusias nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. dėl joms taikytos 430 Lt dydžio minimalios mėnesinės algos. Prašyme nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio kitimas per pareiginės algos koeficientą (minimalią mėnesinę algą) susietas su valstybės ekonomine padėtimi, todėl darbo užmokesčio dydį tiesiogiai sąlygoja minimalios mėnesinės algos dydis, kuris yra ekonominis, kintamas rodiklis, nustatomas ir tvirtinamas atsižvelgiant į ekonominius veiksnius. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, nustatė 450 Lt minimalią mėnesinę algą, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams - 430 Lt. Vėlesniais Vyriausybės nutarimais minimalios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimalios mėnesinės algos dydis nekito ir liko 430 Lt. Toks reguliavimas nulėmė tai, jog vienoms socialinėms asmenų grupėms darbo užmokestis didėjo, tuo tarpu valstybės tarnautojams ne. Mano, jog tokiu reguliavimu pažeidžiama kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstitucinis visų asmenų lygybės principas, nes taip sudaroma galimybė diskriminuoti valstybės tarnautojus kitų asmenų atžvilgiu.Atsakovas Klaipėdos apygardos teismas, atsikirsdamas į prašymą, nurodė, jog atsižvelgęs į teismui įstatymų nustatyta tvarka skirtinų asignavimų darbuotojų atlyginimams mokėti dydį ir paskirtį, jei bus gautas papildomas finansavimas nepriemokoms išmokėti, pareiškėjų reikalavimams neprieštaraus.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, jog pareiškėjos kelia reikalavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio skirtumo, susidariusio nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. dėl faktiškai joms išmokėto atlyginimo, kurį apskaičiuojant buvo taikyta 430 litų minimalioji mėnesinė alga, priteisimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatė, kad skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokestį turi būti taikomas 430 Lt minimalios mėnesinės algos dydis, o skaičiuojant darbuotojų, dirbančių įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitų asmenų darbo užmokestį – 450 Lt minimalios mėnesinės algos dydis. Vėlesniais nutarimais Vyriausybė minimalią mėnesinę algą didino, tačiau valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimali mėnesinė alga nekito. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata "Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius", Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr.937 1, 2 punktai, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.316 " 1, 2 punktai, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 1, 2 punktai, 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr.298 1 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjoms darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas teisingai, todėl jų reikalavimai priteisti darbo užmokesčio skirtumą bei su juo susijusių kitų socialinių išmokų dalį neteisėti ir nepagrįsti.

III.

Nesutikdamos su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir jų prašymą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendimas nėra išsamus: valstybės tarnautojams atlyginimas buvo mokamas ne pagal įstatymą iki to laiko, kai 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo priimta Valstybės tarnybos įstatymo pataisa, suteikusi Lietuvos Respublikos Vyriausybei įgaliojimus spręsti dėl bazinio dydžio, pagal kurį skaičiuojamas atlyginimas valstybės tarnautojams. Atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat, kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegija. Pažymi, jog spręsdamas analogiškus klausimus Lietuvos Apeliacinis Teismas byloje pagal teisėjų ieškinį dėl darbo užmokesčio priteisimo skyrė ekspertizę Lietuvos valstybės ekonominei finansinei būklei nustatyti, todėl mano, jog šios ekspertizės išvados turės esminės reikšmės ir nagrinėjamai bylai, kadangi padės formuoti vieningą teismų praktiką šios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į tai, prašo bylos nagrinėjimą pagal pateiktą apeliacinį skundą sustabdyti iki kol bus atlikta ekspertizė Lietuvos Apeliacinio Teismo byloje Nr.2A-3/2007, prijungti ekspertizės išvadas prie šios bylos.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apygardos teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstat uoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmiausia dėl prašymo stabdyti bylą pasakytina, jog bylos sustabdymo pagrindų sąrašas įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalyje, ir jis yra baigtinis. Pareiškėjos tokį savo prašymą grindžia atitinkamoje civilinėje byloje paskirta ir dar neatlikta ekspertize, tačiau prašymas sustabdyti bylą netenkintinas, nes įstatymas leidžia bylą stabdyti apeliančių prašomu pagrindu tik tam teismui, kuris ekspertizę skyrė, ko šiuo atveju nėra. Be to, šioje byloje klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismui nekilo, todėl jokio pagrindo skirti ekspertizę šioje byloje nėra, o pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai dėl bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėjamų teisėjų darbo užmokesčio priteisimo klausimų tapatumo su jų keliamais reikalavimais šioje byloje visiškai nepagrįsti, nes teisėjų statusas iš esmės skiriasi nuo valstybės tarnautojų, skirtinga ir jų darbo užmokesčio klausimus reglamentuojanti teisinė bazė ir kt., kas lemia tai, jog šių bylų faktinės aplinkybės ir taikytini teisės aktais iš esmės skiriasi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų minimos ekspertizės išvados į šią bylą kaip įrodymai neišreikalautini.

Pareiškėjos kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Klaipėdos apygardos teismo priteisti joms darbo užmokesčio ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų nepriemoką. Skundą grindė tuo, kad, jų nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 str.), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str.), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Klaipėdos apygardos teismas privalo išmokėti darbo užmokesčio ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr.937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr.298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į šias nuostatas pareiškėjoms buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis bylai aktualiu laikotarpiu (nuo prašyme nurodytos datos iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taikant Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjoms atitinkamu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio (ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų) nepriemokos priteisimo negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Konstitucinis Teismas dar 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad „visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėVirgilijus ValančiusSkirgailė Žalimienė