Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-427-733/2007 pagal ieškovės D. Z. ieškinį atsakovui A. Z., dalyvaujant trečiajam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai, dėl santuokinio turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl gyvenamojo namo teisinio režimo t.y. ar jis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ar asmenine atsakovo nuosavybe. Todėl, teismo nuomone, pirmiausia reikia nustatyti teisiškai reikšmingą faktinę bylos aplinkybę, kada nekilnojamasis daiktas atsirado kaip nuosavybės teisės objektas, ir nustatyti, kad šis daiktas buvo įgytas vieno iš sutuoktinių. Teismas nurodė, jog tai, kad nekilnojamasis daiktas nėra įregistruotas atitinkamame Nekilnojamojo turto registre, nepanaikina jo kaip nuosavybės teisės objekto statuso. Vertindamas surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad atsakovas A. Z. 1970 m. spalio 2 d. sudarė sutartį apie žemės sklypo perdavimą individualaus gyvenamojo namo statybai. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1971 m., o Valstybinės komisijos 1977 m. vasario 21 d. aktu gyvenamasis namas priimtas eksploatacijon šiame akte nurodant, jog namų statyba pradėta 1974 m. sausio 18 d. Byloje taip pat yra 1974 m. sausio 18 d. išduotas statybos leidimas, galiojęs iki 1974 m. gruodžio 31 d. Teismas ypatingą dėmesį atkreipė į namų valdos techninės apskaitos bylos duomenis, jog namo inventorizacija buvo atlikta jau 1972 m. balandžio 4 d. - inventorizuotas rūsys, pirmas ir antras aukštai, statybos metai nurodyti 1971 m., namų valdos apskaitos kortelėje pirmas įrašas apie namą padarytas 1972 m. balandžio 4 d. ir pateikta pirmoji pastato vidaus eksplikacija. Teismas, vertindamas atsakovo pateiktus įvairius mokėjimo dokumentus, važtaraščius, padarė išvadą, jog atsakovas dar iki vestuvių 1971 –1973 metais pirko įvairias statybines medžiagas. Remdamasis nurodytais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad gyvenamasis namas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), kaip nuosavybės teisės objektas, iš esmės buvo sukurtas dar iki šalių santuokos, ir yra asmeninė atsakovo nuosavybė. Teismas kartu atkreipė dėmesį į tai, kad CK 3.90 str. 1 d. pagrindu vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė gali būti pripažinta sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Tačiau ieškovė nei viename iš savo pateiktų procesinių dokumentų neprašė pripažinti gyvenamojo namo bendrąja jungtine nuosavybe šiais pagrindais, nors teismas ir siūlė jai patikslinti ieškinį. Todėl teismas padarė išvadą, jog teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva spręsti dėl reikalavimų ir jo pagrindų, kurie nebuvo pareikšti. Teismas nurodė, kad ieškovė pakeitusi ieškinio pagrindą įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą su kitu ieškiniu.

Apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus dėl gyvenamojo namo nuosavybės teisės teisinio režimo nustatymo, padarė nepagrįstas išvadas, dėl ko netinkamai buvo pritaikytos ir materialinės teisės normos. Nekyla abejonių, jog ginčo santykiams – santuokinio turto padalijimui taikytinos 2000 m. Civilinio Kodekso normos, nes tai numato LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas gyvenamojo namo, kaip nekilnojamojo turto objekto, įgijimo momentą pagrindinį dėmesį skyrė Registrų centro duomenims apie statybos pabaigimo metus ir atliktą patalpų inventorizavimą. Nors Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše (b.l. 14-15, t.1) yra nurodyta, jog ginčo gyvenamojo namo statybos pabaigos metai yra 1971 metai, tačiau šis įrodymas turėjo būti vertinamas, įvertinant byloje pateiktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų ir sprendime dėl jų nepasisakė t.y nepasisakė, kodėl juos atmetė (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Byloje pateiktas VĮ Registrų centro Kauno filialo raštas (b.l. 129, t.1) patvirtina, kad ginčo namo kadastrinių matavimų byloje statybos metai – 1971 m. nurodyti ir pirminiai kadastriniai matavimai atlikti 1972-04-04, nurodant, kad gyvenamasis namas pilnai užbaigtas statyti, tik remiantis pastato savininko nurodymu. Tai reiškia, kad tokie duomenys oficialiame rašytiniame įrodyme negali turėti didesnę įrodomąją galią, ir gali būti paneigti kitais rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nurodytų duomenų tikrumą paneigia gyvenamojo namo priėmimo aktas (b.l. 61, 125 t.1), iš kurio matyti, kad namas priimtas eksploatacijon tik 1977 m. vasario 21 d. Statybos leidimas taip pat perregistruotas 1974 m. sausio 18 d. ir galiojo iki 1974 m. gruodžio 31 d. (b.l. 126, t.1), ankstesnis leidimas buvo išduotas 1970 m. spalio 2 d. ir galiojo iki 1973 m. spalio 2 d. (b.l. 123, t.1), teisinė registracija atsakovo vardu atlikta 1997 m,. vasario 25 d. (b.l. 14-15, t.1). Šie įrodymai patvirtina, kad gyvenamasis namas, kaip nekilnojamojo turto objektas, šalių santuokos sudarymo metu (santuoka sudaryta 1973 m. spalio 27 d.) dar nebuvo sukurtas. Šiuo atveju reikšmingi ir pirminiai paties atsakovo paaiškinimai, jog iki santuokos namas nebuvo priimtas, nes nebuvo baigtas (b.l. 71, t.1). Be to, kadangi ginčas kyla dėl nekilnojamojo turto objekto, svarbu yra nustatyti, ir nuo kada yra įgyjama nuosavybės teisė į tokį objektą. Pagal tuo metu galiojusio ir šiuo atveju taikytino 1964 m. CK 149 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 32 straipsnis) nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, o kai sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Kadangi gyvenamasis namas galėjo būti perduotas naudotis tik priėmus jį eksploatacijon ir šio akto pagrindu galėjo būti atlikta teisinė registracija, todėl gyvenamasis namas laikytinas pastatytu šalims jau esant santuokoje. Iki namo priėmimo naudotis ir jo teisinės registracijos atlikimo atsakovo nuosavybė galėjo būti tik į statybines medžiagas, bet ne į nekilnojamojo turto objektą, kuris atsirado tik atlikus nurodytus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, gyvenamąjį namą pripažindamas atsakovo asmenine nuosavybe, neįvertino ir ieškovės pateiktų kitų rašytinių įrodymų – atsakovo ranka vestų užrašų apie įdėjimus į statybas 1974-1976 m. (b.l. 100, 127-128, t.1). Iš šių užrašų matyti, kad nurodytu laikotarpiu buvo atliekami statybos darbai: atliekami elektros darbai, perkami dažai, miško medžiaga, kranai, sujungimų alkūnės, šulinio žiedai, lietvamzdžiai, tvorelės, įrenginėjama terasa, kanalizacija, viduje rengiami laiptai ir pan. Šie užrašai pilnai patvirtina ieškovės paaiškinimus, jog šalims susituokus namas buvo pastatytas (buvo sienos, pertvaros, stogas, langai ir durys), tačiau neįrengtas: nebuvo pilnai įrengta elektros instaliacija, sienos nebuvo dažytos, nebuvo įrengtas vandentiekis, rūsys netinkuotas, terasa nebaigta ir pan. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, esminę reikšmę suteikė ir patalpų inventorizacijos, kuri buvo atlikta 1972 m. balandžio 4 d, faktui (b.l. 16-18, t.1), iš kurių neva matėsi, jog namas buvo pastatytas iki šalių santuokos. Tačiau tokia teismo išvada, prieštarauja kitiems byloje pateiktiems įrodymams, ir iš esmės tik patvirtina ieškovės paaiškinimus, jog buvo pastatytos sienos, įrengtos pertvaros, bet namas nebuvo pilnai įrengtas naudojimui. Beje, ir pats atsakovas savo pradiniais paaiškinimais (b.l. 71-72, t. 1) taip pat kategoriškai netvirtino, kad namas iki santuokos buvo visiškai baigtas, nes pripažino, kad elektros instaliacija ne visur buvo išvedžiota, nebuvo vandentiekio, kartu atidavė jo paimtą paskolą namo statybai, abejojo dėl garažo įrengimo (gal ir santuokoje įrengtas). Esant šioms aplinkybėms atsakovo pateikti jo išlaidas statyboms patvirtinantys dokumentai (b.l. 84-91, 164-190, t.1) taip pat nepaneigia nustatytų aplinkybių, o tik dar kartą patvirtina aplinkybes, kurių neginčija ir pati ieškovė t.y. kad buvo pastatytos namo sienos, įrengtos pertvaros, įdėti langai ir pan.

Kolegija nurodytų įrodymų pagrindu daro išvadą, jog gyvenamasis namas yra pastatytas po šalių santuokos, todėl yra bendroji jungtinė jų nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovas pateiktais rašytiniais įrodymais (liudytojų parodymai nevertintini) nepaneigė šios bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis). Be to, jei ir laikyti, kad namas buvo statomas jo asmeninių lėšų sąskaita, atsakovas turėjo patvirtinti, jog buvo aiškiai išreikšta jo valia įgyti šį gyvenamąjį namą savo asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), tuo tarpu turtas nors ir buvo įregistruotas jo vardu, tačiau šalims jau gyvenant santuokoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertintų įrodymų pagrindu padarė nepagrįstas išvadas (CPK 185 straipsnis), dėl ko gyvenamojo namo padalijimo dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas, priimant naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovas įdėjo daugiau asmeninių lėšų į gyvenamojo namo statybą, su kuo iš esmės sutinka ir ieškovė, formuluodama reikalavimą, todėl padalijant santuokoje įgytą turtą – gyvenamąjį namą, atsakovui priteistina didesnė šio turto dalis (CK 3.117 straipsnio 1 ir 2 dalys, 3.123 straipsnio 1 dalis). Kolegija daro išvada, jog ieškovės nurodytas turto padalinimo būdas, nustatant ieškovei 0,30, o atsakovui 0,70 dalių gyvenamojo namo nuosavybės, yra teisiškai pagrįstas ir atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CPK 1.5 straipsnis). Šalys santuokoje pragyveno 27 metus, užaugino vaikus, pabaigė statyti ir įrengė gyvenamąjį namą, juo visus santuokos metus naudojosi, jį prižiūrėjo, kartu pasistatė ūkinį pastatą, todėl yra teisinga, protinga ir sąžininga šį namą padalinti nurodytomis dalimis.

Kadangi teismo sprendimo dalis dėl ūkinio pastato, kiemo statinių ir įmokų už žemę padalijimo šalių nebuvo apskųsta, todėl kolegija nepasisako dėl šių sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, o absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvo nustatyta (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių sprendimas tik keistinas, panaikinant jo dalį dėl gyvenamojo namo padalijimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi patenkinus ieškovės reikalavimą dėl gyvenamojo namo padalijimo iš esmės yra patenkinti visi jos reikalavimai t.y. sprendimas yra priimtas jos naudai, todėl perskirsčius bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, jai priteistinos iš atsakovo visos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti. Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės D. Z. reikalavimas dėl gyvenamojo namo padalinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Ieškovės D. Z. reikalavimą patenkinti. Padalinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune ir ieškovei D. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisėmis priteisti 0,30 idealinių dalių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, paskiriant jai patalpas, plane pažymėtas šifrais: 1-10/12,78; 1-11/13,61; 1-12/16,51; 1-13/4,40; 1-14/1,76 ir ½ dalį patalpų 1-1/1,10 ir 1-9/5,67, o atsakovui A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti asmeninės nuosavybės teisėmis 0,70 idealinių dalių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, paskiriant patalpas, plane pažymėtas šifrais: 1-2//0,87; 1-3/13,23; 1-4/13,08; 1-5/16,18; 1-6/7,53; 1-7/1,72; 1-8/1,32; R-1/5,34; R-2/5,04; R-3/6,17; R-4/30,76, R-5/13,33, R-6/2,64 ir ½ dalį patalpų 1-1/1,10 ir 1-9/5,67. Patalpas 1-1/1,10 ir 1-9/5,67 paskirti šalims naudotis bendrai.

Sprendimo dalių dėl ūkinio pastato, kiemo statinių bei įmokų už žemės sklypą padalijimo nekeisti.

Panaikinti sprendimo dalis dėl teismo išlaidų priteisimo iš ieškovės D. Z. atsakovui A. Z. bei valstybei ir bylinėjimosi išlaidas paskirstyti taip: priteisti iš atsakovo A. Z. ieškovei D. Z. 1589,98 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, ir 1306,19 žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą, viso 2896,17 Lt žyminio mokesčio ir 1800 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Priteisti iš atsakovo A. Z. 48 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.