Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje išnagrinėjo V. M. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria V. M. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2000 m. lapkričio 10 d. teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 129 bei papildomos ekspertizės akto Nr. 137 išvadomis nustatyta, kad inkriminuojamų veikų padarymo metu (1993 – 1995 metais) V. M. lėtine psichikos liga nesirgo, nebuvo jis ir laikinoje psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Po inkriminuojamų veikų padarymo 1997 m. gegužės 22 d. V. M. patyrė daugybines galvos smegenų, dešinės rankos, abiejų ausų ir nosies traumas, po kurių palaipsniu išsivystė ir šiuo metu diagnozuojamas sunkus depresijos epizodas be psichozės reiškinių, galvos smegenų traumos liekamieji padariniai su vidine galvos smegenų vandene ir padidinto intrakranialinio spaudimo sindromu. Kompleksiniai parcialiniai su antrine generalizacija traukulių priepuoliai. Organinis asmenybės sutrikimas su atskirų intelekto funkcijų kritimu, dėl kurių šiuo metu tiriamasis negali suprasti savo veiksmų ir juos valdyti.

2003 m. birželio 30 d. – spalio 1 d. teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. 13 išvada taip pat nustatyta, kad V. M. serga sunkia depresija be psichozės simptomų, pagal savo psichikos būseną jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Atsižvelgiant į nurodytų teismo psichiatrinių ekspertizių išvadas,Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 24 d. nutartimi V. M. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, paskiriant jam stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Vilniaus apygardos teisme 2007 m. sausio 8 d. gautas Viešosios įstaigos Antakalnio poliklinikos, vykdančios V. M. ambulatorinį stebėjimą, prašymas pratęsti šio stebėjimo terminą. 2007 m. vasario 21 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi pratęsė V. M. priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą.

Vilniaus apygardos teisme 2007 m. rugpjūčio 22 d. gautas Viešosios įstaigos Antakalnio poliklinikos gydytojų komisijos V. M. apžiūros aktas, kurio išvadoje nurodyta, jog V. M. yra konstatuotas trauminis galvos smegenų pakenkimas, simptominė epilepsija, rezistentiška gydymui. Nuo 2000 m. V. M. serga ir sunkia depresija, eilę kartų gydytas stacionare, po to gydymas tęstas ambulatoriškai, be žymesnio efekto. Paskutiniais metais liga įgavo cikliškos eigos bruožus (depresines būkles keičia trumpalaikės pakilios nuotaikos būklės), būsenų keitimasis siejasi su epilepsijos priepuolių kartojimusi. Taip pat reiškiasi ir būdingas trauminiam galvos smegenų pakenkimui dėmesio, atminties, protinės veiklos tempo pakenkimas. Kadangi organinė patologija, esanti psichikos sutrikimų priežastimi, lieka, yra rezistentiška gydymui, psichikos liga praktiškai yra negrįžtamo pobūdžio. Pacientas priverstinio ambulatorinio gydymo metu reguliariai lankosi poliklinikoje, vartoja skiriamus vaistus, agresyvaus elgesio savo ar aplinkinių atžvilgiu nebuvo stebėta. Esant pablogėjimams, kreipiasi ir, esant indikacijų, gydomas ligoninėje.

Todėl, nors psichikos sutrikimas lieka, bet nėra pavojingo elgesio visuomenės narių atžvilgiu, priverstinis ambulatorinis gydymas nebetenka prasmės. Komisija, įvertinusi šiuos duomenis, rekomenduoja nutraukti V. M. priverstinio pobūdžio medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – taikymą.

Siekiant tinkamai išspręsti Viešosios įstaigos Antakalnio poliklinikos prašymą nutraukti V. M. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, nustatyti dabartinę jo psichikos būklę, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartimi V. M. buvo paskirta ambulatorinė pakartotinė teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios atlikimas pavestas Centrinei teismo psichiatrijos komisijai. Ekspertų komisija Teismo psichiatrijos 2008 m. balandžio 10 d. – gegužės 6 d. akte nurodo, jog norint išsamiai įvertinti V. M. psichikos būseną, būtinas ilgalaikis V. M. stebėjimas stacionaro sąlygomis.

Teismo psichiatrijos ekspertizės 2008 m. spalio 1 d. – lapkričio 20 d. akto Nr. 82 TPK-33 išvadoje nurodoma, kad V. M. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu organiniu bipoliniu nuotaikos sutrikimu, potrauminiu sindromu, galvos smegenų traumų liekamieji padariniai (simptominė epilepsija), jis negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali stoti prieš teismą. Atsižvelgiant į dabartinę V. M. būklę jam nerekomenduojamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas.

Atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad šis psichikos sutrikimas yra negrįžtamo pobūdžio, pasveikimo prognozė – neigiama, rekomenduojamas pastovus palaikomasis gydymas bendrais pagrindais (esant pablogėjimams), kadangi per gana ilgą laiką gydymo laikotarpį tiriamasis pastoviai lankėsi ambulatoriškai, esant reikalui gydėsi stacionariai, yra gerai prižiūrimas šeimos narių, nėra jokių duomenų, kad V. M., dėl jam nustatytų psichikos sutrikimų, būtų įvykdęs kokią nors visuomenei pavojingą veiką. Todėl centrinė teismo psichiatrų ekspertų komisija rekomenduoja V. M. nutraukti priverstinio ambulatorinio stebėjimo taikymą.

Skunde gynėja atkreipia dėmesį ir į tai, jog BPK 405 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, įpareigojanti teismą priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimus išnagrinėti ir išspręsti pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Tad gynėja neabejotinai pažymi, jog asmeniui paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo ar tokios priemonės panaikinimo klausimus nagrinėjantis teismas kiekvieną kartą privalo atsižvelgti į byloje esančią sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išanalizuoti ir įvertinti tokioje išvadoje išdėstytas rekomendacijas ir jų mokslinį bei faktinį pagrindimą, o nesutikdamas su sveikatos priežiūros įstaigos išvada, tokį savo nesutikimą turi motyvuoti pagrįstais ir įtikinamais argumentais.

Gynėjos nuomone, asmens pavojingumas ar jo nepavojingumas visuomenei yra vertinamojo pobūdžio sąvoka, kurios turinys kiekvienoje byloje nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, tos bylos kategoriją bei joje įrodinėtinų aplinkybių ratą. Tad ir tokios kategorijos bylose – bylose dėl priverčiamųjų medicinos priemonių – sprendžiant asmens, kuriam taikomos priverstinės medicinos priemonės, pavojingumo visuomenei klausimą visų pirma yra būtinos specialios psichiatrijos žinios, kad būtų galima objektyviai įvertinti asmens, sergančio atitinkama psichine liga, pavojingumo ar nepavojingumo visuomenei aplinkybę. Vilniaus apygardos teismas pasisakydamas dėl V. M. pavojingumo visuomenei, šios aplinkybės visapusiškai ir objektyviai bylos nagrinėjimo teisme metu neištyrė, motyvuotai nepasisakė, ir visiškai neatsižvelgė į tai, jog sveikatos priežiūros įstaigos išvadoje bei ekspertizės akte yra aiškiai pasisakyta apie išnykusį V. M. pavojingumą.

Teismo posėdžio metu V. M. gynėja prašo jos skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pagrįstai pratęsė V. M. priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą.

Priverčiamosios medicinos priemonės ir jų taikymas numatytas BK 98 straipsnyje. Jos taikomos tada, kai asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką, tačiau teismo jis pripažintas nepakaltinamu, t. y. negalėjusiu suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. BK 98 straipsnio 1 dalyje išvardinta kokios priemonės tokiems asmenims turi būti taikomos, tačiau šiame straipsnyje nenumatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas, kurią iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių teismas gali paskirti.

Atkeiptinas dėmesys į tai, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas parenka ir taiko, atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo nustatytus pagrindinius kriterijus, t. y. į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai, o ekspertų išvados dėl stebimo rėžimo yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui nėra privalomos.

Iš tiesų, kaip pagrįstai nurodoma gynėjos skunde, teismo psichiatrijos komisijos ekspertizės 2008 m. spalio 1 d. – lapkričio 20 d. akto Nr. 82 TPK-33 išvadoje rekomendavo atsižvelgti į dabartinę V. M. būklę ir jam nerekomendavo taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių. Tačiau Vilniaus apygardos teismas V. M. parinko griežtesnes stebėjimo sąlygas, t. y. ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pirmiau paminėtų įstatymo reikalavimų nepažeidė ir priverčiamas medicinos priemones V. M. pratęsė vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais.

Atkreipiamas dėmesys, jog Vilniaus apygardos teismas atsižvelgė į teismo psichiatrijos komisijos išvadoje V. M. nustatytą psichikos sutrikimą ir pažymėjo, jog V. M. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tačiau jis gali veikti: judėti, atlikti kitus veiksmus ir pan. Taip pat atsižvelgta į padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 24 d. nutartimi pripažinta, kad V. M. kartu su kitais asmenimis padarė nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos prie sunkių ir labai sunkių nusikaltimų.

Apeliacinis teismas pažymi, jog BPK 405 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma suteikia teismui pakeisti, pratęsti ar panaikinti taikyti priverčiamosios medicinos priemonės rūšį tik įvertinus visus bylos duomenis apie asmens psichikos būklę ir jo pavojingumą. Pagal šią normą priverčiamosios medicinos priemonės taikymas priklauso išimtinei teismo kompetencijai, sveikatos priežiūros įstaigos išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neturi jokios išankstinės galios. Todėl Centrinės teismo psichiatrijos komisijos ekspertizės 2008 m. spalio 1 d. – lapkričio 20 d. akto Nr. 82 TPK-33 išvadoje nurodomas siūlymas dėl nerekomenduojamojo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. M. nėra privalomas. Vilniaus apygardos teismas įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo metu yra būtinumas V. M. pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti gynėjos skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. M. gynėjos skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.